Pirmyn į turinį

Žyma: barai

Chebra, mes labai daug geriam

Sekmadienį dar nepradėjus temt tu su su baime pradedi laukti vakaro. Nes sekmadienio vakarai baisiausi, nes sekmadienio vakarais tau noris susisukt į kamuoliuką, kad kažkas apsikabintų ir ramiai sau užmigt, o jei ne, ir dažniausiai ne – prasmegt į žemę, pradingt, nieko negalvot ir nejaust. Sekmadienio vakarą tu dar nenori namo, tau baisu, kad vakarėlis ir vėl baigės, tu šiurpsti pagalvojęs, kad tavęs laukia tamsi ir žeidžianti savaitė. Ir jau ryt pradėsi laukti išsigelbėjimo penktadieniu, kuris nejučiomis peraugs į dar vieną kankinantį sekmadienio vakarą.

Tau liūdna, tau žvėriškai, stingdančiai, dreskiančiai liūdna ir tu nežinai, kodėl. Keiki savo gyvenimą, tau skaudu, nes tu vienas, tau skaudu, nes tau atrodo, kad esi vienišiausias ir nelaimingiausias žmogus pasaulyje, tau dažnai skaudu, nors net nežinai, dėl ko.

Ir žinai ką? Nesi tu toks nelaimingas, nėra viskas taip tragiškai blogai, nėr tas gyvenimas toks tamsus ir apgailėtinas. Tiesiog tavo skausmu per visas kūno poras ir su kiekvienu iškvėpimu garuoja ir klykia per savaitgalį išgertas alkoholis. Labai daug alkoholio.

Dabar taip, pasakysiu gal kiek piktokai, bet. Mes labai, labai daug geriam. Mes geriam per daug. Mes – tai aš, tu, tai tavo bendradarbiai, tai mūsų buvę klasiokai, žmonės, kuriuos kasdien matai gatvėse, dar daugiau geria žmonės, kuriuos matai Maximos kasoje. Tai, kad tu negeri su jais, nebūtinai reiškia, kad tavo gėrimas nekaltesnis.

Apie alkoholį kalbėti man yra sunku dėl to, kad mano nuomonė permaininga. Ji kaitaliojasi nuo atlaidaus požiūrio į jį ir juoko jo tema (taip, aš ne kartą apie tai juokavau ir viešinau įrašus bei ištraukas iš pokalbių transliuodama poziciją, kuri tarsi sako, kad prisigert karts nuo karto yra žiauriai smagus ir fainas reikalas. Nėra.) iki plačiai atvertų akių ir gąsdinančio suvokimo, kad tai yra, kaip ir kažkada rašė Andrius Tapinas, didžiausia Lietuvos problema. Visgi, apie visą Lietuvą ir visas visuomenės grupes kalbėti man per sunku, nes paprasčiausiai trūksta suvokimo ir žinių, tad kalbėsiu tiesiog apie tuos žmones, kurie yra arčiau manęs. Bendraamžius, žmones, kuriuos sutinku savaitgaliais Vilniaus baruose ir klubuose, tuos, kuriuos pažįstu ir ne. Chebra, mes labai daug geriam ir geriam per daug. Ir taip, mes turim problemą. Baisesnė toji problema pasidaro dar ir dėl to, kad mes ją įnirtingai neigiam.

amy-winehouse-01

Nežinau, kaip augai tu, bet savo paauglystės metus prisimenu labai paprastai – nuo kokių šešiolikos didžiosios dalies mane supusių bendraamžių svarbiausias savaitgalio tikslas būdavo normaliai prisismeigt. Augome tobulomis sąlygomis anksti pradėti gerti ir pamažu iš naivių eksperimentuotojų išaugti į savaitgalinius alkoholikus. (Taip, alkoholikus, nes dauguma mūsų išgeriame tikrai daugiau nei rekomenduotina savaitės norma.) Ir augau aš ne kaime, ir mokiaus ne kokioj rajono mokykloj. Mokiausi gimnazijoje, kur mane supo gana gerų tėvų geri vaikai ir mus, vienaip ar kitaip pažiūrėjus, mokė puikūs mokytojai. Bet mums alkoholis vis tiek kažkodėl neatrodė blogas reikalas, o į upelius alkoholio per šimtadienį, paskutinį skambutį ar išleistuves niekas kreivai nežiūrėjo.

Kas dėl to kaltas? Manau, kad paprasčiausias dalykas – iš gryno edukacijos trūkumo kylantis bendras visuotinis nesuvokimas apie tai, kaip klaikiai veikia alkoholis ir kad jo atnešami padariniai liečia absoliučiai kiekvieną mūsų šalies žmogų. Jei manai, kad girtas vairuotojas ar statybininkas nėra tavo problema, pamėgink įsivaizduoti, kaip tas girtas statybininkas stato prekybos centrą, kuriame apsipirkinėsi, ir palieka klaidą, dėl kurios vėliau įgrius stogas (žinau, statybininkų girtumas jau seniai griežtai tikrinamas, žinau, kad pavyzdys naivokas ir gal tai techniškai neįmanoma, bet still), pabandyk įsivaizduoti kaip tau einant kad ir šaligatviu ant tavęs užlekia girto vairuotojo (ne)valdomas automobilis. Šitie dalykai atrodo labai toli, kol, deja, kartais jie įvyksta labai arti.

Dar visai neseniai, kai buvau paauglė, tikėjau, kad blogiausias dalykas, kuris gali nutikti vairuojant išgėrus, yra atimtos teisės ir tik vėliau – rizika susižaloti, sužaloti niekuo dėtus žmones ir visą savo gyvenimą nuskandinti į pragaištį. Būtent tokia seka visuomet girdėdavau vardijamas rizikas.

Girtas, geriantis, prasigėręs žmogus bene visada pirmiausia atrodydavo juokingas, o tik vėliau – žmogus, turintis problemą. (Na, jei geria moteris, tai dar neva truputį liūdniau, o girtas vyras tai juk standartinis vyriokas, kokios dar problemos, ko jūs čia kabinėjatės).

(Palyginimui, žinau, kad, tarkim, Kanadoje darbas gali apmokėti tavo reabilitaciją ir to pageidaudamas neturi jausti gėdos, nes alkoholizmas yra liga, kurios gydymą remia tavo darbdavys.)

Daug čia nesiplėsiu, bet turbūt supranti, apie ką aš, nes nemanau, kad augome skirtinguose pasauliuose, o jei taip – tu jau laimėjai.

Kiek mūsų kiekvieną savaitgalį iš visų jėgų plaunam savo nuovargį po darbo savaitės, pradedam gal jau net ir ketvirtadienį, jei ne, tai tikrai penktadienį ir tęsiam iki pat sekmadienio, sekmadienio vakarą kniaukiam kaip vieniši už tvoros numesti katinai, po to vartomės visą naktį negalėdami užmigti, o pirmadienį iš ryto stačiomis akimis nenoromis ropščiamės iš lovos ir dar pusiau lavonai šliaužiam į darbą? Jei tau tai nepažįstama, dar kartą sveikinu, tu vėl laimėjai. Sekmadienį ir pirmadienį dar kelissyk persižegnojam, sakydami, kad kitas savaitgalis bus kitoks. Antradienį šiaip ne taip truputį pralinksmėjam, trečiadienį įsivažiuojam, o ketvirtadienį jau attendinam viską iš eilės, iš namų išeinam porai alaus, grįžtam po šešių arba jau be skaičiaus.

(Žinau, kad mes jauni ir gražūs, gal dar nesam nubridę pernelyg giliai. Tik man baisu, kad mūsų visuomenėje, kur žmonių, kurie turi problemą, pradedama gailėtis tik jiems išėjus (o stebint jų kančią nedaroma nieko), tokia baigtis gali aplankyti ir vieną kitą savaitgalinį alkoholiką, kurio dar užglaistomos šiandienės problemos gali peraugti į nebevaldomas ir skaudžias.)

Kol dar būnam mieste, atsiveria visos durys, burna, ir visos piniginės, stumdomės, taškomės, kliūnam, šokam, šėlstam, džiaugiamės, krykštaujam, būnam laimingi.

O ką, mes šiaip nelaimingi?

tumblr_o37u1tvljl1tg0clto1_500

Dauguma mūsų esam prakeikti laimingi šunsnukiai, kuriems gyvenime taip gerai sekasi, kad jau šitaip esame prie to pripratę, kad nevertinam to, ką turim. Dauguma iš mūsų nesyk esam verkę dėl tokių menkniekių, kad pamatę, kaip atrodo tikros problemos, turėtumėm sudegt iš gėdos. O dažnai verkiam kodėl? Ogi todėl, kad moralkės. Todėl, kad stabilią mūsų dienų tėkmės liniją mėgstam pertraukti ir pakelti, bei po to staigiai leisti žemyn, o paskui, net ir būdami protingi nesuvokiam, kas vyksta.

Jei išgėrę mes būnam žiauriai linksmi, tai reiškia, kad to džiaugsmo resursų mes turim apsčiai, bet kažkodėl esam įsitikinę, kad be kelių bokalų to džiaugsmo niekaip nepavyktų išsikviest. Bet kada paskutinį kartą mėginai blaivus šokt kaip išprotėjęs? Kada paskutinį kartą bučiavaisi blaivus? Žinau, kad daug kas atsakys, kad visai neseniai, bet nė neabejoju, kad tikrai ne vienas sau pripažins, jog taip seniai, kad net nebepamena. Su gerais draugais gerai leisti laiką neprisiurbus yra įmanoma ir netgi nesveikai malonu, prisiekiu. Tik kažkodėl to nedarom dažnai, pripažink.

Ne kartą esu girdėjusi, kaip savaitgaliniai alkoholikai kalba apie tai, kad, nepaisant to, kad geria daug, juk viskas su jų gyvenimais yra visiškai tvarkoj. Man tik įdomu, ar galim mes žinoti, ar tik tie mūsų gyvenimai nebūtų kelissyk labiau tvarkoj, jei tą baruos ištaškytą energiją nukreiptumėm kiek prasmingesne linkme? Ir vis dėlto, žinoti, kaip būtų atrodęs jau prabėgęs laikas, kurį iššvaistėm važiuodami dasipirkinėt į načnyką, įmanoma nėra.

(Iš esmės visi tie išėjimai į miestą juk turėtų būti reti malonūs pasilepinimai, tiesa? Mark Manson apie tokius pasilepinimus labai teisingai kalbėjo straipsnyje 9 Ways to Hate Yourself Less: „But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.”)

Ne kartą esu pagalvojusi, kad vakarėlių metu yra nutikę nesveikai daug įdomių ir gražių dalykų. Bet yra nutikę ir nepagrįstų ginčų, ne vietoj leptelėtų kvailų žodžių, krūvos pamestų daiktų ir neadekvačių sprendimų. Sutinku, kad visiems galbūt netgi naudinga tai patirti, bet argi neatrodom apgailėtinai, kai po daugiau nei dešimties metų alkoholizmo stažo vis laipiojam ant to paties grėblio?

Man kažkada įstrigo Andriaus Mamontovo pasakyti žodžiai apie tai, kodėl jis nevartoja alkoholio. Todėl, kad visi geriausi jo gyvenimo sprendimai įvyko jam būnant blaiviam, tai kam, po velnių, užkirtinėti kelią tiems geriems sprendimams.

Galvoju apie tai, kodėl geriu aš. Todėl, kad faina? Todėl, kad žiauriai smagiai išsišneku su žmonėmis, todėl, kad išgėrus smagu šokt? Nes neišgėrus nesmagu? Neišgėrus nedrąsu?

Ir iš tiesų, man visiškai netrūksta natūralaus linksmumo. Aš galiu ramia galva užkalbinti žmones, man netrūksta drąsos, aš galiu pasakyti, kad myliu būdama visiškai blaivi, aš ir šoku ir nesąmones klasiškai darau blaivi. (Tik jei visa tai darau neišgėrusi, man būna žiauriai smagu, o jei išgėrusi – kartais gėda). Tai kodėl aš geriu?

O kada paskutinį kartą bandžiau eiti linksmintis ir negerti? Šokti ir negerti? Savaitgalį negerti? Aš – neseniai, bet tenka pripažinti, kad daug metų iš eilės apie 50-70% savaitgalinių veiklų alkoholis dalyvaudavo. Gerai išnagrinėjus ir išanalizavus savo būsenos kitimą man net dabar kyla klausimas, kaip iš viso įmanoma kažkur nueiti, kažką padaryti ir funkcionuoti, kai tavo galva aptraukta kiautu, kai akys užpiltos, smegenys nebedirba taip, kaip jos galėtų dirbti geriausiai. Gerdamas taip nesijauti? Pamėgink visiškai negerti mėnesį (ne savaitę, ne dvi, nes tiek – per mažai) ir tada išgerk vėl. Tai pajusi labai aiškiai ir išties jausi, kaip silpnėji, kvailėji, atbunka pojūčiai ir reakcija. Atsigavęs organizmas nesupras, kokia nesąmonė vėl su juo vyksta.

„Aš geriu, nes noriu. Jei norėčiau, negerčiau. Bet aš nenoriu negerti. Jei reikėtų, be vargo negerčiau visą mėnesį. Bet ne, niekada to nebandžiau.“ O tu visgi pabandyk. Ir žinai, ką? Tai nėra taip lengva. Mėnuo – trumpas laiko tarpas. Jei šiaip geri kiekvieną savaitgalį, mėnuo negeriant gali smarkiai prailgti. Gali būti, kad nebe taip norėsis ištrūkt į miestą, ten atsidūrus nebebus taip įdomu ir smagu, kaip visada, gali būti, kad nebežinosi, ką veikti.

Pamėgink visiškai negerdamas atbūti visą intensyvią vakaro programą geriančiųjų rate nuo pradžios iki paryčių (pavyzdžiui, tūsą namie, peraugantį į ėjimą per barus ir klubus). Gali būti, kad po kokių trijų – keturių valandų protingų jau normaliai įkalusių draugų kalbos atrodys kvailos. Gali būti, kad visas vakarėlio procesas iš šalies pamažu pradės panašėti į hyperaktyvių beždžionių šlitinėjimą zoologijos sode.

robert-downey-jr_drug-abuse_hd_768x432-16x9

Kuo mažiau mano dienose alkoholio, tuo mažiau ir irzlumo, nekantrumo, nepagrįstų baimių bei prisigalvojimų, daugiau teigiamo šviesaus ramumo. Aš geriau miegu, geriau dirbu, geriau ilsiuosi, turiu daugiau jėgų, daugiau padarau ir mažiau savęs gailiuosi, mažiau beviltiškumo, daugiau realaus suvokimo, kad viskas yra gerai ir meilės sau.

Ar turiu teisę apie tai taip šaižiai ir griežtai kalbėti, pati nebūdama šventa karve ir praėjusi įvairius alkoholio pragaro ratus? Prašau mane suprasti teisingai. Publikuodama šį straipsnį jaučiuosi kiek nedrąsiai, nes kalbu gana atvirai ir truputį bijau būti užsipulta dėl negebėjimo objektyviai vertinti temą, kuria kalbu ir beigi galbūt veidmainystės. Šio rašinio tikslas nėra moralizuoti ar įvaryti kažkam žiaurią parkę ir tikriausiai niekas nuo jo nepasikeis. Aš rašau todėl, kad manau, jog apie šią problemą kalbama per mažai ir tonas, kokiu apie ją yra kalbama yra ne visai teisingas. Jauni žmonės apie šią problemą kalba dar mažiau, arba manęs tokia informacija tiesiog nepasiekia. Ši tema nėra maloni ir yra gana skausminga dėl to, kad kalbu apie problemą, kurios padarinius vienaip ar kitaip jaučiame visi.

Nesitikiu, kad staiga viskas pasikeis ir nuo šiol laisvu laiku plaksimės ledų kokteilius ir dėliosim puzles. Dabar geriu kur kas mažiau nei kažkada, bet ar vėliau irgi gersiu mažiau? Nežinau, tikiuosi. Bet visgi kategoriškai neteigsiu, kad viskas, pasikeičiau ir dabar nuolat šia tema knisiu protą draugams. Taip tikrai nebus. Proto knisimas dar niekam niekada neatnešė jokios naudos.

Rašau todėl, kad galvoje sukosi ir sukasi daug minčių, kurias norėjau išrašyti. Šiandien labiau nei bet kada matau, kad mums visiems derėtų truputėlį kitaip pažvelgti į tai, kaip ir kiek alkoholis veikia mūsų gyvenimuose. Ir gal kitąsyk tiesiog pasakyti sau, kad jau gana, užuot vykdžius kryžiaus žygius iki načnyko ar iki Misterijos, kuri gi dar veiks ir mus visus išgelbės.

Tenoriu, kad visi mes truputį pagalvotumėme. Tikiuosi, kad galime kiek garsiau kalbėtis šia tema, tad raginu, kalbėkime.

Pridedu keletą citatų iš naujausio Ugnės Barauskaitės romano “Vieno žmogaus bohema”.

“…paprastam, paviršiuje plūduriuojančiam žmogeliui atrodo, kad pakeli taurę – ir padedi. Kas čia tokio? Tačiau kai kas toje vonioje atsiduria virš ištraukti kamščio, ir ten be jokio gailesčio nugarma visas šlamštas, o ir žmogus!

Pažįstu tą jausmą, kai norisi pasikarti. Kai viskas, ką iki tol darei ir kas rūpėjo, nebetenka prasmės, kai tampa nyku, nors griežk dantimis; kai pasaulis deformuojasi ir gąsdina pavidalais, kol žyra į šukes (su kažkodėl skirtingais atspindžiais); kai pats girdi, kaip rėkia siela, atsiskirdama nuo kūno!

<…>

Dabar matau tuos ženklus visur – drebančiose rankose, naiviuose pasiteisinimuose, balso klajojime, prapliumpančiuose atsakymuose į neužduotus klausimus, keistose pauzėse, galiausiai užrašytų tekstų bejėgystėje.

<…>

Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!

Nes alkoholis taip sukurtas, kad įkalbinėtų iš paskutiniųjų. Jis visada gudresnis už tave.”

“Seriale “House M. D.” buvo epizodas apie vyriškį (genijų), kuris vartojo tam tikrą alkoholio ir vaistų kombinaciją, blokuojančią jo intelekto viražus ir kvantinės mechanikos lygtis. Nes tik būdamas standartiniu protelio galėjo nuoširdžiai mylėti tą gražią ir mielą mergaitę. Adekvačiai, be gėdos prieš save.”

“Na žinai, geriau jau vyno taurė nei depresija!” – sako mamos kaimynė. <…>

Durne tu! Alkoholis ir YRA depresija.”

(Kažkada pasirodė neblogas straipsnis apie Juodąją vakarėlių skylę. Nepulčiau jo cituoti kaip puikaus skaitalo, bet iš esmės man patiko taikliai įvardintas apibrėžimas ir suformuluoti simptomai. Paskaityk, gal atpažinsi save.)

Yra vienas geras Rokiškio Rabinovičiaus straipsnis apie alkholizmo stadijas.

O čia – straipsnis su keletu pavyzdžių, kuriais sekti nereikėtų.

Papildymas 2017 01 22:

Po to, kai prieš beveik du mėnesius publikavau šį rašinį, sekė daug įdomių diskusijų jame aptarta, pasirodo, žiauriai aktualia alkoholio kultūros ar jos nebuvimo mūsų gyvenimuose tema. Vėliau atsirado ir dar nemažai įžvalgų, kurių kol kas nesudėjau į tekstą, tačiau jau parašytąjį papildyčiau palinkėjimu:

nebūkite tas draugas, kuris į miestą automobiliu atvažiavusį bičiulį įnirtingai įkalbinėjat palikti jį mieste ar parsivaryt namo ir tūsą pratęst jau neblaiviai; tas draugas, kuris šiandien, o gal ir ilgiau, negerti nutarusį žmogų atkalbinėjat nuo šios minties (į tai įeina pasakymai „nu davai gi porą bokalų“, „tai kas tau yra?“ ir pan. bei pokštai apie įtariamą nėštumą ar simpatijas valstiečių ir žaliųjų sąjungai) ir tas draugas, kuris po kelių bokalų namo susiruošusį žmogų raginat varyt toliau ir iki galo. Pati esu daug kartų buvusi ta drauge, bet nebenorėčiau ja būti ir dabar truputį nejauku tai suvokiant.

Dar pora nuorodų:

Ilzės Butkutės įrašas apie neįtikėtinus blaiviu gyvenimu besidžiaugiančiųjų įspūdžius atsisakius alkoholio.

Bored Panda rinkinys su nuotraukomis, kuriose iliustruoti žmonės, atsisakę alkoholio dar jį vartodami ir prabėgus tam tikram laiko tarpui nuo šio sprendimo. Čia, aišku, būtų įdomu sužinoti detalesnes žmonių istorijas beigi kaži, ar derėtų dėl visų teigiamų pokyčių nuopelnus šimtu procentu priskirti šiam sprendimui, tačiau pokyčiai akivaizdūs ir tai patvirtina išties paveikios nuotraukos prieš ir po.

O čia rasite nemokamą Allen Carr knygos „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį“ versiją.

45 Komentarai

Apie tikras gyvenimo tiesas, kurios yra visiškai teisingos. ADVICE FOR LIFE.

Man ne vienas žmogus yra sakęs, kad su savo entuziazmu ir nusiteikimu galėčiau coach‘int žmones visus iš eilės ir atgaivinėt po gyvenimo nesėkmių. Su savo nesąmonėm susitvarkius ir vis dar karts nuo karto besitvarkydama, tikrai mielai.

Taigi. Jūsų dėmesiui krūva faktų, informacijos, kuri pravers gyvenime ir tiesų, kurios yra visiškai teisingos. (Su lyriniai nukrypimais, o kaipgi be jų).

Jeigu jūsų išgėrę einate rūkyti be paltuko, nereikia stebėtis, kad pirmadienį ima kosuliukas.

Jeigu susipažindamas žmogus praneša, kad geriausia jo būdo savybė yra humoro jausmas, gero nelaukit.

„Visai nieko“ nėra komplimentas.

„Neblogai“ nėra komplimentas.

Dažniausiai savo gyvenimo detales (el.pašto adresą, šeimyninę padėtį, pavardę, profesiją, katinų skaičių) slepia patys neįdomiausi žmonės.

Niekas taip nedreba ir nepurto, kaip visi įmanomi 53 maršruto autobusai.

Kai kalbame apie valandų kiekį, pvz „Paulius pas tavo mamą prabuvo 7h“, naudojame sutrumpinimą „h“, kai kalbame apie laiką, pvz. „15val. „Marse“ prasideda happy hour“, naudojame sutrumpinimą „val.“. Nesakome15h „Marse” prasideda happy hour.”

Žodis “neesu” ir jo atmainos neegzistuoja.

The Kills nėra tas pats, kas The Killers.

Jammi kebabas arba McFlurry su Daimu kartais yra tai, ko gyvenime trūksta iki pilnos laimės.

Jeigu jūsų sūnus ar dukra mokyklos programoje turi anglų k., nereiškia, kad jis/ji yra ekspertas ir nepamainomas patarėjas visais anglų kalbos klausimais. Aš pvz. mokykloje mokiausi fiziką, bet tai nieko nereiškia.

Laikas Lietuvoje kasmet dusyk sukamas nuo 2003m. Ir vis tiek, atėjus metui sukti, niekas niekada nebūna iki galo tikras, į kurią pusę.

Vardas Jurga nėra tas pats, kas Jurgita, kaip ir Sima nėra tas pats, kas Simona, kaip ir Gedas nėra tas pats, kas Gediminas, kaip ir Vilma nėra tas pats, kas Ilma.

Jeigu žmogus, pažinodamas jus daugiau nei pusę metų, vis tiek nesugeba išmokti jūsų vardo, jis yra, nu sorry, bet retardas.

50eu yra daugiau nei 5eu.

Valgyti pusę kibiro ledų yra tas pats, kas pusiau čiulpti.

Dažnai nėra ne laiko, galimybių ar pinigų, o NORO.

Žmogui gyvenime kartais tiesiog reikia prisigerti.

Jeigu žmogus tvirtina, kad geriausia jo skaityta knyga – „Mažasis princas“, labai didelė tikimybė, kad paskutinį kartą jis iš viso kokią nors knygą skaitė penktoj klasėj.

If someone is nice to you, but rude to the waiter, they are not a nice person.

Jei jūs mylimųjų nepuoselėjat, jie jus palieka.

Apetitas kyla bevalgant.

Skolintis pinigų tam, kad atiduotumėte skolas, nėra gudru.

Jei jūs daug dirbat, turite ir daug uždirbti.

Gyvenime garantuoto nėra nieko. NIEKO.

Gerti uždarytame bare jam užsidarius po darbo valandų nėra gudru.

Jei geriate uždarytame bare, jau jam užsidarius, kitą dieną stebėtis, kodėl nėra gera, nėra gudru.

Joga, stabili finansinė padėtis ir savidisciplina viską sustato į vietas.

Jei geriate ir nerūkote, galvą kitą dieną skauda kur kas mažiau.

Rašyt/skambint interesantams penktą ryto prisigėrus nėra gudru.

Jei žmogus universitetus vis dar vadina institutais, Lukiškių aikštę – Lenino aikšte, o Pilies gatvę – Gorkio gatve, atsargiai su tuo žmogum.

Skęstančiųjų gelbėjimas yra skęstančiųjų reikalas.

Feisbuke nykščių žmonės tyčia nededa.

Jei interesantas į jus nežiūri, jūs nesirūpinkit, gali būti, kad jis susiras lievą kavalierių ir paskutiniai juoksitės jūs.

Kol jūs skaičiuojat svetimus pinigus, kažkas kitas ramiai sau uždirba tuos, kuriuos galėtumėte uždirbti jūs.

Kol jūs nedrįstat kalbinti jus dominančio interesanto, jį kalbina kažkas kitas.

Jei žmonės yra arogantiški, tai lopai jie, o ne jūs.

Tūsinti reikia retai, bet smarkiai ir su fejerverkais, o ne dažnai ir pusėtinai.

Gerai, pigiai ir greitai nebūna.

Vertimai iš/į anglų kalbą kainuoja daugiau nei jūs manote.

Jei jūs patys savęs nemylėsit, nemylės ir niekas kitas.

(šitas kartojasi, bet kai kurie, kaip matau, niekaip nesuprantat, todėl pakartosiu dar kartą)

Jei koks nors interesantas, jums patinkantis berniukas ar mergaitė jums nerašo, neatrašo, neateina susitikti, neatsiliepia. Tai yra tikrai ne dėl to, kad jie turi nežmoniškai daug darbo. Ir ne dėl to, kad jie serga. Ir jų tikrai nepartrenkė vilkikas. Ir nei jiems, nei jų sūnui tikrai neįkando zebras. Ir jiems tikrai tikrai nieko blogo neatsitiko. Atsiminkit visiems laikams. (Kiek jau kartų buvo sakyta, dievaž). HE/SHE IS JUST NOT THAT INTO YOU. Ir labai, labai gali būti, kad tas interesantas šiuo metu pietauja/geria šampaną/ima būsto paskolą/vedžioja šunį/niurkosi po kaldra su kažkuo kitu, bet ne su jumis.

Jei jums reikia pushinti interesantą, kad jums atrašytų, kad su jumis kažkur nueitų ir kažką paveiktų, su jumis draugautų, su jumis apsigyventų, su jumis tuoktųsi, su jumis apsivaikuotų, gali būti, kad visa tai jis ir padarys (taip, nupushinti žmogų įmanoma labai toli, tik ar reikia), bet oi tikrai maža tikimybė, kad galiausiai neverksit vieni virtuvėj. Tai jau geriau išsiprauskit lediniam realybės duše dar nieko neprisidirbę, o ne po penkių metų santuokos supratę, kad sėdit toj virtuvėj vienui vieni, braukiat pirštais per savo žilstančius plaukus, gurkšnojat krupniką ir galvojat, kaip čia reikės tą virtuvę dalintis. Nebūtinai gražiuoju. Tikriausiai negražiuoju.

Jei kažkas nutaria, kad jus kankinti, jūsų negerbti, jus skaudinti, su jumis nemandagiai bendrauti ar nesiskaityti yra normalu, bėkite nuo tų žmonių kuo greičiau ir kuo toliau. Tučtuojau. Nieko, kartoju, nieko nėra blogiau nei iš desperacijos leistis į meiles su lopais.

Dabar atsispausdinkit šitas tiesas ir išmokit mintinai. Ir gyvent tikrai bus geriau.

6 Komentarai

Apie atsiskaitymo už prekes ir paslaugas ypatybes, arba „Gerb.kliente, HOW DARE YOU???“

1. Jei pietaujate su daugais ir norite, kad sąskaitą jums išskaidytų kiekvienam atskirai, privalote apie tai padavėjui/ai pranešti iš anksto.

2. Jei pietaujate su daugais ir prisiminėte, kad, jei norite, jog sąskaitą jums išskaidytų kiekvienam atskirai, privalote apie tai padavėjui/ai pranešti iš anksto, jam/jai apie tai pranešę iš to anksto neretai išgirsite: „Taigi nebūtina pranešti iš anksto, pasakykit, kai prašysit sąskaitos“.

3. Jei papietaujate su daugais ir norite, kad sąskaitą jums išskaidytų kiekvienam atskirai, tačiau pamiršote apie tai pranešti iš anksto, iš padavėjo/s dažnai sulauksite štai tokios reakcijos: „Reikėjo pranešti iš anksto, dabar išskaidyti jau nebegalime.“

4. Už prekes ir paslaugas dalį sumos sumokėti kortele, o kitą dalį – grynaisiais, negalima. Tiesiog negalima.

5. Už prekes ir paslaugas panorėjęs/usi dalį sumos sumokėti kortele, kitą dalį – kita kortele, o likutį – grynaisiais, išsyk tampi Liaudies Priešu Nr.1 („Gerb.kliente, HOW DARE YOU???“).

6. Atėjęs į kavinę be grynų pinigų tikrai tapsi Liaudies Priešu Nr.1, nes arbatpinigių palikti kortele, deja, tu negali.

7. Vėlai vakare klube paprašęs kavos tu iškart jau esi Nesveikas, Idiotas ir, aišku, Liaudies Priešas, nes visi čia geria, o kam tau ta kava ir iš viso.

8. Jei bandote už prekes ir paslaugas atsiskaityti kortele ir paaiškėja, kad kortelėje trūksta pinigų, jūs iš karto nužiūrimas kreivai. Jei, neduok die, esate bent čiut čiut žinomesnis žmogus (pvz.kadanors jus kokiame nors renginyje jus nufotkino žvėrių žurnalas), susitaikykite, kad per sostinę kurį laiką dar pavaikščios gandas, kad ta zviozda neturi pinigų, jau visai, ką.

9. Jei kavinėje/bare/restorane geriate tik kavą, labai didelė tikimybė, kad atsiskaityti kortele jums nepavyks, nes ten tai galima padaryti tik išleidus daugiau nei 10lt, jei išleidote virš 10lt, tuomet, dėl kiaulystės dėsnio, ko gero, ten kortele galima atsiskaityti tik išleidus daugiau nei 25lt. Ir taip toliau, ir panašiai.

10. Jei atėjote į kavinę/restoraną ir esate, tarkim 16m. mergina, kuri užsuko papietauti ir kiek vėlėliau į tą pačią kavinę užeina žilstelėjęs vyrukas su kostiumu, kokia tikimybė, kad jums meniu bus įteiktas pirmai, nes jūs atėjote anksčiau? Ko gero, nulinė.

11. Jei atėjote į kavinę/barą/restoraną/parduotuvę, kur visą laiką atsiskaitinėdavote kortele ir šįkart toks atsiskaitymas negalimas, labai didelė tikimybė, kad jums apie tai bus pranešta tik baigus apsilankymą ir atėjus metui atsiskaityti, nes juk ši informacija YRA PARAŠYTA ant kokio nors ypatingo informacinio lapelio, kurio jūs, kvaileli, ėmėte ir nepamatėte (nu jau visai).

12. Jei atėjote i kavinę/barą/restoraną, jau sulaukėte meniu, tačiau jums netikėtai tenka išbėgti, išsyk tampate Liaudies Priešu Nr.1 (nes turbūt gi išsigandote kainų, ką, ane, nu jau visai).

13. Jei, neduok Dieve, laimėjote, gavote dovanų, ar kaip nors kitaip įgijote kuponą, kuris leidžia apmokėti jūsų pirkinius kavinėje, bare, restorane ar paduotuvėje, labai didelė tikimybė, kad kur nors mažytėmis raidelėmis (nebūtinai ant pačio kupono, galbūt firmos (net nebūtinai pačios įstaigos, kurioje lankotės) interneto svetainėje, galbūt kokiose nors taisyklėse, kurios padėtos šiknoj kamaroj devintam užpečky, galbūt baro/restorano šeimininko gimimo liudijime) bus parašyta, kad: a)kuponu leidžiama apmokėti tik dalį sumos, b)kuponu negalima atsiskaityti už alkoholinius gėrimu, c)kuponu negalima atsiskaityti už stipriuosius alkoholinius gėrimus, d)kuponas galioja tik darbo dienomis iki 16val., e)kuponas negalioja renginių metu, f)kuponu galima atsiskaityti tik už picas, g)kuponas galioja itin ribotą laiko tarpą, h) a, b, c, d, e, f, g variantai kartu, arba kuri nors jų kombinacija, arba kažkas, ką pamiršau paminėti.

Ir svarbiausias niuansas – kai jus ištinka viena ar kita, ar kelios čia paminėtos situacijos, jus aptarnaujantys žmonės labai dažnai ne apgailestauja ir ne atsiprašo dėl sistemos sukeltų nepatogumų, o tiesiog žavingai šypsosi, tarsi sakydami, „Haha, prigavom.“

*Nesistengiu ir nenoriu varyti ant žmonių, kurie dirba klientų aptarnavimo srityje, nors būna ir tarp jų dalbajobų, o baro/kavinės/restorano administratorius/vadybininkas/vadovas dažnai iš viso būna a)beveik Dievas, b)Dievas, c)šiek tiek aukščiau nei Dievas. Keikiu sistemą ir ne itin didelio Vilniaus, gan nedidelių restoranų/kavinių/barų neaprėpiamai plačius išimčių ir nerašytų taisyklių rinkinius, įstatymų niuansus, kuriuos norėdami perkąsti turi šiame mieste ir ypač viešose vietose praleisti tikrai nemažai laiko, bet kas iš to, nes kai jau galvosime, kad viską žinome, tos taisyklės ims i pasikeis.

2 Komentarai