Pirmyn į turinį

Kategorija: Visuomenė

Apie dviejų tipų žmones darbo kasdienybėje
Įkelta 2017 28 rugsėjo

Apie dviejų tipų žmones darbo kasdienybėje

Yra žmonės, kurie į emailus ar žinutes atrašo po savaitės arba neatrašo iš viso. Žmonės, kurie radę praleistą skambutį sako „Jei jau labai reikės – paskambins dar kartą, negi aš čia dabar atskambinėsiu visiems“. Žmonės, kurie nieko neveikia, bet niekam neturi laiko. Šitie žmonės į darbą, koks jis bebūtų, žengia kančios iškreiptu veidu ir žvelgia į tą darbą kaip neišvengiamą privalomąją kančią, kuria tenka susimokėti už galimybę vakarais krist priešais teliką. Žmonės, kurie pirmąją pusę dienos kaip išganymo laukia pietų pertraukos, o kitą pusę – ištikti maisto komos vegetuoja plūduriuodami popierių jūroje ir su dar didesne viltimi laukia darbo pabaigos. Jie akmenuotu darbo dienų keliu striginėdami ridenasi link išsvajotojo savaitgalio. Ir taip savaitę iš savaitės. Tie žmonės kratosi, purtosi ir šiaušiasi, kai ko nors jų paprašai. Grįžę namo jie namiškiams skundžiasi, kaip smarkiai juos darbe kankina visi, kas netingi.

Tie žmonės sau iš paskos velka virtinę nebaigtų darbų, jie vargiai kada sau kelia tikslus, jų tikslas – išgyvent šią dieną ir kad niekas jų neliestų. Tie žmonės, pastebėję problemą, nustumia ją į šalį ir tikisi, kad toji problema ims ir išspręs save. Jie visur vėluoja, bet apie vėlavimą nepraneša iš anksto. Tie žmonės negerbia nei savo, nei kitų laiko. Tiems žmonėms nelabai suprantama, kokią vertę turi laikas. Tie žmonės, kažkur pakviesti, vangiai permeta akimis kvietimą, iki paskutiniosios akimirkos svarsto, dalyvaut ar ne. Dažnai jie galiausiai nusprendžia, kad visgi geriau nuveiks kažką kito ir apie savo nedalyvavimą praneša tik tada, kai kviečiantysis dar kartą perklausia, ar jiems pavyks atvykti.

Šitie žmonės, pakviesti į renginį, klausinėja, kas dar ten bus, kokia jiems gi nauda iš dalyvavimo tame renginyje. Be draugės ar draugelio jie nepasijudina nė centimetro, nes dar mokykloj įprato spiestis būrin, kur saugiau. Arba nepraneša iš viso ir tiesiog nepasirodo. Tie žmonės, nors ir turi įprastą darbo krūvį, nuolat vaikštinėja suplukę ir paliegę, nes jiems viskas sudėtinga ir sunku, juos skriaudžia bosas, kolegos, valdžia, sistema, kas tik nori. Jei dirba klientų aptarnavimo srityje, didžiausias baubas be tų kitų prieš tai minėtųjų jų darbe yra klientai, kurie velniai žino kokių ten užgaidų prisigalvoja ir šokdina juos darbe, kuriame jie yra įpratę daryti tik tiek, kiek reikia ir nė trupučio daugiau. O jei nieks nepastebės, tai kaip įmanoma mažiau. Jie mėgsta pagražinti, šį bei tą nuslėpti, nusukti, pasukti taip, kaip jiems reikia, kad tik jų nieks nejudintų.

Tie žmonės visada viską atideda paskutinei minutei, o paskui laksto, draskosi ir klykia, kaip nieko nespėja ir dažniausiai dėl viso to nesuspėjimo yra kalti visi kiti, tik ne jie patys. Tie žmonės, jei yra reikalas, niekada neperveda pinigų, kol jiems apie tai neprimeni trečią kartą. Tie žmonės skolinasi, kad atiduotų skolas.

—

Ir štai yra tie kiti. Žmonės, kurie į emailus ar žinutes atsako akimirksniu. Žmonės, kurie, radę praleistą skambutį iš karto perskambina ir sutvarko visus reikalus. Žmonės, kurie nesiraukydami ir neburbėdami sugeba skirti laiko visiems, kurie į juos kreipiasi. Jie nepalieka nebaigtų darbų ar nepasiektų sau išsikeltų tikslų. Tie žmonės, pastebėję problemą, išsyk imasi ieškoti jai sprendimo ir kuo greičiau jį vykdo arba, jei mato, kad sprendimo įvykdymas užtruks, susidėlioja aiškų ir nuoseklų planą, kaip bus judama link galutinio rezultato. Tie žmonės nevėluoja, o jei vėluoja, visada praneša iš anksto ir atsiprašo. Jie visada pasistengia kompensuoti už jūsų sugaištą laiką. Jie labai gerai žino, kokią vertę turi laikas ir gerbia kitų laiką.

Tie žmonės, kažkur pakviesti, niekada netyli susisukę kaip žiemot susiruošę barsukai, bet visada kaip įmanoma greičiau praneša, galės dalyvauti ar ne. Tie žmonės, pakviesti į renginį, neklausinėja, kas dar bus, kokios sąlygos, o tai kodėl čia verta varyt, tiems žmonės nusispjaut, bus ten, kur jie eina, koks draugelis ar ne, nes jie nėra avys ir jiems nereikia kažkokių ypatingų sąlygų tam, kad veiktų tai, kas juos domina.

Tie žmonės, nors ir daug dirba, neatrodo suplukę ir paliegę, nes moka paskirstyti savo laiką taip, kad darbai būtų įvykdyti neatidėliojant visko paskutinei akimirkai ir nereiktų liežuvį iškišus verstis kūlvirsčiais, kad suspėt su deadlinais. Tie žmonės nezyzia ir nesirauko, kai jų ko nors paklausi ar paprašai. Jei jie kažko nemoka, tiesiog ima ir išmoksta. Jei jie kažko nežino, pasidomi ir sužino.

Tie žmonės žengia į darbą, koks jis bebūtų, su šypsena. Kad ir kur bedirbtų – parduotuvės kasoje ar vadovaujančiose pareigose, jie stengiasi savo darbą atlikti geriau negu tai galėtų padaryti bet kas kitas. Jie puikiai supranta, kad siekiant didelių tikslų link jų keliaujama pamažu, kasdien, kelias savaites, mėnesius ar metus kryptingai dirbant ir nesitikint greito rezultato. Jie niekada nedirba atmestinai, nes tie žmonės tiesiog nemoka taip dirbti, jiems nesuprantama tokia darbo koncepcija. Nes jie supranta, kad, jei jau kažką daryt, tai daryt gerai.

Jie objektyviai vertina konstruktyvią kritiką ir, užuot pasijutę neįvertinti, gerai įsiklauso į jiems skirtus žodžius ir priima juos kaip galimybę, kaip postūmį tobulėti. Jie neišsisukinėja, pripažįsta savo klaidas ir prisiima atsakomybę. Jie nemeluoja.

Šitie žmonės, jei yra reikalas, pinigus perveda tą pačią akimirką ir nezyzia, kad kodų kortelė liko namie, nes jų kodų kortelės namie nelieka, arba jie iš viso jau seniausiai gyvena taip, kad jokių kodų kortelių jiems nereikėtų. Jie stengiasi niekam nelikti skolingi, o jei pasiskolina, jie visada stengiasi skolas atiduoti kuo greičiau.

Būkite tie pastarieji, nes palaiminti tie žmonės, nuo jų priklauso visuomenės progresas, jų yra ateitis ir visos jos gėrybės.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

21 Komentarai
Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?
Įkelta 2017 12 rugsėjo

Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?

Įspėjimas, ILGAS SKAITINYS

Yra tokia Nick Hornby knyga „Kaip būti geru žmogumi“ („How To Be Good“). Vargas tiems, kurie nusipirko ją, pamanę, kad tai – koks savipagalbos vadovėlis, kurį perskaitęs sužinosi, kaip iš tiesų būti geresniu. Romanas, beje, visai fainas. Su šiuo straipsniu visgi taip nebus. Išties pamėginsiu išdėstyti keletą principų, kurie gali suveikti, siekiant priartėti prie visų tos nuolat ieškomos laimės ir gerovės.

Tik noriu pabrėžti, kad visa tai, ką čia aprašysiu, yra visiškai subjektyvu, pakankamai asmeniška, o kai kas nepagrįsta jokiais mokslais, gal net jiems prieštarauja. Kad ir kaip ten būtų, man tie dalykai veikia. Gal veiks ir jums.

Tiesa, apie juos susimąsčiau tada, kai į mane kreipėsi vienas žmogus, kurį neblogai pažįstu, tačiau jis nėra labai artimas draugas. Jo žinutė buvo maždaug tokia: „Labas, mieloji. Žinok labai blogai man. Nemielas gyvenimas, atrodo nebegaliu, neįdomu, nėr laimės. Kreipiuosi į tave, nes kažkodėl numanau, kad gal galėtum man kažką patarti“. Tada mes pradėjom kalbėtis ir supratau, kad labai aiškiai išsigrynina tai, apie ką čia ir rašysiu. (Kai kas gali būti šiek tiek panašu į prieš tai publikuotus įrašus apie tai, kaip pagerinau savo gyvenimo kokybę ir kokius pasižadėjimus sau duodu. Bet tikrai ne viskas ir ne taip detaliai.)

Be to, šios temos atsiradimą paskatino tai, kad, pasidalinusi įrašu apie savo gūdžiai skausmingą liūdesį, kankinusį aną vasarą, iš kurio pavyko išlipt, sulaukiau nemažai įvairių žinučių su klausimais, kaip man pavyko tą liūdnumą išvyt lauk. Dovanokite, jei kam neatrašiau išsamiai, turbūt suprantate, kad skirti pakankamai daug dėmesio kiekvienam nelabai fiziškai įmanoma. Tad tikiuosi, kad šitas checklistas bus geriausias atsakymas, kokį galiu jums pateikti. Įspėju, tekstas bus ilgas, nes noriu viską aprašyti kuo išsamiau ir tiksliau bei su pavyzdžiais. Kalbėdama naudosiu liepiamąją nuosaką, bet tonas turėtų būti vertinamas kaip draugiškas patariamasis. Nesuklyskit, nebus čia pasakojimų apie religinį nušvitimą, šamanizmą ar kažką panašaus. Tik grynų gryniausi, gal net kiek nuobodūs, praktiniai dalykai.

Tai kaip gi pagerinti tą savo gyvenimą?

Sveikata

Gal nustebsite, bet visų pirma aš apie tą elementariąją fizinę sveikatą. Gerai pagalvokite, ar jaučiatės sveiki. Jei ne, aiškiai įvardinkite sau negalavimus, kuriais skundžiatės ir dar šiandien užsiregistruokite pas šeimos gydytoją. Šie dažniausiai būna gana geranoriški ir, jei padėti negali patys, nusiunčia jus pas kito lygio specialistus, kurie gali nuodugniau išnagrinėti jūsų problemą. Pati žiauriai ilgai kankinausi negalėdama normaliai kvėpuoti, bet to priežasčių, pati nežinau kodėl, tiesiog labai ilgai nesiaiškinau. Kai paklausiau savęs, kodėl atidėlioju šį reikalą, atsakyti negalėjau ir supratau, kad pakaks. Po to gana greitai sekė išsamūs tyrimai, nosies pertvaros operacija ir, gal ir ne patys puikiausi galutiniai jos rezultatai (šiek tiek pagerėjo, bet ne ypač smarkiai). Bet vis tiek jaučiuosi kur kas geriau, nes, užuot stūmusi problemą šalin, susipažinau su ja ir ėmiausi jos sprendimo. Nežinia kelia baimę, žinojimas suteikia saugumą.

Jei visgi jaučiatės sveikut sveikutėliai, vis tiek reguliariai tikrinkitės, ar jūsų kūne netūno koks nebylus bjaurus dalykas, apie save tiesiogiai nesignalizuojantis.

Pasitarkite su gydytoju ir pradėkite gerti jums tinkančius vitaminus. Geriausia, prieš tai atlikę kraujo tyrimus. Man, kaip ir dažnam lietuvaičiui, dažnai trūksta vitamino D. Yra tokia ampulė, kuri kažkokiu ten man sunkiai suprantamu būdu vieną kartą ją išgėrus suteikia organizmui vitamino D normą 3-4 mėnesiams į priekį (kainuoja gal 12eu). Karts nuo karto ją išgeriu. Taip pat, paaiškėjo, kad mano organizmui trūksta seleno, todėl taip pat jo gaunu vitaminų pavidalu. Taigi, išsiaiškinkite, kokios medžiagos galėtų padėti jūsų organizmui funkcionuoti maksimaliu pajėgumu.

Šitas bus toks gana aiškus ir savaime suprantamas, bet still. Sako, kad didžiąją dalį vitaminų vis tiek geriausia gauti iš maisto, todėl valgykite daugiau žuvies, daržovių, vaisių, uogų ir riešutų. Pati bandau suvartoti kuo mažiau miltinių patiekalų (o anksčiau bandelės su džemu būdavo mano mealas pertraukų metu), aliejuje keptų dalykų, o taip pat prieš kiekvieną valgymą pagalvoti apie jo vertę. (Beje, paskutinį vasaros mėnesį smarkiai atleidau vadeles ir dažniau nei reikėtų ėdžiau šlamštą, keletą kartų gėriau alų ir visiškai išsibalansavau. Vasara baigėsi, gana bardako). Tarkim vietoj bulvių garnyro paprašau, kad man įdėtų daugiau daržovių, vietoj paprastų makaronų perku pilno grūdo, vietoj riebiausios grietinės perku liesesnę ir taip toliau. Vengiu saldintų pieno gaminių ir kitų slaptų cukraus bombų.

Bent jau man tai labai svarbu ir dėl to, kad esu linkusi pilnėti, todėl dailesnės kūno linijos siejasi su laime. Tačiau, jei jūsų medžiagų apykaita super greita ir dėl svorio nesukat sau galvos, vertingesnį maistą verta rinktis dėl to, kad išvengtumėte apsunkimo jausmo, būtumėte darbingesni ir energingesni, užkirstumėt kelią ateities sveikatos problemoms.

Bet kokiu atveju, labai svarbu neužsihardkorinti ir visgi džiaugtis tuo maistu, kurį labai mėgstate. Net jei jis ir nėra sveikas. Tarkim aš žiauriai mėgstu visą nesąmonių paletę: lietuviškus patiekalus (cepelinai yra meilė), kebabus, makdonaldą ir įvairų panašų šlamštmaistį. Nu žiauriai mėgstu ir viskas. Todėl visiškai su jais neatsisveikinau ir kartais jų pavalgau. Bet, jei tik įmanoma, stengiuosi minimalizuoti žalą ir, tarkim, tokį maistą valgau pirmoje dienos pusėje. Arba valgau mažiausią įmanomą porciją. Ir t.t. ir pan. Gali atrodyti, kad meluoju, nes kartais vis paskelbiu apie savo maistinius iškrypimus, bet nepamirškit, kad žmonės paprastai garsiai skalambija apie tai, kas jiems nėra įprasta. Svarbiausia, kad tie nukrypimai būtų išimtis, o ne kasdienybė.

Pagalvokite, ar savęs neskriaudžiate vartodami įvairius svaigalus, kurie dažnai tiesiog yra baisūs depresantai, laimę atnešantys trumpam ir vėliau ją be gailesčio nuvagiantys iš kitos dienos. Turiu pripažinti, kad po beveik pusmetį trukusios visiškos blaivybės, vasarą išklydau iš doros kelio, tačiau žinau, kaip į jį grįžti ir ketinu vėl tai daryti. Bet kokiu atveju, beveik pusmečiui visiškai atsisakiusi alkoholio geriau pamačiau, kaip jis mane veikia, vargina, kiek jėgų bei pinigų atima ir kaip neprotingai kadais atrodžiau haipindama lėbavimą. Taip pat, net ir vėl jo pavartojant, pasikeitė kiekiai ir aplinkybės. Patikėkite, mes tikrai galime būti laimingi neplakdami savęs žalingais svaigalų kiekiais. Jei jums išeina jais džiaugtis su saiku, sveikinu, tačiau jei jų suvartojimo lygis labiau kankinantis negu saikingai papildantis, laimė irgi eina velniop.

Meskit rūkyti. Rūkymas yra absoliutus absurdas, šlykštalas ir nesąmonė. Tai yra viena debiliškiausių žmonijos pasijų, su kuria, laimė, tvarkomasi vis geriau. Juk net ir rūkantys žmonės jums pritars, kad rūkyti yra ne kažką, o metę rūkyti papasakos, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. Daugiau jėgų, mažiau smarvės, tirtėjimo lauke prie minusinės temperatūros ir rūkymo erdvių paieškų. Žinau, kad sunku, žinau. National Geographic išsamiai aprašė kaip veikia priklausomybė ir patvirtino, kad teigti, jog tai – valios trūkumas, o ne liga, ne visai teisinga. Nieko neturiu prieš rūkančiuosius, turiu daug prieš patį rūkymą, kad ir koks žavus jis atrodytų Kate Moss jaunystės fotosesijose.

Gerkit vandenį. Jei jums neįprasta tai daryti, įpratinkite save. Jei jums neskanu, įsimeskit kokią citriną, uogą ar agurką. Oda bei virškinimo sistema jums padėkos. O kai šitiems gerai, tai ir jaučiatės geriau. Kadangi mano skrandis jautrus, iš viso stengiuosi vengti visų gazuotų, ypač saldžių gėrimų (esu rašiusi, kad mėgstu Fantą, bet mėgti nereiškia ja piktnaudžiauti).

Apie cukraus pinkles daug nekalbėsiu, geriau tiesiog pasižiūrėkit filmą Fed Up ir automatiškai nebesinorės jo tiek daug ėst. Be to, atsisakius cukraus, atsiranda vietos ir fantazijos vertingesniems užkandžiams.

Išsimiegokit. Amžinai liūdžiu dėl to, kad tiek daug savo laiko tenka praleisti miegant, kai būtų galima jį išnaudoti visokiausioms įdomioms veiklos. Bet oh well. Nuolatinis nedamiegojimas vagia džiaugsmą ir jėgas bei kelia irzulį. Bet jūs ir taip tai žinote. New York Times rašo, kad poros, kuriose bent vienas partneris gauna užtektinai miego, kur kas rečiau ir, jei jau tai daro, konstruktyviau ginčijasi.

Daugybė žmonių mėgsta sportuoti. Aš nemėgstu. Norėčiau mėgt, bet nu nemėgstu. Kiek kartų bandžiau, vis tiek kažkada galiausiai pasiduodavau. (Rekordas – pusantrų metų pilateso ir jogos 2-3 kartus per savaitę. Tada labai patiko, ilgainiui tiesiog kažkur pradingo noras eiti į sporto salę). Tačiau puikiai suprantu, koks naudingas gali būti sportas. Bet aptingt ir sustingt negalima, todėl dabar vienintelis mano sportas yra vaikščiojimas visur pėstute. Nu žiauriai geras dalykas. Gal ir atrodo, kad atima daug laiko, bet užtat nepraleidžiu to laiko sporto klube. Apie vaikščiojimą išsamiau jau rašiau čia.

Ryte prauskitės arba bent jau baikite prausimąsi šaltu vandeniu. Kai organizmas iš pat ryto patiria stresą ir galvoja, kad mirtinai sušals, bet nesušąla, kiti stresai dienos eigoje vėliau jau būna lengvesni. Vis dar neištveriu po visiškai lediniu, bet treniruojuosi. Tai, aišku, dar ir padeda lengviau atsibusti.

Kultūra

Klausykitės muzikos. Man muzika yra labai svarbi gyvenimo dalis ir kai pradedu jai skirti mažiau dėmesio, krenta ir laimės lygis. Klausau baisiai įvairių dalykų, bet neabejotinai laiminga, teigiama ir jausminga muzika (bet nebūtinai tiesiogiai išreikštai linksma), nuo kurios galite pradėti yra Jamie xx, Bonobo, Bon Iver, Thievery Corporation. Vietoj chaotiškų radijo tarškalynių renkuosi LRT Opus, M1+ arba KEXP radio.

Skaitykite knygas. Ne žurnalus ar FB feed‘ą (kad ir kaip paradoksaliai šitas skambėtų iš žmogaus, kuris tiek reiškiasi tame FB). Jei jau pamiršote, kokį džiaugsmą kelia literatūra, iš pradžių gali tekti prisiversti tai daryti, bet vėliau susiformuoja įprotis ir jau pasidaro gėda užuot pasinėrus į knygą tą brangų laiką gaišt refreshinant internetinį naujienų srautą ir apžiūrinėjant dešimt metų nematyto klasioko naują automobilį.

Apskritai, muzika, literatūra, teatras, kinas ir visas kitas menas yra tam tikra poilsio, bet tuo pačiu ir mokymosi bei akiračio plėtimo forma. O mokydamiesi mes daromės laimingesni.

Tvarka

Kad ir kokie nuostabūs būtų prieš tai paminėti dalykai, negalima nuginčyti, jog daugiau ar mažiau laiko vis tiek praleidžiate feisbuke. Tai bent darykite tai taip, kad jus pasiektų kuo kokybiškesnė informacija. Susitvarkykite savo naujienų srautą. Haidinkit reklamą, tuštybių mugę, drabstymąsi purvais, toksiškus žmones. Sekite išmintingus, sąmojingus, kažkaip jus praturtinti galinčius veikėjus. Jau kurį laiką tikslingai haidinu įvairią menkavertę informaciją, labai retai skaitau bet kokius naujienų portalus. Neseniai atsiverčiau anksčiau savo taip mėgtus „Žmones“ ir pasidarė šiek tiek sprangu gerklėje, nes nu tiesiog atpratau nuo tokios vertybių sistemos, kuri ten dažnai spinduliuojama, nors kaip leidinys šis žurnalas sudėtas išties išmoningai. Aišku, kaip ir su maistu, nereikia persistengti ir nueiti į kraštutinius rimtumus. Labai svarbu nepamiršti juoktis, tačiau ne ką mažiau svarbu prižiūrėti savo humoro kokybę.

Unsubscribinkit visus varginančius reklaminius emailus, pranešimus ir žinutes. Pati naudojuosi dviem e-mail adresais. Vienas – rimtas, darbinis, kitas – blogo reikalams ir visiems kitiems nerimtiems dalykams. Todėl, jei ir gaunu kažkokią reklamą (kartais grynai dėl to, kad būčiau up-to-date su skrydžių ar koncertų pasiūlymais), ji nesimaišo su svarbiais dalykais, į kuriuos dėmesį atkreipti reikia pirmiausia. Išsijunkit įkyrius garsus, push notificationus ir atsisiųskit ad block‘ą. Daugiau švaros internetinėje erdvėje – daugiau tvarkos galvoje.

Kritiška akimi apžiūrėkit namus ir pagalvokit, ar visko, ką turite, jums reikia ir ar viskas atlieka kažkokią funkciją. Labai nemėgstu apsikrauti šlamštu, išsitreniravau save neprisirišti prie erdvę užgriozdinančių daiktų ir karts nuo karto pramėtyti tai, kas nebereikalinga. Būna, kad kadaise fainas daiktas (drabužis, paveikslas, bet kas) tiesiog ima ir nusibosta, tuomet ateina laikas jį perkelt kažkur kitur. Gal tam, kam jis gali būti naudingas, o gal tiesiog į šiukšlių dėžę. Kaip ir su virtualiu pasauliu, daugiau švaros namuose – daugiau tvarkos galvoje.

Kažko nusikračius, galima atrasti vietos vienam kitam daiktui, kuris, kad ir atlikdamas tik estetinę funkciją, kels jums nuotaiką. Nauji akinių rėmeliai ar nauja skrybėlė (šitie labai gerai suveikia, nes kokybiški ir stilingi jie gali tapti viso įvaizdžio ašimi ir jus džiuginti labai ilgai), naujas paveikslas ar kilimas ar bet kokia kita įvaizdžio ar interjero detalė – pagal poreikius ir skonį – gali rimtai pakelti nuotaiką visai ilgam.

Nuoseklus problemų sprendimas

Tam žmogui, kuris į mane kreipėsi, patariau atsisėsti ir visiškai nuoširdžiai, nesigėdijant sau atsakyti, kas būtent jo gyvenime jam trukdo, erzina, netenkina ir trukdo būti laimingu. Įvardijus skaudulius, kitas žingsnis yra gerai pagalvoti, kaip galima juos įveikti. O tada vieną po kito, kaip tas piktžoles darže – raut, raut, raut. Sudylinus su kiekviena, net ir smulkiausia našta, nu tikrai pasidaro geriau gyvent. Pradėkit nuo smulkių, kasdienybėje bugginančių problemų. Iš patirties žinau, kad žmonės gali priprasti prie labai daug ko. Varvantis čiaupas, išplyšusi vidinė palto kišenės dalis, leidžiantis virdulys, laginantis telefonas (nes nu liko 5mb laisvos vietos),  nusibaigę automobilio valytuvai ir dar milijonas visko yra tai, su kuo galima susigyventi. Tačiau vieną po kito pašalinus visus šiuos nepatogumus viskas pasidaro sklandžiau ir paprasčiau.

O tada jau imkitės sudėtingesnių reikalų tvarkymo. Taip pat labai gera mintis yra įvardinti norus bei dalykus, kurie, jūsų nuomone, galėtų padėti jūsų gyvenimo kokybei. O vėliau – kaip juos pasiekti. Na tarkim, turit seną svajonę nuvykti į Aziją. Užuot dūsavę, kad tai – misija neįmanoma, užsirašot šitą norą ir galvojat, kaip būtų galima to pasiekti. Vykti atostogaut pinigų nėra, bet gal yra galimybių vykti savanoriaut? Gerai, tuomet kitas žingsnis – ieškoti programų, kaip tai padaryti. Norit naujo darbo? Gerai, tuomet pagalvojat, kokio. Tada pasirašot rimtą CV, skaitinėjat darbo skelbimus, pranešat pažįstamiems, kad informuotų jus, jei išgirs kažką jums naudingo. Dakniso gyvenimas Fabijoniškėse? Skaitot skelbimus kambariokų paieškų grupėse, parašot draugams, svarstot, kaip galėtumėte pakeisti įgrisusią padėtį.

(Beje, pastebėjau, kad nuoširdus kreipimasis į draugus (arba kad ir visai nepažįstamus žmones forume) yra nerealiai geras būdas pradėti keisti situaciją, nes jie paprastai jums pateikia tiek idėjų, kad problema nė nebeatrodo tokia rimtai, kaip iš pradžių. Žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje.)

Patikėkit manimi, įgyvendinti patobulinus savo gyvenime gali būti kur kas paprasčiau negu jums atrodo, bet bėda ta, kad sunkiausias tas pats pirmas žingsnis. O vėliau, kai jau pradedi, viskas tiesiog ima ir dėliojasi, nes gyvenimas tiesiog taip veikia.

Be to, esu visiškai įsitikinusi, kad gyvenimas be problemų yra neįmanomas, o jei ir galimas, tai žiauriai nuobodus. Kad ir kaip gerai gyventumėme, visada iškyla reikalų, kuriuos turime išspręsti. Toji nuolatinė nepatogumo būsena ir yra tai, kas veda mus ir visą pasaulį į priekį. Reikia tai suprasti ir priimti kaip natūralią gyvenimo dalį.

Psichologas

Jei nuoširdžiai dedate pastangas, kad gyventumėte geriau, bet laimės vis tiek nė pro vieną debesį nematyt arba tie jos spinduliai labai reti, gali būti, kad problema yra gilesnė ir atėjo metas pasikalbėti su specialistu. Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad apsilankyti pas psichologą buvo vienas geriausių jo sprendimų ever. Tai yra absoliučiai normalus išmintingo žmogaus ėjimas, kurio tikrai neturėtų būti gėdijamasi ar juolab siejama kažkuo bloga. Jei visgi nejauku, juk neprivalote apie tai niekam nepasakoti. Tiesa, žinokite, kad ir kainuoja tai ne taip jau smarkiai daug (jei lankysitės valstybinėje poliklinikoje, man regis, iš pradžių – iš viso nemokamai, nesu tikra dėl specialistų kompetencijos, bet bent jau kitose srityse tikrai daug gerų gydytojų, todėl manau, kad tokių turėtų būti ir šioje srityje), ypač suvokus, kokia vertinga investicija į save ir savo laimę gali tapti toks sprendimas. O jei jau labai labai nedrąsu, pradžiai susipažinkite su kokybiška psichologine literatūra, kuri galbūt padės patikėti, kad savęs analizė yra visiškai normalus kelias į savęs pažinimą ir tobulėjimą. Ir tuo pačiu laimę.

Ir svarbiausia. Nesitikėkite, kad kas nors ateis ir jus išgelbės. Liaukitės karštligiškai bei desperatiškai ieškoti meilės ir tikėtis, kad ji ims ir viską sutvarkys. Kur kas geriau susitvarkyti su savimi ir tada visa kita ateis iš paskos.

Na ir pabaigai. Nepamirškite, kad, jei ir jaučiatės (kol kas) nelaimingi, jūs ne vieni tokie. Kaip parodė po liūdnojo straipsnio mane užplūdusios žinutės,visi mes kovojam savo karus, tik kiekvienas kitaip. Ir, be jokios abejonės, reiktų nepamiršti, kad tų etapų gyvenime būna visokių, ir gerų, ir blogų, bet pasibaigus skaudiesiems vėliau paaiškėja, kad jie buvo ne šiaip sau ir atliko savo funkciją tam, kad geriau būtų vėliau.

Sėkmės.

P. S. Jei turite idėjų, kaip papildyti šitą sąrašą, nesidrovėkite ir dalinkitės jomis komentaruose, visiems bus į naudą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

16 Komentarai
Apie aroganciją ir jos menką žavesį realybėje
Įkelta 2017 7 rugsėjo

Apie aroganciją ir jos menką žavesį realybėje

Kartais rašau tada, kai mane kažkas supykdo. Būtent tokiomis akimirkomis galvoje pradeda suktis begalybė sakinių ir pastraipų, kuriuos iššaukia vienokios ar kitokios situacijos. Užuot širdusi ar niršusi sau viena, užsirašau tas mintis, tada skaitau kelissyk, kol galiausiai išsigrynina viešinimui sudėliotas tekstas.

Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad esu siaubingai jautrus žmogus. It’s both a blessing and a curse to feel everything so very deeply. Ir džiugius dalykus, ir skaudulius išgyvenu taip smarkiai, kad kartais paliūdžiu sau, jog gal atbukusiems gyvent lengviau. Bet vėlgi, tikriausiai, jei nebūtų tų nuo dangaus iki prarajos gilių jausmų, ir rašyti tiek ir taip apie viską noro nebūtų. O rašyti man labai, labai patinka.

Šiandien noriu pakalbėti apie aroganciją. Žinot, man kažkaip labai pasisekė ir su šio keisto reiškinio protrūkiais susidurti ligi šiol teko visai seniai. Matyt kaltas (t.y. turėčiau būti jam dėkinga) socialinis burbulas, kuriame tūnau didžiąją laiko dalį. Bet kelios situacijos, kuriose atsidūriau neseniai, privertė prisiminti, kaip atrodo ir kuo dvokia toji arogancija bei kokį koktų ir pakankamai ilgai nusitęsiantį pėdsaką ji palieka.

Anot lietuvių kalbos žodyno, arogancija – tai kitų niekinimas, nemandagumas, pasipūtimas, išdidumas, atžarumas, akiplėšiškumas.

Kartais toji arogancija iš žmonių liejasi akivaizdžiais fontanais, kartais ji tylut tylutėlė, tačiau tarsi peiliais atmosferą kapojanti, kartais jos nė nepastebite, nes ji išsiveržia jums už akių.

Arogantiški žmonės ant jūsų rėkia darbe, socialinėse situacijose, ten, kur nė neketinote pasijusti prastai, bet jų dėka pasijutote. Jie jūsų negerbia, braunasi prieš jus eilėje, murma ir trukdo jums kalbant, aiškina, ką ir kaip turėtumėte daryti, kartais netgi puola, kai jiems neįtinkate. Arogantiški žmonės jus pašiepia taip, kad jums nuoširdžiai skauda ir gelia, taip šaižiai ir dygiai, kad tesinori stačiai į žemę prasmegti. Jie patys nieko doro nedarydami menkina jūsų pastangas ir darbą, nevertina jūsų laiko. Jie elgiasi nemandagiai. Arba, dar geriau – kai jiems kažko reikia, jie šilkiniai, o vėliau, gavę, ko norėjo, jie ir vėl pašiaušia spyglius. Arogantiški žmonės negerbia jūsų socialinės padėties, gebėjimų, išvaizdos, lytinės orientacijos, sprendimų, norų ir žodžių.

Arogantiški žmonės – tai tie mokyklos bulliai (šitam žodžiui gero lietuviško termino nerandu, galbūt arčiausiai būtų “užgauliotojai”), persikėlę į realų gyvenimą. Arba kaip tik, buvę užgautieji, pastebėję, kad, pasibaigus mokyklos kančioms nieks jų nebeengia, tad atėjo metas patiems pajusti, ką reiškia skriausti.

Tai – žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių įsivaizduoja esantys pranašesni už kitus, tai – kiemo herojai, kurie nemandagiai bendrauja su aptarnaujančiu personalu, tačiau kartais ir tie patys klientus aptarnaujantys žmonės, kurie kartais priverčia pasijusti taip, tarsi jiems trukdytumėte. Arogancija – tai monstriukas, kuris įsikūnyti gali į kiekvieną – pareigūną, dėstytoją, ofiso klerką, įmonės vadovą, dainininką, barmeną, aktorių, žurnalistą, architektą, name it. Baisiai daug šito tarp naktinių klubų lankytojų. Sako, kuo daugiau kokaino, tuo labiau išsipūtęs ego. Čia Vice paaiškina, kodėl. Nuo arogancijos neapsaugotas nė vienas, nes sužvaigždėti įmanoma kiekvienoje srityje ar situacijoje, jei tik apsileidi ir nebejauti, kad ragai užaugo ir remia dangų. Lygiai taip pat nė vienas nėra apsaugotas nuo susidūrimo su aštriadančiais arogantais. Stiprūs žmonės geba juos ignoruoti, o silpnesniems užtat skauda.

Tikiu, jog jums atrodo, kad čia jau tikrai jokiu būdu ne apie jus. Vis dėlto, pateiksiu keletą pavyzdžių, kuomet, gal to nė nesuprasdami, elgiatės arogantiškai. Kai koks nors vaikinas ar mergina mandagiai išreiškia jums romantinį dėmesį, tačiau jūs į jį tiesioginiais arba ne visai žodžiais atsakote “Aš – ne tavo nosiai”, elgiatės arogantiškai. (Netgi gali būti, kad visiems laikams ir neatitaisomai to nė nenumanydami sugniuždote jų pasitikėjimą savimi). Kai bendraujate su žmonėmis, kurių finansinės galimybės yra žemesnės už jūsiškes ir akivaizdžiai tuo puikuojatės, elgiatės arogantiškai. Čia – neblogas straipsnis su dar daugiau pavyzdžių apie tai, kaip atrodo taip vadinama “foolish arrogance” ir kokie gali būti jos padariniai.

Kartais girdžiu, „Jis – žvaigždė, tai suprantama”; „Jis – aukšto lygio vadovas, tai suprantama”; „Jis neturi laiko, tai suprantama”. Nu ne, nesuprantama. (Čia – visai įdomus straipsnis apie arogantiškus įvairių sričių darbuotojus.) Arogancija ir visi kiti į jos apibrėžimą įeinantys žodžiai nepuošia, nėra ir, tikiuosi, niekada nebus priimtina pozicija visuomenėje, kurioje gyvename ir kurios nuolatinio tobulėjimo trokštame.

Kai buvau jaunesnė, stebėdavau tuos pasipūtusius žmones ir netgi galvodavau, kad pretenzingas elgesys yra kažkokia siekiamybė, kurios nesuprantu. Ir, kai būdavau užgauta tokių žmonių, manydavau, kad turbūt išties kažką darau ne taip, atrodau ne taip, neturiu tiek pinigų, kad galėčiau visavertiškai jaustis, galvodavau, kad tie aštrūs liežuviai mano link nukreipti būdavo ne be priežasties ir kaip reikiant grauždavau save iš vidaus.

Tačiau, kuo daugiau žmonių pažįstu ir įvairių situacijų atsiduriu, tuo geriau ir aiškiau suprantu, kad tai tiems kandiesiems arogantams kažkas ne visai gerai. Dažniausiai toks jų elgesys – atvirai išreikšta vidinė kančia, pripažinimo trūkumas, pasimetimas ir blaškymasis, nuo kurio bėgama išsiliejant ant kitų. Prisiminkite tai, kitą kartą pajusite gėluonį. Kažkada rašiau, “būk tikras, būk šviesus ir ramus, būk gražus paprastumu ir nepretenzingumu. Ne arogancija, ne pompastika ir ne riksmais.” Nors šis kelias ir ne pats lengviausias, jis kur kas tvaresnis už vienadienius blizgučius.

Tik nemaišykite. Galima labai pasitikėti savimi, galima ir net reikia didžiuotis savo pasiekimais, galima turėti aštrų humoro jausmą bei sąmojį, galima draugiškai pašiepti, galima būti blogos nuotaikos, galima pykti, galima nenorėti kažko daryti, žinoti savo vertę ir nesutikti su siūlomomis nepalankiomis sąlygomis. Tik nereikėtų viso to išreikšti pasipūtimu, atžarumu ir nemandagumu, jei norite ir siekiate būti oriu ir geraširdžiu žmogumi. Jei ne – na, tai tuomet viskas galima, kiekvienas renkasi savo kelią.

—

„…saugoti save nuo kasdienybės pavojų, susidėti saugiklius – saugoti save – gal net nuo sėkmės, pasisekimo, pripažinimo… stebėti – ar dar nepradėjai patikti sau pačiam… 

Yra toks anekdotinis patarimas-perspėjimas – einant į vakarėlį: „jeigu baliuje kažkuriuo metu pajusite, kad esate protingas, grakštus, ypatingas ir seksualus – tuojau pat eikite namo – nes tai reiškia, kad esate visiškai girtas”… gyvenime panašiai – kai aiškiai supratote, kad jums sekasi, kad esate daug pasiekęs, kad turite, ką reikia turėti, kad viskas labai gerai – gali būti, kad esate girtas nuo kasdienybės… eikite namo – į savo sielos namus…”

L. Degėsys

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Palikite komentarą
Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą
Įkelta 2017 1 rugsėjo

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą

Taip, rugsėjis ir vėl užklupo netikėtai, versdamas dvigubai ilgiau nei vasarą stovėti kamščiuose, o automobilį vakare grįžus namo statytis kitoj gatvėj, nes tiesiog nebuvo vietų. Bet nieko tokio, išgyvensim.

Turbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad mėgstu rudenį. Ir pasibaigusios vasaros baisiai negailiu. Ruduo yra nuostabus metas, o ypač pirmieji jo mėnesiai. Visi po atostogų įdegę, pasipuošę naujomis eilutėmis ir kirpimais grįžta į ofisiukus, parduotuvių lentynos prisipildo nebrangių nektarinų, vynuogių ir kitų gėrybių, prasideda nauji serialų sezonai, iš vasarinio sąstingio išsijudina visi protmūšiai bei kiti renginiai, o rugpjūtį tuštutėlės buvusios miesto gatvės atgyja. O ta rudenio saulė, jau žvarbesniais rytais užliejanti pamažu geltonuoti pradedančius medžius yra vienas nuostabiausių metų laikų reiškinių.

Iki pat liepos pabaigos man manoji vasara neatrodė baisiai linksma ir įdomi, o viduj vis jutau kažkokį nerimą ir neužtikrintumą, tačiau rugpjūtis galiausiai privertė patikėti, kad viskas bus gerai ir tos visos kitiems nematomos vidinės tuštumos užsipildė. Tiesa, sutikau ne vieną žmogų, kuris, kaip ir aš, sakėsi sulaukęs suaugusiojo gyvenimo nebežinąs, kągi su ta vasara daryt ir irgi jaučiantis keistą, gąsdinančią nežinomybę. Taigi, jei ir jums taip buvo, žinokit, kad jūs – ne vieni.

Dabar, žvelgdama atgal suprantu, kad visgi toji mano vasara buvo pati puikiausia, o tai suprasti ir vėl tiesiog prireikė laiko.

O prasidėjo ji man jau priešpaskutinį gegužės savaitgalį, kai su LGBT svita Vėliavos dienų proga apsilankiau Klaipėdoje ir Kaune. Kai iki kelto likus 15 min sumąstai, kad reikia spėt į vakarėlį Smiltynės Jachtklube, taksistui per miestą lekiant link perkėlos ne pačiu saugiausiu greičiu sukyla toks fainas, paaugliškas adrenalinas. Baisiai skanus maistas „Temperatūroj“, o Kauno „Kultūra“ – žiauriai gera vieta, kur sekmadienio popietę grojamas visas Leon Bridges debiutinis albumas.

Po to sekė Protų kovų finalas Molėtų rajone, mylimosios grįžimas su naktiniais šokiais „Vėjuos“, virtusiais į rytinius šokius Opiume, kur kažkas klubinėtojams leido Hare Krishna, o šie klusniai judėjo į ritmą ir afteris Anykščiuose su naktiniu spooky nuklydimu į Ukmergę; nuostabusis Talinas (apie jį dar tikrai parašysiu išsamesnį tekstą tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti), trumpas, bet baisiai mielas apsilankymas Lazdijuose (kur pirmąsyk šią vasarą basom kojom ėjau per dar rasotą žolę įmerkt savęs į ežerą nuo liepto) su trumpu nulydimu į Seinus ir pažintimi su Dzūkų jūra; kaip visada nuostabūs Migruojantys paukščiai prie Molėtų; darbo savaitė vis labiau gražėjančioje ir kultūringėjančioje Palangoje; neregėtoji Rusnė su išplaukimu per marias į Mingę, šokiais virtuvėje ir rūkytos žuvies puota; tiesiai iš ten – Kaunas ir skrydis su tėvais į Stokholmą (apie šitą irgi bus išsamiau atskirai), vos grįžus – viską tobulai vainikavęs ir galutinai laimės būseną užtvirtinęs savaitgalis, kuriame buvo fantastiškai gerai pavykęs laidos dešimtmečio susitikimas Panevėžy (kai savam mieste grįžti 6 ryto, tai suprask, kad šventė buvo rimta) ir galiausiai – kūlvirsčias sekmadienis su mylimaisiais Nidoj, wild wild west tuk-tukais, skausmingiausiu ever nesibaigiančiu lipimu į kopas ir kitais nuotykiais.

Kaip ir anksčiau, toliau renku sparnuotas bičiulių ištartas frazes.

Apie Estiją:

„Pagal tai, kiek pas juos socialinių reklamų, panašu, kad jie turi daug problemų.“

Apie kalbą:

-Labai norėčiau mokėti gestų kalbą.

-Estų kalbą?

Apie vaistininkų išmoningumą:

„O kaip sužinoti savo spaudimą? Nueini į vaistinę ir pasako?“

Apie norus:

-Aš užsinorėjau sushių.

-Tai čia beveik kaip aš, tik aš užsinorėjau sysiu.

Apie gerą klausą:

-Žiūrėk, kviečių gemalai.

-Kačių vėmalai?

Apie KENZO drabužius:

„Užsidėsiu Kinzos džemperį.“

Apie gerą klausą vol.2:

-Let‘s tell a few ghost stories.

-Goat stories?

Apie gervuogę gėrime:

„Kas čia pas tave taurėje, ikrų kamuolys?“

Apie verslumą:

„Aš kažkokį būdą buvau sugalvojęs kaip gauti pinigų, bet dabar reikia jį prisiminti.“

Apie paslaugas Yagoje:

-Nu, darysies auros nuotrauką?

-Aurelijos nuotrauką?

Apie meilę gamtai:

„Aš nesisioju į jūrą, tik į ežerus, upes ir kūdras.“

Apie intuiciją:

„Aš tepuosi makiažą tiesiog iš jausmo.“

Apie šarkas:

-That‘s a weird-looking crow.

-Maybe because it‘s not a crow?

Apie interneto ribas:

„Google is so disappointing sometimes.“

Apie sugrįžusį festivalį, kurio sugrįžimo niekas nei tikėjos, nei laukė:

„Jei tavo festivalio pagrindinis headlineris yra Solo Ansamblis, tai gal reiktų susimąstyt.“

Apie Michael Jackson:

„Čia yra Kanye Westo pirmtakas juodaodžių kultūroje.“

Apie vidinę taiką:

„Aš manau, kad meluoti bičui, kad jis tau užstatė vaiką tam, kad jis tave vestų, žiauriai ne fengšui.“

Apie gurmaniškus pomėgius:

„Man skanu yra duona, ant jos sviestas, dar dešrytės kokios.“

Apie tikslumą:

„Na va, mano svoris po pusryčių, su šortais ir telefonu jau pasiekė 78,3kg.“

Apie nepaklusnias technologijas:

„Man atrodo, sugedo instagramas, nes niekas nelaikina.“

Apie sveikus įpročius:

„Matai, kaip aš taisyklingai čiaudau?“

Apie kovą su agresyviais kaimynais:

„Aš parkavausi, jis man pradėjo rodyti fuckus, ženklus, kad užmuš ir pan. Tai aš išlipau ir pradėjau plot.“

Vasaros muzika – LCD Soundsystem – American Dream, A Scene from a Future – Manfredas edit, Šventinis Bankuchenas – Music bei Paris Taxi Restaurant, Zeal & Ardor – Devil is Fine.

Vasaros netikėtumas: visgi baigta tvarkyti Vilniaus g.

Vasaros startupas nr.1: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje.

Vasaros startupas nr.2: atrasti technologiją, kuri užtikrintų, kad nelis.

Vasaros startupas nr.3: telefone įjungti flashlight, padėti ant jo butelį ir taip pasidaryti gana neblogą šviestuvą. Gražiausiai šviečia Borjomi buteliai. Čia rimtai.

Vasaros šlapios kojos: kai grįžti į naujus namus ir tenka nusiaut batus, nes per balas vidiniam kiemely neįmanoma praeit neįbridus iki blauzdų.

Vasaros klasika: miegas su ta vienintele gyva likusia muse (arba uodu) kambary, kurios neįmanoma pagaut ir kuri tau vis trankos į veidą.

Vasaros neįprasta paslauga: kelnių parietimas.

Vasaros pastebėjimas nr.1: kaip būtų faina, jei visi žmonės būtų tokie draugiški ir laimingi kaip visi, kuriuos sutinki Nidoj.

Jau ne ne vasaros, o šiaip pastebėjimas nr.2: pastebėjot, kokie pakantūs eilėms pasidarė žmonės, atsiradus išmaniesiems?

Vasaros pavėluotas susivokimas: kokie gi visgi tie žmonės gražūs – aukšti, žemi, apvalūs ir lieknesni, trumpais, ilgai, banguotais plaukais, raudonom ar purpurinėm lūpom, puošniais drabužiais ir be jų – visi skirtingai ir kiekvienas savaip.

Vasaros pakartotas susivokimas: kokia gi ta Lietuva graži su savo margom laukinėm pievom, pušimis, pajūriu ir kas vakarą vis kitokiu dangum.

Šią vasarą aplankiau daugiau apžvalgos bokštų negu yra tekę anksčiau gyvenime. Taip pat paragavu dviejų patiekalų, apie kuriuos tiek metų girdėjau sklindančias legendas – Kavarsko koldūnų ir Karmėlavos cepelinų. Turbūt nebus nė kiek netikėta, kad nei vieni, nei kiti baisiai gero įspūdžio nepaliko.

2017-ųjų vasara ypatinga tuo, kad, savo pačios nuostabai, sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net 6-uose festivaliuose. Sūpynės, Devil Stone/Velnio akmuo, Origami, Vasaros Brizas, Yaga gathering, Mėnuo Juodaragis. Sakiau, kad mėginti išrinkti patį geriausią festivalį – nesąžininga, nes visi jie skirtingi, todėl galiu tik pasakyti, kur man šiemet buvo smagiausia. Sūpynėse (kad jį kur tą lietų), Devil Stone (kitąmet vyksiu būtinai ilgiau ne vienai nakčiai) ir Vasaros Brize. O štai geriausią DJ pasirodymą išvyday Yagoj, kur Roe Deers atstovaujantis St. Stereo dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių šokdintojų Lietuvoje.

Man regis, šią vasarą Vilniuje tepraleidau kokį vieną ar du savaitgalius. Taip pat negaliu patikėti, bet per visą vasarą nė karto nebuvau Vasaros terasoj, kurioje anksčiau leisdavau turbūt kas antrą vakarą.

Tai tiek, tikrai galėčiau ir išsamiau, bet suprantu, kad baisiai ilgi kažkieno ilgesingi pasakojimai galiausiai pabosta, o šitas ir taip gavos gana ilgas. Pabaigai, nepamirškite šitų puikių žodžių:

„Laivai yra saugūs uoste, bet ne tam jie skirti.“

Kita stotelė, jau rytoj – Roma.

2 Komentarai
Apie tai, ką verta sekti Facebook’e (asmenybės) – atnaujinta 2019 m.
Įkelta 2017 24 rugpjūčio

Apie tai, ką verta sekti Facebook’e (asmenybės) – atnaujinta 2019 m.

Žmonės ne kartą yra manęs klausę, kuriuos veikėjus verta sekti ir ką aš pati skaitau Facebook‘e. Taigi, nutariau, kad derėtų sudaryti konkretų sąrašą (kuris, beje, yra išrikiuotas tiesiog abėcėlės tvarka) žmonių, kurių postai man dėl vienų ar kitų priežasčių atrodo įdomūs. Taigi, prašom, su nuorodomis į asmenybių profilius ir trumpu komentaru, ką pas kiekvieną jų galite rasti. Kai kur išsiplėsiu daugiau, kai kur paminėsiu tik kelis raktinius žodžius. Dažnai kartosis terminas „humoro jausmas“, nes šitai lengviausiai atveria kelią į mano širdį. Tiesa, kai kurie jų turi ne tik asmeninį profilį, bet ir page, tačiau šįkart kreipiu jus į asmenybės paskyrą.

Su gal tik kokiomis pora išimčių neįtraukiau krūvos tų, kurie ir taip turi galybę sekėjų, o tarp jų, tikriausiai ir jus. Tam, kad nebūtų kartojimosi ir atkreiptumėte dėmesį į tuos, kurių galbūt dar nespėjote pastebėti. Bei tų, kuriuos skaitinėju dėl kažkokių keistų asmeninių priežasčių, bet nežinau, ar jų turinys labai įdomus platesnei auditorijai ir ar jie patys norėtų didesnio sekėjų rato. Be to, yra žmonių, kuriuos seka dešimtys ar šimtai tūkstančių, tačiau mano kuklia nuomone, jų sekti visai neverta ir juos sekdamas kaži ar ką vertingo gausi. Dar yra žmonių, kuriuos mielai sekčiau, tačiau jie savo profilius yra nutarę laikyti slaptai ir šios galimybės nesuteikia arba viešus postus rašo baisiai retai. Važiuojam.

  1. Aidas Puklevičius – sąmojingas požiūris į visuomenės aktualijas bei classic art memes savitu stiliumi.
  2. Airidas Jankus – stand-up komikas, kuris kartais pasidalina smagiais apmąstymais apie pasaulio tvarką.
  3. Akvilė Kavaliauskaitė – viena iš žurnalo Happy365 kūrėjų, laidos „(Ne)emigrantai”, kurios herojų istorijos bei tai, kaip jos pristatomos, dažnai kelia šypseną, bendraautorė. Kartais skelia taip tarsi mano mintis skaitytų.
  4. Algis Kriščiūnas – dalininkas, fotografas, žurnalo Happy 365 redaktorius, muzikantas. Daug gražių vaizdų, šmaikščių ir rimtų istorijų bei įkvėpimo.
  5. Anthony Kisliak – nu jo humoro jausmas yra kažkas nuostabaus. Daug medinukų, gerų įžvalgų ir muzikos. Kartais būna blokuotas FB, todėl pasitaiko pauzių.
  6. Aurelija Ignotaitė – ši Anglų kalbos studijos vadovė žino, kaip rašyti ir turi puikų humoro jausmą. Rašo apie viską – žmones, keliones, kasdienybės absurdus ir nelabai jaudinas dėl to, ką žmonės pagalvos.
  7. Aušra Kaziliūnaitė – poezija, įdomus gyvenimas ir pastebėjimai įžvalgiomis akimis. Labai ją mėgstu.
  8. Aušra Lapė – kai atradau šios merginos paskyrą, per vieną vakarą perskaičiau viską, ką ji yra prirašiusi ir dabar liežuvį ištiesusi laukiu kiekvieno naujo įrašo. Jei patinka sąmojis ir sveikas protas (nu tikiuosi, kad patinka) – privaloma.
  9. Aušra Šeduikytė – Atsikeli ir varai galva bei šiaip protinga pana, kuri ne tik kuria nenormaliai gražius ir stilingus daiktus, bet dar ir kai parašo, tai parašo, net ir ilgesni tekstai dėmesį išlaiko iki galo. Tiesa, neseniai tapusi mama, Aušra rašo rečiau, bet tikiu, kad greit vėl grįš į vėžias.
  10. Dominykas Noruišis – kartais būna labai juokinga, kartais ne taip, bet dėl tų labai – verta.
  11. Donatas Puslys – portalo bernardinai.lt redaktorius, panevėžietis ir šiaip kietas žmogus, kuris daug rašo politiką ir pasaulį.
  12. Dovilė Filmanavičiūtė – ilgai maniau, kad ji – dar viena arogantiška persona iš Lietuvos pseudožvaigždukų gretų, tačiau paskaitinėjusi daugiau įrašų supratau, kad klydau. Ypač gerbiu už sugebėjimą pasijuokti iš savęs bei absurdiškų gyvenimo situacijų. Istorija apie užstrigimą autobusų stoties tualete – kažkas nerealaus.
  13. Dovydas Skarolskis – politika, provokacijos, absurdo humoras.
  14. Evelina Stundžienė – Maistas ausims ir Evelinos kuchnia autorė. Kelionės, čipsai, kiaušiniai, šaltibarščiai.
  15. Haroldas Mackevičius – puikus humoras ir kasdienybės ironija.
  16. Jolita Vaitkutė – šita mergina yra nežmoniškai talentinga, todėl manau, kad ją sekančiųjų turėtų būti ne 12k, o bent 112k visame pasaulyje. Todėl, kad jos portretai, sudėlioti iš maisto, žemės, ko tik norit, kiekvieną kartą priverčia iš naujo ja susižavėti.
  17. Jurga Baltrukonytė – vyriausioji žurnalo Happy 365 redaktorė. Jurgos laiškus ir straipsnius „Panelės“ žurnale paauglystėje skaitėme visos, dabar nemažai nuostabumų persikėlė į internetą. Nuoširdumas, optimizmas ir meilė gyvenimui.
  18. Karolis Vyšniauskas – muzikos gerbėjai turbūt ir taip jį seka, o jei ne – tai sekit, nu.
  19. Karolis Žukauskas – projekto Lietuvon.lt autorius, šiaip smagus, šmaikštus bei pastabus keliautojas ir atradėjas. Pastaruoju metu – ir provokatorius.
  20. Kristupas Sabolius – žinau, kad jam dėstant VU, paskaitų lankomumas muša rekordus, o dėl jo svaigsta kas antra studentė. Filosofas, rašytojas, vertėjas, žiauriai protingas ir kūrybingas žmogus. Postina retai, tačiau visada įdomiai.
  21. Liudvikas Andriulis – pavydžiu jam sugebėjimo taip fantastiškai dėstyti mintis ir meistriškai jas rikiuojant priversti skaitytojus susidomėti net ir tais dalykais, kurie šiaip gal ir nebūtų įdomūs. Norintiems rašyti būtina sekti vien jau dėl to, kad matytumėt, kaip reikia teisingai tai daryti.
  22. Loreta Vaicekauskienė – kalbininkė, viena iš tų intelektualių, kuri kalba suprantamai ne tik kitiems intelektualams, bet ir man. Žiauriai protinga ir įžvalgi moteris.
  23. Lukas Ramonas – man jo sąmojo viršūnė buvo nebesveikai geras tekstas apie lietuviškas vestuves (jei dar neskaitėt, tai lėkit kūlvirsčiais skaityt), tačiau jis ir šiaip dažnai pasimėto puikiomis įžvalgomis. O ko jau vertos dėdės Kęsto bylos.
  24. Lukas Šidlauskas – Šventinis Bankuchenas irl. Būtų įdomu vieną dieną įlįsti į jo galvą ir suvokti, kas ten dedas, bet šitas bičas jau ne kartą įrodė, kad jo nurautam ir mano skoniui fantastiškam humorui ribų nėra. Aj, nu ir tikrai ne visiems, bet nepavydžiu tiems, kurie nesupranta.
  25. Mantas Bartusevičius – nu jis šiaip yra labai juokingas žmogus.
  26. Mantas Velykis – reklamos agentūros kūrybos vadovas, dažnai pradžiuginantis įžvalgomis apie tą pačią reklamą ir šiaip dalykus.
  27. Nerijus Mačiulis – ekonomistas, pasižymintis puikiais rašymo sugebėjimais.
  28. Paulius Ambrazevičius – dar vienas labai protingas žmogus su puikiu humoro jausmu. Toji linija apie futbolą man neįdomi, tačiau numanau, kad yra tokių, kuriems kaip tik limpa. Daug rašyti nereikia, žinot ir taip, bet nu negaliu neįtraukt.
  29. Paul de Miko – per kiek daugiau negu pusmetį užvaldęs lietuviškąjį Youtube, Paulius ir toliau kepa sąmojingus video. Duodu jam didžiulį pliusą už tai, kad net ir sulaukęs tiek dėmesio, jis iki šiol ir rengdamas savo video, ir bendraudamas su sekėjais išlieka paprastas ir taikus. O be to, kitus kūrėjus mato ne kaip konkurentus, o kaip kolegas. Nu ir ta rūūūžava.
  30. Paulius Gritėnas – „kritika, humoras, įžvalgos, filosofija, absurdas, melancholija, panevėžietiškumas ir beisbolas“ – rašo jis FB skiltyje, kur galima trumpai susumuoti, apie ką jūs. Šitą turbūt ir taip sekat, o jei ne, tai pradėkit.
  31. Raminta Kėželytė – dar viena kieta pana, kurios humoro jausmas bei požiūris į dalykus dažnai sutampa su maniškiu.
  32. Ramūnas Zilnys – apie savo simpatijas jam esu kalbėjusi ne kartą. Nežinau, kiek koncertų jis pamato per mėnesį, tačiau, sprendžiant iš FB sienos, juose lankosi bene kasdien. Ir visada turi, kažką įdomaus papasakoti. Puikus humoro jausmas, pozityvas, tekstų kokybė ir man labai artimas požiūris į pasaulį.
  33. Ričardas Savukynas – Rokiškis Rabinovičius nevaro paviršiumi, visada varo giliai ir išsamiai. Politika, visuomenės reiškiniai, dažnai ilgi, bet visada kruopščiai parengti tekstai.
  34. Rytis Vyšniauskas – tarp nesibaigiančio srauto apie krepšinį būna ir labai neblogo humoro, dėl kurio jį ir seku.
  35. Robotas Meška – šitam interneto herojui padariau išimtį, nes tai – ne žmogus, tai – Robotas bei Meška. Aukščiausios klasės humoras, politika bei humoras apie politiką.
  36. Simonas Mieliauskas – visiškai nurautos ir nuostabios kasdienybės etiudų transliacijos tekstu.
  37. Šarūnas Černiauskas – Tyrimų skyriaus vadovas portale 15min. Kartais – rimti, išsamūs tekstai apie politiką bei kitus visuomenės reiškinius, kartais – klasiškas humoras.
  38. Tomas Nemura – reklamos pasaulio ekspertas, kuris ne tik veda baisiai įdomias paskaitas, bet ir karts nuo karto smagiai rašo feisbuke.
  39. Tomas Ramanauskas – dar vienas reklamos genijus. Apie T. Ramanausko nuostabumą rašiau ne kartą, rašau ir vėl.
  40. Ugnius Antanavičius – aiškinamosios žurnalistikos žanro atstovas, krepšinio (daugiausia NBA) entuziastas, medinio humoro guru, panevėžietis ir šiaip labai protingas bičas, kuris, kažkuo susidomėjęs, kartais taip netingi giliai tai išnarstyti, kad vėliau iš to gimsta puikiausi straipsniai bei postai.
  41. Unė Kaunaitė – turėtumėme labai džiaugtis tuo, kad pasimokiusi užsienyje, ši nepaprastai protinga ir veikli mergina nutarė grįžti į Lietuvą ir kurti jai. Daugiausiai besispecializuojanti švietimo srityje, ji yra žmogus, kurio buvimas arti valdžios leidžia man tikėti šviesia mūsų šalies ateitimi, kuri nuo to švietimo ir prasideda.

Na ką, tikiuosi, kad atrasit kažką naujo ir vertingo. Pati savo ruožtu mielai papildyčiau šį sąrašą žmonėmis, kurių tekstai ir jie patys, jūsų nuomone, yra verti dėmesio, tad nesidrovėkite komentaruose dalintis rekomendacijomis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 Komentarai