Pirmyn į turinį

Žyma: Amžinieji kentėtojai

Apie suknistą mandagumą

Mandagumas – svarbu? Taip, labai svarbu. Ir ne tik darbo santykiuose, bet visur – ir lankantis parduotuvėse, kavinėse bei restoranuose, ir bendraujant su draugais bei nepažįstamaisiais visur, kur beeitumėte. Mandagiai elgtis yra svarbu, reikalinga, o nemandagiai elgtis turėtų būti gėda.

Bet nu suprantat, esam maryčių melninkaičių kraštas ir daug dalykų mes darom iš kažkokio ne vietoj išdygstančio suknisto mandagumo. (Nors iš tikro tai tas suknistas mandagumas būdingas ne tik lietuvaičiams, daug kur taip.) Ir šitą epitetą aš taikau ne tik moteriškos lytiems atstovėms, tikrai ne, jis tinka visiems ir yra susijęs su amžinuoju kentėjimu, apie kurį esu rašiusi.

Žmonės žiauriai daug dalykų daro iš mandagumo. Ne todėl, kad NORI kažką daryt, nu bet vat iš to suknisto mandagumo. Nes nu vdrug pasielgs vat nemandagiai ir vat nukris plyta iš dangaus ant galvos. Iš mandagumo daroma daug kas: sutinkama pas save priimt nakvot, dažnai – ir kelioms dienoms apsistot žmones, kurių priimt nesinori, padaryt kažkokius darbus, kurie nu visiškai ne į temą nukrenta, iš mandagumo žmonės sutinka eit į pasimatymus, su tais, su kuriais šiaip tai nenori, tapt pabroliais, piršliais, krikšto tėvais, blyn, žinokit, nenustebčiau jei kas iš mandagumo ir tekėt yra sutikęs, nes jau tokių mandaguolių būna, kad dėk prie žaizdos ir gydys geriau nei korvalolis ir gysločio lapai kartu sudėjus. Iš esmės toks visko darymas iš mandagumo labiau būdingas vyresniajai kartai, bet, patikėkit manim, jaunų žmonių, perėmusių tokį nuostabų neva etiketą irgi pasitaiko nemažai.

Tik yra tokia viena bėda bėdelė. Nors tie didieji mandaguoliai tiek aukojas dėl kitų, tiek visko daro iš mandagumo, kadangi tie jų gestai paprastai būna padaromi ne dėl to, kad patys nori, o dėl to, kad bais mandagūs, baisiai po to bumbėt, niurzgėt ir dejuot mėgsta tie šaunuoliai mandaguoliai.

Žiauriai fainai ir dorai elgiatės vis kažką padarydami vien iš mandagumo? Nu žinokit, klausimas. Klausimas, ar visgi labai faina tiems žmonėms, su kuriais susitikt sutikot tik iš mandagumo ir visą susitikimą maigėt telefoną ir ilgesningai dūsavot. Būtų jie jau tada geriau kažką kito nuveikę, su kažkuo kitu, kam jie nu gal visgi įdomesni, susitikę.

Aš nekalbu apie visokius oficialius reikalus, kuomet reikia pietauti su partneriais, nors ir labai nenorit, skaityti oficialų pranešimą, nes niekas kitas, išskyrus jus, negali padaryti, nors ir labai nenorit, ir panašius dalykus. Ne, kalbu apie situacijas, kai iš tikro galit rinktis. Sakyt tiesą, gal žmogui ir netikėtą, bet tiesut tiesutėlę, grynut grynutėlę tiesą, ar linksėt kaip tas šuniukas iš Gariūnų ant mašinos panelės, kur tik linksi, nes nieko kito jis daugiau nemoka ir naudos iš jo daugiau jokios nėra. Tiesą, mielieji, žinokit, pasakyti irgi galima labai mandagiai. Ir labai gali būti, kad tas, su kuriuo kalbėsitės, labiau jus gerbs už atvirumą, o ne per sukąstus dantis išstenėtus iškentėtus dalykus.

Dažnai žmonės, derindami kažkokius reikalus, mėgsta paklaust maždaug taip: „Ar jūs nieko prieš, ar viskas gerai, jei susitikimą pradėsim truputį vėliau?“; „Pietausim Meat Lovers pub‘e, tinka, viskas gerai?“; „Atsiųsiu jums ataskaitą kitą savaitę, gerai?“. Ir žmonės dažnai atsako „Taip, viskas gerai.“ Dažnai jie taip atsako ir tada, kai nifiga niekas negerai. Bet tiesiog va, sako, kad viskas gerai, iš to savo suknisto mandagumo. Betgi va, tie mandaguoliai paskui skundžias, alpsta, burba murma, kad  „oezusmarija, aš čia mėsos nevalgau, čia į mėsos restoraną nusivedė, nu ką aš galėjau besakyt, oezusmarija“ ir t.t. ir pan. Jūsų paklausė, pasitikslino, ar tinka tam tikros sąlygos, jūs sutikot. Jūs nebeturit jokios teisės bumbėt ir murmėt. Ir apie jokį etiketą čia ne vieta šnekėt. Jūs pabuvot suknistai mandagūs, nes esat šaunuoliai mandaguoliai, tai dabar kentėkit tyliai ir išdidžiai, niekam jūsų stenėjimai neįdomūs.

Kai pradėsit truputį mažiau dalykų daryti iš mandagumo ir dažniau elgsitės taip, kaip norit patys, o ne kažkas kitas, gal tada ir mažiau skųstis teks dalykais ir gal gyvenimas biški įdomesnis pasidarys. Ir gal būsit pagaliau mažiau skudurėliai, daugiau savo laiką ir šiaip save gerbiantys ir mylintys žmonės.

Palikite komentarą

Jūsų Pasąmonės Negalios in Times of Unbearable Lightness of Being

Lietuva – šventoji Marijos žemė, o jos gyventojai – tie nepataisomi šventieji ir nusidėjėliai, nuskriaustieji ir atgailautojai tuo pačiu. Jau kažkada kalbėjau apie amžinuosius kentėtojus, bet šiandien norisi pažvelgti į šią visuomenės ydą kitu kampu, tarkim, praktiškiau. Ką daryti?

Amžinai melancholiškas laidotuvių procesijos dalyvio žvilgsnis gal ir gali atrodyti romantiškai bei suteikti paslaptingumo, ir (ar) padėti kabinant nepilnametes, bet gyvenimo tikrai neprailgina, kaip tik – ilgainiui išsekina. Problemos problemos problemos. Kai kuriems tai – amžina būsena, iš kurios pabėgti, na, „garbės žodis, neįmanoma“.

Kiek daug žmonių lieja krokodilo ašaras, kiek mažai pakyla ir kažką daro, kad sustabdytų tas savo raudas.

Kas antras aplink dejuoja dėl nemėgiamo darbo. Eksperimento vardan tuoj pradėsiu skaičiuoti, kiek kartų per dieną išgirstu „tingiu dirbti“. Nepatinka, nesijauti gerai – daryk ką nors. Skaityk darbo pasiūlymus, ieškok kontaktų, siuntinėkciviakus ir visa kita, ko ten jau reikia. Trūksta patirties – įgyk. Nepriima į gerai apmokamą vietą – atlikinėk praktiką, plėsk akiratį. Neužtenka žinių – mokykis. Nebūtina atnešti šimto sertifikatų, kad įrodytum, kaip puikiai kažką išmanai.

Jei galvoji, kad stengiesi pakankamai stipriai, įkvėpk oro ir stenkis dar labiau. Dirbk dirbk dirbk. Jei nenori, padaryk, kad norėtum. Pagalvok, kokį save norėtum matyti, pagalvok, kad norėtum gyventi taip, kad kiti pavydėtų.

Neužmik ant laurų. Jei pradedi suprasti, kad esi mylimas dėl iš galiojimo jau išėjusių pergalių, susimąstyk. Užkopti į labai aukštus kalnus kartais gali būti kur kas lengviau nei ant jų išsilaikyti (nes, kai rideniesi bedugnėn, kryptis labai aiški, o pagreitis stiprus.)

Būk savarankiškas. Nepermesk savo problemų kitiems. Išmok susigėsti kažko nesugebėdamas ir tuomet nedelsiant užtaisyti tas spragas. Neįleidžia pro duris, įlipk per langą, jei ir ten uždaryta – ropškis ant stogo ir leiskis per kaminą.

Viskas, ką pasieki pats, bus šimtus kartų stipriau nei dovanotos laimės ir pasiskolintos karūnos. Kiekvienas gabus ant svetimo arklio per gyvenimą jot, bet, brangusis, nepamiršk, kad tas neprognozuojamas gyvulys gali bet kada pasipurtyti ir nusviesti raitelį šalikelėn.

Siek kokybės. Viską, ką darai, daryk kruopščiai, su dėmesiu ir neatmestinai. Atsimink, kad kartais reikia padaryti šį tą ir be jokio užmokesčio.

Investuok į save, į savo protą, ne į daktus. Žinoma, tam tikri daiktai iš dalies tampa investicija į save ir savo gyvenimo kokybę, tačiau nepersistenk. Sienos, skardos, skudurai – laikini dalykai, o tai, ką pasilieki savyje – nepanaikinama.

Jautiesi negražus? Tvarkyk save. Ir ne tik šnekėk, bet iš tiesų daryk.

Nebijok. Garbės žodis, nėra tokios duobės, iš kurios neišeitų išlipti. Neviltis – kartais visai nebloga būsena, nes, dažnai būdamas iš tiesų alkanas, purvinas ir sušalęs pagaliau gali mąstyti blaiviai ir duoti sau pasižadėjimus, kuriais pagaliau patikėsi. Nėra nieko tragiško ir niekada nėra per vėlu (nebent kabant be pulso prie pasvirusios taburetės, bet čia jau kraštutinumai.)

Nemeluok. Išmok pasijusti nepatogiai, kai kalbi netiesą net apie paprasčiausius dalykus. Svarbiausia, nemeluok net sau. Gyvenimas tiesoje – šviesesnis, o ir miegot jame naktimis kažkaip lengviau.

Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tobulėk. Galvok, ką darai, su kuo bendrauji ir ką tau tai atneša. Tik nenurašyk žmonių – įsimylėk tuos lobius, kuriuos turi kiekvienas skirtingus ir jais gali tave lepinti.

Mylėk, po velnių, labai labai mylėk tai, ką turi. Toji meilė turi polinkį skleistis. Ir jei mylėt nemoki, mokykis – pradžioje dirbtinai sukurti dalykai ilgainiui gali pavirsti į labai tikrą pastovią būseną. Puoselėk savo meiles. Skirk joms dėmesio, palaikyk jas, ir visai nebijok likti nesuprastas. Laikui bėgant, vis tiek išryškės, kas yra kas.

Net neįsivaizduoji, kokia lanksti būtybė yra žmogus. Tam tikrų dalykų (ūgio, gimtinės, kraujo grupės, etc.) gal ir nepakeisi, bet visa kita gali lankstyti, minkyti ir formuoti kaip tik išmanydamas. Nieko nėra neįmanomo, sakau tau, nieko.

Ir suprask, kad ilgalaikis malonumas, kuomet esi visiškai high on life yra kur kas svaigesnis už bet kokį artificial gėrį. Ir, neįtikėtina, bet tas tikrasis ir yra labiausiai addictive. Be jokių side effects.

2 Komentarai

Amžinieji Kentėtojai

Kažkaip šiandien, gyvenant eilinę dieną (-25º C nėra kažkas tokio, nes taip būna kasmet, dievaž) Marijos žemėje, galvoje susiformavo dar vienas terminas, apibūdinantis itin plačiai paplitusią žmonių rūšį – Amžinieji Kentėtojai. Tiesą sakant, bene kiekviename iš mūsų, kurie esame vyresni nei 20m., gali pasireikšti šio tipažo bruožų, nes augome aplinkoje, kurioje amžinas kentėjimas bei aukojimasis buvo laikomi auksinėmis vertybėmis.

Jei dar ne visai aišku, apie ką aš, manau, man padės keletas iš milijonų per gyvenimą regėtų situacijų, kuriose atsiskleidžia amžinojo kentėtojo tipažas.

Atėjau į polikliniką, prie daktarės durų laukiu aš ir dar pora moteriškių. O jau šalta… kaip pachmielnam einant vasarį septintą ryto iš tūso namo. Viena ponia vis rypuoja “Vajej, kaip šalta… jezusmarijakaipšaaalta!.” Sakau, tai eikit, apsirenkit, juk akivaizdu, kad dar reikės laukti bent pusvalandį. O ji, drebėdama iš šalčio, sukandusi dantis didvyriška Marytės Melnikaitės veido išraiška: “Ai, tai jau pakentėsiu…” Sėdi, purtos, kenčia, tik kaži, ar nepamiršo, jog nei šokoladinio medalio nei pagyrimo už tai negaus.

Būna taip, kad amžinasis kentėtojas paskolina kažkam pinigų ar kokį daiktą. Tada vaikšto ir rypuoja, kad va, paskolini, o atgal negauni. Paklaustas, kodėl pasiskolinusiajam neprimena apie tai, amžinasis kentėtojas atšauna – “Aj, na tai jau pakentėsiu aš ir be tų pinigų, ką jau čia…”

Būna, šio tipažo asmenybę tyčia ar netyčia nuskriaudžia valstybinė ar kokia kita viešoji įstaiga, veikianti herojaus gyvenime. Pavyzdžiui parduotuvėje neduodama nuolaida, kuri turėtų priklausyti, dingsta dujos, nusiperkama brokuota prekė ar dar koks velnias. Ką tuomet daro amžinasis kentėtojas? Manai, eina ginti savo teisių? Ne, jis verda kunkuliuoja bemąstydamas, koks nedoras šis pasaulis ir finale, šimtą tūkstančių kartų visus niekadėjus prakeikęs, jis lieka namuose teištaręs “Ką jau padarysi, būna.”

Šio tipažo žmogui nepaprastai sunku įsileisti naujus dalykus į savo gyvenimą. Nesvarbu, kad ir kiek naudos toji naujovė galėtų suteikti, ji visada pasitinkama dūsavimu ir kreivu žvilgsniu. Pavyzdžiui, elektroninis viešojo transporto bilietas, numerėlio išsimušimas laukiant eilėje banke, tvarka, pagal kurią pasienyje nebetikrinami visų pasai, ar savitarnos kasa parduotuvėje. Net ir nepaklaustas amžinasis kentėtojas padejuos, kad velniam čia reikėjo kažką keisti. Po tam tikro laiko tarpo (kokių 3m.), jis prie naujos sistemos pripras, sumurmėjęs “Ką jau padarysi”, bet tada jau bus atėjęs laikas kažką vėl keisti ir amžinojo kentėtojo nusiskundimų lentynėlė vėl pasipildys naujais egzemplioriais.

Amžinasis kentėtojas visada mato pasaulį šiek tiek pilkiau nei kiti. Kai jam viskas puikiai klostosi, jis sako “Visai neblogai.”, kai turi normalų darbą, jis sako “Na, turiu šiokį tokį darbelį, vis pinigas.” (Beje, amžinasis kentėtojas pinigų neturi niekada. Nesvarbu, kad turi, iš ko gyventi, už ką nusipirkti rūbų ir dar kartais sugeba vieną kitą šimtelį atsidėti santaupoms, pinigų pas jį nėra, ir kaltas tikrai ne jis, kažkas kitas, dažniausiai valdžia, bet ką jau padarysi…) Amžinam Kentėtojui nėra gero oro. Jam visada yra per šalta, per karšta, bet daug vėjuota ar pernelyg tyku.

Matyt, kai skaitai, manai, kad visgi šiai grupei derėtų priskirti tik vyresnio amžiaus žmones, bet, vis dėlto, nuolat sutinktu ir tuntus jaunųjų rypuotojų. Įtariu, kad taip yra dėl pavyzdžių, kuriuos žmonės matė, o gal ir vis dar mato šeimose ir kitoje juos formuojančioje aplinkoje.

Mano nuomone, žmogus – tarsi plastilino gabalas, pats atsakingas už tai, kokios formos jis bus. Tuo tarpu amžinieji kentėtojai šventai įsitikinę, kad juos sykį nulipdė ir dabar valdo kažkas, ko pakeisti jie niekaip negali. Bet ką jau padarysi….

1 Komentaras