Pirmyn į turinį

Žyma: Feisbukas

Įrašas apie jausmus, interesantus, meilę ir jos nebuvimą

Gana dažnai per FB man parašo žmonės prašydami patarimo romantiniais klausimais. Kodėl jie kreipiasi į mane? Nežinau, tačiau, ko gero, paprasta parašyti žmogui, kurio nepažįsti ir kuris gali į tavo situaciją pažvelgti iš šalies bei pateikti nešališką savo nuomonę (nebūtinai ta nuomone privalu vadovautis, tikrai ne). Taigi, nutariau surašyti įžvalgas, kurių prikaupiau per 28-erius gyvenimo metus pabendravusi su daugybe žmonių, remdamasi ir savo, ir kitų patirtimis.

Man labai patinka du straipsniai šia tema – vienas interviu su psichologu, publikuotas dar prieš trejus metus, kuriame šaižiai ir tiesmukai išdėstytas požiūris į porų santykius (kaip suprantu, pokalbis verstas, tad kai kurie sakiniai skamba keistokai, tačiau esmė niekur nedingsta) ir dar kitas – mano numylėtojo Mark Manson ilgas (44 min read, jums ne juokas) rašinys, paskelbtas vos prieš porą savaičių, kai jau buvau pradėjusi pamažu užsirašinėti mintis tekstui, kurį skelbiu pati. Jei kai kurios mano mintys bus panašios į išreikštas šių žmonių, nereikėtų stebėtis, nes, pritardama jų mąstymui, reiškiu panašią nuomonę. Važiuojam.

Jeigu kažkoks interesantas, kuris neprivalo būti darbe, rašyti magistrinio, slaugyti sergančių senelių, nėra iš tikrųjų užimtas ir neserga pats, bet visgi renkasi laiko neleisti su jumis, žinokite, kad jūsų su tuo interesantu šviesi ateitis nelaukia.

Jei jūsų interesantas dingsta trims dienoms ir paskui apsireiškia it perkūnas iš giedro dangaus, o paskui vėl dingsta, didelė tikimybė, kad tą laiką, kai jis su jumis nebendravo, bendravo su kažkuo kitu, o dabar tas kažkas kitas paprasčiausiai yra užsiėmęs (arba su tuo kitu jam nepaėjo), tad jūsų pašnekovui tiesiog trūksta dėmesio ir jis kreipiasi į jus kaip į planą B. O kai jo planas A atsilaisvins, jis ir vėl pradings neribotam laikui.

Jei interesantas skambina po vidurnakčio (ypač, jei skambina per feisbuką, ko šiaip žmonės dažniausiai gyvenime nedaro), didelė tikimybė, kad skambinimo metu jis įpūstų daugiau nei pusę promilės ir jos drąsą skambinti įkvėpė įvairūs svaigieji gėrimai. BET. Jei interesantas, kad ir įkvėptas svaigiųjų gėrimų, renkasi skambinti jums, didelė tikimybė, kad norėtų jums skambinti ir neapsvaigęs, bet nedrįsta. Tačiau niekada negalit žinoti, gal jūs tų skambinamųjų sąraše koks trečias, o pirmieji du tiesiog nekėlė.

Jei turite ne vieną, o kelis interesantus, nesistebėkite sužinoję, kad tie interesantai savųjų irgi turi ne po vieną, o bent kelis.

Jei interesantas vengia su jumis fotografuotis bei prieštarauja, kad bendros nuotraukos atsidurtų internete, gali būti, kad jis paprasčiausiai nelabai palaiko visų savo asmeninių skudurų viešinimo kultūrą. Bet visgi, gali būti ir taip, kad be jūsų jis turi ir daugiau interesantų, tad tiesiog nepageidauja būti feisbukiškai pasisavintas ir paviešintas jūsų pašonėje.

Ir vis dėlto, nereikėtų pernelyg žavėtis ir pavydėti poroms, visuose socialiniuose tinkluose skalambijančioms apie savo tobulus santykius bei įtariai žvelgti į tuos, kurie internete santūriai viešina arba išvis nutyli, su kuo draugauja ir kasdien nekelia fotkių su bučiniais, katinais ir meilės prisipažinimais. Nebūtinai pas tuos garsiai apie viską kalbančiuosius viskas tobula, kaip ir ir nebūtinai pas santūriuosius kažkas ne taip.

Jei jūsų interesantas jau kaip ir turi jus, bet vis tiek tinderina, žinokite, kad į jus jis rimtai nežiūri. Jei jūs turite interesantą, bet vis tiek tinderinate, žinokite, jog tai ženklas, kad į jį rimtai irgi nežiūrite.

Jei su interesantu bendraujate tik girti, išgėrę arba pagiringi, gali būti, kad susitikę blaivūs nelabai turėsite ką vienas kitam pasakyti, bet pabandyti verta. Bet jei jums su interesantu smagu tik išgėrus, gerai pagalvokit, ar tikrai viskas čia tvarkoje.

Nepamirškite, kad svajonės – dalykas galingas ir visada reikėtų svajoti drąsiai. Su manimi sutiks tie, kurie jau įsitikino, kokia stipri gali būti žmogaus pasąmonė. Ne, čia aš ne apie kažkokius burtus ar margąsias magijas, aš apie norų konkretizavimą. Žinokite, kad norai išsipildo, tik mokėkite jos suformuluoti labai aiškiai ir tiksliai. Tačiau nepamiškite, kad užsispyrusiai sau sakyti „Noriu, kad Paulius/Milda/Saulius/Aistė mane pamiltų“ yra kvailoka. Didelė tikimybė, kad iš tiesų nereikia jums ten jokio Pauliaus/Mildos/Sauliaus/Aistės ir jūsų laukia visai kiti, netgi geresni dalykai su kažkuo kitu, tik jūs kol kas to nežinote. Geriau svajokite apie tai, kokiais būdo bruožais ir kokiomis asmeninėmis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, kurį trokštate matyti šalia (kuo konkrečiau, tuo geriau, pasakymo „Noriu, kad būtų geras“ neužtenka (savaime suprantama, kad norit gero, kas gi nori blogo), verčiau sakykite „Noriu, kad mėgtų triphopą, kaip ir aš“, „Noriu, kad norėtų drauge keliauti į Aziją“, „Noriu, kad jam juokingi būtų dalykai, kurie juokingi man“.

Yra toks durnas mūsų su viena drauge sugalvotas testukas „Smėlio akimirka“. Kažkada labai susikaupusi jos paklausiau „O įsivaizduok, kad nu viskas, pasaulio galas, pabaiga, viskas baigiasi, vyksta smėlio akimirka (aš tikrai nežinau, kodėl tada buvo pasirinktas būtent šis terminas, bet jis prilipo) ir tu turi pasirinkti vieną žmogų, kurį nori matyti, ką pasirinktum?“ Tai čia tokia savotiška meditacija ir informacijos išsitraukimas. Gerai susikaupkite, pagalvokite ir be jokios gėdos ar kitų aplinkybių pasakykite sau, ką pasirinktumėte. Ir jei tas žmogus iki šiol vis dar nėra vedęs, miręs ar emigravęs į Antarktidą (nu labai brangūs bilietai ten, bet jei biudžetas leidžia, tai ir šis punktas ne toks baisus), pamėginkit imti ir gauti jį (angliškai skamba gražiau „Go and get them“). Aš žinau, kad viskas atrodo labai idiliškai ir lėkštai, bet gyvenam tai tikrai vieną kartą, o ne du, kaip sakė Žilva. Aš šiaip gyvenime dėl to dažnai ir prisidirbu su šituo mąstymu (ne tik romantiniuose reikaluose), bet, patikėkit manim, jei ne šitas mąstymas, neturėčiau daugybės tų nesveikai gerų dalykų ir prisiminimų, kuriuos turiu.

Jei jums tikrai patinka interesantas ir jūsų vidinis kompasas sako, kad reikia kažką daryt, tai jūs tai ir darykit. Jei jums atrodo, kad reikia žmogui, kurį matėt kartą, nusiųst į darbą gėlių, siųskit. Jei jums atrodo, kad žmogui, kurio nematėt penkis metus, nes jis gyvena tolimoj šaly ir bendraujat jūs tik žinutėmis, reikia įrašyti video sveikinimą su gimtadieniu, įrašykit. Jei jums atrodo, kad (nors toks elgesys ir prieštarauja visiems logikos ir sveiko proto dėsniams) turite sėsti į lėktuvą ir skristi kažkur, neaišku kur, susitikti su žmogumi, kurio nematėt šimtą metų ar niekada, bet kažkas viduj jums sako, kad reikia tai daryti – skriskit kuo greičiau. („Deal with the mess later.“)

Ir net jei viskas susiklostys ir ne taip, kaip užsisvajoję tikėjotės, jūs bent būsite pamėginę. Jei nemėginsit, nebus nieko, visiškai nieko.

Jei jums gėda prieš draugus dėl to, kaip jūsų interesantas atrodo, rengiasi ar kalba, labai gerai permąstykite savo vertybes ir atsakykite į klausimą, kas jums iš tikro svarbu. („Ne rūbais meilę juk lieti, o oda.“) Ir jei nutariate nebeplėtoti santykių su interesantu dėl to, kad jums neįtinka jo batai ar šukuosena, gali būti, kad dar nepribrendote normaliems suaugusių žmonių santykiams, kuriuose tokie dalykai visgi turėtų būti antraeiliai. Dailūs drabužiai ir išlavintas skonis – puiku, tačiau nėra nieko patraukliau ir žaviau už protą. Kad žmogus ne kažką pirmiausia signalizuoja ne drabužiai ir ne turimi daiktai, o tai, kaip jis elgiasi su kitais žmonėmis.

Jei interesantu džiaugiatės labiausiai dėl to, kad galite jo nepriekaištinga išvaizda pasipuikuoti prieš draugus, tačiau grįžę dviese namo neturite apie ką kalbėti, tai kamon, anksčiau vėliau viski šie santykiai eis velniop, na, arba laukia baisiai nuobodus gyvenimas.

Dažnai mėgstame įsižiūrėti žmones, kurie visai mums netinka, išties nėra reikalingi ir sėkmingi santykiai su jais neįmanomi, tačiau įnirtingai sau tą neigiame. Kai aptemdo akli jausmai, protas išsijungia, tačiau neleiskite sau užsiciklinti ten, kur nereikia. Laikas bėga, jūs su savo neadekvačiomis meilėmis niekur nejudate bei toliau meluojat sau. Jei netikite, kritiškai ir objektyviai pažvelkit į savo praeitį – negi neakivaizdu, kad kai kurioms simpatijoms, vos tik prasidėjusioms, buvo lemta žlugti ir dabar, prabėgus šiek tiek laiko visa tai atrodo visiškai aišku, tačiau aišku nebuvo tada, kai kliovėtės vien tik paikais jausmais?

Jei pamatėte, kad jūsų interesantas paliko įjungtą feisbuką, emailą, skype, paliko ant stalo atrakintą telefoną ir t.t., atsispirkite visoms pagundoms imti ir pradėti skaityti, su kuo ir apie ką jie susirašinėja. Svetimų chatų skaitymas ir telefonų tikrinimas dar niekam neatnešė nieko gera. Net jei nieko baisaus ten parašyta ir nebus, gali būti, kad imsite pretenzingai kabinėtis prie visko, ką perskaitysite ir susiinterpretuosite tą informaciją visai ne taip, kaip derėtų. (Kas ieško, prie ko prisikabinti, tas ras visada). Nepamirškite, kad, skaitinėdami kitų žmonių privačius pokalbius, negerbiate patys savęs. Jei randate save situacijoje, kuomet prieš jus įjungta interesanto paskyra ir niekas netrukdo nerti į skaitymus, tuč tuojau įjunkit sveiką protą ir tiesiu taikiniu spauskite „Log out“. Arba tiesiog patraukit į šoną kompiuterį/telefoną. Kitų geresnių sprendimų tokioje situacijoje nėra.

O štai bendrų feisbukų turėjimas ar vienas kito slaptažodžių žinojimas mano nuomone yra visiškas absurdas ir absoliutus privataus gyvenimo neturėjimas. (Kai tokios porelės išsiskiria, vienoms likusioms pusėms dažnai būna be galo sunku susigrąžinti prarastą asmenybę, užmirštus draugus ir prieš santykius turėtą savastį.)

Neleiskite, kad milijonas matytų filmų ir serialų formuotų jūsų požiūrį į žmonių santykius realiame gyvenime. Žinau, kad gali skambėti kiek juokingai, tačiau augome žiūrėdami labai daug TV ir iki šiol nemažai laiko praleidžiame akis įbedę į ekraną, tad kartais gali pasidaryti sunku atskirti realybę nuo herojų gyvenimo. Ir „Sex and the City“, ir „Californication“, ir „Seinfield“, ir „Gossip Girl“ ir dar daugybėje jų pagrindiniai herojai antrąsias puses keičia kiekvienoje serijoje, interesantus permeta dėl menkiausių smulkmenų, miega su geriausių draugų interesantais, o tie geriausi draugai jiems ilgai nesispardę už tai atleidžia, neišgėrę ofisuose plešia vieni nuo kitų drabužius ir čia pat vietoj užsiiminėja seksu, nepranešę išdygsta prie interesantų slenksčio ir oro uosto darbuotojams pernelyg neprieštaraujant bėga stabdyti kylančių lėktuvų. Ir vis dėlto, tikrame gyvenime tokių magiškų akimirkų yra truputį mažiau nei norėtųsi, tačiau mažiau ir serialinės dramos. Bet tuo tas tikrasis gyvenimas ir yra žavus. (Jei norit gero, realistiško filmo apie žmonių santykius, pažiūrėkit „Blue Valentine”. Tik nepažadu, kad nebus liūdna.)

Jei interesantas norės būti su jumis, tokios jūsų padarytos klaidos, kaip prastai parinktas filmas ar spektaklis, į kurį jį nusivesite, nepavykusi vakarienė ar prastai parinkta dovana Kalėdoms nieko nereiškia. Jei jums atrodo, kad ginčai kyla ar santykiai nesiklosto sėkmingai dėl tokių menkų dalykų, problemų esmė visgi slypi kur kas giliau.

Vertėtų nepamiršti, kad nusiteikimas, jog „Man gerai bus tik tada, jei šalia turėsiu kažkokį žmogų/tave“; „Aš be tavęs negaliu“ yra gana prastas. Reikėtų mąstyti šitaip: „Man vienam yra gerai, tačiau su tavimi – dar geriau“; „Aš be tavęs galiu, bet su tavim man kur kas geriau“.

Jei jums atrodo, kad gyvenime viskas susitvarkys ir pradės eiti gera linkme tik tada, kai susirasite antrąją pusę, tai nieko gero. Panaši mintis jau buvo suformuluota straipsnyje, į kurį nuorodą daviau prieš tai, tačiau dar kartą primenu. Jei esate vieni ir per mažai rūpinatės savimi (savo sveikata, išsilavinimu, išvaizda, laime) bei bandote save įtikinti, kad viskas pasikeistų tik tada, jei pašonėj atsirastų antra pusė, mąstote neteisingai. Na įsivaizduokite, jei nepaliaudami kankinat save ir elgiatės su savimi negerai, nesistengiate būti pati geriausia savo pačių versija, kaip galite tikėtis, kad iš dangaus ims ir nukris kažkoks stebuklingas altruistas, kuris ims ir staiga užsimanys užsiimti jūsų gelbėjimu? Galų gale, ar norite tam išsvajotajam puikiam žmogui, kurį ketinate sutikti, įsimylėti ir gal net nutarti kartu kurti bendrą ateitį numesti save visą sutaršytą, prastą ir pusėtiną? Kaip gi galite tikėtis, kad rasit nuostabų žmogų, jei patys būsite tik šiaip sau? Be kita ko, svarbu suprasti, kad santykių pradžia – ne laiminga pabaiga. Prasidėjus santykiams, viskas tik prasideda. Taip, ir didelis džiaugsmas, tačiau didžiulis bendras darbas – irgi.

Net jei ir penkis, dešimt, dvidešimt, šimtą kartų nepasisekė romantiniuose reikaluose, nenustokite stengęsi. Labai svarbu gyvenime tikėti gerais dalykais ir tikėti, kad ne visi žmonės, kuriuos sutiksite, bus savanaudžiai ir santykiai su jais pasibaigs tragiškai. Tik jei matote, kad vis lipate ant to paties grėblio, t.y. vis kartojate tuos pačius pragaištingai pasibaigiančius scenarijus, gerai susimąstykite ir pamėginkite kitą kartą kažką daryti kitaip.

Visų svarbiausia – elkitės su kitais taip, kaip kad norėtumėte, kad būtų elgiamasi su jumis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai

Apie feisbuką, keistus sprendimus, bepročius, kultūrinius skirtumus, vasaros pabaigą ir nepatenkintus italus

Baigiasi vasara ir jaučiu, kaip į kambarį pūstėli jau vėsesnis vėjelis. Vasara baigiasi (bet jau tikrai gana), prasideda darbo, savidisciplinos ir mažiau pasiutusios, bet laimingos laimės sezonas. Nerašiau jau beveik mėnesį, nes daug visko veikiau, net nebuvo kada prisėst. Užtat įžvalgų, keistų minčių ir kliedesių prisikaupė be proto daug, gali būti, kad vienu prisėdimu net neperskaitysit. Na, bet pabandom.

Tiesa, ar kada susimąstėte, kiek vargšų overthinkintojų iš proto išvarė toks dalykas, kaip feisbuko funkcija “SEEN“? Ir šiaip, this modern love breaks me, and as I understand, visus ji breaks, kaip dainuoja Block Party.

Man toks dėmesio sutelkimo sutrikimas, kad aš nebežiūriu serialų. Nebežiūriu filmų. Nebent kine, kai gaila išeit. Ir kai gyvenimas toks įdomus, ką ten tie serialai. Savus kuriam.

Nervinis tikas – populiariausia šios vasaros liga. Visus buvo užpuolęs kokį kartą kitą.

O jeigu jums neaišku, kodėl pastarosiomis dienomis kai kam taip smegenis užtrumpino, tai darsyk sakau paprastą paaiškinimą. Pakelkit galvas ir pažiūrėkit į mėnulį.

(matot, kaip mintys šokinėja?)

Gražiausi vasaros naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) ir nebeišsifistinėk.

Aną sekmadienį vykau į Panevėžį su žmogum iš feisbuko. Kai jis mane paėmė nuo Europos buvo 13:30. Dar užsukom į Ozą, Akropolį, Statoilą ir Bigą. Kai draugui pasiskundžiau, tas man sako „Tai gal jis ieško kažko su nuolaida?“. Vilnių palikom 14:20. Pz.

Apie nuodėmingumą:

„Sėdžiu kartais ir jaučiu, kaip spragsi pragaras po kojom.“

Apie dekoracijas:

Apie pasirengimą šventėms:

„- Aš per kitą Helauvyną persirengsiu Arnu Klivečka.

– O nebijai, kad gali gautis Eltonas Johnas?“

Apie Arną Klivečką:

„O VRS Kamerą ne Arnas Klivečka vedė?“

Apie Arną Klivečką, kaip įsivaizduojama draugą:

„Jis būtų tas fainas draugas. Kur pasigeria, bet nepamiršta.“

Apie pykčio valdymą:

Apie lažybas:

„Jis vakar tiek užsimojo, kad susilažino iš Užupio.“

Apie working class problems:

„Mano puskei teko atidėti vestuves, nes darbe nedavė išeiginės.“

Apie variantus:

Apie neapsižiūrėjimą:

„Namie dingo internetas. Nu kaip dingo. Atjungė. Nes galvojom, kad gyvenam Pilies g. 57, o gyvenam, pasirodo, Pilies g. 59, tai ne ten sąskaitas siųsdavo.“

Apie skausmus:

Apie ištvermę:

„Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“

Apie nelaimingas pabaigas:

„Kartą atėjo pas mane draugas ir klausia, ko mano žiurkėnas toks šaltas.“

Apie nelaimingas pabaigas vol.2:

„My friend had a turtle and decided to take it to the beach.“

Apie CV šifravimą:

Apie draugų statusus:

„Ji yra ta draugė, kur labai gera draugė, bet su žvaigždute*.“

Apie romantinius žodžius, žvelgiant moteriai į krūtinę:

„Tavo kupolai, tavo vigvamai, tavo iglu…“

Apie kantrybę:

Apie norus ir nenorus:

„Nenorėjau vakar aš kvėpuot.“

Apie pirmosios pagalbos įgūdžius:

„Matau, kad tai panelei negerai. Pulso ieškau. Blet daktaras. Pas save net nerandu, o pas ją dar ieškau.“

Apie Lietuvos kaimą:

„Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“

Apie šiuolaikinių technologijų galią:

Apie italus, kurie meldžia užleisti lėtą ispanišką muziką, kad galėtų į ką nors pasitrint:

„Bet vat ką gali žmogus padaryti dėl erekcijos.“

Apie savotišką racioną:

Apie nesusipratimus, kuomet nesupranti, kad žodis „rugby“ yra sporto, o ne baro pavadinimus ir sakai žmonėms:

„I don‘t know where Rugby is, sorry.“

Apie paradoksus:

„Plikas kirpėjas tai čia kaip angliškai nemokanti anglų mokytoja. Kas, tarp kitko, buvo mano teta.“

Apie titulus:

„Donatas Montvydas Paskutinysis

Apie tai, kai atsirandu ne vietoj ir ne laiku:

Apie dienas, kai neatrodai dailiai:

„Atrodau kaip invalidas-pedofilas.“

Apie Erasmus nestudentus:

Apie melancholiją:

„Mūsų muzikos mokytoja verkia dėl suplyšusių pėdkelnių ir kad dantys pradėjo krist. Ateina, užleidžia Bethoveną ir verkia.“

Apie švietimo sistemą Rumunijoj:

„Our education system is awkward.“

Apie kategorijas:

Apie prastą muziką vol.1:

„Kartą paklausęs jos gabalo prarandi du metus gyvenimo.“

Apie makiažo galią:

Apie prastą muziką vol.2:

„Įėjimas į jos koncertą nemokamas, o išėjimas – 20eu.“

(Tiesa, visai neseniai praleidau 9 dienas labai multikultūrinėje/edukacinėje aplinkoje, todėl tiek daug pokštų apie švietimą ir kultūrinius ypatumus.)

Apie neatpažintus skysčius:

Fun fact 1: Kroatijoje uždrausta klubuose groti turbo folką, nes kai klausomasi tokios muzikos, labai padaugėja susišaudymų.

Fun fact 2: Ar žinojote, kad jei nešiojate gintaro karolius, jie veikia kaip gintaro karoliai, kuriuos deda šuniukams, kad apsaugotų nuo erkių. Tik moteriškėms jie veikia kiek kitaip – atbaido visus bernus.

Fun fact 3: Ar žinojote, kad latviškai „liemenukas“ yra „krusturis“?

Fun fact 4: Ar žinojote, kad kai jums kraujuoja galva, reikia užrišti kaklą, kad neprarastumėt kraujo? Tai žinokit.

Fun fact 5: Vienas draugas sakė, kad kiekvieno berno svajonė, jog po one night stando būtų iškart galima spragtelt pirštais iiiiir… she‘s gone. Tai mielieji, jei jūs galvojat, kad panos apie tai nesvajoja, ta galvokit iš naujo. I did some research.

Apie vaikų teises:

Apie daugiadienes:

„Atsikeli ir varai. Alų toliau.“

Apie ankstyvą brandą:

„-Jis 1997m. gimimo.

-Eiktu, jam jau nuo 9m. stovi.“

Apie reakciją, perskaičius straipsnį, kad vorai Lietuvoje darosi vis didesni ir greitesni:

Zjbs blet. Tik to man ir betrūko.“

Apie stiliaus detales:

Apie priežastis:

„-Tai gal jam įmetė kažką į rimą, kad jis nieko neatsimena?

-Jis pats save įmetė į gėrimą.“

Apie pomėgius:

„-Gausi šlapiu bybiu per veidą.

-Aj, gal ačiū, aš ne mėgėjas.“

Apie amžiaus limitą:

Apie nepatogumus:

„Aš kai rašiau magistrinį, mano vadovė buvo susilaužiusi abi rankas.“

Apie šovimą pro šalį:

„Keturis kartus per dieną persirengia, bet vis tiek atrodo kaip benamė.“

Apie hard spanking:

Apie alkoholio žalą smegenims:

„Aš labai suagresyvėju pastaruoju metu kai išgeriu. Pastarąjį kartą primušiau žmogų su dulkių siurblio kotu.“

Apie keistai pasibaigusius one night stand‘us:

„Aš sykį Žvėryne lipau pro nuosavo namo langą ir bėgau į stotelę, nes bičo sesuo vienuolė įnirtingai beldėsi į miegamojo duris ir būtų mus pasmerkusi.“

Apie spragas švietimo sistemoje:

„Tai dėstytojai 80 metų ir ji niekam neleidžia pirmais metais gintis bakalaurinių, nes, matyt, nori ilgiau darbo turėt.“

Apie įvaizdį:

Apie atsainumą renkantis indus:

„Panele, ar jūs žinote, kad geriate iš žvakidės?“

Apie artėjančias moralkes:

„Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“

Apie prastus kibinus:

„Į džiūvėsėlį mėsa įdėta ir įsivaizduoja, kad čia patiekalas.“

*****

Lyrinis nukrypimas.

Būna, grįžti namo sau tamsią naktį, ateina vienatvė (ta vienatvė, kurią myli, bet sekmadienio vakarais nekenti) ir prilupa tave į kampą. Ir kauki vilku, kai dega toji erdvė širdy. Bet ir tos išverktos naktys gražios. Gražios apnuoginimu. Ir gera jau tada pasitikti rytą protingesnį. Tada renkiesi, ir vis tiek pasirenki būti geru žmogumi. Kad ir kaip tai kartais neparanku. Ir lieki nesuprastas hedonizmo šventime, kuriame ir pats įklimpsti tai giliai, tai ne ypač, nors nežinai, ar iš tikro nori.

*****

Fear and shame block everything in life. Tad nuo šiol, no fear and no shame. Išsigydykim.

Bet tai kokia gera buvo vasara, ką? O ruduo koks geras bus.

Aj, ir gal jau gana tų medkirčių barzdų, už kurių slepias tiek gražių jaunų vyrų? Pabuvot, pakaks. Jau tikrai gana.

Man regis, bręsta poreikis antrai tatuiruotei.

4 Komentarai

Apie Mokyklą

HornbioApie vaikiną, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurievargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintojedešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesosgal koks ketvirtadalis (tėvai ant pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne šaunumo, o paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) – žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam
ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir nesyk pasvajodavau apie laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais sutariau puikiai.

2 Komentarai

Trupinėliai

Vakar per teliką sakė, kad Vilniuje įvykdoma triskart daugiau tyčinių nužudymų nei Berlyne. Motyvuoja, ką.

However. Dirbu dirbu dirbu ir džiūgauju, kad priot man tas darbas baisiai. Net neišeina pasiskųst, kad vaaa, vėl į darbą. Malonu labai jausti, kad einu savu keliu.

Trečiadienį buvo juokinga, kai pavadavau sergančią kolegę ir vedžiau pamoką vaikams. (Šiaip vaikų nemokau ir visai nenorėčiau mokyti.)

“Du gaideliai du gaideliai samagoną gėrė

Dvi vištelės dvi vištelės pro balkoną vėmė.”;

“Mokytoja, o jūs nebuvote tėvėtrys sezono pristatyme, aš jus mačiau!”, – štai tokie tad išminties perlai iš jų.

Ir pagaliau pradeda nebegąsdint vienatvė, vis lengviau grįžtu į Berlyno režimą ir vis geriau jaučiuosi viena.

Nuostabi penktadienio popietė, kai niekur nereikia, kai galiu ramiai sau mėgautis iškovotu poilsiu. Ką tik pažiūrėjau W. Allen’o “Anything Else”. Nagi puikus mūvis, man labai patinka tas toks iš jo filmų sklindantis kasdienybės absurdo iliustravimas ir greta sekantis tiesos komentavimas. Noriu į tą naujausią jau. Dar noriu į Eltono Johno koncertą. Čia jau Stadija, ar kaip?

O feisbuko bepročiai visai suįžūlėjo – jau fotkina ir postina nebe prašmatnų savo ar kitų gamintą maistą, o take-away užkandinių trupinius. Shame on you.

Palikite komentarą