Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Istorija apie tai, kaip beveik trisdešimties metų moteris vos nenusisuko sprando Vilniaus miesto (beveik) vidury

Prieš beveik pora savaičių man nutiko viena tokia visiškai debiliška istorija. Tokia debiliška, kad jaučiu poreikį pasidalinti ja su jumis, kad žinotumėt, kaip būna.

Taigi, išaušo šiltas ir saulėtas pirmadienio rytas. Nu galvoju viskas, atėjo metas į darbą vaikščioti pėstute. Gyvenu Žvėryne, o darbas Karoliniškėse. Žmonės buvo pasakoję, kad yra kažkoks keliukas, kuriuo einant galima nukirst tokį didelį gabalą kelio, kad Karoliniškėse atsirandi greičiau negu per pusvalandį. Ok, navigacija rodo tą patį, 29 min walk. Išėjau iš namų 8:15. Darbe reik būti 9:00, tai dar užsimečiau sau truputį laiko, kad jeigu ką. Vis tiek, kelias nežinomas, tai jei paklysčiau ar ką.

Einu visa sau laiminga pro tiltą, vedantį į Vingio parką, pro šunis vedžiojančius žmones, galvoju sau: „Odieve, kaip gera vaikščioti“. Pravarau pro Kinijos, Rusijos ambasadas, prieinu kelią, kurį rodo navigacija (11 min walk nuo ten, yay, tuoj būsiu darbe). Ir dar ženklas stovi: „Karoliniškės 900m“. 900m tai čia iš viso juokas, vanduo.

Kelias veda aukštyn, matau išvaikščiota, dar kažkokie laiptukai yra. Nu tikrai viskas civilizuota. Tiesa, kadangi kelias per miškelį/parkelį, ten sniegas ir ledas dar nenutirpę. Truputį negerai, nes apsiaviau pavasarinius batus, katrie bišk slidoki. Nu bet nieko, visi eina ir aš galiu. Reikia kilt aukštyn į kalniuką, per ledą. Nelengva, bet varau. Prisilaikau į šakas, kad neslysčiau. Pamažu, bet užtikrintai kylu į viršų. O dar ir ženklą „Karoliniškės 750m” tolėliau viršuje pamatau.

Galiausiai pasiekiau tokią zoną, kur, jeigu eisiu į priekį, tai nu tikrai apsivošiu, nes plikas ledas ir ta atkarpa tokia plati, prisilaikyt nėra kur. O kalnas toks status, kad net nesimato, kas laukia ten toliau. Eit atgal? Nu ne, kaip aš atgal eisiu?

Atgal eit nesąmonė dėl poros dalykų:

  • reiktų leistis nuo stataus kalno žemyn, o ten belekaip slidu arba sniegas;
  • tai ką aš žmonėms vėliau papasakosiu? Kad nesugebėjau iki darbo nueit?

Gerai, vis dar sakau sau „I CAN“, bet jau tikrai pradedu tuo abejoti. Toj zonoj, kur strigau, net nelabai išstoviu, reikia būt apsikabinus medį. Tai kaip ir nei pirmyn, nei atgal.

Reklama:

Ok, galiausiai pradeda rimtai darytis baisu, kad strigau ir pati nei pirmyn nei atgal nenueisiu. Ką daryt? Skambutis draugui nepadės, nes jam išeiginė ir jis miega sau ramiai telefono garsą išsijungęs. Šiaip tai gal ateitų išgriebti. Skambint 112? Nu bet kažkaip gėda ir visgi klausimas, ar mano situacija tikrai verta spec. tarnybų gaišaties. Žmogaus aplinkui – nė vieno. TV Pagalba? (Ne, ne, juokauju, apie šitą negalvojau.) Hm. Jau 8:47, į darbą vienaip ar kitaip tikrai vėluosiu. Gal apsiverkt? Nu ne, gal ne šįkart.

Nu tai karoče. Šiaip ne taip susirinkau visą savo išdidumą ir nutariau varyt atgal. Nes vienas žingsnis gali baigtis lūžusia galūne ar bent rimtu apsivožimu. Ant užpakalio, rankomis kasdamasi sniege, pasilaikydama į šakas, karts nuo kartu apsikabindama medį ir intensyviai dairydamasi, kad ant kokio šuns kakio neatsigulčiau, pamažu, pamažu nugara atsidūriau pradiniam taške. Prisiekiu, tą akimirką įsivaizdavau save atrodančią kaip Leonardo di Caprio filme „Revenant“. Rankos nubalnotos, saujose šapai, paltas šlapias, šikna šlapia, batai šlapi, kuprinė šlapia. Ir galva šlapia! Nes tiek suprakaitavau iš to strioko/adrenalino ir pastangų pasiekt žemę. Kitą dieną kūną skaudėjo kaip po treniruotės sporto klube. Visas šitas reikalas truko ilgai, per ilgai, ir, tikiu, atrodė tikrai apgailėtinai.

Pasiekiau žemę, išsikviečiau taksi ir vėluodama atsiradau darbe.

Dabar tai žiauriai juokinga, bet tada, prisiekiu, nebuvo juokinga nė kiek. Darbe dar kolegė papasakojo, kad jai pernai vasarį nutiko beveik identiška istorija, tik ji toliau kažkur prisikasė ir dar trinktelėjo galvą į tvorą. Tai kažkaip čiut ramiau paliko, kad aš ne viena.

O čia va tas kelias, kur ėjau. Pasirodo, vadinasi Karolinos keliu ir visai įdomi jo istorija.

Palikite komentarą

Lietuviškų muzikinių klipų konkursas: aš dažnai nesuprantu komisijos sprendimų

Šiandien „Vingio“ kino teatre įvyko 2017 m. lietuviškų muzikinių klipų konkurso kulminacija – buvo parodyti konkurse dalyvavę klipai ir išdalinti apdovanojimai.

Renginys prasideda. Vedėjas pristato geriausią klipą rinkusią komisiją – ekrane matom pora užsieniečių (vardų neįsidėmėjau, internete nerandu), režisierių Igną Jonyną, Andrių Mamontovą, agentūros „New!“ kūrybos vadovą Tomą Ramanauską ir operatorių Feliksą Abrukauską. (Tai matyt nėra nė vienos moters, kuri ką nors apie tokius dalykus suprastų, žinai).

Perskaito visų vardus, išskyrus Tomo Ramanausko. Publika nugara į ekraną stovinčiam ir vardus iš papkutės skaičiusiam vedėjui rėkia: “Ramanausko nepaminėjot”. Vedėjas: “Ko tokio? Romo Ramanausko? Nebuvo čia pas mane sąraše tokio.” Nu ok, nu įdomiai.

Situaciją išgelbėja pagroti atėję Golden Parazyth su Giedriumi Širka, kuris dedikuoja visus vakaro kūrinius Romui Ramanauskui. Nes nu.

Galit sakyti, kad kam vilktis į kino teatrą, jei viską galima pažiūrėt namie per Youtube. Ogi tam, kad aš gyvenime neprisiversčiau kitaip ramiai prasėdėt atidžiai žiūrėdama klipus ir pilnai sutelkusi dėmesį pažindintis su lietuviška kūryba.

Buvo parodyti 14 lietuvių kurtų muzikinių vaizdo klipų (sako, kad atrinko iš 100 kandidatų). Trumpai apžvelgsiu tuos, kurie bent kiek įstrigo. (Jei kažką parašiau, bet nėra nuorodos į klipą, tai reiškia, kad nelabai, bet norėjau pakomentuot). Apie kiekvieną nerašysiu, nes kai kuriuos tiesiog pamačiau ir užmiršau. Prieš eidama į kino seansą tyčia net nesidomėjau, kas bus rodoma.

1. Colours of Bubbles „Truth or Dare“ (Aneta Bublytė) – niekad nesupratau šitos grupės populiarumo fenomeno, kiek kartų bandžiau klausyt, tiek kartų neradau juose nieko, kas užkabintų. Galvojau, kad šįkart kaip nors. Nu ne, niekaip.

2. „The Roop“ „Dream On“ (Vaidotas Valiukevičius) – žiūrėjau ir galvojau, kad turi jie kažkokio lengvo panašumo su Scissor Sisters. Mega indie hipster, visai nieko. Gerai, kad klipe, priešingai negu gyvų pasirodymų metu, nesigirdi kiek ribotų vokalisto galimybių.

3. Tomas Sinickis „Vilnius“ (Domas Vilčinskas) – vienareišmiškai geriausias klipas, afigena komanda (Zuokulą galima mėgti, galima nemėgti, bet jo pasirodymas šitame klipe kažkas tokio), afigeni vaizdai, tas pasikartojantis lanko sukimo motyvas, puikiai išpildyti blokinių pilkų namų motyvai, Sinickis <3

4. Daddy Was a Milkman „All About Love“ (rež. Pijus Vėberis) – Daddy Was a Milkman yra vienas iš tų kelių lietuvių atlikėjų, kurie manęs nemigdo ir neerzina dainuodami nelietuviškai. Klipas ir šiaip skambesys turėjo lengvo Trentemøller vaibo. Jei aš sakau, kad kažkas turėjo Trentemøller vaibo, tai čia labai didelis komplimentas. (Bet tai, bežiūrėdama klipą nepajuokavusi apie degančias Rumšiškes nesusilaikiau).

Reklama:

5. Antikvariniai Kašpirovskio dantys „Indai“ (Saulius Baradinskas) – kiek bandau gaudyt šitą subtilų humorą, tiek man jo pagaut neišeina, indai neplauti, indai nevalyvi. Nu ok, prakentėjau šįkart.

6. Vilniaus energija „IQ Daktaras“ (Andrius Paškevičius) – Mesijus yra intelektualus beprotis genijus. Žiauriai man patinka šitas klipas, ir kūrinys, nes tas elektroninis perėjimas yra nuostabus. Ir čia tie blokinio Vilniaus vaizdai puikiai.

7. MTJUNKER „ACIDPIZZA“ (Titas Sūdžius) – žiauriai, žiauriai gerai. Klipas, kurio metu pastumi save truputį į priekį ir įdėmiai stebi, kas čia bus toliau. Žiūriu, užsimanau į Nidą, užsimanau patūsint, vėl užsimanau rūžavų plaukų ir dar kažką iš senų Simian Mobile Disco klipų pažiūrėt. Fun, fun, fun.

Publikos klipo rinkimuose mėtausi, už ką balsuot – Sinickį ar MTJUNKER, bet galvoju, kad ai, nu Sinickis ir taip viską laimės ir bus vieni vartai, balsuoju už MTJUNKER ir ploju džiūgaudama, kad patiko ne man vienai.

Ir tada, kai jau laukiu, kol geriausio klipo apdovanojimas pareis Sinickiui, geriausio 2017-ųjų metų lietuviško muzikinio klipo apdovanojimas atitenka gintariniuose silpno LSD garuose paskendusiam Wolfsome „Home (When I’m With You)“ (Justas Ramanauskas) klipui, apie kurį nė rašyt neketinau, nes pamačiau ir išgaravo. Aš dažnai nesuprantu komisijų sprendimų.

Kad ir kaip ten būtų, puikus renginys, tikiuosi gyvuos dar šimtą metų. Faina matyt, kad yra tiek talentingų kuriančių žmonių ir tuo pačiu juos palaikančiųjų.

Linkėjimai Romui Ramanauskui.

(Ačiū ore.lt, kad bent pas juos radau kažkokios info apie dalyvius, nes nu nėr taip lengva, o aš pavargus ir nekantri skaityt toliau negu pirmas google searcho puslapis).

Palikite komentarą

Sudie, Armute, širdele

Man rašė daugybė žmonių, teiraudamiesi, kaip sekasi Armutės paieškos. Rašau šį tekstą todėl, kad noriu visiems papasakoti, kaip viskas (daugiau ar mažiau) buvo. Ir dėl to, kad kai skauda, rašymas padeda.

Šita savaitė prasidėjo prastai. Ryte, vos prieš išeinant iš namų iš rankų iškrito veidrodis. Ką ten tie prietarai, pagalvojau sau, kas gi blogo gali nutikti.

Apie tai, kaip eidama į darbą radau save absoliučiai idiotiškoje situacijoje ir pati vos sprando nenusisukau smarkiai neišsiplėsiu. Trumpam buvau puolusi į visišką paniką, bet, ačiū die, viskas baigėsi laimingai.

Popiet mama pranešė, kad, tėčiui bevaikštant už Ekrano marių prie Panevėžio su mūsų šeimos šuniuku Arma, ši miškuose nuo jo atsiskyrė ir niekaip nebepavyksta jos prišaukt. Arma buvo visiškas vijurkas. Nė septynių kilogramų nesvėręs šuniukas turėjo tiek jėgos ir energijos, kad tokie nubėgimai nieko nestebino. Tik kas kartą nubėgusi ji grįždavo. Kai pirmadienį jos prisišaukti nepavyko kelias valandas, pradėjo darytis neramu.

Po trijų parų intensyvių paieškų ir nepaliaujamo informacijos skelbimo visais įmanomais kanalais apie rastą Armos kūnelį šįryt apie 9 val. pranešė žmogus, vykęs į mišką malkų, kažkur prie Paliūniškio. Gavau iš mamos žinutę: „Nebėra Armutės.“

Trumpai susumuosiu įvykių versiją, kuri išsigrynino sužinojus visus faktus.

Arma nuklydo Pajuostės miške, kažkur netoli Kaimiškio. Šiandien ją negyvą, sulūžusiu stuburu rado prie Paliūniškio, 12, o gal net daugiau kilometrų nuo pradinio taško. Toje pusėje ieškoti net į galvą nešovė.

Pakalbėjus su vietiniais paaiškėjo, kad pirmadienį Paliūniškio apylinkėse popiet bėgiojo stirnos. Vieną net nutrenkė automobilis. Ko gero, būtent stirnas vydamasi Armutė sugebėjo nukarti tokį tolimą kelią. Tokiam energingam šuniukui tiek kilometrų yra niekis. Įtariam, kad pirmadienį nelaimė ir įvyko. Ko gero, bebėgdama palindo po automobilio ratais, o šis ją nusviedė nemenką atstumą pagriovin. To pagriovo nuo pagrindinio kelio nesimato. Absoliučiai visi kiek daugiau šunų elgesį išmanantys žmonės tvirtina, kad, jei būtų buvusi gyva ir sveika, anksčiau ar vėliau būtų grįžusi į vietą, iš kurios prasidėjo jos kelionė. Ten buvo palikta jos daiktų, kad kvapas padėtų geriau susiprasti. Bet jau nebegalėjo grįžti.

Pasiėmęs kūnelį tėtis su ašaromis akyse nuvežė palaidoti.

Reklama:

Armutei buvo trys metai. Šuniukas pačiame žydėjime.

Kaip skauda širdį ir ašaros rieda upeliais irgi daug nepasakosiu. Matyt patys įsivaizduojat. Išėjau iš ofiso dirbti iš namų, kad savo raudomis neblaškyčiau kolegų.

Šitoj istorijoj nieko linksmo nėra, tačiau visgi kažkaip ramiau žinant, kad mergytė nesikankino ir nesiblaškė viena tris dienas išsigandusi, sušalusi ir alkana. Negalvojo, kad mes ją palikom. Tikiuosi, kad lėkdama per miškus ji buvo džiaugsminga iki paskutinės akimirkos. O žinoti, kas nutiko, visgi yra geriau negu kankinanti nežinia. (Jei kas sugalvosit kokių faktų, galinčių paneigti mūsų versiją, labai prašau, nerašykit ir neginčykit, aš noriu tikėti, kad buvo taip, kaip čia rašau.)

Net ir varstoma širdgėlos dėl mažytės mirties, negaliu nepaminėti vieno dalyko. Tai, kiek žmonių neliko abejingi ir dalinosi Armutės nuotrauka, kiek žmonių man rašė su patarimais, domėjosi, kaip sekasi ieškoti ir darė visa kita beieškant mūsų varlytės (aš taip mėgau vadinti), šildo širdį. Tų žmonių aš nepažįstu, nežinau, kas jie tokie, bet jų geranoriškumas yra stiprus įrodymas, kad ta mūsų visuomenė nėra jau visai suvilkėjusi. Ačiū jums visiems ir kiekvienam, jūs esate tie žmonės, dėl kurių pasaulis yra labiau geras negu ne.

Nemėgstu perdėto deminutyvų vartojimo, vengiu jų iš viso, bet kalbėdama apie Armutę be jų nemoku. Sudie mūsų mažyte, mūsų varlyte, mūsų širdele. Visada visada liksi mūsų šeimos mintyse ir mes tavęs niekada nepamiršim. Gal dar pasimatysim sapnuos, kaip antradienį, kai sapnavau radusi tave Vilniuje, prie Gedimino prospekto Makdonaldo ir smarkiai apsikabinau. Prisiekiu, sapnuodama jaučiau tavo šilumą ir taip gerai pažįstamą kailiuko prisilietimą. Sudie, Armute, ačiū, kad išmokei mus mylėti truputį stipriau negu numanėm galintys.

1 Komentaras