Pirmyn į turinį

Žyma: Alkoholis

Kaip toli gali nueiti alkoholio reklamos cenzūra?

Ne vienas skaitėte mano beveik prieš pusantrų metų sukaltą straipsnį apie tai, kad suvartojamo alkoholio kiekiai visuomenėje kraupoki, o vėliau ir įspūdžius apie tai, kokių teigiamų padarinių turi visiškas alkoholio atsisakymas. Jau vėliau kartais jį vartodama vis dar manau, kad negerti dažniausiai yra geresnis sprendimas negu gerti, ypač, jei neišeina įjungti saiko režimo.

BET. Anądien pamačiusi nuotraukas su iš užsienio žurnalų išplėštais alkoholio reklamos puslapiais jau ir aš pakraupau. Žinokit nuoširdžiai ir visiškai naiviai tikėjausi, kad tie puslapiai, nu tikrai ne išplėšti iš jų, o ant jų tiesiog užklijuota informacija apie tai, kad puslapio nematysi, nes ten – draudžiamas turinys. O jau kitą pusę turėk. Little did I know, naivume, tu šventas naivume. Šiandien Ikiuke savom akim įsitikinau. Puslapis tiesiog va taip, tarsi pakliuvęs į trimečio rankas yra išdrėkstas. Just like that.

Visas šitas alkoholio reklamų draudimas primena senąją tarybinę tiesą apie tai, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso. Kažkas, kas yra, tik tas kažkas uždengtas ir jo neva nėra.

Iki šiol abejingai reaguodavau į pasisakymus, kad draudimai mūsų šalį verčia panašėti su Šiaurės Korėja. Nuvalkiotas, per dažnai ne visada vietoje naudojamas palyginimas. Nu bet blem, the shit is real. Suvokti kad iš žurnalų plėšomi puslapiai, baugoka.

Pradėjau galvoti, kas toliau? Kas nutiks, jei, pavyzdžiui, eisiu gatve su Jägermeisterio džempu? Lieps nusirengt? Išrašys baudą? Pasodins parų? O pvz. Humanose leidžia visokiom maikutėm su alkoholio simbolika prekiaut? Ar dar nespėjo apie tai pagalvot?

Taip, čia yra sliekų ieškojimas ir knaisiojimas smulkmenose, bet visi šitie plėšymai irgi yra būtent tai. Ir visi šitie draudimai verčia galvoti, kaip toli draudikai gali nueiti ir pasidaro nelabai jauku.

Šiandien dar prisiminiau įvairius muzikinius kūrinius, kuriuose minimas alkoholis. Kas ten žino, gal netrukus ir muzikos, kurioje apie jį dainuojama, klausytis nebebus galima. Smagios dainos vatgi, propaguoja galgi. Tyčia visur uždengiau tai, kas ateityje kaip ir gali būti cenzūruotina, kas ten žino. Įsivaizduokit, kad vieną dieną įsijungę Youtubę randate tai. O dabar įsivaizduokit šitas dainas ne tik su cenzūruotais pavadinimais, bet ir jų lyricsuose užmutintais alkoholinių gėrimų pavadinimais. Paniūniuokit sau. Koks jausmas? Baugoka? Nes man tai joa.

Bet jei po kelerių metų visų šitų draudimų iš tikro sumažės alkoholizmo mastai Lietuvoje, iš tikro mažiau Remygų kaimuose dubasins savo sugyventines ir vargšus vaikus, tikrai iš naujo nesuklestės pilstuko verslas ar pogrindiniai načnykai, ir tikrai jaunesnioji karta neužaugs alkoholį keisdami pigiais prastais narkotikais, aš tikrai atsiimsiu visus savo žodžius ir pripažinsiu, kad sprendimų priėmėjai buvo teisūs.

Na o kol kas, kiek girdžiu, vyksta šaldytuvų ir sekreterų farširavimas „avdrug prireiks“ egzemplioriais.

3 Komentarai

Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?

Įspėjimas, ILGAS SKAITINYS

Yra tokia Nick Hornby knyga „Kaip būti geru žmogumi“ („How To Be Good“). Vargas tiems, kurie nusipirko ją, pamanę, kad tai – koks savipagalbos vadovėlis, kurį perskaitęs sužinosi, kaip iš tiesų būti geresniu. Romanas, beje, visai fainas. Su šiuo straipsniu visgi taip nebus. Išties pamėginsiu išdėstyti keletą principų, kurie gali suveikti, siekiant priartėti prie visų tos nuolat ieškomos laimės ir gerovės.

Tik noriu pabrėžti, kad visa tai, ką čia aprašysiu, yra visiškai subjektyvu, pakankamai asmeniška, o kai kas nepagrįsta jokiais mokslais, gal net jiems prieštarauja. Kad ir kaip ten būtų, man tie dalykai veikia. Gal veiks ir jums.

Tiesa, apie juos susimąsčiau tada, kai į mane kreipėsi vienas žmogus, kurį neblogai pažįstu, tačiau jis nėra labai artimas draugas. Jo žinutė buvo maždaug tokia: „Labas, mieloji. Žinok labai blogai man. Nemielas gyvenimas, atrodo nebegaliu, neįdomu, nėr laimės. Kreipiuosi į tave, nes kažkodėl numanau, kad gal galėtum man kažką patarti“. Tada mes pradėjom kalbėtis ir supratau, kad labai aiškiai išsigrynina tai, apie ką čia ir rašysiu. (Kai kas gali būti šiek tiek panašu į prieš tai publikuotus įrašus apie tai, kaip pagerinau savo gyvenimo kokybę ir kokius pasižadėjimus sau duodu. Bet tikrai ne viskas ir ne taip detaliai.)

Be to, šios temos atsiradimą paskatino tai, kad, pasidalinusi įrašu apie savo gūdžiai skausmingą liūdesį, kankinusį aną vasarą, iš kurio pavyko išlipt, sulaukiau nemažai įvairių žinučių su klausimais, kaip man pavyko tą liūdnumą išvyt lauk. Dovanokite, jei kam neatrašiau išsamiai, turbūt suprantate, kad skirti pakankamai daug dėmesio kiekvienam nelabai fiziškai įmanoma. Tad tikiuosi, kad šitas checklistas bus geriausias atsakymas, kokį galiu jums pateikti. Įspėju, tekstas bus ilgas, nes noriu viską aprašyti kuo išsamiau ir tiksliau bei su pavyzdžiais. Kalbėdama naudosiu liepiamąją nuosaką, bet tonas turėtų būti vertinamas kaip draugiškas patariamasis. Nesuklyskit, nebus čia pasakojimų apie religinį nušvitimą, šamanizmą ar kažką panašaus. Tik grynų gryniausi, gal net kiek nuobodūs, praktiniai dalykai.

Tai kaip gi pagerinti tą savo gyvenimą?

Sveikata

Gal nustebsite, bet visų pirma aš apie tą elementariąją fizinę sveikatą. Gerai pagalvokite, ar jaučiatės sveiki. Jei ne, aiškiai įvardinkite sau negalavimus, kuriais skundžiatės ir dar šiandien užsiregistruokite pas šeimos gydytoją. Šie dažniausiai būna gana geranoriški ir, jei padėti negali patys, nusiunčia jus pas kito lygio specialistus, kurie gali nuodugniau išnagrinėti jūsų problemą. Pati žiauriai ilgai kankinausi negalėdama normaliai kvėpuoti, bet to priežasčių, pati nežinau kodėl, tiesiog labai ilgai nesiaiškinau. Kai paklausiau savęs, kodėl atidėlioju šį reikalą, atsakyti negalėjau ir supratau, kad pakaks. Po to gana greitai sekė išsamūs tyrimai, nosies pertvaros operacija ir, gal ir ne patys puikiausi galutiniai jos rezultatai (šiek tiek pagerėjo, bet ne ypač smarkiai). Bet vis tiek jaučiuosi kur kas geriau, nes, užuot stūmusi problemą šalin, susipažinau su ja ir ėmiausi jos sprendimo. Nežinia kelia baimę, žinojimas suteikia saugumą.

Jei visgi jaučiatės sveikut sveikutėliai, vis tiek reguliariai tikrinkitės, ar jūsų kūne netūno koks nebylus bjaurus dalykas, apie save tiesiogiai nesignalizuojantis.

Pasitarkite su gydytoju ir pradėkite gerti jums tinkančius vitaminus. Geriausia, prieš tai atlikę kraujo tyrimus. Man, kaip ir dažnam lietuvaičiui, dažnai trūksta vitamino D. Yra tokia ampulė, kuri kažkokiu ten man sunkiai suprantamu būdu vieną kartą ją išgėrus suteikia organizmui vitamino D normą 3-4 mėnesiams į priekį (kainuoja gal 12eu). Karts nuo karto ją išgeriu. Taip pat, paaiškėjo, kad mano organizmui trūksta seleno, todėl taip pat jo gaunu vitaminų pavidalu. Taigi, išsiaiškinkite, kokios medžiagos galėtų padėti jūsų organizmui funkcionuoti maksimaliu pajėgumu.

Šitas bus toks gana aiškus ir savaime suprantamas, bet still. Sako, kad didžiąją dalį vitaminų vis tiek geriausia gauti iš maisto, todėl valgykite daugiau žuvies, daržovių, vaisių, uogų ir riešutų. Pati bandau suvartoti kuo mažiau miltinių patiekalų (o anksčiau bandelės su džemu būdavo mano mealas pertraukų metu), aliejuje keptų dalykų, o taip pat prieš kiekvieną valgymą pagalvoti apie jo vertę. (Beje, paskutinį vasaros mėnesį smarkiai atleidau vadeles ir dažniau nei reikėtų ėdžiau šlamštą, keletą kartų gėriau alų ir visiškai išsibalansavau. Vasara baigėsi, gana bardako). Tarkim vietoj bulvių garnyro paprašau, kad man įdėtų daugiau daržovių, vietoj paprastų makaronų perku pilno grūdo, vietoj riebiausios grietinės perku liesesnę ir taip toliau. Vengiu saldintų pieno gaminių ir kitų slaptų cukraus bombų.

Bent jau man tai labai svarbu ir dėl to, kad esu linkusi pilnėti, todėl dailesnės kūno linijos siejasi su laime. Tačiau, jei jūsų medžiagų apykaita super greita ir dėl svorio nesukat sau galvos, vertingesnį maistą verta rinktis dėl to, kad išvengtumėte apsunkimo jausmo, būtumėte darbingesni ir energingesni, užkirstumėt kelią ateities sveikatos problemoms.

Bet kokiu atveju, labai svarbu neužsihardkorinti ir visgi džiaugtis tuo maistu, kurį labai mėgstate. Net jei jis ir nėra sveikas. Tarkim aš žiauriai mėgstu visą nesąmonių paletę: lietuviškus patiekalus (cepelinai yra meilė), kebabus, makdonaldą ir įvairų panašų šlamštmaistį. Nu žiauriai mėgstu ir viskas. Todėl visiškai su jais neatsisveikinau ir kartais jų pavalgau. Bet, jei tik įmanoma, stengiuosi minimalizuoti žalą ir, tarkim, tokį maistą valgau pirmoje dienos pusėje. Arba valgau mažiausią įmanomą porciją. Ir t.t. ir pan. Gali atrodyti, kad meluoju, nes kartais vis paskelbiu apie savo maistinius iškrypimus, bet nepamirškit, kad žmonės paprastai garsiai skalambija apie tai, kas jiems nėra įprasta. Svarbiausia, kad tie nukrypimai būtų išimtis, o ne kasdienybė.

Pagalvokite, ar savęs neskriaudžiate vartodami įvairius svaigalus, kurie dažnai tiesiog yra baisūs depresantai, laimę atnešantys trumpam ir vėliau ją be gailesčio nuvagiantys iš kitos dienos. Turiu pripažinti, kad po beveik pusmetį trukusios visiškos blaivybės, vasarą išklydau iš doros kelio, tačiau žinau, kaip į jį grįžti ir ketinu vėl tai daryti. Bet kokiu atveju, beveik pusmečiui visiškai atsisakiusi alkoholio geriau pamačiau, kaip jis mane veikia, vargina, kiek jėgų bei pinigų atima ir kaip neprotingai kadais atrodžiau haipindama lėbavimą. Taip pat, net ir vėl jo pavartojant, pasikeitė kiekiai ir aplinkybės. Patikėkite, mes tikrai galime būti laimingi neplakdami savęs žalingais svaigalų kiekiais. Jei jums išeina jais džiaugtis su saiku, sveikinu, tačiau jei jų suvartojimo lygis labiau kankinantis negu saikingai papildantis, laimė irgi eina velniop.

Meskit rūkyti. Rūkymas yra absoliutus absurdas, šlykštalas ir nesąmonė. Tai yra viena debiliškiausių žmonijos pasijų, su kuria, laimė, tvarkomasi vis geriau. Juk net ir rūkantys žmonės jums pritars, kad rūkyti yra ne kažką, o metę rūkyti papasakos, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. Daugiau jėgų, mažiau smarvės, tirtėjimo lauke prie minusinės temperatūros ir rūkymo erdvių paieškų. Žinau, kad sunku, žinau. National Geographic išsamiai aprašė kaip veikia priklausomybė ir patvirtino, kad teigti, jog tai – valios trūkumas, o ne liga, ne visai teisinga. Nieko neturiu prieš rūkančiuosius, turiu daug prieš patį rūkymą, kad ir koks žavus jis atrodytų Kate Moss jaunystės fotosesijose.

Gerkit vandenį. Jei jums neįprasta tai daryti, įpratinkite save. Jei jums neskanu, įsimeskit kokią citriną, uogą ar agurką. Oda bei virškinimo sistema jums padėkos. O kai šitiems gerai, tai ir jaučiatės geriau. Kadangi mano skrandis jautrus, iš viso stengiuosi vengti visų gazuotų, ypač saldžių gėrimų (esu rašiusi, kad mėgstu Fantą, bet mėgti nereiškia ja piktnaudžiauti).

Apie cukraus pinkles daug nekalbėsiu, geriau tiesiog pasižiūrėkit filmą Fed Up ir automatiškai nebesinorės jo tiek daug ėst. Be to, atsisakius cukraus, atsiranda vietos ir fantazijos vertingesniems užkandžiams.

Išsimiegokit. Amžinai liūdžiu dėl to, kad tiek daug savo laiko tenka praleisti miegant, kai būtų galima jį išnaudoti visokiausioms įdomioms veiklos. Bet oh well. Nuolatinis nedamiegojimas vagia džiaugsmą ir jėgas bei kelia irzulį. Bet jūs ir taip tai žinote. New York Times rašo, kad poros, kuriose bent vienas partneris gauna užtektinai miego, kur kas rečiau ir, jei jau tai daro, konstruktyviau ginčijasi.

Daugybė žmonių mėgsta sportuoti. Aš nemėgstu. Norėčiau mėgt, bet nu nemėgstu. Kiek kartų bandžiau, vis tiek kažkada galiausiai pasiduodavau. (Rekordas – pusantrų metų pilateso ir jogos 2-3 kartus per savaitę. Tada labai patiko, ilgainiui tiesiog kažkur pradingo noras eiti į sporto salę). Tačiau puikiai suprantu, koks naudingas gali būti sportas. Bet aptingt ir sustingt negalima, todėl dabar vienintelis mano sportas yra vaikščiojimas visur pėstute. Nu žiauriai geras dalykas. Gal ir atrodo, kad atima daug laiko, bet užtat nepraleidžiu to laiko sporto klube. Apie vaikščiojimą išsamiau jau rašiau čia.

Ryte prauskitės arba bent jau baikite prausimąsi šaltu vandeniu. Kai organizmas iš pat ryto patiria stresą ir galvoja, kad mirtinai sušals, bet nesušąla, kiti stresai dienos eigoje vėliau jau būna lengvesni. Vis dar neištveriu po visiškai lediniu, bet treniruojuosi. Tai, aišku, dar ir padeda lengviau atsibusti.

Kultūra

Klausykitės muzikos. Man muzika yra labai svarbi gyvenimo dalis ir kai pradedu jai skirti mažiau dėmesio, krenta ir laimės lygis. Klausau baisiai įvairių dalykų, bet neabejotinai laiminga, teigiama ir jausminga muzika (bet nebūtinai tiesiogiai išreikštai linksma), nuo kurios galite pradėti yra Jamie xx, Bonobo, Bon Iver, Thievery Corporation. Vietoj chaotiškų radijo tarškalynių renkuosi LRT Opus, M1+ arba KEXP radio.

Skaitykite knygas. Ne žurnalus ar FB feed‘ą (kad ir kaip paradoksaliai šitas skambėtų iš žmogaus, kuris tiek reiškiasi tame FB). Jei jau pamiršote, kokį džiaugsmą kelia literatūra, iš pradžių gali tekti prisiversti tai daryti, bet vėliau susiformuoja įprotis ir jau pasidaro gėda užuot pasinėrus į knygą tą brangų laiką gaišt refreshinant internetinį naujienų srautą ir apžiūrinėjant dešimt metų nematyto klasioko naują automobilį.

Apskritai, muzika, literatūra, teatras, kinas ir visas kitas menas yra tam tikra poilsio, bet tuo pačiu ir mokymosi bei akiračio plėtimo forma. O mokydamiesi mes daromės laimingesni.

Tvarka

Kad ir kokie nuostabūs būtų prieš tai paminėti dalykai, negalima nuginčyti, jog daugiau ar mažiau laiko vis tiek praleidžiate feisbuke. Tai bent darykite tai taip, kad jus pasiektų kuo kokybiškesnė informacija. Susitvarkykite savo naujienų srautą. Haidinkit reklamą, tuštybių mugę, drabstymąsi purvais, toksiškus žmones. Sekite išmintingus, sąmojingus, kažkaip jus praturtinti galinčius veikėjus. Jau kurį laiką tikslingai haidinu įvairią menkavertę informaciją, labai retai skaitau bet kokius naujienų portalus. Neseniai atsiverčiau anksčiau savo taip mėgtus „Žmones“ ir pasidarė šiek tiek sprangu gerklėje, nes nu tiesiog atpratau nuo tokios vertybių sistemos, kuri ten dažnai spinduliuojama, nors kaip leidinys šis žurnalas sudėtas išties išmoningai. Aišku, kaip ir su maistu, nereikia persistengti ir nueiti į kraštutinius rimtumus. Labai svarbu nepamiršti juoktis, tačiau ne ką mažiau svarbu prižiūrėti savo humoro kokybę.

Unsubscribinkit visus varginančius reklaminius emailus, pranešimus ir žinutes. Pati naudojuosi dviem e-mail adresais. Vienas – rimtas, darbinis, kitas – blogo reikalams ir visiems kitiems nerimtiems dalykams. Todėl, jei ir gaunu kažkokią reklamą (kartais grynai dėl to, kad būčiau up-to-date su skrydžių ar koncertų pasiūlymais), ji nesimaišo su svarbiais dalykais, į kuriuos dėmesį atkreipti reikia pirmiausia. Išsijunkit įkyrius garsus, push notificationus ir atsisiųskit ad block‘ą. Daugiau švaros internetinėje erdvėje – daugiau tvarkos galvoje.

Kritiška akimi apžiūrėkit namus ir pagalvokit, ar visko, ką turite, jums reikia ir ar viskas atlieka kažkokią funkciją. Labai nemėgstu apsikrauti šlamštu, išsitreniravau save neprisirišti prie erdvę užgriozdinančių daiktų ir karts nuo karto pramėtyti tai, kas nebereikalinga. Būna, kad kadaise fainas daiktas (drabužis, paveikslas, bet kas) tiesiog ima ir nusibosta, tuomet ateina laikas jį perkelt kažkur kitur. Gal tam, kam jis gali būti naudingas, o gal tiesiog į šiukšlių dėžę. Kaip ir su virtualiu pasauliu, daugiau švaros namuose – daugiau tvarkos galvoje.

Kažko nusikračius, galima atrasti vietos vienam kitam daiktui, kuris, kad ir atlikdamas tik estetinę funkciją, kels jums nuotaiką. Nauji akinių rėmeliai ar nauja skrybėlė (šitie labai gerai suveikia, nes kokybiški ir stilingi jie gali tapti viso įvaizdžio ašimi ir jus džiuginti labai ilgai), naujas paveikslas ar kilimas ar bet kokia kita įvaizdžio ar interjero detalė – pagal poreikius ir skonį – gali rimtai pakelti nuotaiką visai ilgam.

Nuoseklus problemų sprendimas

Tam žmogui, kuris į mane kreipėsi, patariau atsisėsti ir visiškai nuoširdžiai, nesigėdijant sau atsakyti, kas būtent jo gyvenime jam trukdo, erzina, netenkina ir trukdo būti laimingu. Įvardijus skaudulius, kitas žingsnis yra gerai pagalvoti, kaip galima juos įveikti. O tada vieną po kito, kaip tas piktžoles darže – raut, raut, raut. Sudylinus su kiekviena, net ir smulkiausia našta, nu tikrai pasidaro geriau gyvent. Pradėkit nuo smulkių, kasdienybėje bugginančių problemų. Iš patirties žinau, kad žmonės gali priprasti prie labai daug ko. Varvantis čiaupas, išplyšusi vidinė palto kišenės dalis, leidžiantis virdulys, laginantis telefonas (nes nu liko 5mb laisvos vietos),  nusibaigę automobilio valytuvai ir dar milijonas visko yra tai, su kuo galima susigyventi. Tačiau vieną po kito pašalinus visus šiuos nepatogumus viskas pasidaro sklandžiau ir paprasčiau.

O tada jau imkitės sudėtingesnių reikalų tvarkymo. Taip pat labai gera mintis yra įvardinti norus bei dalykus, kurie, jūsų nuomone, galėtų padėti jūsų gyvenimo kokybei. O vėliau – kaip juos pasiekti. Na tarkim, turit seną svajonę nuvykti į Aziją. Užuot dūsavę, kad tai – misija neįmanoma, užsirašot šitą norą ir galvojat, kaip būtų galima to pasiekti. Vykti atostogaut pinigų nėra, bet gal yra galimybių vykti savanoriaut? Gerai, tuomet kitas žingsnis – ieškoti programų, kaip tai padaryti. Norit naujo darbo? Gerai, tuomet pagalvojat, kokio. Tada pasirašot rimtą CV, skaitinėjat darbo skelbimus, pranešat pažįstamiems, kad informuotų jus, jei išgirs kažką jums naudingo. Dakniso gyvenimas Fabijoniškėse? Skaitot skelbimus kambariokų paieškų grupėse, parašot draugams, svarstot, kaip galėtumėte pakeisti įgrisusią padėtį.

(Beje, pastebėjau, kad nuoširdus kreipimasis į draugus (arba kad ir visai nepažįstamus žmones forume) yra nerealiai geras būdas pradėti keisti situaciją, nes jie paprastai jums pateikia tiek idėjų, kad problema nė nebeatrodo tokia rimtai, kaip iš pradžių. Žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje.)

Patikėkit manimi, įgyvendinti patobulinus savo gyvenime gali būti kur kas paprasčiau negu jums atrodo, bet bėda ta, kad sunkiausias tas pats pirmas žingsnis. O vėliau, kai jau pradedi, viskas tiesiog ima ir dėliojasi, nes gyvenimas tiesiog taip veikia.

Be to, esu visiškai įsitikinusi, kad gyvenimas be problemų yra neįmanomas, o jei ir galimas, tai žiauriai nuobodus. Kad ir kaip gerai gyventumėme, visada iškyla reikalų, kuriuos turime išspręsti. Toji nuolatinė nepatogumo būsena ir yra tai, kas veda mus ir visą pasaulį į priekį. Reikia tai suprasti ir priimti kaip natūralią gyvenimo dalį.

Psichologas

Jei nuoširdžiai dedate pastangas, kad gyventumėte geriau, bet laimės vis tiek nė pro vieną debesį nematyt arba tie jos spinduliai labai reti, gali būti, kad problema yra gilesnė ir atėjo metas pasikalbėti su specialistu. Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad apsilankyti pas psichologą buvo vienas geriausių jo sprendimų ever. Tai yra absoliučiai normalus išmintingo žmogaus ėjimas, kurio tikrai neturėtų būti gėdijamasi ar juolab siejama kažkuo bloga. Jei visgi nejauku, juk neprivalote apie tai niekam nepasakoti. Tiesa, žinokite, kad ir kainuoja tai ne taip jau smarkiai daug (jei lankysitės valstybinėje poliklinikoje, man regis, iš pradžių – iš viso nemokamai, nesu tikra dėl specialistų kompetencijos, bet bent jau kitose srityse tikrai daug gerų gydytojų, todėl manau, kad tokių turėtų būti ir šioje srityje), ypač suvokus, kokia vertinga investicija į save ir savo laimę gali tapti toks sprendimas. O jei jau labai labai nedrąsu, pradžiai susipažinkite su kokybiška psichologine literatūra, kuri galbūt padės patikėti, kad savęs analizė yra visiškai normalus kelias į savęs pažinimą ir tobulėjimą. Ir tuo pačiu laimę.

Ir svarbiausia. Nesitikėkite, kad kas nors ateis ir jus išgelbės. Liaukitės karštligiškai bei desperatiškai ieškoti meilės ir tikėtis, kad ji ims ir viską sutvarkys. Kur kas geriau susitvarkyti su savimi ir tada visa kita ateis iš paskos.

Na ir pabaigai. Nepamirškite, kad, jei ir jaučiatės (kol kas) nelaimingi, jūs ne vieni tokie. Kaip parodė po liūdnojo straipsnio mane užplūdusios žinutės,visi mes kovojam savo karus, tik kiekvienas kitaip. Ir, be jokios abejonės, reiktų nepamiršti, kad tų etapų gyvenime būna visokių, ir gerų, ir blogų, bet pasibaigus skaudiesiems vėliau paaiškėja, kad jie buvo ne šiaip sau ir atliko savo funkciją tam, kad geriau būtų vėliau.

Sėkmės.

P. S. Jei turite idėjų, kaip papildyti šitą sąrašą, nesidrovėkite ir dalinkitės jomis komentaruose, visiems bus į naudą.

15 Komentarai

Gyvenimas atsisakius alkoholio: kaip viskas pasikeitė

Praeitą rugsėjį supratau, kad mano gyvenime yra per daug alkoholio, tad nutariau smarkiai sumažinti jo vartojimo dažnius ir kiekius. Apie tą supratimą dar ir parašiau neįtikėtinai didžiulio atgarsio sulaukusiame straipsnyje. Tai padaryti buvo ne taip jau ir lengva. Iki tol kiekvieną savaitgalį būdavo bent vienas vienas vakaras (bet dažniausiai – du), kuomet išgerdavau tikrai daugiau nei bokalą kitą. Nes juk savaitgalis, nes juk faina, linksma ir malonu. Na, bent jau man taip atrodydavo. Kodėl rugsėjį nutariau, kad tai visgi nėra pati išmintingiausia rutina? Mane paveikė pokalbiai su draugais, kurių požiūris į alkoholio suvartojimą mūsų bendraamžių tarpe truputį skiriasi nuo tų, kurie, kaip ir aš, savaitgalio vakarus mėgsta leisti keliaudami iš vieno baro į kitą. Taip pat, pamaniau, kad būtų įdomu pažiūrėti, ar atsisakius alkoholio kažkaip pasikeis mano fizinė būklė. Pamėginsiu susumuoti savo patirtį nuo rugsėjo mėginant smarkiai sumažinti alkoholio suvartojimo kiekį, o nuo gruodžio pabaigos – visai jo atsisakius. Man nėra gėda apie tai kalbėti, nes be galo džiaugiuosi savo patirtimi ir tikiu, kad ji gali įkvėpti pamėginti ir kitus. Nujaučiu, kad tokių patirčių būta daugybė, tačiau mažai kas skyrė laiko joms aprašyti.

Taigi, pradžia nebuvo labai lengva. Atsisakyti blogųjų įpročių ir keisti juos geraisiais – darbas gana sudėtingas, nes dažnai aptingus norisi vėl grįžti prie senųjų, paprastesniųjų kelių. Nuo rugsėjo iki lapkričio beveik nevartojau alkoholio, buvo gal kokie trys vakarai, kuomet išgėriau iki dviejų bokalų, kelissyk gurkšnojau radlerį. O tada, prabėgus dviems mėnesiams, kažkaip smarkiai užtūsinau mieste. (Ilgai negėrus, alus ir šotai galvą susuko kaip reikiant, net sugebėjau pamesti piniginę.) Vėliau, per kitą mėnesį vėl buvo gal pora vakarų, kuomet gurkšnojau vyną. O tada atėjo gimtadienis ir šventinis laikotarpis, kai šėlau iš peties ir alaus bei šotų tikrai netrūko (nes gi gimtadienis gi, nu, reikia švęst). Tada, artėjant naujiesiems, smarkiai peršalau ir bent savaitę gulėjau lovoj, vėliau buvo laikas ligoninėje, kur mane operavo, o po to – vėl savaitę trukęs peršalimas bei mėnesio reabilitacija po operacijos. Gyvenau ramiai ir lėtai, daug laiko gulėjau lovoj ir nė kiek netūsinau. Ir alkoholio nevartojau visai. Vėliau nutariau, kad atsisakysiu net ir tų „po bokalą“ vakarų ir pamėginsiu jo nebevartoti iš viso. Kaip jau sakiau prieš tai, tai padaryti nėra taip lengva. Atėjęs į gimtadienį, kur nieko nepažįsti, nori bent truputį išgerti, kad būtų šiek tiek drąsiau. Savaitgalį atrodo įprasta „pasilepinti“ ir atsipalaiduoti prisiurbus bare. Bent jau atrodydavo daugybę metų. Supratau, kad tas nejaukumas atėjus į naują vietą/bendraujant su naujais žmonėmis/atsiduriant keistose situacijose dingsta nepaisant to išgeri kažkiek, ar ne. Kažkur skaičiau, kad reikėtų prisiminti vaikų gimtadienius, kurių metu susirinkusieji irgi jaučiasi nejaukiai ir kurį laiką tvyro tyla, tačiau vėliau visi įsidrąsina, o tam jiems neprireikia jokių ten gėrimų. Tiesą sakant, dabar mane net šiek tiek žavi tas pradinis renginių nejaukumas, juolab, kad visada žinau, jog jis laikinas.

Tai, kad nevartoji alkoholio, nereiškia, jog privalai sėdėti namie ir nustoti su visais bendrauti. Nieko panašaus. Na, jei bendrauti su tam tikrais žmonėmis neįdomu neišgėrus, tai patys suprantat, ką tai sufleruoja. Visgi, net ir su pačiais įdomiausiais pašnekovais vakarojimai sutrumpėjo – dažniausiai namo patraukiu iki antros valandos nakties. Anksčiau klaidingai manydavau, kad tam tikro lygio pokalbiai neįmanomi blaivia galva. Viskas įmanoma. Jei išgėrę mes generuojam išprotėjusias istorijas, jos mumyse yra, tad akivaizdu, kad išlįstų ir taip. Tik, jei prisiurbti yra nuolatinis sprendimas, galime apie tai niekada taip ir nesužinoti.

Dažniausiai baruose užsisakau tiesiog vandens ar vandens su citrina. Ir iš tikro, pradėjau gerti dar daugiau vandens nei anksčiau, o to padariniai man akivaizdžiai atsispindi bendroje fizinėje ir odos būklėje. Kadangi visgi mėgstu alaus skonį, karts nuo karto perku nealkoholinį alų. Be to, man visai patinka visokie nesveiki užkandžiai, kurie su vandeniu kur kas mažiau skanūs nei su alumi. Laimė, bene visose vietose, kuriose teko lankytis, galima užsisakyti net ne vienos rūšies nealkoholinio alaus, dėl to smagu. Dar visai skanu nealkoholinė Kruvinoji Merė. Tačiau užvis skaniau (na, tik gal ne naktį) yra įvairūs uogų ir vaisių kokteiliai ir glotnučiai, kurių kažkaip irgi pradėjau gerti daugiau (lieka pinigų, kai neiššvaistai alui). Gali pasirodyti nesąžininga, kad nealkoholinis alus kainuoja tiek pat, kiek alkoholinis, tačiau daugiau nei dviejų išgerti man nepavyksta, tad jam per vakarą išleidžiu iki 6 eu. Su alkoholiniu alumi ar kitais gėrimais iki rugsėjo viskas būdavo kiek kitaip: po dviejų alaus reikėdavo ir trečio ar daugiau, iš kažkur atsirasdavo šotukai, tada pradėdavau mažiau apdairiai leisti pinigus ir finale vakaras kainuodavo bent 30 eu (kartais ir kur kas daugiau) (gėrimai, taxi (nes prigėrus vaikščiot gi tingisi), užkandžiai (nes prigėrus norisi valgyti be saiko), įėjimai į klubus, statymai kitiems). Kartais išgėrus nebe taip svarbu pasidarydavo šaltą naktį užsidėt kepurę, tad po savaitgalio dar ir tekdavo pasirgt.

Smarkiai pagerėjo miego kokybė ir, žinoma, būklė nubudus savaitgalio rytais. Kol dar vis pavartodavau alkoholio iki gruodžio, pastebėjau, kad pagirios kas kartą būdavo vis klaikesnės. Tada tiesiog paklausiau savęs: „Nu kamon, negi tas vakarykštis kelių valandų klegesys yra vertas šitos visos sugadintos dienos geriant vaistus nuo galvos skausmo, iki sutemų vartantis lovoj agonijoj ir dar pykstant ant savęs už durnas šnekas ir išleistus pinigus?“ Tikrai nevertas.

Pasidariau kur kas ramesnė nei buvau anksčiau. Nežinau, kiek su tuo tiesiogiai susijęs alkoholio nevartojimas, tačiau smarkiai sumažėjo dvejonių, apgailestavimų dėl praeities, baimių ir gėdų. Mažiau overthinkinu dalykus, jaučiuosi užtikrintesnė, labiau pasitikinti savimi ir net švelnesnė bei atlaidesnė. Sumažėjo irzlumo, graužaties, nepaaiškinamo nepasitenkinimo, streso dėl susikaupusių darbų, net mažiau teisiančiai pradėjau žvelgti į žmones. Žymiai daugiau šypsausi. (Čia prisidėjo ir daugiau gyvenimo aplinkybių, tačiau tikiu, kad tai irgi yra vienas iš alkoholio pristabdymo padarinių, nepamirškime, kad alkoholis yra depresantas). Rašytoja Ugnė Barauskaitė, kurią žiauriai myliu, viename interviu kalbėjo taip: „Nevartoju alkoholio porą metų, ir žinot ką? Nebesijaučiu vargšelė. Mano atveju tai ir buvo pati didžiausia dovana sau. Taip, būnu ir pavargusi, ir nusikalusi, ir šiaip liūdna ar vieniša, tačiau palūžusi dėl smulkmenos – jau niekada.” Čia turiu visiškai jai pritarti – su manimi lygiai taip pat.

Visos nesąmonės, kurias pasakau ar padarau, visi sprendimai, kartais net ir netikėtai grandioziški, visas krykštavimas, linksmumas, visa energija, visi pokalbiai, netgi ir kartais neįtikėtinai drąsūs, ateina iš manęs visiškai blaivios (t.y., net ne dvi dienas ar savaitę, o nuolatos), tad visų jų tikrumu ir svarumu labiau tikiu.

Anksčiau, kai žmonės paklausdavo, ką veikiu laisvalaikiu, susimąstydavau, kad norėtųsi pasakyti „Linksminuosi“, t.y., savaitgalius leidžiu klegėdama baruose ir klubuose, tik kažkaip tada tai suvokus pasidarydavo gėda. Ir vis dėlto, galiausiai visa esybe, bet tikrai ne lengviausiu keliu ir ne greitai supratau, kad būti tūsofščiku nėra hobis. Anksčiau nesuprasdavau žmonių, kurie ne visada norėdavo varyti tūsint ir nutardavo geriau ramiai sau paveikti kažką kito. Dabar juos labai gerai suprantu ir net nejauku dėl to ankstesnio nesupratimo.

Smarkiai išaugo produktyvumas. Lengviau susikaupti ir todėl pavyksta greičiau padaryti darbus, mažiau išsiblaškymo ir pamirštų dalykų. Norisi rašyti, skaityti, domėtis, galva pilna idėjų. Kadaise sau meluodavau, kad pachmas yra nuostabus dalykas, nes jo metu galvoj viskas sukas ir gimsta genialios mintys. Oi kamon, pamirškit. Taip, gal ir buvo tokių kartų, bet blaivia galva kurt man visgi einas geriau.

Kaip jau minėjau anksčiau, nebeištaškau pinigų baruose, tad tokie pokyčiai prisidėjo prie geresnės finansinės padėties. Kažkaip anksčiau nebūdavo gaila išleisti 15 eu kokteiliams, bet, pamačiusi knygą už tokią kainą vis pagalvodavau, kad brangoka. Dabar šis požiūris pasikeitė. Beje, blaivi ar ne, gyvenime dažnai pametu ar kažkur pamirštu daiktus. Nevartojant alkoholio tų pametimų pasitaiko, bet jų kur kas mažiau.

Nustojus savaitgaliais šėlti iki nukritimo ir ėmus protingiau tvarkyti savo dienotvarkę, joje atsirado daugiau savidisciplinos. Pastarąją mėgau ir anksčiau, tačiau dabar ji pasiekė dar aukštesnį lygį. Nepaslysti nesveiko maisto (taip, riebių užkandžių būna, tačiau kontroliuotai) atžvilgiu, neatidėliot darbų, nelepint savęs per daug pasidarė paprasčiau. Ir svarbiausia – kur kas paprasčiau NETINGĖT. Nuo rudens beveik visur vaikštau pėstute ir truputį atsakingiau prižiūriu valgymo režimą. Kartu šie pokyčiai bei anksčiau minėtas vandens gėrimas atnešė įspūdingų rezultatų. Kasdien rašausi svorį, kad būčiau in control, tad žinau, kad šiandien sveriu 7,5kg mažiau nei lygiai prieš metus. Kai tavo ūgis yra 152cm, toks pokytis tikrai jaučiasi. Turėjau keletą drabužių, kurie visą gyvenimą man buvo truputį per maži ir vis laukiau to stebuklingo etapo, kai sukūsiu ir galėsiu juos nešiot. Kažkada maniau, kad toks etapas jau nebeateis. Jūs neįsivaizduojat, kaip faina dabar į juos įlįst.

Įdomiausias pokytis yra tai, kad smarkiai sustiprėjo intuicija. Atrodo, kad pradėjau kur kas geriau jausti, ko tikrai noriu, kuria kryptim pasukti, kokius sprendimus priimti. Kol kas nė vienas jų manęs nenuvylė ir kiekvienu jų labai džiaugiuosi. Tos intuicijos dar vartodama alkoholį šitaip smarkiai, patikėkit, nejutau, tad mėgaujuosi ja kaip kažkokia nauja super galia.

Tiesa. Žmonės, atrodo, supranta, kad pasirinkau negerti, tačiau vis tiek karts nuo karto išgirstu kandžių pastabų šia tema bei paraginimų nebeprisigalvot. Tai girdėdama suprantu, kad ir pati kadaise buvau ta draugė, kuri ragindavo kitus atsipalaiduot ir smagiai sau išgert. Išmokau labiau gerbti kitų apsisprendimą ir nebrukti savo nuomonės ir kitais klausimais.

Manau, kad visuomenėje kovojant su žalingais įpročiais daroma esminė klaida. Paskatinti žmones savęs neskriausti svaigalais mėginama jiems sukelti šoką rodant, kokios siaubingos ir liūdnos gali būti vartojimo pasekmės. Pati tikiu, kad tokia strategija, jei ir veiksminga, tai ne visiems ir ne tiek, kiek norėtųsi. Geriausias būdas, mano nuomone, yra rodyti teigiamus pavyzdžius ir dalintis istorijomis apie tai, kaip faina pasidaro tų visų svaigalų atsisakius. Man pačiai didelis postūmis buvo pokalbiai su keliais žmonėmis, kurie ilgesnį laiką gyveną blaivų gyvenimą, o taip pat – ir interviu su Ilze Butkute apie tokį pat jos pasirinkimą. Du mėnesiai visgi yra ganėtinai trumpas laiko tarpas, o apie tai rašau tarsi ir sau, kad turėčiau priminimą apie visus tuos geruosius pokyčius. Negaliu būti tikra, ar visą gyvenimą būsiu abstinentė, tačiau tai, kiek įvairiose savo gyvenimo veiklose pasistūmėjau kaip jaučiuosi per pastaruosius porą mėnesių verčia siekti, kad taip ir būtų. Gyvenimas ir iki tol buvo neblogas, tačiau, kad jis gali būti toks geras, net nebūčiau galėjusi patikėti.

21 Komentarai