Pirmyn į turinį

Žyma: Briusly

Kur (ar) galima skaniai pavalgyti Vilniuje? (Atnaujintas vietų sąrašas)

Atnaujinta 2020 m. spalio 7 d. Kadangi maistas į namus – kaip niekad aktualus, dar pridėjau info ir apie tai, ar ir kas veža į namus Bolt/Wolt. 

Originaliai šis įrašas buvo apie tai, kaip sunku rasti, kur galima skaniai pavalgyti Vilniuje. Prabėgus trejiems metams jo publikavimo, matydama teksto aktualumą, nutariau jį jau treičią kartą atnaujinti ir papildyti. Kai kurios vietos, paminėtos originaliame tekste, jau užsidarė, kai kurios – pasitaisė, o ir naujų atsidarė/pavyko aplankyti nemažai. Palikau tik tą senojo teksto dalį, kuri yra vis dar aktuali, atnaujinau ir kainas (kai kur rašau apie, nes nepasižymėjau ir tiksliai neprisimenu). Originaliajame įraše buvo mažokai nuotraukų, tad taisausi ir pridedu jų daugiau. Dar pridedu ir subjektyvų savo kiekvienos vietos įvertinimą 5-balėje sistemoje. Važiuojam.

41 Komentarai

Apie tualetus, tualetinius nuotykius bei žmones prie tualetų

Tualetai yra ta tema, kuria jau seniai norėjau parašyti. Kadaise netgi buvo kilusi mintis daryti įvairių vietų tualetų recenzijas, bet labai nemėgstu įsipareigoti (t.y. jausti prievolę periodiškai postinti tam tikra tema), tad ji taip ir liko neįgyvendinta. Bet nieko tokio.

Tualetas yra ta tokia vieta, kur žmogus yra pats pažeidžiamiausias, kur anksčiau ar vėliau atsirasti turi visi ir kur (pakeliui, prie durų ar viduj) visai nutinka dalykų.

Taip pat egzistuoja ir nemažai savotiškų žmonių tipažų.

Tualetų žmonės

  • Žmonės, kurie, nesėkmingai pabandę atidaryti tualeto duris, negali patikėti, kad viduje kažkas yra ir jas isteriškai klebena, kad įsitikintų. Kai esi viduje, tai žiauriai faina.

Suprantu, kad būna vietų, kur raudonas ženkliukas tiesiog iškleręs ir net ir kai tulikas laisvas, atrodo, kad ne, tad reikia įsitikinti. Bet, tarkim, pas mus darbe viskas veikia kaip ir turėtų veikti, o etatinių klebentojų vis tiek atsiranda.

  • Žmonės, kurie, laukdami eilėje, atsistoja taip arti (per arti, nors erdvės šiaip per akis) durų, kad būdamas viduje net girdi jų kvėpavimą. Irgi labai jauku tvarkytis reikalus.
  • Žmonės, kurie klebena rankeną, tranko į duris ir rėkia „Greičiauuu“. Žiauriai faina, jei tu tikrai turi svarią priežastį truputį užtrukti. Ir tikrai ne išmuša iš vėžių, o žiauriai paspartina reikalą. Mhm.
  • Žmonės, kurie baro tualete prisėdę scrollina telefoną ir taip užlaiko eilę. Tikiuosi, kad sveiko proto jums netrūksta ir taip nedarot.
  • Žmonės, kurie ateina prie tualeto, pamato kosminę eilę ir NEGALI PATIKĖTI, kad ji tokia. Tada pradeda dėl to širsti bei visaip kaip rodyti savo nepasitenkinimą, nu tipo KAIP TAIP ĮMANOMA. Vėliau dar seka putojimasis, kad kaip čia galima tiek mažai tulikų turėt tokioj didelėj kavinėj. Tikrai labai visiems padeda visas šitas burbuliavimas.
  • Žmonės, kurie elgiasi taip, tarsi jų noras į tualetą yra svarbesnis negu kitų eilėje laukiančiųjų.
  • Žmonės, kurie tau stovint eilėje, tave praeina tarsi būtum nematomas ir bando užeiti į užimtą tualetą.
  • Žmonės, kurie yra tikri, jog tualetas laisvas, bandydami į jį užeiti jungia šviesą (iš tikro tai išjungia), supranta, kad jis užimtas (o ten esi tu) ir nueina šviesos nesugrąžinę, o tu tamsoje rėki, kad įjungtų atgal.

Visuomenės tualetiniai įpročiai

Jei paklausinėtumėte žmonių, ką jie daro, kai nenori sėstis ant nešvaraus klozeto, nustebtumėte. Draugė kadaise susidomėjusi apklausė nemažai žmonių ir vėliau papasakojo man. Klozeto apsiklojimas popieriumi yra paprastoji klasika, užtat, pasirodo, egzistuoja kur kas egzotiškesnių būdų. Pvz., reikalų atlikimas užsilipus ant klozeto pritūpus, sėdėjimas sau ant rankų ir kitos panašios akrobatikos.

Man įspūdingiausi vis tiek yra tie drąsuoliai, kurie lipa ant klozeto TOI TOI tulike, kuris realiai gali bet kada apvirsti. Iš kur žinau, kad tokių būna? Nes nu ne kartą yra tekę matyti paliktas pėdų žymes. O apie žmogų, kuris viename festivalyje ekskrementais ant sienos išpiešė svastiką, ko gero, esam girdėję visi.

Asmeniniai tualetiniai patyrimai

  • Tualetų veidrodžiai man yra atskira skaudi tema. Kadangi esu labai maža, tai tikrai dažnai pasitaiko tualetų, kurių veidrodžiuose net savo pakaušio nematau. Pavyzdžiui, La Boheme arba Local Pub.

    Čia yra mano selfis.
  • Beje, ar žinojote, kad Gringo moterų tualete nukabinus veidrodį eilių ten beveik neliko? Veidrodis dabar kabo koridoriuje, tad niekas viduje neužtrunka.
  • Kartą ėjau pro statybas ir pagalvojau „Hm, čia kažkoks festivalio kvapas“. O tada supratau, kad statybų aikštelėje stovėjo šviežiai atvežtas TOI TOI’jus su savo išskirtine kvapų gama.

Tualetinės citatos

Apie skirtingą no-spin-no-live pasaulio suvokimą studentavimo laikais:

-Daug kas yra p**dinęs tualetinį…
-Nu ne,  šiaip tai ne daug kas.

Apie geometriją prie WC:

-Čia kažkokią eilutę darot?
-Ne, kvadratą.

Apie talpumą:

-Kiek ten vietų?
-Viena sėdima ir dvi stovimos.

Nesveikintinos tualetų mados

  • Vietos kur nors autostradoje, kur apsilankymas tualete kainuoja 50ct, nėra popieriaus ir viskas per šimtą metrų dvokia chloru. Arba blogiau.
  • Vietos, kurios šiaip yra fancy-shmancy, o jų tualetai įrengi pačiomis pigiausiomis sąnaudomis, nėra popieriaus, o iš čiaupo nebėga šiltas vanduo.
  • Vietos, kur šimtą metų niekas nesutvarko užraktų.
  • Tualetai, kur vanduo nusileidžia pats (dažniausiai užsienyje), kai to nesitiki ir išsigąsti.
  • Vietos, kur, norint nueiti į tualetą, turi gauti raktelį. Prie to raktelio dažniausiai būna pririštas koks nors didelis objektas (pvz., pliušinis žaislas arba medinė kaladė). Ir visada žiauriai smagu nusiplovus rankas visų kitų apčiupinėta raktą su pakabuku nešti atgal prie baro.

Įsimintini Vilniaus tualetai, verti atskiro paminėjimo

  • Forum Cinemas Vingis tualetas. Čia yra du aspektai. Faktas, kad išėjęs iš antro (ar trečio?) aukšto tualeto amžinai nežinai, kur esi ir kur reikia eit. O taip pat, tai, kokios mažos ten kabinos. Neduok die užeini su kuprine ir paltu, tai praktiškai užstringi tarp sienų. Ir dar aišku durys atsidaro į tave.
  • Briusly-Opiumo tualetas. Šitas mane visada iš naujo pritrenkia savo liūdnumu. Gal tos nuspardytos paišinos medinės durys vakarėlio metu į akis taip ir nekrenta, bet atėjus pavalgyti ir nusileidus į tualetą rūsyje pasidaro liūdna. Nesu tikra, kokia situacija su užraktais dabar, bet ilgą laiką šita vieta pasižymėjo tuo, kad užsirakindavo kokia viena kabina. Netgi esu girdėjusi kalbų, kad taip daroma tyčia, kad tūsofščikai neitų į tualetą nešvariais reikalais užsiimti. Bet vis tiek, juk tais tualetais naudojasi ne tik vakarėlių lankytojai, bet ir žmonės, kurie atėjo ten pavalgyti. Antro aukšto tualetas iš viso yra ne tualetas, o pirtis su klozetais. Tikiuosi, užraktų situacija jau pasitaisiusi, bet bendra atmosfera tai liūdna. Kaip galima gaminti tokį skanų maistą ir taip nemylėt savo klientų, kuriems tenka lankytis tame tualete?

Ir tas įrėmintas nuogos moters atvaizdas primena 90s mechanikų garažiukus, o ne maitinimo įstaigą 2019 m. Vilniuje.

Šiaip, toji popieriaus, kurio reikia atsiplėšti prieš užeinant į kabiną, kultūra šiaip yra fantastiška. Vilniaus Universitete (bent jau filologijos fakultete) bei viešosiose poliklinikose. Tikra razinka, toks reality check’as, kad neužsimirštumėme ir nepradėtumėm galvoti, kad gerai gyvenam.

  • Juoda/Raudona tualetas. Šioje vietoje tenka dažnai lankytis dėl to, kad ten vyksta protmūšiai. Ir visada, visada atėjus ten prieš renginį tulikas per dešimt metrų dvokia chemikalais. Suprantu, kad turi būti švaru, bet kai tu net užsikosti nuo tos dezinfekacijos, tai nėra normalu.

Šiame tualete taip esu tapusi tokio įdomesnio varianto liudininke. Kadaise jau dalinausi savo FB paskyroje.

  • Cozy tualetas, kur už vienų durų yra du klozetai. Bet tokį išplanavimą esu mačiusi ir kitur, pvz. senajame Soul Box (nežinau, kaip dabar, kai ten London Grill). Nesuprantu, kame idėja šito užmanymo, tipo skirta mamytėms su vaikučiais ar vadovaujantis logika, kad panos vis tiek gali po kelias eit myžt? Kame reikalas? Čia irgi, kiek pamenu, ant sienų puikuojasi žavingi 90s aktai.
  • Užupio picerijos tualetas, kuris yra praktiškai jų virtuvėje ir prie kurio eilei tenka rikiuotis ant kelio prie tos pačios virtuvės.
  • Marso tualetas, kur netikėtai įsijungus vėjeliui tave užpuola situacija „Vėjo nublokšti”.
  • Varioko (irgi protmūšiai) tualetas, nuo kurio dvokia per dvidešimt metrų. Nesuvokiu, kaip tai vietai veikti tokiomis sąlygomis vis dar leidžia sanitarinė tarnyba.
  • Dar būdavo fantastiški Vasaros terasos tualetai, kurie visada nuteikdavo ypatingai – trisdešimties žmonių eilė ir kelionė laiku viduje. Labai seniai buvau, tikiuosi jau susitvarkė.


Pabaigai, trys tualetinės istorijos iš gyvenimo

Istorija apie tai, kaip mano draugelis užsidegė Yagos tualete

Buvom su draugais festivalyje Yaga Gathering. O ten, bent jau 2015-aiais, visi tualetai buvo super eco-friendly, mediniai, tupimi, iškasti specialiai festivaliui. Draugelis užėjo didelio reikalo ir, kadangi norėjo ranka atsiremti į žemę (neklauskit, kiekvienam savi patogumo poreikiai), bet bijojo išsitepti, ranką apsivyniojo tualetiniu popieriumi. Tupi, užsiima reikalu ir supranta, kad tas popierius dega, nes nugi kiekviename tualeto kampe stovi po žvakutę ir nuo vienos iš jų užsidegė tas popierius. Teko greitai bėgt gesint nelabai spėjus kelnes užsimaut.


Istorija apie tai, kaip mano kolega suprato vartojantis ne visai teisingą terminą

Turiu kolegą, kuris gimė ir užaugo Niujorke, lietuvių emigrantų šeimoje, o dabar jau keletą metų gyvena Vilniuje. Kadangi jo tėvai gana seniai išvyko iš Lietuvos, jų namuose buvo vartojama nemažai senovinių lietuviškų žodžių. Tokių, kaip, pavyzdžiui, krautuvė vietoj parduotuvės. Atvykęs į Lietuvą kalbą jis mokėjo, tačiau tam tikrus ir žodyno, ir gramatikos niuansus teko ir vis dar tenka apšlifuoti.

Taip jau nutiko, kad jo žodyne tualetas visų pirma buvo ne „tualetas“, o „išvietė“.

Kartą Vilniaus rotušėje vykusiame renginyje padavėjos paklausęs „Kur čia pas jus išvietė?“ jis atsakymo sulaukė, tačiau pastebėjo sumišusį jos žvilgsnį. Po dar kelių tokių atvejų kolega pagaliau pasiklausė draugų apie tokį fenomeną ir jie, smagiai pasijuokę, jam paaiškino jo klaidą. Jis tuomet suprato, kad Vilniaus rotušė buvo ko gero geriausias epizodas iš visų. Tik apie tai jis sužinojo tik tada, kai jau ilgą laiką daugybėje vietų buvo pavartojęs šitą terminą.

Istorija apie tai, kaip tualete praradau telefoną

Kartą, kai dar gyvenau Panevėžyje, leidom laiką Skaistakalnio parke. Kadangi pačiame parke tualeto nebuvo, eidavom į greta esančią taip vadinamą centrinę Maximą. Užėjau į kabiną ir, kadangi kišenių ar kuprinės neturėjau, ant žemės ar bakelio guldyt nenorėjau, tai buvau proto bokštas ir telefoną įsikandau į dantis (neklausk, mielas dienorašti).

Jis man atlikinėjant reikalus iš tų dantų išslydo, krito ant žemės ir pabyrėjo dalimis, kurių kelios nuskriejo į kitą kabiną. Greit susitvarkiau, užsimoviau kelnes ir išėjau ieškot. Na ir ką jūs galvojat, kitoje kabinoje žmonių nebebuvo, telefono korpuso – irgi, o man liko tik batarkė, kuri nenuriedėjo už mano kabinos ribų.

Jei tau patinka mano blogas, padėką ir paramą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

1 Komentaras

Skaniausio Tom Yum’o paieškos Vilniuje

Tie, kas mane pažįsta, labai gerai žino, kad mano santykis su maistu yra gana primityvus. Ne kartą esu sakiusi, kad būčiau laiminga, jei būtų kokios nors tabletės, kurių suvalgius žmogui užtektų visų medžiagų, jis būtų sotus ir nebereikėtų cackintis su valgymu. (Žinau, kad panašūs variantai iš tiesų jau egzistuoja, tačiau į visa tai dar neįsigilinau).

Pati gaminu labai retai, nes nemėgstu gaminti tiesiog sau (dėl vienos porcijos gaila laiko, o kai pasigaminu daugiau, patiekalas greitai atsibosta ir tenka išmesti arba valgyti liūdnu veidu). Gaminti daugiau žmonių proga pasitaiko nedažnai. Esu tikra, kad išragavusi skirtingų pasaulio virtuvių ir patiekalų esu mažai. Yra keletas produktų, kurių nemėgstu (kurių nemėgti žmonėms atrodo keista – pupų, kukurūzų, paprikų).

Mano primityvumo viršūnė – besąlygiška meilė valgykliniams patiekalams. Karštas patiekalas  (kepsnys, kotletukas, žuvis) su bulvių koše ir tradiciniais burokų, kopūstų ir morkų garnyrais bei bulviniai patiekalai be išsidirbinėjimų man yra laimė.

Taigi, visa ši įžanga reiškia, kad apie maistą aš neišmanau nieko, tad viskas, kas bus parašyta šiame įraše – vien tik mega subjektyvi mano nuomonė. Ir tikrai netikėjau, kad kada nors iš viso išsamiau kalbėsiu apie maistą, bet va gi, atėjo ta diena.

Taigi, be visų paprastųjų patiekalų, man žiauriai patinka ne toks jau ir lietuviškas dalykas – tailandietiška Tom Yum sriuba. Jos ragavusi esu penkiose vietose – Coco, Blue Lotus, Panama Food Garden, Qpolo ir Briusly. Tikiuosi, kad galėsite man padėti ir pasidalinsite, kur dar galima rasti šios sriubos ir kur ji jums skaniausia. Ingredientus surašiau tokius, kokius mačiau, o dėl nuotraukų kokybės atsiprašau – neketinau jų publikuoti. Kad ir kaip ten būtų, visgi geriau autentiškos, apsilankymo metu darytos nuotraukos nei dailūs paveiksliukai iš interneto. Tuo mažiuku keramikiniu šaukštuku valgyti nemoku (pvz. apsipilu rankas), todėl viską valgau paprastais įrankiais.

Beje, paprastai į šią sriubą dedama kalendros, bet jos nekenčiu, todėl visada paprašau, kad jos nedėtų.

(Beje, kadaise esu mėginusi gaminti ir pati, tik neturėjau, kaip suprantu, labai šiam patiekalui svarbios pastos, tad rezultatas gavosi gana blogas.)

Aprašysiu šviežiausias patirtis iš keturių vietų.

Coco

Ingredientai: kokosų pienas, makaronai, porai, pievagrybiai, morkos, vištiena, tigrinės krevetės, kalmarai, midijos, laimas, cukinijos, čili pipirai, prieskoniai.

Kaina: 4,5eu

Kiek žinau, tokia pati sriuba patiekiama ir Qpolo, nes restoranai priklauso tam pačiam savininkui. Sriuba labai soti ir tikrai gana skani. Bet pavalgius tas sotumo jausmas buvo panašesnis į sunkumą. Manau, kad dėl visko kaltas faktas, jog visi ingredientai iš pradžių buvo pakepinti aliejuje. Vištiena su jūros gėrybėmis man nelabai dera, tad geriau būtų be jos. Ir šiaip, sriuboje labai daug visko vyksta, truputį per daug. Atsižvelgiant į kainą, variantas neblogas, bet siūlyčiau virtuvei pamėginti išvengti nebūtino apsunkinančio riebumo, jo čia visai nereikia. Nu ir tie porai. Nu kamon.

6,5/10

Blue Lotus

Ingredientai: sultinys, midijos, aštuonkojai, pievagrybiai, galangalas, laimas, prieskoniai.

Kaina: 5,2eu.

Žinau, kad šio restorano siekis – gaminti kuo autentiškesnius azijietiškus patiekalus, tad aštrūs patiekalai būna tikrai, nelietuviškai aštrūs. Apie tai užsisakinėdama sriubą pamiršau, todėl padavėjui pageidavimų dėl aštrumo neišreiškiau. O reikėjo. Maniau, kad esu ragavusi aštrių patiekalų, tačiau tai, kokio skonio buvo šita sriuba, žodžiais nupasakoti labai sunku. Buvo žiauriai, nenormaliai, pragariškai, skaudinančiai, žeidžiančiai, virkdančiai aštru. Taip aštru, kad net kartu, taip aštru, kad nesvarbu, kuris ingredientas atsidurtų šaukšte, jis vis tiek būtų stingdančio, šiurpinančio vienodo bei tuo pačiu jokio skonio. Paprašiau, kad sriubą praskiestų karštu vandeniu (gal ir biški kaimas, bet nu tai o ką daryt), bet ir praskiedus per pusę situacija nepasikeitė. Iš šio apsilankymo prisiminsiu daug ašarų ir mažai skonio. Ir vis dėlto, restorano tikrai nekaltinu – jei toks autentiškas receptas, nieko čia nepadarysi, turbūt yra žmonių, kurie juo išties džiaugiasi, o tokie gurmaniški piruetai – ne mano cepeliniškam gomuriui.

0/10 nes patirtis neapibūdinama

Panama Food Garden

Ingredientai: sultinys, grybai, pomidoriukai, kalmarai, aštuonkojai, midijos, tigrinės krevetės, vėžiukas, galangalas, laimas, čili pipirai, prieskoniai.

Kaina: 10eu.

Porcija santūri, galėtų būti truputį didesnė. Daug įvairių jūros gėrybių. Skanu, aštru, bet ne per daug. Viskas kaip ir gerai, bet liaupsinti dėl puikaus skonio irgi noro nėra, nes lyg ir kažko trūksta. Daugiau nebelabai ką ir galiu pasakyti. Truputį brangoka, tačiau akivaizdu, kad į kainą įeina ir puiki restorano aplinka ir ne Naujininkuos esam, o Žvėryne, tad nederėtų purkštauti.

7,5/10

Briusly

Ingredientai: sultinys, makaronai, tigrinės krevetės, midijos, šukutės (I think so), galangalas, laimas, čili pipirai, prieskoniai.

Kaina: 9eu

Visų pirma. O dieve, kokie gražūs indai. Dievulėliau. Porcija gana didelė, yra ką veikti. Igredientų ne per daug, visų skoniai gerai juntami. Tik nu eina sau, kiek visokių kriauklių, geldų geldelių, tik spėk lupinėt ir traukt iš šito akvariumo. Kai būna įdėtos kelios midijos, tai nieko tokio, bet čia to paplūdimio veiksmo truputį per daug. Kad ir kaip ten būtų, bendras įspūdis – fantastiškas. Geriausia sriuba iš visų keturių mėgintų, noriu dar ir dar, ir kuo greičiau.

10/10

Tik, mielieji, tiekiate aukštos kokybės ir ne patį pigiausią maistą, todėl tos apiplyšusios kėdės yra nepagarba klientui. Metas atsinaujinti.

Kur Tom Yum sriubą valgote jūs? Kur teko ragauti skaniausią, autentiškiausią, brangiausią/pigiausią, keisčiausią? Lauksiu išsamių komentarų, nes noriu maksimaliai išnaudoti Vilniuje ir visoje Lietuvoje galimus jo variantus.

9 Komentarai

Vilniaus gyventojų su(ap)rašymas

Gal jau pasikartosiu (bet visi mes kartojamės, so). Gyvenant Vilniuje galima išskirti kelias labai ryškias Vilniaus gyventojų grupes. Pradėkime nuo tų, kuriems Vilnius – savas miestas. Jie čia gimę ir užaugę. Šią kategoriją padalinčiau perpus. Deja, procentaliai įvertinti negaliu, bet whatever.

Vilniečiai. Tie tikrieji, kurie baigė Salomeiką, Licėjų, Jėzuitus, Basanavičių ar pan. Dauguma studijuoja VU, TVM, ISM, kai kurie išsibarstę po MRU ir VGTU. Gyvena Pilaitėje, Antakalnyje, Buivydiškėse, Skaidiškėse, Lazdynuose, Fabijoniškėse ir pan. Rajonuose. Jie turi labai tvirtas draugų kompanijas, kurios susikūrę prieš daugelį metų. Jie nepaprastai pasitiki savimi, nežino gatvių pavadinimų, labai gerai atsimena Intro, Ritos Slėptuvę, Muzikinį Angarą, jaunesni – Gravity jų klestėjimo laikais. Vyriškos lyties atstovai, kurie priklauso šiai grupei, merginoms nešulių nepaneša ir nelabai mokėtų pakovoti, jei juos kas užpultų gatvėje; tuo tarpu panos nežino, kad kitiems žmonėms draskyti akis nėra normalu. Jie sako grieeeetinė ir spyyyynta. Jų vakarėliai dažniausiai nebūna linksmi. Jie baigiasi apie 2val. Dauguma jų turi antras puses, kurios tą 2val. jau rymo jiems ant peties po 3 alaus. Rimtesniuose vakarėliuose jie kartais parūko žolės. Valgo čiliake, Guru, Pizza Jazz ir pan. maitinimo įstaigose. Jų festivaliai – B2G bei Tamsta. Mėgstamos vietos – Vinchenso, Tappo Doro, In Vino, La boheme ir pan. Važinėja mašinomis (tėvų arba savo). Ne(be)rūko.

Vilniečiai rusakalbiai bei lenkai (be jokių intencijų kažką nedoro pasakyti apie tautines mažumas.) Jie augę Karoliniškėse, Krasnūchoj, Šeškinėje ar kituose panašiuose rajonuose. Ko gero, baigę rusų ar lenkų mokyklas. Jie mėgsta blizgesį, žvilgančius audinius ir auksą. Jie visada pasipuošę. Mėgstamiausias restoranas – Carskoje Celo. Prekybos centras – Gariūnai. Gerai atsimena Mensų bei Relax’o klestėjimą. Jie klauso Ruskoje Radio ir jokiu būdu nepraleidžia Tiesto pasirodymų, White Sensation, Pure Future ir panašių renginių. Mėgstamiausias klubas – Malibu. Jie mėgsta švęsti – švenčia viską – pradedant kovo 8-ąja, baigiant vardadieniais. Jie itin nuoširdūs, o vakarėliai su jais beprotiškai linksmi. Muzika – Vintazh, Tiesto, Armin van Buren, Paul van Dyke, Maksim, Chili.

Kitos dvi grupės – netikri vilniečiai, į šį miestą atvykę jau pilnamečiai.

Vilniaus gyventojai, atvykę iš kitų miestų. Daugiausiai – iš Panevėžio, Alytaus, Druskininkų, Zarasų. Pasitaiko ir klaipėdiečių bei kauniečių. Iš jų kilę didžioji dalis Dj’ėjų. Tiesą sakant, jie sudaro didžąją dalį tūsofščikų. Gyvena centre, Senamiestyje, Žvėryne, Užupyje, Antakalnyje ir pan. rajonuose. Jie itin stilingi. Baigę, metę, arba vis dar besimokantys universitetuose, bet apie tai beveik nekalba, nes juose rodose itin retai. Jie visi dirba, arba daro dar kažką be mokslų, turi daugybę kitų užsiėmimų ir visada spėja į visas svarbiausias tūsofkes. Jie visada turi pinigų. Jie atkakliausi iš visų aprašytųjų grupių. Jie visus pažįsta, o jei dar nepažįsta, tik laiko klausimas, kada susipažins. Mėgstamiausios vietos – kažkada – Gravity, (jie gerai atsimena ir tūsus Arkoje), Funky Monkey, dabar – Cozy, Opium, Briusly, ŠMC, pastaruoju metu – Gorky, Vienkiemis bei Gingo. Afterina Sattoje. Labai dažnai sutinkami open-airuose. Muzika – techno, minimal techno, breaks, speed garage ir kitos elektroninės muzikos atšakos. Labai gerai žino, kad gaidys – ne tik paukštis. Išskirtinis bruožas – nevalgo ir nemiega, daug rūko. Festivaliai – Satta Outside, Tundra, Sūpynės. Važinėja dviračiais bei taxi.

(Amžini) studentai. Jie atvykę ir mažesnių miestų bei kaimelių. Iki studijų Vilniuje buvę 4 kartus – porąsyk su ekskursija į TV bokštą ir dar porą – prieš rugsėjo pirmąją apsipirkti su šeima Gariūnuose. Didžioji dalis mokosi VPU. Gali būti, kad gerai mokęsi mokykloje. Mergaitės plaukus dažo sruogelėmis, mėgsta aukštakulnius derinti su kuprinėmis, o berniukai visų švenčių proga išsitraukia baltinukus. Nevengia žvilgesio. Gyvena bendrabutyje, arba 6-iese dviejų kambarių bute Viršuliškėse ar Pašiluose. Rūkyti pabandė 12kl. Šimtadienio metu, tuos bandymus toliau sėkmingai tęsia besilinksmindami universiteto tūsuose. Didžioji dalis šios grupės atstovų priklauso studentų atstovybėms, su kuriomis ir tūsinasi – švenčia atstovybių gimtadienius (kurie niekada nesibaigia), cementovkes, betonovkes ir pan. Tiesą sakant, jie tūsinasi ~5k. per savaitę. Daugiausia tūsina barake. Mėgstamiausi gėrimai – alus, sidras ir degtinė. Mėgstamiausios vietos – Artistai, Route 66, labiau prasimušusiųjų – Disco 311, Plan B, Tarantino. Vos įstoję jie šventai tiki, kad ir toliau mokysis taip pat gerai, kaip ir mokykloje. Jų problema ta, kad, atvykus į Vilnių, mama už nugaros jiems nebestovi ir pamokų daryti nebeliepia, tad jie dažnai atleidžia vadeles. Mama jiems skambina dažnai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais Vilniuje labai aktyviai dalyvauja naujų santykių vystyme; didžioji dauguma išsiskiria su antrom pusėm, su kuriomis draugavo 6m. Kai kurie jų pirmąsias seksualines patirtis išgyvena vos atvykę su kitų studentų atstovybės narių pagalba. Mamos jiems iš namų jiems įdeda 3 maišus bulvių, 20 stiklainių raugintų agurkų, naminės varškės bei 12 skiritngų rūšių patiekalų artimiausioms dviems savaitėms. Tai ir valgo. Kai pataupo, nueina į Can Can’ą arba Forto Dvarą. Niekada nematė narkotikų, bet turi draugų, kurių pažįstami yra bandę žolės. Muzika – Kelias į Žvaigždes, “Living on my Own” 7-o coverio remixai, ir šiaip, daug populiarių dainų coverių remixai. Festivaliai – Fidi, Gadi ir pan. Važinėja troleibusais.

Žinoma, kiekviena šių grupių dar gali būti suskirstyta į daugybę subgrupių, su dar ryškesniais bruožais. Taip pat drįsčiau spėti, jog grupių atstovai turi polinkį migruoti iš vienos grupės į kitą, atsižvelgiant į socialinę padėtį, draugų ratą ir panašius niuansus, o taip pat, yra nemažai ir tokių, kurie pasižymi savybėmis, būdingoms keletui aprašytų rūšių.

3 Komentarai