Pirmyn į turinį

Žyma: Antanas Škėma

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Štai dabar užėjo baisus noras tai cituoti. Jau nebe pirmą kartą. Ir vėl.

*****

Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
„Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
„Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.

„Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
„Gerai.”

Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų – savanorių dūdų orkestras, grojąs tango „Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė – išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.

*****

Ir pelkės būna gražios. Kai ryto saulė supasi ant eglyno keteros. Kai iš balų atošvaistinės strėlės skrenda į gilų dangų, strėles svaido besilinksminančios pelkių vėlės. Kai ant pakraštinių kupstų linguoja asteniškos ramunės, sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį. Kai pempių sparnų mirgėjimas priverčia užšokti ant palangės, tabaluoti kojomis ir švilpauti. Kai manevrinis garvežys ūkauja, lyg vaikas žaidžiąs slapukais, ir bažnyčios varpai kybo čia pat, ant telegrafo stulpų, ir skamba nematomi. Dūžiai krinta į žaliuojančią žemę, ir žemė garuoja.

*****

Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose.

Antanas Škėma – „Balta drobulė”

5 Komentarai

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Gyveni sau ramiai, ir staiga iš niekur nieko ateina balandis, o tu išvysti save sėdinčią su jorkšyrų terjeru ant rankų ir galva, pilna minčių, kurioms išrūšiuoti prireiktų kelių mėnesių.

Sveiki, mano vardas …., man 23 ir aš esu attention junkie.

Kaip ta gėlė, kur vysta ir meta žiedlapius be saulės ir vandens. Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį.

<…>

Ar pastebėjote, kad, jei anksčiau dar buvo stengiamasi kažkiek susitvardyti, save raminti, bei neigti savo beprotybę, tai 2012-aisiais viskas apsivertė aukštyn kojom ir visas pasaulis went crazy. The craziest I’ve ever seen in my whole life. Netikėčiausi meilužiai suranda vieni kitus ir krenta į glėbį kamuojami palaimingos euforijos; ofiso darbuotojai virsta menininkais, vanduo – vynu; buvę mylimieji lėtai sau daro galą ir nevykusiai vaidina, kad ne; aš išmokstu savom kojom nueiti šimtą mylių; ten, kur nelabai galima, gvildenamos tokios temos, kurių gal net nederėtų liesti trečią nakties atpalaiduotu kaklaraiščiu senamiesčio bare; žmonės tiesiogine ta žodžio prasme vaikšto lubomis; pamiršti meilužiai siūlo bendrą gyvenimą saloje, labai toli nuo Vilniaus, ir tai, kas anksčiau išversdavo iš koto, darosi mažų mažiausiai įprasta.

Apetitas kyla bevalgant, o nuo naminio vyno laikui bėgant vis tiek finale sėdama ant absento. Be aware.

Jei žmogus būtų operacinė sistema, tai populiariausios į ją diegiamos programos būtų saikas ir valia. Uploadin’u.

Palikite komentarą