Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Kur (ar) Vilniuje galima skaniai pavalgyti?

Tai bus įrašas apie: a) išpi*dėjimą; b) tai, kaip Vilniuje sunku rasti, kur nueiti skaniai pavalgyti. Rinkitės kažkurį vieną iš šitų, nes čia arba vienas, arba kitas, tik aš tai jau nebežinau, katras. Gali būti, kad po šito įrašo išvadinsit mane išlepusia merga, kuri pati nežino, ko nori ir įmanoma, kad būsit teisūs.

Apie problemą su valgymo vietomis gana išsamiai ir jausmingai jau rašė Aušra, o aš jos mintimis dalinausi ir nedrąsiai antrinau, bet penktadieninis išėjimas mane dakalė ir supratau, kad reikia supilt viską, ką patyriau pastaruoju metu, ir paprašyt kitų pasidalinti savo patirtimis bei nukreipimų į tas vietas, kurių dar nepažįstu ir kur yra gerai.

Pvz. jeigu nenorėčiau atrasti kažko naujo, visą laiką tiesiog valgyčiau Rhum Room‘e ir vargo nematyčiau. Ten man neskanus tik Cubano sumuštinis, o visa kita iki be priekaištų puiku. Tačiau, ir namie gamindama, ir kažkur lankydamasi, vengiu kartojimosi, nes norisi įvairovės.

Beje, reikėtų paminėti, kad mano finansinė padėtis bei ir noras išleisti maistui ne pernelyg skausmingą sumą vargiai leidžia eiti į tokias vietas, kur, ko gero, visada žiauriai skanu (o ten kokie užkandžiai prasideda nuo 13eu), ir pusryčiams gert gulbės pieną, todėl bus aptariamos pakankamai paprastos vietos. Bet jei aiškinsit, kad jei nebrangu, tai ir negali būti skanu, nesutiksiu, nes tikrai gali.

Tai vat, įvairios nuotrupos iš aplankytų vietų. Bus ir gerų! Bet bendras vaizdas labiau negeras negu geras. Ai, ir nerašysiu apie visus, visus ragautus patiekalus, tik tuos, kurie paliko įspūdį.

Šį įrašą paskatino penktadienis apsilankymas Meat Loveriuose. Originaliai norėjom eiti į Rib Room, bet ten atsidūrus paaiškėjo, kad kažkas negerai su krosnimi, todėl vienintelė galima šonkauliukų opcija yra traškūs, nuo kurių įspūdžio apie šitą vietą kurtis pradėti nenorėjom. Meat Loveriuose labai faina: man ten visada patinka aplinka (visokios mažos (ne)svarbios detalės), aptarnavimas,  šįkart labai patiko naminis mangų limonadas (2,4eu), skanus keptas sūris (4,2eu) ir padažas prie sparnelių. Tik vat viena bėdutė. Sparneliai (4,2eu) iš išorės smarkiai prieskoniuoti, o prakandus – be skonio, šonkauliukai (11,6eu) – sausi ir kieti. Tokie sausi ir kieti, kad bevalgydama ir ieškodama užsislėpusio skanumo dantenas nusibalnojau. Nu blyn, kai mėsos restorane faina viskas, išskyrus mėsą, tai nu gaila nu.

Burger street klasikinis mėsainis (5,9eu) – žiauriai skanu ir padorios kainos, tik kad labai nepatogios lokacijos.

Šonkauliukai (didelė (ne tokia jau ir didelė) porcija 9,7eu) ir jautienos maltinuko burgeris (5,7eu) Grill London. Ėjau ten dėl to, kad vis kas nors pasako, kad oioi, kaip ten nebrangu ir skanu. Jei jau tiek žmonių tai tvirtina, gal visgi viskas rimtai ok? Nu ne, ne ok, visai ne ok. Gal geriau daugiau nieko ir nesakysiu.

Keulė Rūkė (mėsainio kompleksas 6,4eu atvyko į namus). Jaučiu daug kas nesupras, kodėl rašau apie vietą, kur visi nuolat valgo, bet aš išbandžiau antrą kartą. Nu ir ką, tikrai labai gerai. Tik man visada įdomu būna, kai paprašai, kad nedėtų kalendros ir pristato ne su kuo kitu, o sauja kalendros, kurią reikia išsirinkinėt.

Pianoman kanadiešikas poutine (5,9eu). Taip, iš barų tikėtis gero maisto gal ir nereikėtų, šiaip Pianoman ir visus kitus jų taškus mėgstu kaip barus, yra ir skanių patiekalų (pvz. nachos arba fish and chips be lietuviško perdėto tešliškumo) bet šitas patiekalas buvo kažkoks nesusipratimas. Poutine – tai skrudintos bulvytės, cheese curds, ir daug daug gravy (net nežinau kaip pastarieji du verčiasi į lietuvių kalbą), kartais – su šiek tiek pulled pork, bet labai retai. Tai vat Piano šito patiekalo versijoje trūko cheese curds ir gravy, užtat buvo daug sausos pulled pork, kalnas druskos, lydytas paprastas čederio sūris ir jokio gravy. (Foto dešinėje – įprastas variantas, kairėje – Pianoman versija) Čia panašiai kaip šaltibarščiai būtų be burokėlių arba kefyro. Nu būkit žmonės, padarykit bent drėgniau.

Talutti Kaunas. Klasikinis mėsainis (nebepamenu kiek). Pusę valgymo laiko sudarė laikas, kuomet peiliu išiminėjau ir grandžiau garstyčių padažą, nes tą patiekalą būtų buvę galima pavadinti garstyčių mėsainiu. Vilniuj net nebandau.

Reklama:

Don Simon (Žvėrynas) lazanija (6,25eu) ir makaronai su cukinijomis ir krevetėmis (9,7eu). Man ten visada labai, labai skanu. Dieviška lazanija ir tobuli makaronai. Ir jie dar turi tokio itališko nealkoholinio bitter gėrimuko Crodino, kuris yra kažkas nuostabaus (primena Aperol Spritz), o ir picos jų man kur kas skanesnės negu ten kokiam Jurgy ir Drakone. Tik vat mokėti ~10eu už makaronus dažnai nesinori, tad užsuku retai.

Untold humusas (6eu) jaučiu buvo geriausias mano ragautas humusas ever. Ir šiaip ten jauku ir faina, tik gaila, kad nepagalvojusi pasiėmiau dar ir skumbrę, kurią reikėjo gliaudyt ir lupinėt per ilgai mano kantrybei. Tik vat pastaba, nes man, kurios akys yra vienetai, reikėjo pavargt, kad įskaityčiau viską, kas ten meniu surašyta, tai bijau net pagalvot, kaip vargsta prasčiau matantieji.

Rock River club (kur šiaip niekad nebūčiau užklydusi, bet vat protmūšiai) šonkauliukai (6eu). Šitie šonkauliukai buvo tokie geri, kad lig šiol apie juos svajoju. Dviese vakarienei pasidalinom porciją ir abu buvom sotūs, bet nepersivalgę. Laukiu kito protmūšio.

Studio 9. Viskas išskyrus varškėtukus, ką ten teko ragauti, buvo negerai. Niekaip nesuprantu, kaip vietoje, kuri taip negražiai elgiasi su maistu, visada būna tiek žmonių.

Spot – viskas valgymo metu būna visai ok, o ir kainos draugiškos, bet absoliučiai visus kartus po valgymo kelias valandas skrandyje jaučiau kažkokį keistą, nemalonų sunkumą. Daugiau net nebebandysiu.

Humusas (4,5eu) Leyloj. Kai ieškojau rekomendacijų humusui, Leylos humusą gyrė bene daugiausiai. Nu kąašžinau. It was okay, bet didžiausias privalumas jaučiu buvo kiekis (nes užbėgę greitam užkandžiui dviese apsivalgėm per akis) ir svogūnai prie jo (nes svogūnai yra meilė).

Mason gastropub burokėlių salotos su ožkos sūriu (~6-7eu). Po daugybės pagyrų tikėjausi kažko stebuklingo, bet buvo taip so so. Tas kartais, kai valgant neaišku, ar skanu, bet paskui skrandis patenkintas. Užtat bene visi kartu vakarieniavę draugai nelabai patenkinti savo patiekalais buvo. Bet vat indai gražūs.

Panama food garden midijos (~10eu). Vieną kartą midijos buvo su samanom ant geldelių, kitąsyk jos buvo tokios be įprastai puikaus kokosų pieno padažo sausos ir liūdnos, liūdnos, kad nutariau kurį laiką ten nebesilankyt, gal vėliau reabilituosis, nes vieta tai žiauriai gera.

Tai čia tiek, čia tik truputis, iš to, ką atsiminiau. Dar pastebėjau, kad daugybėj vietų bandoma prastą skonį gelbėti papuošimais – dumplainiai, braškės, karambolos,

Tad labai rimtas kreipimasis, gal galit pasidalinti išsamiomis vietų rekomendacijomis? Ir ne tik vietų, bet ir konkrečių patiekalų, kuriuos jose reikėtų užsisakinėti. Gal dar ir kam kitam, ne tik man pravers. Ačiū.

O čia – šiaip geras skaitinys apie įvaizdžio galią.

Palikite komentarą

„Lokis“: kai spektaklio įtaigumui pajusti prireikia laiko

Penktadienį buvau teatre. Taip, aną penktadienį, o rašau apie tai tik dabar. Ir rašysiu nedaug, nes daug ir neišeis, ir nenoriu.

Po nenormaliai daug išgirstų liaupsių ir teigiamų atsiliepimų įsigijau bilietą į Łukaszo Twarkowskio spektaklį „Lokis“ nacionaliniame dramos teatre.

Pagyros meno kūriniui yra gerai tuo, kad žinia sklinda iš lūpų į lūpas ir taip apie jį sužino bei pamatyt užsimano platesnė auditorija. Pagyros meno kūriniui yra negerai tuo, kad jų prisiklausę žmonės ateina jo pažiūrėt su pernelyg aukštais lūkesčiais ir jiems nebepavyksta atkartot to susižavėjusio nustebimo jausmo, kurį patyrė tie pirmiau jį pamatę.

Taigi.

Spektaklis sukurtas „Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand’o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais”, teigiama jo aprašyme. Neabejotinai ryškiausia linija jame – tragiška Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant istorija.

Siužeto daugiau neatpasakosiu, geriau pasidalinsiu šito kūrinio sukeltais jausmais (bus padriki).

Nepaprastai kokybiškai padarytas spektaklis, tikriausiai solidžiausias toks performansas, kokį yra tekę matyti.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi keistai nepaveikta ir nė nemaniau, kad iš viso dar kažką rašysiu. Bet vat įdomu tai, kad, kuo daugiau dienų prabėga nuo penktadienio, tuo stipriau rėžiasi ir dėliojasi įspūdis, vis geriau ir geriau pradedu įvertinti šitą teatrinę patirtį. Kaip po apsilankymo man sunkiau įkandamoje meno galerijoje, taip ir šiuo atveju atgarsiai atmintyje ir sąmonėje dėliojas ne iš karto ir matyt tik prabėgus dar kelioms savaitėms ar mėnesiams susilipdys pilnas vaizdas.

Reklama:

Kaip ir, tarkim, filmas „Mother!“, apie kurį rašiau prieš kelias savaites, „Lokis“ nėra smagutėlė pramoga lengvam vakarui. Tai – daugiasluoksnis meno kūrinys, kuris neprivalo patikti, bet jį patirti verta, kūrinys, kuris, kaip matome, virškinasi ilgai.

Labai sužavėjo Nelės Savičenko (Nadine Trintignant) vaidyba.

Ai ir šiaip, neapleidžia manęs jausmas, kad ne iki galo supratau ne dėl to, kad su spektakliu kažkas negerai, o dėl to, kad tikriausiai dar mokytis, augt, tobulėt ir košės daugiau galvoj turėt reikia, kad galėčiau tinkamai įvertinti. Ir žodyno platesnio kad aprašyt.

Ir dar, žiūrėdama vis galvojau, kodėl lietuviai, kurdami tokį puikų teatrą, nesugeba padaryti bent pakenčiamo kino.

Nuotrauka iš bernardinai.lt

Spektaklyje skambėjusi muzika: 1 veiksmas, 2 veiksmas.

Palikite komentarą

Savaitgalis sanatorijoje: „Giminių“ serialo vaibai ir išmoktas poilsis

Kadangi turiu nuostabią vadovę, karts nuo karto ji mūsų kolektyvą palepina visokiais gerais dalykais. Šįkart tas geras dalykas buvo „komandiruotė“ į „Eglės“ sanatoriją Druskininkuose. Pagulėt, pakvėpuot, pailsėt, pabendraut, nu žodžiu – atsigaut. Kai kurie keliavo visai savaitei, kiti prisijungė penktadienį.

Kai atvykau penktadienį per pietus, tie visi kolegos, kurie čia laiką leido jau nuo antradienio, prisiekiu, rimtai jau atrodė kažkokie atjaunėję ir pailsėję, tai šitas vaizdas nuteikė motyvuojančiai.

Iš pradžių buvo nenormaliai sunku save ištraukti iš to jausmo, kad reikia visur bėgti lėkti skubėti (kuriame gyventi esu įpratusi) ir tiesiog chilinti. Pirmą dieną netgi buvau dirgli dėl to, kad viskas čia taip lėtai. Bet vėliau šiaip ne taip įsijaučiau. Labai gera pamoka sau ir perspėjimas tuo pačiu, kad nu reikėtų kartais tiesiog nieko neveikti ir ilsėtis.

Procedūros, kurios yra siūlomų sąraše, bet jų nebandžiau, tačiau patraukė dėmesį:

  • Mineralinė aromaterapinė vonia moterims „Heros šaltinis“ – iškart kažkaip Kirtimai. Įdomu, kas nors ką nors galvojo, kai kūrė pavadinimą?
  • Mineralinė aromaterapinė vonia vyrams „Šilko kelias“ – ĮDOMU
  • Urologinis purvas („kelnaitės“ ir rektalinis tamponas) -???
  • Durpinio purvo aplikacijos dantenoms ir masažas su mineraliniu vandeniu – nu bet margas tas pasaulis ir kiek dar daug man jo pažint
  • Gydymas dienos šviesa – tipo išveda programerius į lauką?
  • Elektro purvas – tai čia kaip šiemet “Sūpynės”
  • Burnos ertmės masažas su mineraliniu vandeniu – tipo antiek gazuotas?
  • Žarnyno dušas – I really don’t wanna know
  • „Valandėlė sau“ – ir įdomiausia, kad trukmė 90min

Procedūros, kurias išbandžiau:

Reklama:
  • Nugaros masažas rankomis (buvau pamiršusi, kaip nemėgstu, kai kas nors mane masažuoja. Na, kažkoks nepažįstamas žmogus. Iš viso, masažo koncepcija man yra kažkas nesuprantamo – random nepažįstamasis maigo tavo pusnuogį kūną ir tau tipo turi būti gera. Man tai nėra gera, man awkward, mane ima toks jausmas tarsi turėčiau būti dėkinga, jis va čia vargsta, o tuo pačiu nejauku būti be drabužių pas kažką ant stalo. Jei masažuoja moteris, dar so so, jei vyras – odievemano. Tai šįkart pasitaikė vyras ir šiaip viskas buvo mega awkward plius blogai, todėl numanau, kad žmogiškojo masažo vengsiu ilgai.)
  • Povandeninis masažas – eina sau, kaip gerai, eina sau, kaip gerai. Šilta, miela, jauku, dar faina moteriškė viską darė, tai paplepėjom apie mano tatuiruotes ir šiaip dalykus, o geriausia, kai tą srovę varo į viršutinę nugaros dalį bei per galvą. Kai galvą kibino, per kūną iš malonumo ėjo šiurpai.
  • Elektroterapija – kadangi vargstu su nugara, elektra buvo veikiama sprando dalis. Kąžinau, šiaip visai smagu, tikiuosi, kad naudinga.

  • Aromaterapija – vienoje patalpoje susirenka keletas žmonių, visi išsirdrėbia ant atskirų fotelių ir ištiesę kojas pusvalandį čilina po pledukais, kol tamsoje groja raminanti muzika, o į orą leidžia malonius kvapus. Nu žinokit patiko, nes kvapai tai buvo mandarinų, apelsinų, pankolių ir dar kažko ten. Kolegės sakė, kad jų seansus pagadino netoliese užknarkę herojai, tačiau mane ši nelaimė aplenkė.
  • Mineralinė sūkurinė vonia – turbūt reikėjo į ją eiti prieš povandeninį masažą, nes tas malonumo kartelė iškėlė taip aukštai, kad po jo viskas nublanksta. Bet šiaip tai faina, faina.
  • Zumba – labai faina trenerė, labai nekoordinuota ir nerangi aš. Bet šiaip iš savęs tikėjaus blogiau, tai dar visai nieko.
  • Juodo purvo aplikacija – bandžiau pirmą kartą ir kažkodėl tikėjausi, kad tas purvas bus koks nors special ir visiškai smooth ir juo apteptą į celofaną vynios kiekvieną mano kūno dalį atskirai, o teko gulėti purvo baloj ir procedūra priminė intensyvų daržo ravėjimą karštą vasaros dieną po lietaus tik ne rankom, o visu kūnu ir ypač nugara. Arba vėlgi, šių metų „Sūpynes“ ir MJR. Kai išlipau iš guolio, su krentančiais purvo gabalais priminiau sau garsiąją filmo „Carrie“ sceną, kur ji stovi apsitaškiusi krauju. TAČIAU, nu nebuvo ten kažkas blogo, o po visko oda super lygi ir faina, tai all in all puikiai.

  • Binauralinė relaksacija – sakė, kad tai bus garsinis atsipalaidavimas, tad kažkodėl įsivaizdavau, kad klausysimės raminančios muzikos. Visgi tai buvo panašu į aromaterapiją, visi susėda į fotelius ir per ausines vykdomas vaizduotės pratimas pagal konkrečias nuorodas, ką įsivaizduoti. Jam vos prasidėjus iškart ir atsijungiau. Tikrai patiko. Tik aš nebūčiau aš, jei nebūčiau atsinešusi arbatos į salę, o vėliau netyčia ją išpylusi ant kilimo, savo batų ir kuprinės. Tokia klasika, kad net pati sau su šituo atsibodau.

Šiaip pastebėjimai:

  • Visos procedūros vyksta skirtinguose pastatuose ir man, Miss Navigacijai, kuri pasiklysta visur, kur įmanoma, tai sukėlė neįtikėtinai daug keblumų. Ypač tamsoje. Pradėjau orientuotis trečią dieną, kai jau reikėjo išvažiuoti. Bet paskui pagalvojau, kad tas vaikštinėjimas turi savų pliusų – kol nueini iki procedūros, pasivaikštai, apšyli, pajudi.
  • Voniose jaučiausi žiauriai maža ir nuoširdžiai bijojau gauti niurką. Bet viskas baigėsi laimingai.
  • Bendrosiose patalpose skambanti muzika primena Eastcon prezentacijas arba tą muzikytę, kur grodavo anksčiau rytais, kai rodydavo anonsą, ką tą dieną rodys per TV. Ir dar Joe Dassin’as.

  • Kadangi didžioji dalis publikos yra over 50, tos muzikos ir senovinių bufetavų su cheminiais sušukavimais fone kartais pasijungti tarsi „Giminių“ serialo pirmuosiuose sezonuose.
  • Vakarais čia galima žaisti Bingo, o savaitgaliais vyksta šokiai su grupe iš Alytaus „Siurprizas“. Aš įsivaizduoju, kad tiems, kurie yra over 50 ir atvaro čia single, tai yra visiškas neršto rojus.
  • Labai patiko maistas. Kadangi sanatorija, tai vargiai rasi kokias nors užslėptas kalorijų bombas, dauguma patiekalų gana tradiciniai, tokie valgykliniai, kaip aš labiausiai mėgstu, viskas labai neblogo skonio, didžiulis įvairių daržovių pasirinkimas, pagrindinių vaisių galima gauti į valias. Ir labai geros desertų opcijos, kai nori kažko saldaus, bet bijai persistengt – želė, vaisiai, kepti obuoliai ir pan.
  • Šioje išvykoje man kaip niekad smarkiai pasireiškė florofilija (čia toks mūsų su gerb M.S. sugalvotas terminas meilei augalams apibūdinti) ir nesusiturėjau įdėmiai neapžiūrėjusi kiekvieno augalo, kuris man čia pasirodė tarsi turįs atskirą aura, stovėdamas po rampos šviesa. Nu jūs pažiūrėkit, visi jie su charakteriu.

Viską susumavus, tikrai pailsėjau, jaučiuosi atsigavusi ir pirmadienį į darbą žingsniuoti bus lengviau. Kažką tokio pabandyti bent kartą visiems ne pro šal.

Palikite komentarą