Pirmyn į turinį

Žyma: Fever Ray

Serialas Dark: pavydžiu tiems, kurie dar nematė

Žinot tą jausmą, kai filmas toks įdomus, jog įsitempęs sėdi ir žiūri į ekraną liūdėdamas, kad jis greitai baigsis? Stabdai, tikrini, kiek dar liko, arba, jei žiūri kino teatre, vis žvilgčioji į laikrodį. Atrodo, norisi taupyti kiekvieną minutę, žiūrėti lėčiau, kad galėtum įsigilinti į mažiausias smulkmenas, nes nu taaaaip įdomu, nu taip nesveikai įdomu. Man kažkada taip buvo bežiūrint „Matrix“, „Gone Girl“, „Prisoners“, „Nocturnal Animals“.

Ir štai dabar mane vėl aplankė tas fantastiškas mėgavimosi jausmas, tik šįkart – žiūrint ne filmą, o serialą. Jau po trijų serijų norėjau garsiai rėkt, klykt, rašyt: „ODIEVE, koks geras yra serialas Dark. Bėkit žiūrėti kuo greičiau“. Bet laikiau save. Sakiau sau: „Ramiai, negirk dienos be vakaro, pažiūrėjusi visą sezoną gali nusivilt, kaip tai dažnai nutinka.“

Ir štai, pažiūrėjau visą sezoną. Ir sakau:

ODIEVE, koks gerasyra  serialas Dark. Bėkit žiūrėti kuo greičiau. KUO GREIČIAU.

Gerai, o dabar nespoilindama pabandysiu papasakoti, kas tai per serialas ir kodėl taip žiauriai jį rekomenduoju.

Serialas Dark – tai mokslinės fantastikos trileris, pirmasis vokiškas serialas Netflixe. Tai – istorija apie mažą Vokietijos miestelį Winden, kur, neaiškiomis aplinkybėms pradingus dviems berniukams, prasideda ypatinga keturių, viena su kita susijusių, šeimų drama.

Šiek tiek laužiausi prieš pradėdama žiūrėti, nes žinojau, kad teks skaityti titrus, o tai kartais erzina. Tai va, jeigu ką, neerzino nė kiek. Labai geras vertimas į anglų kalbą, o man, vokiečių kalbos ir šiaip Vokietijos mylėtojai (kas dėl kalbos, tai žinau, kad daug kam sunkiai suvokiama, bet visi mes turim savų iškrypimų) tai tapo proga prisiminti primirštus kadais išmoktus žodžius. Šiuo atveju kalbą vertinčiau kaip privalumą, nes titrų skaitymas padeda į serialą sutelkti visą dėmesį. O to prireiks, nes kūrėjai kiekvieną sceną išdirbę taip, kad supranti, jog reikėtų žiūrėti kelissyk, jei norėtum viską viską pastebėti.

Dar mane stabdė ir tai, kad nemėgstu fantastikos. Tačiau tie nerealumo elementai, kurie buvo čia rodomi, man labai patiko. Tad, jei nurašot šį serialą dėl tų pačių priežasčių, siūlau neskubėti.

Daug kas jį lygina su amerikiečių „Stranger Things“. Ir išties, po poros pirmųjų serijų jau maniau, kad viskas bus labai panašu, tik vokiškoji jo interpretacija. Laimė, labai klydau. Palyginus su Dark, „Stranger Things“ yra mizeris, pasivaikščiojimas ant pievelės ir vaikų pasakėlės prieš miegą. Vokiečių serialo siužetas vėliau vystosi visai į amerikiečių serialą nepanašiai. „Stranger Things“ mane užkniso jau kokioje penktoje serijoje, o po Dark aštuntosios susiėmusi už galvos laksčiau po kambarį rėkdama „Odieve, kaip įdomu“.

Serialas Dark yra geras dėl daugybės dalykų.

Vaizdai

Viskas nufilmuota taip gražiai, kad, net ir žinodamas, kad negeri ten dalykai daros, pats užsimanai atsidurti tame miestelyje ir pasivaikščiot po tuos miškus.

Personažai

Jų čia žiauriai daug, tačiau kiekvienas yra savaip svarbus pagrindinei siužeto linijai. Viskas taip sudėtinga (bet neužknisančiai), kad ne kartą, ypač pirmosiose serijose, teko stabdyti serialą ir susichekinti jau žinomus faktus ir prisiminti, kas yra kas ir kaip. Žaviuosi tokiu kūrėjų dėmesingumu smulkmenoms, kaip kad vieno iš herojų vos pastebimas tikas mirksint akimis, atskleidžiantis ne pačią geriausią jo psichologinę būseną. Dauguma aktorių parinkti ypač gerai, todėl istorija atrodo labai įtikinančiai.

Siužetas

Jis tikrai painus, bet ir tikrai įveikiamas. Po ne vienos serijos šūkavau tą savo „Odieve, kaip įdomu.“ Nes iš tikro, viskas susukta taip, kad sėdėtum liežuvį patiesęs ir lauktum, kas bus toliau.

Muzika

Prie serialo rankas prikišo ir pats Apparat‘as, kartu su Soap&Skin sukūręs intro muziką. Ne tik ji, bet ir kaleidoskopiškas vizualas tokio gražumo, kad nė karto nekilo ranka prasukti. Man taip pat labai patiko tai, kad scenose nuotaikai sukurti taip pat meistriškai naudojama elektroninė muzika. Be to, seriale skamba Tears for Fears, Fever Ray ir dar daug visokio ausis glostančio gėrio.

Labiausiai mane sužavėjo tai, kaip išmoningai viskas išdirbta iki kiekvienos smulkmenos, kaip viskas nuoseklu ir išsamu, bet tuo pačiu lieka  vietos neatsakytiems klausimams, į kuriuos, tikiuosi, atsakymus sužinosim antrame sezone. Ir taip, kaip smarkiai serialas privertė daug visko apgalvoti.

O tiems, kurie jau matėt, rekomenduoju porą įdomių straipsnių.

http://www.thisisinsider.com/dark-unanswered-questions-netflix-2017-12

http://www.thisisinsider.com/dark-season-finale-analysis-2017-12

9 Komentarai

Pakalbėkim apie gerus dalykus

Dažnai, oi labai dažnai mėgstam prie visko kabinėtis, viską kritikuoti ir būti viskuo nepatenkinti. Na, bent jau aš tai tikrai labai mėgstu ir dažnai tai darau. Lengva kalbėti, kai kažkas neįtinka, nes susierzinus žodžiai liejas ypač lengvai. Nesakau, kad apie tuos negerumus kalbėti nereikia, bet šiandien pakalbėkim apie gerus dalykus.

Apie tai, kad Fever Ray ką tik išleido naują albumą.

Apie tai, kad į Gedimino prospektą grįžta šuns su akiniais skulptūra.

Apie tai, kad didžiųjų prekybos centrų (tarkim Europos, Panoramos) šeimininkai jau kurį laiką rūpinasi jų lankytojų uosle bei su ja susijusiomis emocijomis ir ten užėjus kvepia fainais nepigiais patalpų kvapais.

Apie tai, kad tuose pačiuose prekybos centruose galim nusipirkti kaparėlių, kedrinių pinijų ar bolivinių balandų, apie kurias prieš dešimt ar daugiau, o gal mažiau metų nė girdėję nebuvom.

Apie tai, kad niekur neišvykę Vilniuj galim paragauti kokių dvidešimties skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.

Apie tai, kad Panevėžio „Špunkoj“ galima paragauti deep fried „Mars“ bar, kurio skonis yra kažkas fantastiško.

Apie tai, kad Vilniuje pigu važinėti taksi, jei esi ne vienas, kartais net pigiau negu viešuoju transportu.

Apie tai, kad nauji telefonai ir kompiuteriai (dauguma atvejų) jau niekada nebebus blogesni ar lėtesni nei seni.

Apie tai, kad už telefono ryšio ar bankų paslaugas kai kurių kitų šalių kontekste mokam neįtikėtinai mažai.

Apie tai, kad kadaise gana įprastas buvęs kai kurių profesijų atstovų išgerinėjimas darbo vietoje tapo neįsivaizduojamu dalyku.

Apie tai, kad Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur mieste galima skraidyti oro balionu.

Apie tai, kad kažkam vėl prakalbus apie medicininių kanapių legalizavimą vis mažiau individų klykia „Narkomanai“ ir vis supratingiau reaguoja į šį pasiūlymą.

Apie tai, kad šį mėnesį Kablys atveža ir Blawan, ir Rødhåd.

Apie tai, kad vis daugiau kompanijų vadovų supranta, jog algas mokėti vokelyje ir slėpti mokesčius yra nelygis.

Apie tai, kokio nuostabumo nuotraukų kolekcijas karts nuo karto papostina Uroboras.

Apie tai, kad bene kiekvieną dieną vykstančiuose protmūšiuose dažnai nebūna nė vieno tuščio staliuko.

Apie tai, kad pernai vykusio Baltic Pride parado metu Vilniuje jau nebebuvo milžiniškos skustagalvių minios, pasirengusios į miltus sutrint bežygiuojančius, o pernai išėjo knyga „Lietuva atsiskleidžia“ ir joks piktuolis jos pristatymo metu nė nekriuktelėjo.

Apie tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rūkyti yra visiška nesąmonė ir nusikrato šito blogo įpročio.

Apie tai, kad prieš dešimt metų vidaus kavinėje valgydami picą galėdavom įkvėpti netoliese sėdinčio rūkoriaus cigarečių dūmų, o grįžus iš klubo jai dvokdavo net apatiniai, o dabar viduj užsidegt cigaretę nesinori net rūkantiesiems.

Apie tai, kaip vis daugiau keliaujam.

Apie tai, kaip patogu iš Vilniaus išvažiuot aplinkeliu ir neužstrigt kamštyje.

Apie tai, kad prieš dešimt – penkiolika metų per dieną būtum pamatęs kokį vieną bėgiką ir kelis dviratininkus, o dabar kai kuriose miesto zonose jų knibždėte knibžda.

Apie tai, kad ilgai vieni buvę ir vienatvės skausmus kentėję draugai pagaliau nu randa tą meilę ir paskui švyti iš tos meilės.

Apie tai, kad įvairiausiose maitinimo įstaigose jau tapo visiškai įprasta ir paprašyti vandens, ir jo negailėti.

Apie tai, kad užsiimti savanoriška veikla, duoti kraujo ar tvarkyti aplinką daugybei žmonių yra ne liaupsių medžiojimui skirtas žygdarbis, o savaime suprantamas įprotis.

Apie tai, kad visos tos statybų aikštelės galiausiai virs naujais gyvenamųjų namų ar verslo kvartalais.

Apie tai, kad elektroninės knygos ir internetai toli gražu neišstūmė popierinių knygų, na ir šiaip knygynuose bei bibliotekose pilna žmonių.

Apie tai, kiek namų Vilniuje puošiasi nuostabiais piešiniais.

Apie tai, kad „Lietkabelis“ jau antrą sezoną kaip reikiant judina Lietuvos krepšinio vandenis.

Apie tai, kad kadaise sulaukdavę kelių įdomesnių žvaigždžių koncertų per metus, vien per praėjusią savaitę turėjom ir Nelly, ir Nelly Furtado.

Apie tai, kad ir Ryanair, ir Wizzair jau nuo kitų metų turės tiesioginius skrydžius į Atėnus, kur jau kokį penkmetį patekti daugiau ar mažiau adekvačia kaina pavykdavo tik per kokį Kijevą ar Bergamą.

Apie tai, kad kur kas daugiau žmonių negu anksčiau nebestato savęs į rėmus ir siekia veikti tai, ką iš tikro nori, o ne tai, ką reikėtų.

Apie tai, kad seni draugai lieka draugais, nors kartais gyvenime ir kvailas pabūni.

Apie tai, kad atsuko laiką ir šiąnakt net valanda ilgiau miegosim.

Pakalbėkim dažniau apie gerus dalykus.

5 Komentarai

Speigas (nors ir nėra šalta)

„You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.“


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Palikite komentarą