Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Pradedu tikėti

Iš tiesų, kažkas darosi. Teisingai sakoma, kad jei tu neieškai nuotykių, tai jie patys tave susiranda.
Taigi, sėdėjom šeštadienį mieste ir  nuobodžiavom, kai staiga paskambino Vyrija. Na, viena mano labai didelė ir sena meilė.  Mmmm, smulkiai nepasakosiu, kas buvo toliau, bet Įvykis baigėsi tuo, kad lietui pilant kaip iš kibiro jis mane vežė namo, ‘Guns & Roses’ tyliai grojant ‘Don`t You Cry’. Sėdėjom dviese mašinoje ir šnekėjomės. Nors ir tikino, kad jam sekasi kaip niekad gerai, nepavyko nuslėpti liūdno žvilgsnio – pasikeitęs, ramus, rodos, kažkuo nusivylęs, įskaudintas. Ne toks, kokį tada, žiemą, aš jį įsimylėjau. Beviltiškai.
O dabar suprantu – laikas niekada nepamiršta atiduoti skolų. Tą vakarą man buvo atlyginta už tas skaudžias ašarų naktis. Ir po šitiek mėnesių man nebeskauda. Nes tada jokios meilės būti negalėjo. Jau tikiu.

Reklama:

‘Don`t you cry tonight…I still love you baby. Don`t you cry tonight – there`s a heaven upon you…’

2 Komentarai

suicide or smthng

‘Ėjo ėjo Liepsnojanti Žirafa mišku ir rado Alkoholizmo Liūną. Bet nepaskendo, o nuėjo paviršium. O kiti žvėrys pamatę šaukė : Jėzusmarija! – ir ėmė melstis Liepsnojančiai Žirafai. Liepsnojanti Žirafa dalijo patarimus, vertė žvėris žmonėmis (ir atvirkščiai), o paskui ėmė nebejausti jokio gyvenimo džiaugsmo, sušnypštė ir užgeso. Amen’. Man atrodo, kad ir man bus kaip tai Žirafai. Tik sudėtingiau ir ne taip greitai.

Bet greit. Jau greit….

Žinai, žudytis būtų nadievobaiminga, taigi ir nesižudysiu. Arba žudysiuos ilgai ir lėtai, kad niekas nesuprastų kad žudaus. NU žinai, čia tas atvejis tiktų, kai kasdien mažom dozėm vartoji Aršeniką ir ilgainiui jo susikaupia daug organizme ir tu pradedi mirt.

Reklama:

O kažin, kiek tas Dalykas kainuoja? Ta prasme Aršenikas.

3 Komentarai

Juodu lietum nusiprausę

Mes parazitai. Ir aš ir tu. Mūsų karta. Visi mes esame pasmerkti. Mes paliksime juodą dėmę istorijoje. Mes nebemokame mylėti. Mes nemokam jausti. Mes neturime tikėjimo. Mes nepaisome taisyklių – susikuriame savas ir remiamės tik jomis. Mes dėliojame pasaulio modelį iš stiklo šukių ir amfetamino dulkių. Mes kvėpuojame užnuodytu oru ir verkiame murzinomis ašaromis. Mes verkiame, bet nesuprantame kodėl. Mes įkaliname save vienatvės rėmuose tam, kad galėtume su džiaugsmu sulaužyti narvo spyną. Mes džiaugiamės, bet mūsų laimei lemta mirti vos gimus. Mes miegame, tačiau pabudę jaučiamės dar labiau išsekę nei prieš užmigdami. Mes kalbame, bet kiekvienam žodžiui lemta tapti mūsų prasižengimų įkalčiu. Mes parduodame mylėtus ir perkame nekęstus. Mes lošiame ant kortos pastatydami viską, ką turime. O turime tiek mažai… Mes murkdomės purve ir kylame į dausas. Mes esame angelai nukirptais sparnais. Mes gimę tam, kad ‘užlaužtume’ sistemą. Mes parazitai.   /o čia jau mano mintys/

Reklama:
6 Komentarai