Pirmyn į turinį

Žyma: Berniukai

Apie Marijoną Mikutavičių

Šiąnakt sapnavau, kad Marijonas Mikutavičius yra žiauriai gražus, žiauriai jaunas ir žiauriai patrauklus ir žiauriai gerai sutariam gerdami vyną kažkokiam balkone. Ypač keista, nes jau kokį 12m. jis: a) nėra nei gražus, nei patrauklus, nei jaunas; b) nu gerai, man taip atrodo, gal kam ir gražus. Nu ir šiaip. Aš visada mylėjau Psichą, o ne Marijoną.

Gražus buvo nebent tada.

O Psichas gražus visada.

Palikite komentarą

Kas yra Lochų Magnetas?

Ar žinai, kas yra Lochų Magnetas? Lochų Magnetas – tai tokia mergaitė, kuri yra pati visa faina, smagi, šauni, graži, protinga ir visokia kokia (daugiau ar mažiau, bet faktas, kad daugiau), o bet tačiau, visi jai asistuojantys vyriškosios lyties atstovai – yra vienaip ar kitaip, nepabijokim to žodžio, lochai. Žodis magnetas reiškia, jog ta mūsų mergaitė traukia tokius vyrus it bites prie medaus, velniškai stipria jėga. (Duočiau aš čia tų lochų pavyzdžių, bet, gal, nebūtų labai korektiška).

Naujaisiais metais Lochų Magneto rinkimuose toliau dėl pirmos vietos grumiasi mergaitė šio blogo autorė ir mergaitė D. Š.

Kaip šioje kovoje seksis toliau – pranešime vėliau, sekite naujienas.

Palikite komentarą

Miss Forever Alone 2011

Šiandien ėjau į porą FW renginių, į kuriuos galimybės patekt beveik nebuvo, surizikavau, nepatekau. Susierzinau. Kai būni sėkmės išlepintas vaikas, tokie nutikimai baisiai stebina. However, ryt bandysim kitur, su akreditacijom.

Šiandien darsyk sakau, kad nemėgstu mergų ir myliu bernus. Darau dvejas prezentacijas, vieną – su pana, kitą – su keturiais bernais. Su pana viena didelė drama, su bernais visiškas atsipūtimas. Kad ir kaip, man geriausia prezentacijas rengt vienai.

Šiandien žiauriai gražiai atrodžiau, bet aš antiek viena, kad net nėr, kam nufotkint. Whahaha. Vakar ir šiandien vaikštau visa apspangus, sukas galva ir suvokiu, kad jei iškrisčiau namie, nieks nepasigestų. Kai pajutau visišką liūdnumo epogėjų eidama namo, kaip tik man pradėjo švilpaut turkai paaugliai. Hell yeah.

Forever alone.

Dabar šiek tiek geriau jaučiuosi ir šiek tiek pagerėjo nuotaika. Ant paskutinių posto žodžių girdžiu, kaip kambariokas rakina duris, grįžo iš kelias savaites trukusių vojažų. Nebe alone?

Palikite komentarą

Working Class Hero is Something to Be

Kadangi prisiminiau senus gabumus, pradėjau šiek tiek vėl kirpti namie. Kadangi mokslai, anksčiau buvę ne itin pastebimi, kažkokiu būdu ėmė ir gan stipriai užspaudė, kelinta diena jaučiuosi nusikalus kaip šuniukas (O dabar įdomu pasidarė, iš kur atsirado toks posakis, ir kur tas šuva/šuniukas taip jau nusikala?). Išties, iki kovo galo turiu tieeeek planų, kad laikas tikrai tikrai neturėtų prailgti, tik reikės nemažai kantrybės, valios ir, deja, pinigų, kad su viskuo susirodoti. However, at least mokslai šiek tiek įdomūs. Šiandien per Eglish for the Media teko vaidinti radio show transliaciją, o po poros savaičių ją teks sukurti patiems. Per Academic Listening kūrėm naujus, labiau šiandieninę visuomenę atitinkančius herojus filmo 12 Angry Men motyvais. Su žaviu (labai žaviu) kursioku Titos prisižvengėm negyvai (mūsų herojai – 19m. naivoka vietnamietė padavėja Thao, stambus 33m. kompiuteristas nolifer‘is Hans, 99m. (nu) buvęs kariuomenės vadas Manfred ir taip toliau ir panašiai). Dabar, kai skaitai, tai tau, čiuju, nejuokinga vapsčė, bet mes kritom bekurdami, patikėk.

Dabar štai kelintą vakarą sėdžiu sau namie viena ir rengiu pranešimą paskaitai Unreliable Narration. Baisiausia tai, jog pranešimas apie vieną labiausiai scary filmų The Others, tad truputi nejauku (Sooner or later they will find you. Bu!). Dar nejauku ir tai, jog dėstytojas gan griežtas, tad nežinia, kokio pažymio tikėtis, o filmą rytojui šiuo metu karpo draugytis, kuriuo pasitikėti galima, bet nesu tikra, kiek.

Palikite komentarą

Įrašas apie PLAUKUS

Nauji metai, kaip matau, ne man vienai prisidėjo prie lengvo stogelio nusirovimo, ko pasekoje atsiranda visokie naujametiniai pažadai, išsiprovokuoja hyperaktyvumas ir, most specially, noras save keisti. O lengviausia save keisti, kaip žinia, manipuliuojant plaukų spalva, ilgiu ir kryptim. Universitete regiu, jog šį norą pajuto tikrai nesuvokiamai didelė dalis bendramokslių, kas, kaip ir man*, baigėsi absoliučiais (arba beveik absoliučiais) fail‘ais – sėdi visi kaip nesavi su kreivom margom kudlom ir, turbūt, mąsto, kad gal visgi nebuvo tai labai būtina. Na, geriausiu atveju, naujos šukuosenos atrodo normaliai, bet ekskliuzyvių pasikeitimų į gerąją pusę neužfiksuota.

O štai aš įgijau naują seilėjimosi objektą. Tai – berniukai su kuodukais. Nu jau taip gražu, kad ja nimagu, seilės dremba. (Taip taip, nieko čia naujo, bet man va dabar parėjo). Mes dar tuos kuodukus savam tarpe vadinam koldūniukais.

*Ta prasme, spalva mane pagaliau tenkina, bet užtat koookia kaina.

Palikite komentarą