Ši vasara kol kas ne tik pati geriausia, bet ir tikrai produktyviausia – trys stovyklos, keturi open-air’ai, veik savaitė pajūryje, nesuskaičiuojami vakarai su draugais, o, jei viskas bus gerai, kitą savaitę ir išvyka į numylėtąjį Berlyną. Kad ir kaip, vis dėlto smagu iš lėto formuoti tvarkaraštį rudeniui ir žinoti, kad greitai iš daug maž tingaus grįšiu į tą režimą, kuomet daug dirbama, bet tuo pačiu ir jaučiama, kaip nemiega protas, stiprėju fiziškai, morališkai ir dvasiškai. Kai ir nuveikti išeina daugiau, nes mokama vertinti laiką, ir poilsis tampa saldesnis.
Sekmadienio vakarą Satta Outside metu apsidairiau aplink ir, matydama šalia mylimus žmones tariau sau, gal ir gerai, kad lieku Lietuvoje. Nes meilės čia tiek, kiek niekur kitur, ko gero nerasi. Čia šalia mylimieji ir juokas toks, kurio svetimi nesupras. Čia daug dalykų yra beyond. Čia aš vėl bandysiu suimti save į rankas, nes, kad ir kaip nenorėdama, vis išsprūstu. O gal ir nenoriu neišsprūsti?
Ir vis tiek, atsiminsim geriausiai tai, ką padarėm. Ir verčiau gailėkimės tik dėl to, ko neišdrįsom.
Dievuli mano, laimink mane, pakišdamas pagalvę, kai pati save skriaudžiu. Nevalingai.
