Pirmyn į turinį

Žyma: facebook

Apie tai, ką verta sekti Facebook’e (asmenybės)

Žmonės ne kartą yra manęs klausę, kuriuos veikėjus verta sekti ir ką aš pati skaitau Facebook‘e. Taigi, nutariau, kad derėtų sudaryti konkretų sąrašą (kuris, beje, yra išrikiuotas tiesiog abėcėlės tvarka) žmonių, kurių postai man dėl vienų ar kitų priežasčių atrodo įdomūs. Taigi, prašom, su nuorodomis į asmenybių profilius ir trumpu komentaru, ką pas kiekvieną jų galite rasti. Kai kur išsiplėsiu daugiau, kai kur paminėsiu tik kelis raktinius žodžius. Dažnai kartosis terminas „humoro jausmas“, nes šitai lengviausiai atveria kelią į mano širdį. Tiesa, kai kurie jų turi ne tik asmeninį profilį, bet ir page, tačiau šįkart kreipiu jus į asmenybės paskyrą.

Su gal tik kokiomis pora išimčių neįtraukiau krūvos tų, kurie ir taip turi galybę sekėjų, o tarp jų, tikriausiai ir jus. Tam, kad nebūtų kartojimosi ir atkreiptumėte dėmesį į tuos, kurių galbūt dar nespėjote pastebėti. Bei tų, kuriuos skaitinėju dėl kažkokių keistų asmeninių priežasčių, bet nežinau, ar jų turinys labai įdomus platesnei auditorijai ir ar jie patys norėtų platesnio sekėjų rato. Be to, yra žmonių, kuriuos seka dešimtys ar šimtai tūkstančių, tačiau mano kuklia nuomone, jų sekti visai neverta ir juos sekdamas kaži ar ką vertingo gausi. Dar yra žmonių, kuriuos mielai sekčiau, tačiau jie savo profilius yra nutarę laikyti slaptai ir šios galimybės nesuteikia arba viešus postus rašo baisiai retai. Važiuojam.

  1. Algis Kriščiūnas – dalininkas, fotografas, žurnalo Happy 365 redaktorius, muzikantas. Daug gražių vaizdų, šmaikščių ir rimtų istorijų bei įkvėpimo.
  2. Anthony Kisliak – nu jo humoro jausmas yra kažkas nuostabaus. Daug medinukų, gerų įžvalgų ir muzikos.
  3. Aurelija Ignotaitė – ši Anglų kalbos studijos vadovė žino, kaip rašyti ir turi puikų humoro jausmą. Rašo apie viską – žmones, keliones, kasdienybės absurdus ir nelabai jaudinas dėl to, ką žmonės pagalvos.
  4. Aušra Kaziliūnaitė – poezija, įdomus gyvenimas ir pastebėjimai įžvalgiomis akimis.
  5. Aušra ŠeduikytėAtsikeli ir varai galva bei šiaip protinga pana, kuri ne tik kuria nenormaliai gražius ir stilingus daiktus, bet dar ir kai parašo, tai parašo, net ir ilgesni tekstai dėmesį išlaiko iki galo.
  6. Dominykas Noruišis – kartais būna labai juokinga, kartais ne taip, bet dėl tų labai – verta.
  7. Donatas Puslys – portalo bernardinai.lt redaktorius, panevėžietis ir šiaip kietas žmogus, kuris daug rašo politiką ir pasaulį.
  8. Dovydas Skarolskis – politika, provokacijos, absurdo humoras.
  9. Evelina StundžienėMaistas ausims ir Evelinos kuchnia autorė. Kelionės, čipsai, kiaušiniai, šaltibarščiai.
  10. Haroldas Mackevičius – puikus humoras ir kasdienybės ironija.
  11. Jolita Vaitkutė – šita mergina yra nežmoniškai talentinga, todėl manau, kad ją sekančiųjų turėtų būti ne 12k, o bent 112k visame pasaulyje. Todėl, kad jos portretai, sudėlioti iš maisto, žemės, ko tik norit, kiekvieną kartą priverčia iš naujo ja susižavėti.
  12. Jurga Baltrukonytė – vyriausioji žurnalo Happy 365 redaktorė. Jurgos laiškus ir straipsnius „Panelės“ žurnale paauglystėje skaitėme visos, dabar nemažai nuostabumų persikėlė į internetą. Nuoširdumas, optimizmas ir meilė gyvenimui.
  13. Karolis Žukauskas – projekto Lietuvon.lt autorius, šiaip smagus, šmaikštus bei pastabus keliautojas ir atradėjas.
  14. Kristupas Sabolius – žinau, kad jam dėstant VU, paskaitų lankomumas muša rekordus, o dėl jo svaigsta kas antra studentė. Filosofas, rašytojas, vertėjas, žiauriai protingas ir kūrybingas žmogus. Postina retai, tačiau visada įdomiai.
  15. Liudvikas Andriulis – pavydžiu jam sugebėjimo taip fantastiškai dėstyti mintis ir meistriškai jas rikiuojant priversti skaitytojus susidomėti net ir tais dalykais, kurie šiaip gal ir nebūtų įdomūs. Norintiems rašyti būtina sekti vien jau dėl to, kad matytumėt, kaip reikia teisingai tai daryti.
  16. Lukas Ramonas – man jo sąmojo viršūnė buvo nebesveikai geras tekstas apie lietuviškas vestuves (jei dar neskaitėt, tai lėkit kūlvirsčiais skaityt), tačiau jis ir šiaip dažnai pasimėto puikiomis įžvalgomis.
  17. Lukas ŠidlauskasŠventinis Bankuchenas irl. Būtų įdomu vieną dieną įlįsti į jo galvą ir suvokti, kas ten dedas, bet šitas bičas jau ne kartą įrodė, kad jo nurautam ir mano skoniui fantastiškam humorui ribų nėra. Aj, nu ir tikrai ne visiems, bet nepavydžiu tiems, kurie nesupranta.
  18. Paulius Ambrazevičius – dar vienas labai protingas žmogus su puikiu humoro jausmu. Toji linija apie futbolą man neįdomi, tačiau numanau, kad yra tokių, kuriems kaip tik limpa. Daug rašyti nereikia, žinot ir taip, bet nu negaliu neįtraukt.
  19. Paulius Gritėnas – „kritika, humoras, įžvalgos, filosofija, absurdas, melancholija, panevėžietiškumas ir beisbolas“ – rašo jis FB skiltyje, kur galima trumpai susumuoti, apie ką jūs. Šitą turbūt ir taip sekat, o jei ne, tai pradėkit.
  20. Ramūnas Zilnys – apie savo simpatijas jam esu kalbėjusi ne kartą. Nežinau, kiek koncertų jis pamato per mėnesį, tačiau, sprendžiant iš FB sienos, juose lankosi bene kasdien. Ir visada turi, kažką įdomaus papasakoti. Puikus humoro jausmas, pozityvas, tekstų kokybė ir man labai artimas požiūris į pasaulį.
  21. Ričardas SavukynasRokiškis Rabinovičius nevaro paviršiumi, visada varo giliai ir išsamiai. Politika, visuomenės reiškiniai, dažnai ilgi, bet visada kruopščiai parengti tekstai.
  22. Rytis Vyšniauskas – tarp nesibaigiančio srauto apie krepšinį būna ir labai neblogo humoro, dėl kurio jį ir seku.
  23. Robotas Meška – šitam interneto herojui padariau išimtį, nes tai – ne žmogus, tai – Robotas bei Meška. Aukščiausios klasės humoras, politika bei humoras apie politiką.
  24. Šarūnas Černiauskas – Tyrimų skyriaus vadovas portale 15min. Kartais – rimti, išsamūs tekstai apie politiką bei kitus visuomenės reiškinius, kartais – klasiškas humoras.
  25. Tomas Nemura – reklamos pasaulio ekspertas, kuris ne tik veda baisiai įdomias paskaitas, bet ir karts nuo karto smagiai rašo feisbuke.
  26. Tomas Ramanauskas – dar vienas reklamos genijus, kartu su K. Saboliumi išleidęs 98 kūrybingumo atvejų knygą „Žmogus, kuris žinojo viską“. Apie T. Ramanausko nuostabumą rašiau ne kartą, rašau ir vėl. Sekite. Žiauriai verta.
  27. Ugnius Antanavičius – aiškinamosios žurnalistikos žanro atstovas, krepšinio (daugiausia NBA) entuziastas, medinio humoro guru, panevėžietis ir šiaip labai protingas bičas, kuris, kažkuo susidomėjęs, kartais taip netingi giliai tai išnarstyti, kad vėliau iš to gimsta puikiausi straipsniai.
  28. Unė Kaunaitė – turėtumėme labai džiaugtis tuo, kad pasimokiusi užsienyje, ši nepaprastai protinga ir veikli mergina nutarė grįžti į Lietuvą ir kurti jai. Daugiausiai besispecializuojanti švietimo srityje, ji yra žmogus, kurio buvimas arti valdžios leidžia man tikėti šviesia mūsų šalies ateitimi, kuri nuo to švietimo ir prasideda.

Na ką, tikiuosi, kad atrasit kažką naujo ir vertingo. Pati savo ruožtu mielai papildyčiau šį sąrašą žmonėmis, kurių tekstai ir jie patys, jūsų nuomone, yra verti dėmesio, tad nesidrovėkite komentaruose dalintis rekomendacijomis.

2 Komentarai

Apie Mokyklą

HornbioApie vaikiną, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurievargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintojedešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesosgal koks ketvirtadalis (tėvai ant pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne šaunumo, o paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) – žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam
ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir nesyk pasvajodavau apie laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais sutariau puikiai.

2 Komentarai

Interneto bepročiai vol. 3

Visi mes esam interneto frykai. Na, bent jau dauguma mūsų. Kai vakarėlyje prasideda kabėjimas ant jotūbo “parodysiu tą, parodysiu aną”, pasidaro neramu. Dar neramiau, jei pagauni save šnekant apie internetinius prikolus ir plačiai rutuliojant šią temą. O būna, kad mąstai, ką grįžęs namo iš kažkur įsimesi į feisbuką? Dažnai iš besifotografuojančių žmonių išgirstu “Šita bus į FB”.

Būna, kad įžengęs pro duris visų pirma įbėgi į kambarį ir pirmas tavo veiksmas – įsijungti kompiuterį? O ar būna taip, kad sėdi su draugais, bet pas kiekvieną ant kelių – po kompiuterį, o bendravimas vyksta su visu pasauliu, tik ne su tais, kurie arčiausiai? Būna, kad jautiesi nemaloniai supratęs, kad buvai pašalintas iš kažkieno draugų sąrašo? O yra tekę susierzinti kažką paskelbus ir nesulaukus daugybės ‘like’ paspaudimų? Nepaprastai greitai įpratome, kažką atlikę ir apie tai pranešę pasauliui, sulaukti žaibiškos reakcijos ir įvertinimo. “Prasidėjo atostogos” – dešimt, “Baigiau mokyklą” – penkiasdešimt, “Susituokiau” – šimtas like’ų, kurio kiekvieno tau reikia lyg oro.

Yra ir tokių, kurie internete negyvena, jiems mat nereikia dėmesio. Nežinau, kiek tame tiesos. Manding, dėmesio gavimo atsisakymas – tam tikra kitokio dėmesio išprovokavimo forma. Kažkada informacija skildo iš lūpų į lūpas, žvelgiant ir klausantis pro pusiau pravertus kaimynų langus, buvo laikas, kai būti parodytam per televizorių, ar jame išvysti pažįstamą, buvo įvykis, o štai mūsų visuomenė gyvena internete. Kartais pasidžiaugiu, kad nesame įžymūs. Big Brother is here for you, he’s watching you, gyvenimas – tai realybės show. Nesusimauk.

Palikite komentarą