Pirmyn į turinį

Žyma: Berlynas

Sudie, mano mielas drauge

Su Emrah susipažinau kiek keistomis aplinkybėmis. Kai 2010-aisiais ieškojau kur apsistoti Berlyne, kur ketinau vykti mokytis pagal Erasmus programą, nė nenumaniau, nuo ko pradėti. Atsidariusi Couchsurfing puslapį aptikau vieną vyruką, Florianą, kuris skelbėsi ieškąs kambarioko. Jam parašius paaiškėjo, kad saviškį jis jau rado, bet nuomininko ieško jo draugas Emrah. Sakė: „Tiesiog parašyk jam email“. Užmetusi akį į jo nuotrauką truputį bijojau – tamsut tamsutėlis turkas su didžiuliais juodais antakiais (vėliau Emrah juokaudavo, kad dėl jų galėtų vaidinti kregždutę), auskarais ir žiedais (tada dar buvau baisiai mažai pasaulio mačiusi ir stereotipų prikimšta galva). Ir visgi parašiau, paklausiau, ar dar ieško žmogaus. Jis atsakė „Taip, gali kraustytis. Kiek gali mokėti?“ Pasakiau savo sumos lubas ir viskas jam tiko.

Spalį atvykau į Berlyną. Emrah parašė: „Aš Turkijoje, bet tave į butą apžiūrėti įleis mano mergina Sophie.“ Susitikau su ja, apsidairiau, man viskas puikiai tiko. Sophie man davė raktus ir pasakė, kad sumokėsiu, kai Emrah grįš iš savo kelionių. Taigi, man 21-eri, aš viena Berlyne, turiu raktus nuo buto, už kurį nuomos dar nesusimokėjau, o būsimo kambarioko dar nesutikau. Emrah grįžo tik po dviejų savaičių, o aš visą tą laiką šiek tiek nuogąstavau, kad susipažinę visai nesutarsim.

O sutarėm puikiai. Jis buvo be galo pozityvus, draugiškas, nuoširdus ir šiltas žmogus. Rūpinosi, kad savo kambaryje jaukiai įsikurčiau, nepyko, kad pas mane per tą pusmetį vienas po kito vis keliavo ir trumpam apsistodavo draugai (tada Ryanair buvo paleidę bilietus į Berlyną tokiomis neįtikėtinomis kainomis kaip po 7lt), padėjo susipažinti su Berlyno socialiniu gyvenimu ir Coushsurfing bendruomene. Kai pas mane viešėjo mama, buvo jos gimtadienis, tai jis grįžo su gėlių puokšte jai. Labai, labai daug dirbo (hardware inžinieriumi, nežinau, kaip tiksliai tai vadinasi lietuviškai), tris savaites gyveno Berlyne, tris – Turkijoje, tad dažnai namie šeimininkaudavau viena, nepaprastai skaniai gamindavo. Mane vis stebino jo gebėjimas bendrauti ir begalinis pasitikėjimas žmonėmis. Mano visi kadais turėsi narrow-minded nuogąstavimai gyvenant turkų kvartale su turku kambarioku išsisklaidė visiems laikams.

Vėliau, jau išsikrausčiusi iš Berlyno, ne kartą ten grįžusi pas jį apsistojau. O ir jis pats buvo atvykęs kartą į „Sūpynes“, kartą į „Tundrą“. Abu kartus per pusdienį spėjo susibičiuliauti su mano draugų kompanija. O ir tas būrys draugų, kurie mane lankė Berlyne, turėtų jį prisiminti. Kokį kartą per pusmetį susirašydavom, pasidalindavom, kaip kam sekasi. Vis užsimindavo, kad reikalai ne visada klojasi taip, kaip norėtų, bet viskas bus gerai. Sakė, kad kol kas negali planuotis kelionės į Lietuvą, nes vis dar labai daug dirba, buvo nesklandumų dėl leidimo nuolat gyventi Vokietijoje, bet viskas bus gerai.

Ir štai paskutiniuosius pusantrų metų man vis nepavykdavo su juo susisiekti. Prieš kokius pusantrų metų sapnavau baisų sapną, kad Emrah nutiko kažkas labai blogo. Vėl rašiau jam. Nei skype, ne Facebook man jo siųstos žinutės nesulaukė atsako ir mačiau, kad jos neperskaitytos. Pradėjau nujausti, kad nutiko kažkas negero. Gal susirgo? Gal kokiomis nors aplinkybėmis pateko į kalėjimą? Gal kas dar baisesnio? O gal dėl ko nors ant manęs pyksta. O gal tik išsigalvoju ir jis tiesiog nusprendė atsiriboti nuo socialinių tinklų ir jais su niekuo nebebendrauja?

Nujausdama, kad atsakymas manęs nepradžiugins, vis atidėliojau parašyti Florianui ir paklausti, kur dingo Emrah. Šiandien, Floh pakomentavus po mūsų sena nuotrauka, pagaliau pasiryžau. Matydama, kad jis man rašo atsakymą jaučiau, kaip širdis krenta į kulnus ir kažkoks keistas jausmas veria kūną. Taigi, nusižudė. Prieš pusantrų metų. Kodėl? Depresija, problemos su darbu, nenusisekę santykiai. Niekas nežino. Jam buvo 34-eri.

Labai, be galo be krašto skaudu atsisveikinti su žmonėmis, kurie, nors ir gyvendami toli, visiems laikams liko tau artimi ir kuriuos tikėjaisi dar ne kartą pamatyti. Mano atmintyje Emrah visada liks tas besišypsantis, linksmas vyrukas, mane, pasaulio dar visai nepažinusią kaip šeimos narę priėmęs Berlyne, turbūt geriausias mano turėtas kambariokas.

Labai saugokit ir puoselėkit tuos ryšius, kuriuos esate užmezgę su jums brangiais žmonėmis. Kad ir kaip arti ar toli jie nuo jūsų bebūtų. Nepamirškit karts nuo karto jų pakalbinti ir svarbiausia, ne tada, kai iškyla koks nors reikalas, o tiesiog. Ir ne rytoj, o dabar.

Sudie, mano mielas drauge ir ačiū tau už tai, kaip smarkiai, matyt to ir nežinodamas, kažkada prisidėjai prie to, kad, jau palikusi Berlyną, į pasaulį žiūriu plačiau atmerktomis akimis. Niekada tavęs nepamiršiu.

Palikite komentarą

Aš nekenčiu Naujako

Dar vienas įdomus faktas iš mano gyvenimo yra tai, kad aš žiauriai nemėgstu Naujako. Kasmet su siaubu jo laukiu. Mielai paspausčiau mygtuką „Skip“ ir iš karto persikelčiau iš gruodžio trisdešimtos į sausio antrą. Tikrai, nejuokauju.

Taip, aš mėgstu juokais dar rugsėjį klausti, „Tai kur naujus?“, bet iš tikro tai dažniausiai man nusispjaut, kur tuos naujus.

Viena naktis metuose, kuomet miestas pilnas klykiančių bepročių, kuomet viskas visur kainuoja kosminius nesuvokiamus pinigus, kai vakarą prieš parduotuvėse nusidriekia eilės iki vaisių skyriaus, žmonės vežimais perka gėrimus ir bengališkas ugneles, o takso išsikvieti neįmanoma, tad tenka strigti kur nors ten, kur visai nenorėtum būti.

Visi tie ypatingi vietų pasiūlymai („Vieta prie stalo, šventinė programa (gyvai atliekama dueto „4Fun“ muzika („Country Roads“, „Whatever Will Be, Will Be“ lietuviški koveriai ir „Svajoklis“ bei „Ilgas kelias“) ir trečiarūšis renginių vedėjas Aleksas su raudona varlyte), užkandis ir taurė šampano – tik 99,99eu, paskubėkite!) verčia tik paklausti “Is this real life?”

Naujakas man asocijuojasi su didžiuliu bardaku, patvinusiom jūrom alkoholio, miniom žmonių, besišlaistančių po visus kampus, šiukšlėmis, triukšmu, beprasmybe ir ant pritryptos baro žemės besimėtančiais paltais, kurių kabliukai nutrūko jų kominiams savininkams nerangiai mėginant juos pakabinti.

Be to, aš labai labai bijau fejerverkų. Jei vyksta šventimas kažkur namuose, dažniausiai lieku viduje ir neinu į lauką jų žiūrėti, nes man tiesiog baisu. Stebėti juos danguje man kažkaip yra nulis emocijų. Visai nieko, bet neaikčioju ir neleipėju iš susižavėjimo. Užtat mane baugina vien mintis apie tai, kiek nelaimių neatsakingai elgiantis su jais galima prisišaukti arba visai netyčia tapti jų aukomis. Apskritai nesuprantu žmonijos pomėgio į orą ištaškyti tiek pinigų, sorry. Nu gal ir gražu, bet tikrai neverta. 2011-uosius sutikusi Berlyne apie 2val. nakties metro ir traukiniais grįžinėjau namo, o žmonės kaip išprotėję mėtė fejerverkus ir bombioškes tiesiog požeminėse stotelėse ir po atvažiuojančiais traukiniais. Buvo tikrai labai, labai baisu.

Dar vienas labai blogas Naujakas buvo kai šventėme Molėtų rajone, prie Bebrusų ežero. Iš dangaus krito lietus, sniegas, ašaros ir vanduo visi iš karto, o matomumas vairuojant buvo tragiškas, tačiau kažkaip pavyko pasiekti įvykio vietą. Buvome išsinuomavę namelį, kurį nuomavę šeimininkai tikino, kad šilumos tikrai netrūks. Nors dar prieš mums atvažiuojant buvo kūrenamas židinys, namukas taip ir neįšilo, tad buvo žiauriai, nežmoniškai šalta (tūlikas, aišku, buvo kitame namuke, kurį pasiekti buvo įmanoma tik perėjus lauką). Nepadėjo net stiprieji gėrimai. Aj, dar be kita ko, apsinuodijau. Taigi, tobulas rinkinys – stingdantis šaltis, veikti atsisakęs skrandis ir super mega girti draugai, kurie kas penkias minutes rėkė „Nemiegoook“. Kai atėjo rytas, nuoširdžiai džiaugiausi, kad viskas pagaliau baigėsi.

Bet štai su Naujaku man asocijuojasi du labai neblogi kūriniai.

Nick Hornby knyga „A Long Way Down“. Keturi vienas kito nepažįstantys nuo aukščiausio Londono pastato nušokti pasirengę britai  Naujųjų naktį susitinka ant stogo ir pradeda kalbėtis. Kai klausiau BBC audio knygos, kurią įgarsino profesionalūs aktoriai, kartais užsižvengdavau balsu. Labai rekomenduoju. Yra ir filmas. Visai nieko, bet knyga – kur kas geriau.

Filmas „200 Cigarettes”. Man tai yra vienas geriausių visų laikų filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Žiūrėčiau over and over again. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.

O mane pradanginkit kur nors, prašau, kur ramu ir nėr chaoso, kad atsibusčiau ir jau būtų šviesus rytojus be kieme besimėtančių nusproginėjusių fejerverkų griaučių.

13 Komentarai

Dalykai, kurių apie mane gal dar nežinojai

Man karts nuo karto parašo žmonės, norėdami truputėlį daugiau sužinoti apie mane. Įdomumo dėlei pamaniau pateikti keletą faktų apie save, kurių, galbūt nežino net ir mane pažįstantys žmonės, bei kurie gal bus įdomūs mano blogo skaitytojams.

  • Aš nesu mačiusi nė vieno Harry Potter, Fast and Furious, James Bond, Star Wars, Toy Story, Pirates of the Caribbean ar Godfather filmo, Avatar, Green Mile, Finding Nemo, Interstellar, The Sixth Sense, Dirty Dancing, One Flew Over the Cuckoo‘s Nest, Leon, The Pianist, Gladiator, Memento, The Shining ir dar daugybės must see kultinių filmų.
  • Antroje klasėje šuo man yra nukandęs gabaliuką ausies.
  • Jau dvejus metus aš neskaitau naujienų portalų. Nebent kas nors atsiunčia nuorodą į tekstą, kurį, jų nuomone, verta paskaityti.
  • Jei kur mieste geriu kavą, visada – tik capuccino.
  • Man labai patinka režisieriai David Fincher, Pedro Almodovar, Roman Polanski ir James Ivory.
  • Man labai patinka rūžava spalva. Tik, aišku, vietoj ir laiku.
  • Manęs visiškai nežavi mokslinė fantastika ir šiaip fantastika, bandžiau pamėgti GOT, bet nė pro kur nepavyko.

tumblr_o1ab5rfuy81slpi32o1_500f

  • Nekenčiu anyžių, paprikos ir kalendros; nemėgstu sushių, kukurūzų, pupų, ryžių ir, deja, grikių.
  • Užtat mėgstu burokus, artišokus ir salierus.
  • Mano mėgstamiausi visų laikų serialai – Girls, Boardwalk Empire, Nip Tuck, Sex and the City, Friends, Breaking Bad, How I Met Your Mother, Parks and Recreation, Californication, Shameless ir Gossip Girl.
  • Labai nejaukiai jaučiuosi uždarose mažose patalpose, rūsiuose ir ten, kur nėra langų.
  • Nežmoniškai, nepakeliamai, nenormaliai bijau kutenimo.
  • Turiu kirpėjos diplomą, bet niekada ja taip ir nedirbau.
  • Žiauriai nemėgstu rašyti ir šiaip naudotis telefonu, viską, jei tik išeina, darau kompu.
  • Aš labai mėgstu techno.
  • Mano mėgstamiausia grupė yra Depeche Mode, rašytojos – Ugnė Barauskaitė ir Sue Townsend, o poetas – Paulius Širvys.
  • Vaikystėje norėjau tapti dailininke. Netapau.
  • Kai kažkur sėdžiu, einu ar guliu, visada turiu eiti žmogui iš kairės, nes kitaip man šakės.
  • Turiu dvi tatuiruotes. Širdelę ant peties ir skaičius 586 – ant nugaros. Tie skaičiai reiškia New Order dainą tokiu pavadinimu ir tai yra matching tattoo, nes tokią pačią tatuiruotę tik kitoje vietoje turi ir dar vienas žmogus.
  • Mėgstu tik juodą šokoladą.

5192306605_559dee76ea

  • Užsienyje esu gyvenusi tris kartus gyvenime – tris mėnesius Austrijoje, Vienoje, šešis – Vokietijoje (penkis Berlyne ir vieną Hiutenfelde) ir septynis – Kanadoje, Edmontone.
  • Mano ūgis – metras piam du. Niekada dėl to visiškai nesiparinau ir šiaip nesusimąstau apie tai, kol man vis neprimena kiti žmonės. Man patinka mano ūgis.
  • Aš žiauriai mėgstu žiūrėti Euroviziją. Žiauriai.
  • Aš nelabai mėgstu animaciją. Nebent The Simpsons, South Park ir Brickleberry, bet ir tai mažomis dozėmis.
  • Aš nesveikai mėgstu cepelinus. Nenormaliai. Ypač tokius paprastus, valgyklinius.
  • Nemėgstu cirko, teatro, klounų, šokio spektaklių ir pantomimos.
  • Mano mėgstamiausia aktorė – Kate Winslet, o aktorius – Leonardo Di Caprio.
  • Be pastarųjų man labai patinka Hugh Grant, Amy Adams, Meryl Streep, Robert Downey Jr., Seth Green, Janeane Garofalo, Adam Goldberg, Giovanni Ribisi, Macaulay Culkin.
  • Labai nemėgstu stand-upų.
  • Mano mėgstamiausias fotografas – Terry Richardson.
  • Man labai patinka A. K. Doilio ir A. Kristi detektyvai.
  • Neblogai moku anglų kalbą, prastai – rusų, esu mokiusis lotynų, prancūzų ir vokiečių. Nesėkmingai.
  • Gyvenime tenka daug rašyti ranka, o tai darau parkeriu su juodu rašalu.
  • Beveik niekada nenešioju rankinių, tik kuprines.
  • Aš labai mėgstu ananasus, bet tik šviežius. Būna, kad užeina ananasiniai periodai, kuomet jų valgau tikrai daug, tik užknisa pjaustinėt.
  • Vieni mėgstamiausių mano filmų yra Death Becomes Her. (Kažkaip būtent čia ir tokia fantastika man sueina) ir 10 Things I Hate about You.
  • Man dvym septyni, bet jau tuoj dvym aštuoni.

deathbec

Klauskit dar, jei kas neaišku, bet tik įdomiai.

3 Komentarai