Pirmyn į turinį

Facebook’o srautas

Bet tai ankiek aš šiandien uninspired. Variau į knygų mugę, sakiau sau, kad leidžiu sau išleisti 50eu (bet mintyse tyliai numaniau, kad vis tiek viršysiu, ką jau padarysi) ir pasiėmiau didžiulę kuprinę pirkiniams.

4, šiaip ne taip man įtikusios knygos (ir tai viena dovanų) ir 3 žurnalai apie namus mamai, viso 34eu. Nesuprantu, kaip, bet is like is. Nu bent jau 10k žingsnių normą suvaikščiojau.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Mmm, just an idea, jeigu toks pasisekimas, ar nevertėtų 4 knygų mugės dienų paversti savaite? ... See MoreSee Less

View on Facebook

Šiandienos FML.

Visa pavargusi važiuoju trulu namo, pėdinu 10min nuo stotelės iki lauko durų ir lauke iš tolo pamačiusi pašto dėžutes prisimenu, kad atėjo žinutė iš Lietuvos pašto apie tai, kad gavau siuntinį, reik pasiimt Panoramoj. (Namai kokios 15min pėstute nuo Panoramos. Šiaip, jei nebūčiau pamiršusi, būčiau galėjusi į Panoramą varyt tiesiai iš darbo, nes veža prie pat).

Nu ką, galvoju, reik varyt į paštą, nes atėjo mano jau antrą savaitę laukiamas Sinickio džempas. Nuvarau į paštą, parodau dokumentą ir sms, o ten man ištiesia mažulytį siuntinį – po daugiau negu mėnesio laukimo atkeliavo jau pamiršta el. cigaretė, kurią pirkau dovanų (wait for it, Kalėdoms) ir jau net nebesitikėjau sulaukt (nes prieš tai dar vienos taip ir negavau). Ne džempas. Oh well, dar teks palaukt.

Nu ką, jau visai leisgyvė po Panoramos labirintų pareinu namo, atsidarau pašto dėžutę, o ten – lapelis: “Jūsų vardu gauta siunta.”

Šiaip dar prisiminkim, kad džempu pasipuošt norėjau vasario 16-ąją, todėl užsisakiau vasario 10, nes nu vis tiek gi, Lietuvos viduje siuntimas vyksta. Aha.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Labai patiko šita anketa, kurią įteikė vakar atėjus į Siemens areną. Neaišku, koks žaidimas, kas rengia, koks prizas, nieks pernelyg nebesivargina, tiesiog DUOKIT SAVO DUOMENIS. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Ne nu, aš negaliu, Gahano judesiai scenoje greta jo balso yra vienas geriausių dalykų pasaulyje. Sėdėjau ir vėl pavydėjau jam to artistiško plastiškumo, o per odą bėgiojo šiurpuliukai. Nuostabus koncertas, visiškai <3 ... See MoreSee Less

View on Facebook

Įeinant apsaugos darbuotojas klausė, ar neturiu saldainiukų. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Kai tenka kur nors eiti ir būnu pamiršusi ausines namie, atrodo, kad viskas vyksta kokius 3x lėčiau. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Dar viena labai mėgstama Depešų daina, kuri, manyčiau, nepelnytai nėra populiari. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Omg, omg, prisiminiau gi, kad jau rytoj.

Dedu gabalą, kurį atlieka Goras, nu bet neslėpsiu, kad mirštu kaip laukiu, kol pamatysiu Gahaną.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Žmonės, kurie raštu užduoda klausimą, bet gale padeda tašką arba šauktuką.

arba

Žmonės, kurie užrašo teiginį, bet padeda klaustuką.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Žmonės, kurie jaučia būtinybę naudoti daug angliškų hashtagų ir kiekviename jų palieka bent po vieną klaidą. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Visada smagu, kai Vilniaus vandenys iš vakaro praneša, kad ateis keisti vandens skaitiklių 8:30 ir ateina 7:30. ... See MoreSee Less

View on Facebook

"Feel the power that comes from focusing on what excites you." ... See MoreSee Less

View on Facebook

Nors koncerte nebuvau, bet prisiminiau vieną mielą istoriją.

Mano tėtis, kai buvo jaunas, kartais užsiimdavo diskotekų rengimu ir vedimu. Tais laikais būdavo reikalas kiekvieną grojamą kūrinį pristatyti šį tą apie jį pasakant į mikrofoną. Kažkada sode degindama seną makulatūrą radau viena iš jo prieš diskoteką paruoštų sąsiuvinių su užrašais. Ten buvo parašyta: "O dabar paklausysime vokiečių elektroninės muzikos grupės (gali būti, kad buvo parašyta "ansamblio") "Kraftwerk". Nebepamenu, kokia buvo daina ir kur tas sąsiuvinis vėliau pasidėjo, bet pamenu, kaip tą akimirką didžiavausi.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Šiandien supratau, kad faktas, jog po darbų apsipirkinėju Zaros vaikų skyriuj, yra žiauriai patogus, nes tai vienintelė vieta, kur nėra eilės. Nes nu kiti potencialūs klientai turbūt šiuo metu yra užklasiniuose būreliuose arba jau vakarieniauja su tėveliais. Arba gal jau ir ruošiasi miegoti. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Žmonės, kurie tau lipant į autobusą/troleibusą tave apeina ir įlipa pirmi. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Nu, nu, kas toliau? ... See MoreSee Less

shito tai tikrai ne.

View on Facebook

Vasario 20 d., 19:00 klube "Tamsta" vyks labdaros koncertas "DUOK5", skirtas paremti skurstančius senelius. Jo metu pasirodys Gabrielius Vagelis, balú, Flash Voyage, Deeper Upper ir Golden Parazyth.

Smagu matyti, kad labdaros iniciatyvos nesibaigia pasibaigus Kalėdų šventėms, o taip pat, kad atkreipiamas dėmesys į visuomenės grupę, kuri dažnai lieka primiršta.

Kviečiu prisidėti ir ateiti. Nuorodą į renginį - komentaruose.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Vienas tokių įdomesnių sprendimų.

Nuotraukos autorius - Lukas Plevokas
... See MoreSee Less

View on Facebook

"Jei jums bute prie televizoriaus dainuojant Milano ir Nijolės Pareigytės dainą "Daugiau nei viena naktis" kaimynai iškviečia policiją, žinokite, kad gyvenimas dabar bus tik geresnis, nes žemiau kristi juk tikrai nebeįmanoma." ... See MoreSee Less

View on Facebook

Vakar Vėjai buvo nuostabaus smagumo vasario 16-ajai skirtas vakarėlis, kurio metu skambėjo be galo kruopščiai ir išmoningai parinkta puiki lietuviška muzika. Šokau iki 4, kai išėjau, dar buvo likęs pilnas baras džiaugsmingai nusiteikusių žmonių. Nuotaika buvo be galo pakili, linksmiau net negu per kokias Kalėdas ar Naujaką.

Buvo neįtikėtinai smagu visiems choru dainuoti "Keitės ir miestai ir veidai", "Paramos dainą", Kardiofono "Šliaužk į kopas" ir dar daug kitų, sužinojau apie fantastišką futbolo klubui "Žalgiris" skirtą dainą "Skrieja kamuolys". Muziką parinkęs Juozas sakė, kad rinkdamasis dainas norėjo, kad jos parodytų lietuviškos muzikos gražumą, bet nebūtų pernelyg pop (tad mano užprašyta Gimtadienio - Su kitu bachūru atrankos nepraėjo).

Nuotaika iki šiol puiki, fainas jausmas iš visų jėgų būti atšventus tokią svarbią ir gražią dieną.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Va čia tai kietai. ... See MoreSee Less

LIETUVĄ sveikina NIUJORKAS!

View on Facebook

Šiandien pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo Elono Musko mama 69-erių Maye Musk. Wow. Cruella de Vil ir Miranda Priestly iš "The Devil Wears Prada" in real life. Fantastiško grožio moteris. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Am, o man čia vienai atrodo, kad visi tie tautiniai pasipuošimai arba bent dalis jų visada aplinkoje puikiai atrodytų, ne tik šventės metu? ... See MoreSee Less

View on Facebook

Benaršydama internete radau tai. Nežinau, why and how, bet sounds about right. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Kažkada rašiau apie FB puslapius, kuriuos verta sekti. Tai šiandien tik norėjau pasakyti, kad labiausiai šiuo metu seku tris psl. (išrikiuota atsitiktine tvarka):

1. PravalTuras
2. Faksimilis Reklamos Firma
3. Šventinis bankuchenas

Tai va tiek. Jei žinot dar kažką panašaus puikumo, tai pasidalinkit.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Labai smagu išsikvietus Taxify pamatyti, kad vairuotojas - Valentinas. Klausiau, ar tikrai toks vardas, sakė tikrai. Galvoju, čia for real, ar jų toks reklaminis triukas. Ir net jei visgi tai - reklama, tai visiškai užskaitau. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Tas jausmas, kad pradedi kalbėt, kad davai šiemet tai jau normaliai švenčiam Užgavėnes, kepam blynus, bla bla, o pašnekovas tau praneša, kad jos rytoj. Ne nu tai bent jau ne vakar. ... See MoreSee Less

View on Facebook

... See MoreSee Less

View on Facebook

Lekiam ragaut skanaut! ... See MoreSee Less

Labai gera vieta valgyti, nauja, Mitrofanovas šefas, stebuklus daro, čia buvusiuose Rentgeno namuose prie Urologijos fakulteto (Ananasų gatvėj)

View on Facebook

Ne, nu tikrai neskamba kaip kvietimas susirinkti į apiplėšimą. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Valausi drabužių spintą ir nu tieeeek fainų daiktų tenka mest lauk, nes nu tiesiog apsiburbuliavę. Ir nieko, nieko neįmanoma padaryt. Galit man pasakot kiek norit apie burbulus nupjaustančius aparatus ar skutimo peiliukus, bet man tai jie neveikia. (Paskutinis bandymas tiesiog baigėsi megztinio supjaustymu). Ir taip abydna, taip abydna, negaliu.

Bet be tų apraudotųjų egzempliorių, tai žiauriai geras jausmas daug visko pramėtyt, net galvoj šviesiau.
... See MoreSee Less

View on Facebook

IŠVYKOS Į NAMŲ APYVOKOS PREKIŲ PARDUOTUVES KENKIA JŪSŲ SVEIKATAI

Daiktų, kuriuos žūtbūt reikia įsigyti, sąrašas ilgėjo, o kelionę į IKEA vis atidėliojau. Nežinau, kažkoks vidinis jausmas ir blankūs prisiminimai sakė, kad man ten nepatinka, bet jau gerai ir nebeprisiminiau, kodėl. Ir štai vieną sekmadienio popietę nebeišvengiamai pribrendo laikas nukeliaut į tolimąjį Vilniaus kraštą ir išbraukyt tuos naujuos namuos taip trūkstamus daiktus iš checklist‘o.

„Kadangi man reikia tik kelių dalykų, ilgai neužtruksiu. Dabar 15:00, tai kokią 17:00 jau bus done“, naiviai galvojau sau (spoileris – nebuvo). Sakysit, nėr čia ko ten važiuot savaitgalį, nu bet oh well, kitaip neišeina.

Ir tada, jau įvažiavus į IKEA aikštelę ir joje apsukus tris ratus nerandant kur pasistatyti mašinos, kamuoliniu žaibu pradėjo verstis prisiminimai, kodėl kažkada prisiekiau ten nebegrįžt. „Ne nu bet jau kad atvažiavau, tai jau tiek to, kaip nors.“

Patarimas tiems, kurie į IKEA atvykstat praalkę. Nueikit, užkąskit, nes vis tiek užtruksit, o buvimo hangry (hungry+angry, mano pastarojo meto mėgstamiausias žodis) pojūtis vis stiprės. (Netikėtas atradimas – ten labai padorūs šaltibarščiai po 0,89eu. But that‘s about it.)

Visada maniau, kad niekur nebūna baisiau negu oro uostuose, kur atrodo, kad šeimos kažkur vyksta su mažiausiai trimis vaikais, o tie vaikai velnias žino nuo ko pamišę strikinėja, žviegia ir galvom verčias, sukeldami masinio pamišimo įspūdį (aš žinau, kad už šitą pizdelinimą mane dievas irgi nubaus nepaklusniais vaikais, bet nu gerai, bus laikas, tada ir atkentėsiu, o dabar galiu bumbėt. Ir šiaip, seniai sakau, kad visiems tėvams su vaikais reikia po medalį duot už kantrybę ir tai, kad sugeba nepakvaišt, bet nuo tylios pagarbos ir užuojautos jiems man jų vaikų klyksmas tylesnis nepasidaro.). Tai va, žinokit, IKEA kavinėje yra baisiau negu bet kuriame oro uoste, kuriame esu buvusi. Net transatlantiniame dvylikos valandų skrydyje iš Varšuvos į Torontą, kur kiekviena lenkų šeima vežėsi po penkis vaikus, nebuvo taip blogai.

Karšta, trūksta oro (rimtai, ten ir visame prekybos centre kažkas ne taip su ventiliacija, nes tikrai spaudžia galvą), vaikai klykia, tėvai klykia ant vaikų, kad tie neklyktų, stalai nukrauti puspilnėmis paliktomis lėkštėmis (sprendžiant, ką valgyt, pilvas būna tuščias, akys mato, visko noris, o krauna daug, o paskui vis tiek tiek netelpa ir kažkada patrūksti), visur mėsos kukuliai, kur tik pasisuksi – kalnai mėsos kukulių, paliktų išmest.

(Išeinant mačiau kilometrinę eilę prie tų minkštų ledų iš aparato po trym centų. Important things are important).

Šiek tiek užkandus visgi pasidaro čiut ramiau ir jau galima eit pildytis sąrašo.

Nežinau, kaip kitiems, bet veikia mane tas puikus visual merchandising‘as ir Ikėjoj visada ištinka susižavėjimas daiktais, kurių man nu šiaip gyvenime tikrai nereikia ir nereikės dar šimtą metų. Ar man reikia dailaus induko rankų muilui supilt? Nu blyn, tikrai nereikia, bet nu koks gražus. Ar man reikia paveikslo su išsiuvinėtu elniu? Gal virš durų tiktų? NE NU tikrai, tikrai nereikia. Duodu sau įsivaizduojamą pliūchą ir grįžtu prie savo sąrašo.

Visko daug, viskas vilioja, visko reikia, jei kas neaišku, pardavėjų akiraty nėr, nepaklausi, žmonių milijonas, visi jau akivaizdžiai pakrikusiais nervais, bet kažkaip dar laikosi, dar bando būt mandagūs, bet matosi, kad kantrybė pakibus ant paskutinio plauko, po kojomis malasi vaikai ir išmėtytos prekės, vis dar karšta, vis dar trūksta oro, galvoj pradedu jausti pulsavimą.

Ikėjoj prie išėjimo šiaip tikrai galėtų laukti psichologų komanda su raminančia arbatėle, kuri pasirūpintų, kad žmonės namus pasiektų dar visai nepraradę sveiko proto ir nepasirengę kažkur netinkamai nukreipt susikaupusios agresijos.

Nu gerai, 17:10, sąrašas beveik užpildytas, bet dar reikia vinių ir mažų veidrodukų koridoriui. Ikėjos veidrodžiai netinka, nes per dideli. Mažų yra „Senukuos“. „Senukai“ šalia. Nu davai, varom*. „Mažai ko reikia, greit susisuksim jau dabar tikrai“, sakau aš. (Nesusisukom, tai AIŠKU, kad nesusisukom). (Pridėsiu, kad absoliučiai visą laiką nei tai lietus, nei tai dangaus skrepliai, įkyriai purškia į veidą).

Atvarau į Senukus ir suprantu, kad, palyginus su jais, IKEA buvo rojus žemėje. Senukuose visko yra, tik nieko neįmanoma rast. Tik va žmonių mažiau. Dar prisimenu, kad ten būna visai fainų augalų, o seniai norėjau draugams padovanot augalą didelėm šaknim, tai prigriebiu nedidelį medelį, kad paskui nepamirščiau ir nešuos su savimi. Nu ką, reik vinių. Išnaršiusi penkias eiles lentynų medvaržčių pradedu galvot, kad nu blyn, gal vinių nieks nebenaudoja, kąžinau. Visgi pasiteirauju konsultantės. Ai va, pasirodo, yra, tik šeštoj lentynoj, kampe, viena rūšis. Nu gerai, imu pakuotę, duok die man jos užtektų dešimčiai metų į priekį.

Primenu, kad atstumai Senukuose tarp visko yra tokie, kad pusvalandį pasisukiojęs jautiesi kaip neblogai paplušėjęs sporto salėj, tik skirtumas tas, kad esi su paltu, tau dūšna ir ima nervas nieko nerandant.

Toliau – veidrodžiai. Beieškodama pati pagalvoju, kad visgi reikia paklausti konsultantų, kur iš viso Senukuose sudėti visi veidrodžiai. Atsisuku į tarp lentynų stovinčius porą darbuotojų, o tie, pamatę mano žvilgsnį, nusisuka ir paspartina žingsnį. OK. Šiaip ne taip veidrodžius randu. Visokių visokiausių yra, bet, aišku, nėra tų mažiausių, kurių ieškau. Nu bet TURI būti. Sutinku tame skyriuje dirbantį konsultantą, apibūdinu, ko ieškau, sako „Oi ne, pas mus TIKRAI tokių niekada nebuvo ir nebūna“.

Jau pradedu galvot, kad gal kažką ne taip supratau, kai draugė sakė, kad pirko „Senukuos“. Rašau draugei, nu sako tikrai „Senukuos“ ir tikrai yra, tik nebeprisimena, kuriam tiksliai skyriuj, o šitos draugės parodymais pasitikėti galima.

Tyrinėju kiekvieną Senukuose parduodamą veidrodį, kol galiausiai VUOLIA tolimiausiam kampe tai, ko reikia. Aha, tie veidrodžiai, kurių Senukuose „tikrai niekada nebuvo ir nebūna“. Paimu tris paskutinius (norėjau penkių, nu bet ką padarysi) ir matau, kad pakabinimo mechanizmo ant jų pačių nėra, dar reiks kažkaip ir tuo pasirūpinti. 18:15, reik varyt namo, nes jau tuoj prasidės krepšinis, bet nu dar randam dvipusę lipnią juostą ir jau tada tikrai bus VISKAS.

Sutinku konsultantę, klausiu, kurgi pas juos tos dvipusės lipnios juostos. „Kanceliarijos skyriuje“, sako ji. Okei, šiaip ne taip randu tą skyrių, kuris nuo veidrodžių, aišku, nutolęs kokį kilometrą. Nu ir ką jūs galvojat. Apeinu jį tris kartus, nu nėr tos juostos.

Stiklinėmis, gyvybę praradusiomis akimis žvelgiu į tolį, į medį, kurį nešuosi rankuose, pradedu galvot, kas aš, kur aš einu, gal reiks po to nuvaryt į Makdonaldą, bet ne, negalima, ar egzistuoja gyvybė už visatos ribų, kokia visa ko prasmė, ar bus už ką balsuot kituos prezidento rinkimuos, ar tikrai fainas tas medis, kodėl šis sekmadienis toks, bet šią lyrinio nukrypimo akimirką išblaško netoliese pastebėta konsultantė. Sukąstais dantimis, viltį praradusiu balsu pasiklausiu, sako, kad dvipusės lipnios juostos bus dažų skyriuj.

Prisiekiu, nebetikiu ja. Nes nu ką lipni juosta galėtų veikti dažų skyriuj. Lipni juosta nėra dažai. Bet mano zombiu-robotu pavirtusi esybė šliaužia kur nurodyta. Ir randa, randa tą dvipusę lipnią juostą. Pamažu pradedu atgaut gyvybę suvokdama, kad dabar jau tikrai viskas.

18:45, važiuoju namo, žiūriu į dovanų nupirktą medį, gražus tas medis, nu tikrai gražus.

Ir po visos šitos Ikėjos pasiutpolkės su dasimušimu „Senukuos“ sakau sau, kad never again, bet vis tiek kažkur giliai viduje žinau, kad bus again, tik laiko klausimas, kada.

*apie next level anxiety surenkant įsigytus pirkinius šįkart verčiau nė nepradėsiu.
... See MoreSee Less

View on Facebook

... See MoreSee Less

View on Facebook

"Nematyti, negirdėti, nejausti. Nieko nenorėti, dėl nieko per daug nesistengti, varyti tiek, kiek reikia ir ne daugiau. Kalbėti, kai klausia, eiti, kai kviečia, padėti, kai prašo. Nieko nesitikėti, nieko nesureikšminti, nieko per daug nenorėti. O geriau nenorėti iš viso. Ar tai kuklumas? Ne, tai apatija, kai nusivili, kai visas entuziazmas subliūkšta ir lieki stovėt vienas sau. Vienas, kaip visada. Ne, tai ne kažkokie nauji pojūčiai ar išgyvenimai. Gyveni gi tuo jau seniai, tik vėl ir vėl privalai sau priminti, kad nepasileistum ir nesileistum būt užliūliuotas naivių iliuzijų. Visi būriais, o mes – po vieną. Taip ir liksim. Net nepastebėjai, kaip nustojai gėdytis savo egoistiškumo, savo keistenybių ir ydų, kaip įsikūrei uždaram apytuščiam mieste savo galvoje. Nėra įkvėpimo, nieko nėra. Niūroka tame mieste.

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko."

Iš 2011 m. archyvo.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Vežu gimtinėj į miestą dar porą panevėžiečių ir išsišnekam, kad visi trys ir šiandien, ir vakar valgėm saldainių, nes čia tas produktas, kurio pats namie tai niekada neturi ir neperki, bet pas tėvus tai visada būna. Ir negi dabar po vieną valgysi. ... See MoreSee Less

View on Facebook

"There are always flowers for those who want to see them."

Henri Matisse
... See MoreSee Less

View on Facebook

Kažkas ten minėjo Keno Loto vedėją, bet Lietuvoje yra dar mažiausiai du niekad nekintantys pastovūs, visiškai amžini dalykai: topą pristatantis čiuvelis per European Hit Radio ir Vytauto Tulevičiaus balsas per TV3. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Aš jaučiuosi taip keistai. ... See MoreSee Less

View on Facebook

... See MoreSee Less

View on Facebook

Carrie Bradshaw & Mr. Big ... See MoreSee Less

View on Facebook

Mažai yra dalykų, kurie mane taip linksmina kaip šis klipas. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Mahila šiuo metu yra Tivoli ... See MoreSee Less

View on Facebook

Nesu niekaip susijusi su VDA ir nieko nežinau apie šiuo metu aptariamos istorijos herojus, bet, užmetus akį į viešas diskusijas atrodo, kad:

1. Trūkt už vadžių, vėl nuo pradžių, victim blamingas ir shamingas dar grubesnėj formoj negu po Barto istorijos išlindimo į viešumą.

2. Visos studentės tikrai savu noru skuba lekia miegot su senu, susiglamžiusiu ir, sprendžiant iš liudijimų, despotu diedu. Pirmakursės, antrakursės ir t. t. tikrai turi pakankamai daug patirties ir supratimo, kad suprastų, kaip turėtų vykti dalykai pasaulyje.

3. Prabėgus keliems ar keliolikai metų nėra geresnio ir fainesnio būdo atkreipti į save dėmesį, negu išdrįstant papasakoti apie kokčiausias gyvenimo patirtis. Visos jos tikrai prisižiūrėjusios "The Hunt" pagalvojo, kad gal dv surengiam sąmokslą ir pašalinam dėstytoją iš pareigų.

4. Pats išmintingiausias spredimas šiuo metu būtų atimti prabilusių aukų diplomus, nes pačios prisibazarino.

O šiaip tai, vemiu matydama, kaip blogai su mūsų visuomene.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Graži spalva. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Tas jausmas, kai užeini ir išeini iš patikusio bariuko Kopenhagoje, nes nu viduj rūkoma. Nebe pirmas kartas, bet iki šiol stebina. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Pirmą kartą ragauju etiopietiško (ar etiopiško?) maisto. Ingredientai skrandžiui gana įprasti, tik pateikimo forma nauja. Labai skanu, labai sotu. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Ateities profesijos jau čia. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Thievery Corporation yra tokia labai, labai gera grupė iš Amerikos, gyvuojanti jau daugiau negu dvidešimt metų.

Man ji asocijuojasi su vienu šaltu rytu Atėnuose 2015-aisiais, kai kokią 5:30 am, vos prašvitus, keliavau link oro uosto ir vienoje jau atsidariusioje kavinukėje, perkant kavą visu garsu grojo kažkuris iš jų kūrinių. O po to dar vienas.

Ir dar su Daugvinas, kai vieną 2013-ųjų rugsėjo ketvirtadienį atėjus jo paklausyti į Studio9 jis, mane pamatęs, paleido Amerimacka, nes žinojo, kad mėgstu.

Mano atmintis kartais labai gera, kai kalba eina apie jausmus ir ne tokia gera, kai reikia įsimint kokius nors vadovėlinius faktus.

Taigi, jei nežino Thievery Corporation, labai siūlau sužinoti. Čia jų nuostabus pasirodymas KEXP.
... See MoreSee Less

View on Facebook
·Share

Reklama:

Žiūriu šitą ir galvoju, kodėl aš jo nežiūrėjau anksčiau. Ta elektroninė dalis ypač puiki.

Ir dar galvoju, kad norėčiau į Sattą. Ne į festą, į klubą rūsy. Kokią 6-7 ryto. Net į rūkomąjį norėčiau. Ir dar kad pavasaris būtų tada.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Oh Litexpo, why u so far ... See MoreSee Less

View on Facebook

Dienos komplimentas:

"Jis kaip Pupų Dėdė, tiktai normalus."
... See MoreSee Less

View on Facebook

Summa summarum ... See MoreSee Less

View on Facebook

Nu davai pabumbėsiu kaip viskuo nepatenkinta surūgėlė ir pakalbėsiu apie tai, kas, matyt, daug kam jau seniausiai obvious, bet pati tik dabar susidūriau. 😀

Bandau išleisti per Kalėdas gautą dovanų kuponą ir suprantu, kad tokie kuponai yra vienas didesnių bullshitų ever. Štai pigu.lt mokant dovanų kuponu nuolaidos netaikomos, dovanų kuponas negrąžinamas (tikrai labai smagu, jei pvz. parduotuvėje nebelieka prekės, kurią ketinai įsigyti), dovanų kuponas galioja pusę metų (!), o galiojimas nepratęsiamas. Manau, kad žmonės, dovanojantys tokias dovanas nelabai įsigilina, kokios papildomos sąlygos už viso šito slypi.

Nors sako, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūri, visgi, jei jau neišeina išrinkti dovanos patiems, nedovanokit žmonėms kuponų, dovanokit geriau pinigus, kurių vertė juos pavertus į dovanų kuponą nesumažės, kuriuos galės išleisti kaip tinkami ir jų galiojimas per pusmetį nepasibaigs.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Sveiki. Savaitgalį vykstu į Kopenhagą. Ne kartą būta, kai kas aplankyta (Christiania, Tivoli, etc.), bet ieškau rekomendacijų - galbūt pasiūlysit kokių įdomių vietų, kur lankytis dar neteko?

Tikrai keliausiu į Louisianą, nes dar nebuvau. Ką dar rekomenduotumėte?
... See MoreSee Less

View on Facebook

Pirmadienio ufonautika. Draugas sako: "Pasicheckinau Message requests, žiūriu, vienas nekonkretus, atrašiau ir va, romaniuku kvepia." ... See MoreSee Less

View on Facebook

Šnekasi dvi ex vakarėlių liūtės, kurioms tuoj 30. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Facebook'as išmetė, kad lygiai prieš septynerius metus buvau Nicolas Jaar live Watergate klube Berlyne. Pamenu, buvo trečiadienis, o tuo metu pas mane svečiuose kaip tik viešėjo mama su drauge. Pavakarieniavom mieste, palydėjau jas namo, o pati išėjau į Nicolą. Viena, kaip kad mėgdavau daryti, kai gyvendavau užsieny, prašokau prie scenos iki 3. Vienas įsimintiniausių pasirodymų gyvenime.

O šiemet per gimtadienį draugas padovanojo limited edition Nicolo vinilą Sirens, kurio viršelio paviršius kaip loterijos bilietas ir jį reikia nutrinti, o tam net pridėta moneta. Nuostabus eksponatas.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Blem, aš jau net bijau šaldytuvą atsidaryt, nes ir ten jaučiu Stonkus gali būt. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Iš tolo tamsojeTV bokštas atrodo kaip Antulis Donaldas. ... See MoreSee Less

View on Facebook

kartais taip būna

tavo vardas man nieko nesako,
krinta tyliai tarytum dangus,
lyg Tolstojus su plunksna prie lapo,
lyg degtukai, nespėję uždust.

krinta tyliai, bet nukrenta garsiai
ir atsisuka žmonės iš gatvės,
ir taksistas paskolina švarką,
kad pridengtumei savo vienatvę.

nors neskaitė tavęs, bet pažįsta,
o man gėda, nunuodiju draugą
ir klausau, kaip pabėga be tikslo
paskutinė minutė į lauką.

atsisveikinam nugarom švelniai,
aš žinau, tu manęs nepamirši.
gal kada ir atskleisiu tau planą,
o kol kas – tik kava čia. be tirščių.

Paulius Norvila, 2006
... See MoreSee Less

View on Facebook

Žmonės, kurie įvairiose įstaigose galvoja, kad vat būtent jiems tai nereikia laukti eilėje. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Aš nenoriu gyvenimo, kuris būtų OKEI,

Nes aš noriu, kad būtų ČIKI.

Man reik ne OKEI, o ČIKI.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Šiandien buvau pas šeimos gydytoją pasikonsultuoti dėl kelių dalykų. Maniškė atostogauja, būtų reikėję ilgai laukti, tai užsiregistravau pas kitą. Atėjau, sakau „Aš pas jus dėl trijų dalykų“. Pasakoju, ji kelias minutes kažką rašosi į kompiuterį, paskui, prabėgus kokioms 7 min nuo užėjimo, sako: „Greičiau, nes jūs jau savo laiką išnaudojot, PAPRASTAI TURI BŪTI VIENA PROBLEMA, O NE KELIOS.“

Paskui įdomumo dėlei pračekinau atsiliepimus apie ją Pincetas.lt (ten tikrai daug ufonautikos, žinau, bet still), tai milijonas blogų atsiliepimų, o tie, kurie geri, bent keli iš to paties IP.

Labai gerbiu gydytojus, bet šitas užėjimas tai toks mega LOL.
... See MoreSee Less

View on Facebook

2018-ieji. Gyveni, gyveni sau ramiai ir tik štai ima ir ateina notifikacija iš Google+. ... See MoreSee Less

View on Facebook

... See MoreSee Less

View on Facebook

Vieną 2016-ųjų rugsėjo popietę vaikštinėjau truputį už Atėnų įsikūrusio priemiesčio prekybos centre ir išgirdau šitą dainą, būtent šitą versiją. Nesupratau, kas čia ir puoliau šazaminti. Ir štai, ogi pasirodo, čia Vilis. Nuostabus kūrinys, nežinojau iki tol jo. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Kažkada netyčia užtiktas 1997 m. „Tangomanijos” laidos įrašas gan stipriai tvojo per sentimentaliąją mano pusę, sužadindamas daugybę prisiminimų iš tų laikų, kai viskas buvo truputėlį kitaip. Jei tau 28-30 m., ko gero, taip pat pasijustum ir tu.

Buvom vaikai, todėl visą pasaulį matydavome platesnėmis ir patiklesnėmis akimis, o tada mus pasiekę vaizdai ir garsai mūsų švariose pasąmonėse įsikūrė ilgesniam laikui.

Aišku, prisiminimai bene visiems mums prasideda tamagošiais, „The Kelly Family” gabalu „Sometimes”, „Dino” kuprinėmis, kurias, prigrūstas it plytų sunkių knygų tįsdavom į mokyklą, „Vėžliukais ninzėmis“ per spalvotą, o kartais ir nespalvotą teliką, telefono aparatais, kuriais numerį renkant reikėjo pirštą kišt į apskritimą su sklylėm ir skaičiais, kasetiniais muzikos grotuvais ir jauduliu, kurį kėlė vien jau mintis, kad pagaliau važiuosi nebe Moskvičiumi, kaip daržely, o jau importine mašina.

Telikas mirgėjo Santa Barbarom ir Be Namų Negerai, kurie tapdavo neatsikiriama vakaro pas močiutę dalimi. Kimšom „Pagundos” ledus (tokie vaisiniai, ant pagaliuko), skaitėm „Panelę” (visi pirmiausia atsiversdavom „Vaivos puslapį“, nes nu kaip įdomu, o „Cosmopolitan”, mums atrodė kažkas nerealaus, disketiniais kompiuteriais į TV ekranus nukreipę plastmasinius šautuvus gaudydavom varnas ir su „Super Mario” rinkdavom grybus.

Kai truputėli paaugom, visi turėjom „Extra” kuprines per vieną petį, visi kažkuriuo gyvenimo etapu nešiojomės Nokia 3310, visi skaitėme M. Burgess “Heroiną”, dar vėliau – „Prisukamą apelsiną“, „Traukinių žymėjimą“ ir „Prozako kartą“ (rašau lietuviškai, nes skaitėm lietuviškai), nesuskaičiuojamą gausybę kartų žiūrėjom „Kaukę”, „Bukas ir Bukesnis”, „Mirtis jai tinka“, „Fokus Pokus“, „10 Things I Hate about You“, kuris į lietuvių kalbą buvo išverstas kaip „Užsispyrėlės sutramdymas“ ir kiekvienas dabar galėtumėme be didesnio pasiruošimo atlikti bent porą yo-yo triukų. (Lopšelis ftw).

Mokėjom visų Skamp dainų žodžius, o Byvis ir Tešlagalvis buvo dar vienas maišto simbolis. Visi klausė „Scooter”, „Vengaboys” ir, aišku, SEL („nes grupė SEL, tai grupė well“). Aš dar klausiaus „The Prodigy” ir „The Offspring”. Visi be išimties žiūrėjom „Draugus”.

Tada kas antra mergaitė buvo įsimylėjusi Alaną ar Marijoną, Bradą ar Leo, o labiau linkusios maištauti – Arą, Psichą ar Eminemą. Ir taip galima tęsti be galo. Net ir gan neskoningi tą metą primenantys simboliai gali sužadinti visai šiltus jausmus.

Nenoriu pernelyg seilėtis ir sakyti, kad tada viskas buvo geriau. Gerai yra ir dabar, daugeliu aspektų, tikrai geriau, tik yra kitaip. O prisiminti… ak, prisiminti visada gera ir gražu. Be to, atmintis juk ne istorikė, o poetė.

Beje, tuomet visi nelabai galvojom, kaip viskas bus ir kuo būsime ateityje, bet kaži, ar nujautėm, kad net ir pabaigę universitetus, net ir trisdešimtmečiai būsim tokie pat ar net labiau pasimetę.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Kartais, kai skambinu kokios nors įstaigos pagalbos telefonu, tenka taip ilgai laukti ir klausytis muzikėlės, kad, žmogui atsiliepus, jau būnu pamiršusi, ko norėjau klausti. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Metas į teatrą.

Sausio 30 d. į Nacionalinį dramos teatrą atvyksta Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „R.E.M“, kuris kalba apie šių dienų jaunų žmonių būseną Lietuvoje.

Jei spėsiu, būtinai eisiu pati, o skaitytojams norėčiau padovanoti dvigubą kvietimą (tau ir tavo draugui/ei) į šį spektaklį.

Ką reikia daryti? Komentare žymėk savo draugą/draugę, kurį norėtum pakviesti į teatrą. Laimėtoją teatro atstovai išrinks burtų keliu, o dalyvauti galima iki sausio 28 d. 23:59.
... See MoreSee Less

Vilniuje: REM (rapid eye movement) rež. J. Tertelis

sausio 30, 2018, 6:00pm - sausio 30, 2018, 11:20am

Pakalbėkime apie problemas kitaip. Linksmiau ir su saviironija. R.E.M. - tai spektaklis, kuris tiria jauno žmogaus, užstrigusio Lietuvoje, būseną. Linksma, absurdiška, ironiška. Viskas, ką jau teko matyti ir patirti, tik šiek tiek kitaip. R.E.M. (angl. rapid eye movement, liet. greitas, trūkčiojantis žmogaus akių judėjimas miego metu) – tai penktoji miego fazė, kurios metu, anot miego fenomeną tiriančių mokslininkų, miegančiojo kvėpavimas sutankėja, tampa nereguliarus, neritmingai po vokais pradeda judėti akys, o raumenys atsipalaiduoja. Atonijos išvengia tik tie skeleto raumenys, kurie judina akis, vidurinės ausies kaulelius bei dalyvauja kvėpavime. Šioje stadijoje kūno temperatūros reguliacija ir kontrolė nebevyksta, ji pradeda kisti priklausomai nuo aplinkos. R.E.M. miegas dar vadinamas paradoksiniu miegu. Pagrindinės spektaklio veikėjos, jaunos klaipėdietės merginos, galvoje bandymas pačiai sau atsakyti į visą aibę egzistencinių klausimų virsta virtine komiškų, nors tuo pat metu ir vidinio dramatizmo kupinų situacijų, idėjų bei personažų, sutinkančių vienas kitą absurdo ir juodojo humoro persmelktoje spalvingoje ir dinamiškoje fantasmagorijoje, kurios dramaturginį pagrindą sudaro originalios antikinės, baltų kraštų, Šiaurės Amerikos čiabuvių mitų bei legendų interpretacijos, dinamiškai jungiamos su spektaklio autorių sapnais bei vaikystės prisiminimais. Pasak „R.E.M.“ kūrybinės komandos, spektaklio dramaturgijos kūrimo procesas prasidėjo klausimu „Kodėl mes visi dar neemigravome iš Lietuvos?“, tačiau repetuojant spektaklis kito, transformavosi, mutavo ir paskutiniajame spektaklio kūrimo etape po jo autorių padidinamuoju stiklu paradoksaliai atsidūrė nebe „emigracijos“ leitmotyvas, o jam kardinaliai priešinga „emocinio paralyžiaus“ tema. Spektaklis buvo kuriamas stebint ir tiriant savo gyvenamąją aplinką, analizuojant savas patirtis, šeimos sapnus, visuomenės lūkesčius ir masinių medijų nulemtą informacijos srautą, kuriam pasidavus galvoje nori nenori nuskamba visą šią jauseną apibendrinantis žodis – „nesąmonė“. Spektaklio kūrėjų supratimu, ekonominis, sociologinis ar kultūrologinis požiūris į išorinės ir vidinės emigracijos reiškinius yra nepakankamas, tam tikra prasme dehumanizuojantis problemą ir bent dalinai nukreipiantis dėmesį nuo paprastosios, žmogiškosios jos prigimties. Dar – tai bandymas pasitelkiant postmoderno kultūrinei ideologijai būdingą dramaturginę ir režisūrinę raišką, ieškoti filosofinių apibendrinimų "mažuose dalykuose", vadinamuosiuose „mažuosiuose pasakojimuose“, šiandieninio „mažo“ ar, kitaip tariant, „paprasto“ žmogaus pasaulėjautoje. Spektaklis „R.E.M.“ tai jau ketvirtasis kino ir teatro režisieriaus Jono Tertelio autorinis darbas profesionalioje scenoje ir debiutas Klaipėdos jaunimo teatre. Ankstesni J. Tertelio darbai teatre: teatro projektas „YesMoonCan“ (Menų spaustuvė, 2014), „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas spektaklis vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2016) ir spektaklis pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus „Žalia pievelė“ (LNDT, 2017). Kaip video menininkas, J. Tertelis yra sėkmingai bendradarbiavęs su tokiais teatro režisieriais kaip Vidas Bareikis, Agnius Jankevičius, Olga Lapina ir kt. – todėl video šiame spektaklyje tikrai nebus. Režisierius: Jonas Tertelis Scenografė: Paulė Bocullaitė Kostiumų dailininkė: Inga Skripka Šviesų dailininkas: Julius Kuršis Dramaturgas: Andrius Jevsejevas Vaidina: Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Simas Lunevičius, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė. Trukmė – 80 min.

View on Facebook

Apie bedarbius Tinderyje. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Nacionalinės viktorinos organizatoriai ieško savanorių Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Nori prisidėti? Parašyk mums. Žinai, kas norėtų? Perduok jam/jai šią žinią.

Ačiū!
... See MoreSee Less

Dėmesio, Nacionalinė viktorina ieško savanorių! Jei turi laisvą šeštadienį, nori prisidėti prie gražios valstybės šimtmečiui skirtos idėjos įgyvendinimo savo rankomis, nori iš arti patirti viktorinos atmosferą, sieki įgyti renginių organizavimo patirties iš arti ir dar gauti bilietą į kiną - parašyk mums! Kada? Šeštadienį (sausio 27 d.), maždaug 11-17 val. Kur? Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Ką reikės daryti? Surinkti dalyvių atsakymų lapus, prižiūrėti, kad dalyviai laikytųsi tvarkos, nukreipti žmones į tinkamą auditoriją ir dar visaip kaip padėti vedėjams. Nebus sunku, bus įdomu ir patirsite, kaip atrodo didelio renginio organizavimas iš vidaus. Kaip kreiptis? Parašyti Facebook žinutę mūsų puslapiui arba el. paštą adresu nacionalineviktorina@15min.lt. Papasakosime daugiau. Jei turite draugų ar draugių, kuriems tai galėtų būti aktualu -pažymėkite juos komentaruose!

View on Facebook

Sveiki ... See MoreSee Less

View on Facebook

Apie rimtus dalykus.

Šiandien prasideda gimdos kaklelio vėžio prevencijos savaitė. Žinau, kad didžiąją mano auditorijos dalį sudaro merginos ir moterys, todėl apie tai rašau ne šiaip sau.

Truputis faktų: 15-54 m. amžiaus moterų grupėje gimdos kaklelio vėžys yra antra pagal susirgimų skaičių onkologinė liga. Lietuvoje per savaitę nuo jo miršta vidutiniškai 5 moterys. Penkios dukros, seserys, mamos ir draugės.

Keletas galimų priežasčių: nusilpusi imunosistema, ŽPV (Žmogaus papilomos virusas), nesaugūs lytiniai santykiai, rūkymas, ilgalaikis kontraceptinių tablečių vartojimas ir dar daug kitų. Iš esmės, bent vienas iš šių rizikos veiksnių nesvetimas kiekvienai iš mūsų.

Simptomai: bet koks netipinis kraujavimas, dubens skausmas, dažnai gimdos kaklelio vėžys ankstyvosiose stadijose neturi jokių simptomų. Įsivaizduojat?

Nemanau, kad čia tiktų skambūs šūkiai ar tekstas, kuriame tarp eilučių būtų galima išskaityti raginimą tai padaryti, tad rašau tiesiai šviesiai ir be užuolankų – pasitikrinkite. Ir taip pat labai prašau, ir merginos, ir vaikinai, paklauskite savo šeimos narių ir draugių, ar tikrinosi.

Tikiu, kad toms, kurioms dar neteko darytis šio tyrimo, gali būti baisu, kad patikra bus skausminga ir nemaloni. Na, žinokit, šiaip aš esu didžiulė bailė ir dauguma medicininių procedūrų man kelia šiurpą, bet tikrai neskaudėjo ir truko vos kelias sekundes.

Kai nežinai kas vyksta tavo kūne, gali būti, kad leidi nebyliai ligai tyliai tave pamažu ėsti iš vidaus. O kai žinai – gali nesunkiai tai suvaldyti.

Taip pat dalinuosi nuorodą į blogą, kuriame aprašoma reali tikros merginos istorija susirgus gimdos kaklelio vėžiu. Laimė, ji išgijo, tačiau nori pasidalinti savo patirtimi su kitomis, kad daugiau suprastumėme apie šią ligą.

www.facebook.com/turkio.kopos/

Aš savo ruožtu primenu, kad save mylėti ir reguliariai tikrintis derėtų ne tik nuo gimdos kaklelio bei krūties vėžio – ligų, kurioms visuomenėje skiriama daugiausia dėmesio – bet ir rūpintis bendra savo sveikata, nes, deja, niekas kitas, išskyrus jus pačias, to nepadarys.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Kai jau maniau, kad "Žmonių" apdovanojimai niekuo įspūdingesniu nenustebins, I. Jankauskaitė atsisuko į selebričių būrį ir sako: "Jūs tikrai visi iki vieno esat nepaprastai talentingi, gražūs, stiprūs, valingi, kitaip tariant, pasakysiu grubiai, VEISLINIAI. Būkit geri, gimdykit vaikus."

Jaučiu ten tie visi kiti žmogeliai tai dvarniaškos.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Šitas video kadaise buvo youtube, bet vėliau paslaptingai iš ten pradingo. Jau maniau, kad niekada jo nebeatrasiu ir skendau giliam liūdesy. Sakiau, kad jei kada vėl atsiras, aktyviai užsiimsiu jo populiarinimu. Visgi pavyko atkasti kažkokiam rusiškam page, todėl nesharinu iš jo, o keliu tiesiai.

Dabar žiūrėkit. Šitie Roberto Regzevičiaus (šoka dešinėje, ankiek hot) judesiai ir bendras vakarėlis yra kažkas tokio. Tiesa, nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tūsas vyksta kokią 19 val. Įdomu, kelinti čia metai, kokie 1996?
... See MoreSee Less

View on Facebook

Nežinau, kur įlindus buvau 2016-aiais, nes tik vakar pamačiau šitą lobį.

Vlad Max poza, pasirodymas, tonacija, lyricsai, Užkuraičio žvilgsnis - viskas yra kažkas nuostabaus.

Labiausiai entertaining dalykas, nutikęs man šį mėnesį.

<3 <3 <3
... See MoreSee Less

View on Facebook

Ramu. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Viens, du, trys,
Indrė, kompas ir aš, kieme minus dešimt, kompai kaista namuose.

Viens du trys,
nuostabi draugija, kai už lango žiema, Indrė skaipina.
... See MoreSee Less

View on Facebook

... See MoreSee Less

View on Facebook

Nu tai labuka rytuką.

Kažkaip buvau praleidusi šitą.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Chebra, viskas. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Retai kada jaučiuosi taip nepatraukliai kaip būdama su pėdkelnėmis po džinsais. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Trumpai apie dvi jaunas rašytojas ir dvi visai šviežias jų knygas.

Aistė Vilkaitė – „Besielė“. Rašydama apie Aistę esu visiškai šališka. Kai mums buvo kokie 15-16, mūsų bendrų pažįstamų tarpe buvo madinga rašyti. Visi sėdėjom rašyk.lt, visi pradėjom rašyti blogą. Taip, ne prieš tris ar penkis, o prieš visus trylika metų. Gali būti, kad, jei ne Aistės pirmos parodytas pavyzdys, iš viso nebūčiau pradėjusi rašyti. Kai kas iš mūsų pasinėrė į kitus gyvenimiškus reikalus ir rašyt nustojo, aš, pavyzdžiui, nustot negaliu, o štai Aistė savo pomėgį išaugino iki tikro, literatūrinio rašymo.

„Besielė“ – jau antra Aistės knyga. Pirmoji pasirodė dar 2007-aisiais. Taigi, laiko subrandinti solidų antrąjį darbą tikrai buvo. Visiems, kurie mėgsta fantastiką ir panašius reikalus. Kiek žinau, šiam žanrui priskiriamų lietuvių rašytojų kūrinių ne tiek jau ir daug.

Knygos vakarėlis čia:

www.facebook.com/events/2030222120591995/

---

Eglė Ramoškaitė – „Tarp gyvenimo ir vilties“. Eglės knyga dar tik pasirodys. Tai – „young adult“ žanro kūrinys. Pamenu, kai buvau paauglė, išnaršydavau visas tokiai publikai skirtas knygas bibliotekose ir knygynuose. Labai faina matyti, kad tur(ės)im jaunimui rašančią lietuvių autorę. Tema gana nelengva – apie jaunus, sergančius žmones, kurie žino savo mirties datą.

Geriau susipažinti su knyga bei jos autore galėsite Knygų mugėje, vasario 22 d. 11 val. Žinau, kad šiais laikais mėgstam gyvenimą planuoti smarkiai iš anksto, tad save the date.

Renginys čia:

www.facebook.com/events/148118149309920/

Tikiuosi, kad kuri nors ar net ir abi knygos sudomins jus. Na, arba žinosit, ką dovanoti draugams. O aš savo ruožtu raginu 2018-aisiais daugiau skaityti, ką daryti sieksiu ir pati.
... See MoreSee Less

View on Facebook

... See MoreSee Less

View on Facebook

Kai prigauni save įsitraukus į intelektualius pokalbius. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Aš jaučiuosi taip keistai.

Dabar žiūriu į šitą foto ir galvoju, bet gi rimtai buvo vienu metu vajus į plaukus segtis daug keistų segtukų tokių visokių, kur paskui vieną kitą pamiršti ir kliūva už šepečio šukuojantis. Amazing.
... See MoreSee Less

View on Facebook

Na ką gi, Eurovizijos atrankų pasiutpolkė įsibėgėja. Eurovizijos laukiu labiau negu Kalėdų. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Ilga kelionė per kopas su aukštakulniais. ... See MoreSee Less

View on Facebook

„Žmogus užsibrėžia nupiešti pasaulį. Metams bėgant jis pripildo erdvę provincijų, karalysčių, kalnų, įlankų, laivų, salų, žuvų, būtų, įrankių, žvaigždžių, arklių ir žmonių atvaizdais. Prieš pat mirtį jam atsiskleidžia, kad šis kruopštus linijų labirintas vaizduoja jo veidą.“

Jorge Luis Borges
... See MoreSee Less

View on Facebook

Nežinau, kiek sąžininga būtų skelbtis gedint žmogaus, apie kurio likimo kelius kokius penkiolika metų neteko nieko girdėti, nes tiesiog nesidomėjai, tačiau negaliu nuneigti, kad The Cranberries greta The Cardigans, Placebo, HIM ir panašių grupių buvo vienas kertinių mano muzikinių pamatų, ant kurių vėliau dėliojosi visi kiti aukštai. O čia - ko gero, mėgstamiausia man jų daina. ... See MoreSee Less

View on Facebook

Blue Monday is a name given to a day in January (typically the third Monday of the month) claimed to be the most depressing day of the year. ... See MoreSee Less

Speaking of Blue Monday Carl Cox......

View on Facebook

Kaip man patinka, kai ką nors saugiai pasidedu, kad nepamesčiau, o paskui neberandu. ... See MoreSee Less

View on Facebook

... See MoreSee Less

View on Facebook