Pirmyn į turinį

Žyma: Beprotybė

Aš nekenčiu Naujako

Dar vienas įdomus faktas iš mano gyvenimo yra tai, kad aš žiauriai nemėgstu Naujako. Kasmet su siaubu jo laukiu. Mielai paspausčiau mygtuką „Skip“ ir iš karto persikelčiau iš gruodžio trisdešimtos į sausio antrą. Tikrai, nejuokauju.

Taip, aš mėgstu juokais dar rugsėjį klausti, „Tai kur naujus?“, bet iš tikro tai dažniausiai man nusispjaut, kur tuos naujus.

Viena naktis metuose, kuomet miestas pilnas klykiančių bepročių, kuomet viskas visur kainuoja kosminius nesuvokiamus pinigus, kai vakarą prieš parduotuvėse nusidriekia eilės iki vaisių skyriaus, žmonės vežimais perka gėrimus ir bengališkas ugneles, o takso išsikvieti neįmanoma, tad tenka strigti kur nors ten, kur visai nenorėtum būti.

Visi tie ypatingi vietų pasiūlymai („Vieta prie stalo, šventinė programa (gyvai atliekama dueto „4Fun“ muzika („Country Roads“, „Whatever Will Be, Will Be“ lietuviški koveriai ir „Svajoklis“ bei „Ilgas kelias“) ir trečiarūšis renginių vedėjas Aleksas su raudona varlyte), užkandis ir taurė šampano – tik 99,99eu, paskubėkite!) verčia tik paklausti “Is this real life?”

Naujakas man asocijuojasi su didžiuliu bardaku, patvinusiom jūrom alkoholio, miniom žmonių, besišlaistančių po visus kampus, šiukšlėmis, triukšmu, beprasmybe ir ant pritryptos baro žemės besimėtančiais paltais, kurių kabliukai nutrūko jų kominiams savininkams nerangiai mėginant juos pakabinti.

Be to, aš labai labai bijau fejerverkų. Jei vyksta šventimas kažkur namuose, dažniausiai lieku viduje ir neinu į lauką jų žiūrėti, nes man tiesiog baisu. Stebėti juos danguje man kažkaip yra nulis emocijų. Visai nieko, bet neaikčioju ir neleipėju iš susižavėjimo. Užtat mane baugina vien mintis apie tai, kiek nelaimių neatsakingai elgiantis su jais galima prisišaukti arba visai netyčia tapti jų aukomis. Apskritai nesuprantu žmonijos pomėgio į orą ištaškyti tiek pinigų, sorry. Nu gal ir gražu, bet tikrai neverta. 2011-uosius sutikusi Berlyne apie 2val. nakties metro ir traukiniais grįžinėjau namo, o žmonės kaip išprotėję mėtė fejerverkus ir bombioškes tiesiog požeminėse stotelėse ir po atvažiuojančiais traukiniais. Buvo tikrai labai, labai baisu.

Dar vienas labai blogas Naujakas buvo kai šventėme Molėtų rajone, prie Bebrusų ežero. Iš dangaus krito lietus, sniegas, ašaros ir vanduo visi iš karto, o matomumas vairuojant buvo tragiškas, tačiau kažkaip pavyko pasiekti įvykio vietą. Buvome išsinuomavę namelį, kurį nuomavę šeimininkai tikino, kad šilumos tikrai netrūks. Nors dar prieš mums atvažiuojant buvo kūrenamas židinys, namukas taip ir neįšilo, tad buvo žiauriai, nežmoniškai šalta (tūlikas, aišku, buvo kitame namuke, kurį pasiekti buvo įmanoma tik perėjus lauką). Nepadėjo net stiprieji gėrimai. Aj, dar be kita ko, apsinuodijau. Taigi, tobulas rinkinys – stingdantis šaltis, veikti atsisakęs skrandis ir super mega girti draugai, kurie kas penkias minutes rėkė „Nemiegoook“. Kai atėjo rytas, nuoširdžiai džiaugiausi, kad viskas pagaliau baigėsi.

Bet štai su Naujaku man asocijuojasi du labai neblogi kūriniai.

Nick Hornby knyga „A Long Way Down“. Keturi vienas kito nepažįstantys nuo aukščiausio Londono pastato nušokti pasirengę britai  Naujųjų naktį susitinka ant stogo ir pradeda kalbėtis. Kai klausiau BBC audio knygos, kurią įgarsino profesionalūs aktoriai, kartais užsižvengdavau balsu. Labai rekomenduoju. Yra ir filmas. Visai nieko, bet knyga – kur kas geriau.

Filmas „200 Cigarettes”. Man tai yra vienas geriausių visų laikų filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Žiūrėčiau over and over again. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.

O mane pradanginkit kur nors, prašau, kur ramu ir nėr chaoso, kad atsibusčiau ir jau būtų šviesus rytojus be kieme besimėtančių nusproginėjusių fejerverkų griaučių.

13 Komentarai

Apie džiaugsmus, kurie buvo ir bus

Pažadėk, labai prašau, pažadėk man, kad tie gerieji laikai, apie kuriuos šiąnakt nepaliauju galvot, dar ne kartą pasikartos ir dar labiau džiugins. Pažadėk, kad dar klyksim ir spiegsim ir rėksim iš laimės.

Tu net neįsivaizduoji, koks nuostabus mano gyvenimas so far. Taip, man dabar ne laimės dienos, taip, būna, kad realybė kanda, bet, po šimts, vartau tūkstančius nuotraukų, klausau šimtus dainų ir prisimenu ir džiūgauju iki ausų išsišiepus – kokia aš jauna ir kiek daug gero aš jau patyriau! Nepamatuojamo šėlsmo savaitgaliai, savaitės, dienos, naktys, vaje, kokie mes bepročiai! Aš dar visai nenoriu užaugti, dar eikim paryčiais link namų susivėlę. Pažadėk, kad per daug negalvosim, daugiau darysim, mažiau kalbėsim ir nieko nebijosim.

Pažadėk man grožį ir geismą, pažadėk.

Palikite komentarą

Apie baksnojimą, plaukus ir beprotybę

Neprireikė nei 6 plaukų dažymų, praradau vos 40% plaukų ir štai, finale turim gan šviesią ir gan normalią spalvą. (net beveik ne oranžinę ir ne Lady Gaga).

Ryte taip gėda dėl abrikoso įvaizdžio buvo, kad net į paskaitas nėjau, namie mandarinus valgiau. Paskui nuėjau, nusipirkau gelbėjamųjų dažų ir krepšį visokių priemonių blondėms (John Frieda, labai faina linija – akivaizdžiai padeda ir kvepia kaip skaniai).

Šiandienos opiausia ir svarbiausia tema – baksnojimas. Pasirodo, žmonės FB baksnoja savo simpatijas visokias. (Aš nežinojau anksčiau šio ritualo.) Jei atbaksnoja – gerai; jei atrašo – labai gerai, jei neatbaksnoja – blogai, bet gal tiesiog nemato, tai irgi viskas gerai. Pabaksnojau vieną slaptą simpatiją, dabar žiūrėsim, kas bus (klapsiu akim).

Dienos žodžiai: baksnoti, interesas (tai toks vaikinas, kuriam jauti simpatiją), roža (nuo žodžio rožančius), kavalierius. Dienos tema: kaip baksnoti ir koks tavo papyčių horoskopo ženklas. Dienos nuotaika: apatija, perauganti į nesveiką euforinį žviegimą klykimą iš juoko, kalbant dienos temomis. Kalorijos: 1650 (labai viršyta). Dienos įvykdytas darbas: tikras darbas ir du atsiskaitymai rytojaus paskaitoms, į kurias eisiu, nesvarbu, bus gėda dėl plaukų ar ne. (dienos šviesoj tik matosi realus vaizdas, tai su nerimu laukiu ryto.) Dienos išmintis (ir pasiekimas): kai pradedi rašyti pernelyg aktyviam gerbėjui pati (nes reikia info apie Vokietiją), gerbėjas tau rašyti nustoja. Wunderbar!

Radau va tokį image, man tai tolka tak šnipiškės (vaizdelis už Europos):

Truputi pasiilgau anų metų beprotybės (šnipiškėse daug vaikščiota vakarais po mokslų, viskas čia į temą, ramiai), bet nuoširdžiai tikiu, kad šie metai jos atneš ne ką mažiau (tu tik pažiūrėk, ką rašau, čia juk protybės nei pro kur).

Palikite komentarą

Greičiau

20 dienų, per kurias: 5 egzaminai, kursinis, reikia nusipirkti bilietus į Vieną, susirasti gyvenamąją vietą ten, pasirašyti krūvą sutarčių, išsikraustyti iš bendrabučio, suderinti mitybos režimą su gydytojais, pasidaryti milijoną tyrimų ir pradėti gydymą ir dar, žinoma, išsigydyti chronišką slogą ir kosulį, dėl kurio nebegaliu kvėpuoti naktimis. Aš labai laukiu birželio 10, kuomet galėsiu pažiūrėti, ar man viskas pavyko.

Queen – Don‘t Stop Me Now

2 Komentarai

waist your kisses on me

Ir kuo jis tau patinka? Nežinau, bet taip reikia, ak reikia man dar bent kelių naktų, kai šnekam iki ryto, kai bučiuojamės, kai blaškomės, nežinodami, kur. Reikia, kad laikytų už rankos, kad reikėtų. Kvailas meilės (?) paradoksas – vistiek vienam reikia stipriau, ir stengias tas vienas daugiau ir lekia anksti ryte į turgų ieškot baltų katinų ir nuolat  galvoja. Juokinga, na ir man juokinga, vėl ir vėl įsimylėt. Labai noriu išmokti tokius dalykus paversti džiugesiu, kad ir besibaigiančiu nusivylimu. Kiekvienas nusivylimas, juk, atveria kelią į naują pradžia, o naujos pradžios paprastai su trenksmu tvoja praeitims per veidus ir išstumia jas tvirtais kumščiais. (Beje, TU, manau, štai dabar puikiai supranti ir jauti ir man beprotiškai gera matyt šitai). Pavasaris čiumpa mane ir suka, nepaleidžia ir žada, kad žliumbimo vakarai (pirmas, antras ir trečias) jau nusiskandino patys savo įtūžyje ir beviltiškume ir užleido vietą mano svajonių naktims, mano svajonių, norų, troškimų, kurie, po velnių, šįkart priartės ir pasieks realybę. Pasirodo, ir krentančios žvaigždės kartais apgauna, bet visgi tikiu, kad jos tik nutiesė tramplyną į mano džiugesį. Žmonės klausia, kaip laikais. O aš jiems sakau, kad žydžiu, šviečiu ir mėgaujuosi. Na taip, skauda galvą, nerandu literatūros, kad galėčiau išmokti tai, ką reikia jau ryt atsiskaityt, peršokau į mokamą mokslą, bet vis dėlto, mane veda iš proto ir kasdien išjudina žinojimas ir suvokimas, kad mano būtis, mano meilės, mano pasaulis, kad ir brokuoti, bet man patinka ir kelia virpulį. Ypač patinka, kai jis laiko man už rankos.



4 Komentarai