Pirmyn į turinį

Kategorija: Vilnius

Pakalbėkim apie gerus dalykus

Dažnai, oi labai dažnai mėgstam prie visko kabinėtis, viską kritikuoti ir būti viskuo nepatenkinti. Na, bent jau aš tai tikrai labai mėgstu ir dažnai tai darau. Lengva kalbėti, kai kažkas neįtinka, nes susierzinus žodžiai liejas ypač lengvai. Nesakau, kad apie tuos negerumus kalbėti nereikia, bet šiandien pakalbėkim apie gerus dalykus.

Apie tai, kad Fever Ray ką tik išleido naują albumą.

Apie tai, kad į Gedimino prospektą grįžta šuns su akiniais skulptūra.

Apie tai, kad didžiųjų prekybos centrų (tarkim Europos, Panoramos) šeimininkai jau kurį laiką rūpinasi jų lankytojų uosle bei su ja susijusiomis emocijomis ir ten užėjus kvepia fainais nepigiais patalpų kvapais.

Apie tai, kad tuose pačiuose prekybos centruose galim nusipirkti kaparėlių, kedrinių pinijų ar bolivinių balandų, apie kurias prieš dešimt ar daugiau, o gal mažiau metų nė girdėję nebuvom.

Apie tai, kad niekur neišvykę Vilniuj galim paragauti kokių dvidešimties skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.

Apie tai, kad Panevėžio „Špunkoj“ galima paragauti deep fried „Mars“ bar, kurio skonis yra kažkas fantastiško.

Apie tai, kad Vilniuje pigu važinėti taksi, jei esi ne vienas, kartais net pigiau negu viešuoju transportu.

Apie tai, kad nauji telefonai ir kompiuteriai (dauguma atvejų) jau niekada nebebus blogesni ar lėtesni nei seni.

Apie tai, kad už telefono ryšio ar bankų paslaugas kai kurių kitų šalių kontekste mokam neįtikėtinai mažai.

Apie tai, kad kadaise gana įprastas buvęs kai kurių profesijų atstovų išgerinėjimas darbo vietoje tapo neįsivaizduojamu dalyku.

Apie tai, kad Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur mieste galima skraidyti oro balionu.

Apie tai, kad kažkam vėl prakalbus apie medicininių kanapių legalizavimą vis mažiau individų klykia „Narkomanai“ ir vis supratingiau reaguoja į šį pasiūlymą.

Apie tai, kad šį mėnesį Kablys atveža ir Blawan, ir Rødhåd.

Apie tai, kad vis daugiau kompanijų vadovų supranta, jog algas mokėti vokelyje ir slėpti mokesčius yra nelygis.

Apie tai, kokio nuostabumo nuotraukų kolekcijas karts nuo karto papostina Uroboras.

Apie tai, kad bene kiekvieną dieną vykstančiuose protmūšiuose dažnai nebūna nė vieno tuščio staliuko.

Apie tai, kad pernai vykusio Baltic Pride parado metu Vilniuje jau nebebuvo milžiniškos skustagalvių minios, pasirengusios į miltus sutrint bežygiuojančius, o pernai išėjo knyga „Lietuva atsiskleidžia“ ir joks piktuolis jos pristatymo metu nė nekriuktelėjo.

Apie tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rūkyti yra visiška nesąmonė ir nusikrato šito blogo įpročio.

Apie tai, kad prieš dešimt metų vidaus kavinėje valgydami picą galėdavom įkvėpti netoliese sėdinčio rūkoriaus cigarečių dūmų, o grįžus iš klubo jai dvokdavo net apatiniai, o dabar viduj užsidegt cigaretę nesinori net rūkantiesiems.

Apie tai, kaip vis daugiau keliaujam.

Apie tai, kaip patogu iš Vilniaus išvažiuot aplinkeliu ir neužstrigt kamštyje.

Apie tai, kad prieš dešimt – penkiolika metų per dieną būtum pamatęs kokį vieną bėgiką ir kelis dviratininkus, o dabar kai kuriose miesto zonose jų knibždėte knibžda.

Apie tai, kad ilgai vieni buvę ir vienatvės skausmus kentėję draugai pagaliau nu randa tą meilę ir paskui švyti iš tos meilės.

Apie tai, kad įvairiausiose maitinimo įstaigose jau tapo visiškai įprasta ir paprašyti vandens, ir jo negailėti.

Apie tai, kad užsiimti savanoriška veikla, duoti kraujo ar tvarkyti aplinką daugybei žmonių yra ne liaupsių medžiojimui skirtas žygdarbis, o savaime suprantamas įprotis.

Apie tai, kad visos tos statybų aikštelės galiausiai virs naujais gyvenamųjų namų ar verslo kvartalais.

Apie tai, kad elektroninės knygos ir internetai toli gražu neišstūmė popierinių knygų, na ir šiaip knygynuose bei bibliotekose pilna žmonių.

Apie tai, kiek namų Vilniuje puošiasi nuostabiais piešiniais.

Apie tai, kad „Lietkabelis“ jau antrą sezoną kaip reikiant judina Lietuvos krepšinio vandenis.

Apie tai, kad kadaise sulaukdavę kelių įdomesnių žvaigždžių koncertų per metus, vien per praėjusią savaitę turėjom ir Nelly, ir Nelly Furtado.

Apie tai, kad ir Ryanair, ir Wizzair jau nuo kitų metų turės tiesioginius skrydžius į Atėnus, kur jau kokį penkmetį patekti daugiau ar mažiau adekvačia kaina pavykdavo tik per kokį Kijevą ar Bergamą.

Apie tai, kad kur kas daugiau žmonių negu anksčiau nebestato savęs į rėmus ir siekia veikti tai, ką iš tikro nori, o ne tai, ką reikėtų.

Apie tai, kad seni draugai lieka draugais, nors kartais gyvenime ir kvailas pabūni.

Apie tai, kad atsuko laiką ir šiąnakt net valanda ilgiau miegosim.

Pakalbėkim dažniau apie gerus dalykus.

5 Komentarai

Išvykos į namų apyvokos prekių parduotuves kenkia jūsų sveikatai

Daiktų, kuriuos žūtbūt reikia įsigyti, sąrašas ilgėjo, o kelionę į IKEA vis atidėliojau. Nežinau, kažkoks vidinis jausmas ir blankūs prisiminimai sakė, kad man ten nepatinka, bet jau gerai ir nebeprisiminiau, kodėl. Ir štai vieną sekmadienio popietę nebeišvengiamai pribrendo laikas nukeliaut į tolimąjį Vilniaus kraštą ir išbraukyt tuos naujuos namuos taip trūkstamus daiktus iš checklist‘o.

„Kadangi man reikia tik kelių dalykų, ilgai neužtruksiu. Dabar 15:00, tai kokią 17:00 jau bus done“, naiviai galvojau sau (spoileris – nebuvo). Sakysit, nėr čia ko ten važiuot savaitgalį, nu bet oh well, kitaip neišeina.

Ir tada, jau įvažiavus į IKEA aikštelę ir joje apsukus tris ratus nerandant kur pasistatyti mašinos, kamuoliniu žaibu pradėjo verstis prisiminimai, kodėl kažkada prisiekiau ten nebegrįžt. „Ne nu bet jau kad atvažiavau, tai jau tiek to, kaip nors.“

Patarimas tiems, kurie į IKEA atvykstat praalkę. Nueikit, užkąskit, nes vis tiek užtruksit, o buvimo hangry (hungry+angry, mano pastarojo meto mėgstamiausias žodis) pojūtis vis stiprės. (Netikėtas atradimas – ten labai padorūs šaltibarščiai po 0,89eu. But that‘s about it.)

Visada maniau, kad niekur nebūna baisiau negu oro uostuose, kur atrodo, kad šeimos kažkur vyksta su mažiausiai trimis vaikais, o tie vaikai velnias žino nuo ko pamišę strikinėja, žviegia ir galvom verčias, sukeldami masinio pamišimo įspūdį (aš žinau, kad už šitą pizdelinimą mane dievas irgi nubaus nepaklusniais vaikais, bet nu gerai, bus laikas, tada ir atkentėsiu, o dabar galiu bumbėt. Ir šiaip, seniai sakau, kad visiems tėvams su vaikais reikia po medalį duot už kantrybę ir tai, kad sugeba nepakvaišt, bet nuo tylios pagarbos ir užuojautos jiems man jų vaikų klyksmas tylesnis nepasidaro.). Tai va, žinokit, IKEA kavinėje yra baisiau negu bet kuriame oro uoste, kuriame esu buvusi. Net transatlantiniame dvylikos valandų skrydyje iš Varšuvos į Torontą, kur kiekviena lenkų šeima vežėsi po penkis vaikus, nebuvo taip blogai.

Karšta, trūksta oro (rimtai, ten ir visame prekybos centre kažkas ne taip su ventiliacija, nes tikrai spaudžia galvą), vaikai klykia, tėvai klykia ant vaikų, kad tie neklyktų, stalai nukrauti puspilnėmis paliktomis lėkštėmis (sprendžiant, ką valgyt, pilvas būna tuščias, akys mato, visko noris, o krauna daug, o paskui vis tiek tiek netelpa ir kažkada patrūksti), visur mėsos kukuliai, kur tik pasisuksi – kalnai mėsos kukulių, paliktų išmest.

(Išeinant mačiau kilometrinę eilę prie tų minkštų ledų iš aparato po trym centų. Important things are important).

Šiek tiek užkandus visgi pasidaro čiut ramiau ir jau galima eit pildytis sąrašo.

Nežinau, kaip kitiems, bet veikia mane tas puikus visual merchandising‘as ir Ikėjoj visada ištinka susižavėjimas daiktais, kurių man nu šiaip gyvenime tikrai nereikia ir nereikės dar šimtą metų. Ar man reikia dailaus induko rankų muilui supilt? Nu blyn, tikrai nereikia, bet nu koks gražus. Ar man reikia paveikslo su išsiuvinėtu elniu? Gal virš durų tiktų? NE NU tikrai, tikrai nereikia. Duodu sau įsivaizduojamą pliūchą ir grįžtu prie savo sąrašo.

Visko daug, viskas vilioja, visko reikia, jei kas neaišku, pardavėjų akiraty nėr, nepaklausi, žmonių milijonas, visi jau akivaizdžiai pakrikusiais nervais, bet kažkaip dar laikosi, dar bando būt mandagūs, bet matosi, kad kantrybė pakibus ant paskutinio plauko, po kojomis malasi vaikai ir išmėtytos prekės, vis dar karšta, vis dar trūksta oro, galvoj pradedu jausti pulsavimą.

Ikėjoj prie išėjimo šiaip tikrai galėtų laukti psichologų komanda su raminančia arbatėle, kuri pasirūpintų, kad žmonės namus pasiektų dar visai nepraradę sveiko proto ir nepasirengę kažkur netinkamai nukreipt susikaupusios agresijos.

Nu gerai, 17:10, sąrašas beveik užpildytas, bet dar reikia vinių ir mažų veidrodukų koridoriui. Ikėjos veidrodžiai netinka, nes per dideli. Mažų yra „Senukuos“. „Senukai“ šalia. Nu davai, varom*. „Mažai ko reikia, greit susisuksim jau dabar tikrai“, sakau aš. (Nesusisukom, tai AIŠKU, kad nesusisukom). (Pridėsiu, kad absoliučiai visą laiką nei tai lietus, nei tai dangaus skrepliai, įkyriai purškia į veidą).

Atvarau į Senukus ir suprantu, kad, palyginus su jais, IKEA buvo rojus žemėje. Senukuose visko yra, tik nieko neįmanoma rast. Tik va žmonių mažiau. Dar prisimenu, kad ten būna visai fainų augalų, o seniai norėjau draugams padovanot augalą didelėm šaknim, tai prigriebiu nedidelį medelį, kad paskui nepamirščiau ir nešuos su savimi. Nu ką, reik vinių. Išnaršiusi penkias eiles lentynų medvaržčių pradedu galvot, kad nu blyn, gal vinių nieks nebenaudoja, kąžinau. Visgi pasiteirauju konsultantės. Ai va, pasirodo, yra, tik šeštoj lentynoj, kampe, viena rūšis. Nu gerai, imu pakuotę, duok die man jos užtektų dešimčiai metų į priekį.

Primenu, kad atstumai Senukuose tarp visko yra tokie, kad pusvalandį pasisukiojęs jautiesi kaip neblogai paplušėjęs sporto salėj, tik skirtumas tas, kad esi su paltu, tau dūšna ir ima nervas nieko nerandant.

Toliau – veidrodžiai. Beieškodama pati pagalvoju, kad visgi reikia paklausti konsultantų, kur iš viso Senukuose sudėti visi veidrodžiai. Atsisuku į tarp lentynų stovinčius porą darbuotojų, o tie, pamatę mano žvilgsnį, nusisuka ir paspartina žingsnį. OK. Šiaip ne taip veidrodžius randu. Visokių visokiausių yra, bet, aišku, nėra tų mažiausių, kurių ieškau. Nu bet TURI būti. Sutinku tame skyriuje dirbantį konsultantą, apibūdinu, ko ieškau, sako „Oi ne, pas mus TIKRAI tokių niekada nebuvo ir nebūna“.

Jau pradedu galvot, kad gal kažką ne taip supratau, kai draugė sakė, kad pirko „Senukuos“. Rašau draugei, nu sako tikrai „Senukuos“ ir tikrai yra, tik nebeprisimena, kuriam tiksliai skyriuj, o šitos draugės parodymais pasitikėti galima.

Tyrinėju kiekvieną Senukuose parduodamą veidrodį, kol galiausiai VUOLIA tolimiausiam kampe tai, ko reikia. Aha, tie veidrodžiai, kurių Senukuose „tikrai niekada nebuvo ir nebūna“. Paimu tris paskutinius (norėjau penkių, nu bet ką padarysi) ir matau, kad pakabinimo mechanizmo ant jų pačių nėra, dar reiks kažkaip ir tuo pasirūpinti. 18:15, reik varyt namo, nes jau tuoj prasidės krepšinis, bet nu dar randam dvipusę lipnią juostą ir jau tada tikrai bus VISKAS.

Sutinku konsultantę, klausiu, kurgi pas juos tos dvipusės lipnios juostos. „Kanceliarijos skyriuje“, sako ji. Okei, šiaip ne taip randu tą skyrių, kuris nuo veidrodžių, aišku, nutolęs kokį kilometrą. Nu ir ką jūs galvojat. Apeinu jį tris kartus, nu nėr tos juostos.

Stiklinėmis, gyvybę praradusiomis akimis žvelgiu į tolį, į medį, kurį nešuosi rankuose, pradedu galvot, kas aš, kur aš einu, gal reiks po to nuvaryt į Makdonaldą, bet ne, negalima, ar egzistuoja gyvybė už visatos ribų, kokia visa ko prasmė, ar bus už ką balsuot kituos prezidento rinkimuos, ar tikrai fainas tas medis, kodėl šis sekmadienis toks, bet šią lyrinio nukrypimo akimirką išblaško netoliese pastebėta konsultantė. Sukąstais dantimis, viltį praradusiu balsu pasiklausiu, sako, kad dvipusės lipnios juostos bus dažų skyriuj.

Prisiekiu, nebetikiu ja. Nes nu ką lipni juosta galėtų veikti dažų skyriuj. Lipni juosta nėra dažai. Bet mano zombiu-robotu pavirtusi esybė šliaužia kur nurodyta. Ir randa, randa tą dvipusę lipnią juostą. Pamažu pradedu atgaut gyvybę suvokdama, kad dabar jau tikrai viskas.

18:45, važiuoju namo, žiūriu į dovanų nupirktą medį, gražus tas medis, nu tikrai gražus.

Ir po visos šitos Ikėjos pasiutpolkės su dasimušimu „Senukuos“ sakau sau, kad never again, bet vis tiek kažkur giliai viduje žinau, kad bus again, tik laiko klausimas, kada.

*apie next level anxiety surenkant įsigytus pirkinius šįkart verčiau nė nepradėsiu.

13 Komentarai

Apie vietas, kur faina valgyti, vargus su telefonu ir tai, ką šneka žmonės

Betvarkydama poros metų senumo įrašuose susigliučinusius paveikslėlius (ilga istorija, bet daug kas dingo, tai reik ištrint pilkus blynus) supratau, kad baisiai seniai berašiau ne viena tema, o į vieną įrašą sudėdama daug padrikų pastebėjimų. Kaltas, matyt, FB, kuriame dalykus po truputį aprašyti yra paprasčiau, bet dabar tiek visko prisikaupė, kad nutariau pabandyti pamėginti epizodiškai grįžt prie seniau įprasto formato. Be to, FB sraute daug kas pasimeta, o bloge lieka ilgam ir rasti paprasčiau.

Apie vietas, kur skanu ir faina valgyti

Dažnai nutinka taip, kad valgau arba namie, arba ten, kur būta šimtą kartų, arba cirkle K pyragėlius su vištiena (nieko nesakykit, bet jie skanesni už daugelio kepyklėlių delikatesus nu). Užtat yra pora vietų, apie kurias gal dar ne visi žino ir kurias norėčiau rekomenduoti. Ne, nepažįstu nieko, kas ten dirba ir man niekas už tai nesumokėjo.

Rhum Room

Kai ši erdvė iš senojo The Room‘o virto į dabartinį Rhum Room, tikėjausi tik blogo. Matyt dėl to, kad senasis bariukas, kai jis veikė, visada atrodė viena stilingiausių, jaukiausių ir ne pižoniškai mandrų vietų mieste. Tad maniau, kad romo baras yra tai, kur eiti man būtų mažiausiai įdomu.

Kol vieną vakarą ten nepavakarieniavau.

Nuo to karto ten užsuku kur kas dažniau, apie tą vietą neužsičiaupiu, liaupsinu be sustojimo ir visiems rekomenduoju.

Kodėl? Nes ten labai jauku ir žiauriai, žiauriai skanu. Be to, labai padorios kainos. Pradedant nuo užkandžių (rūkytų Accras (tokios spurgytės su skumbre ir romo+mango padažu, Johnny Bakes (tokie koldūno formos pyragėliai su plėšyta jautiena ir kokoso grietinėlės padažu), saldžiųjų bulvyčių) (~3-4,5eu), baigiant pagrindiniais patiekalais ir desertais. Kai valgiau „Blue Mountain“ kepsnį (steiką su kavos sviestu, 9,5eu), buvo taip skanu, kad norėjau apsiverkti iš laimės. Ir aš neperdedu. Karibų jautienos žandai (9,8eu) su tobulai paruoštais ryžiais (kurių šiaip gyvenime tai net nemėgstu) irgi buvo nuostabūs. Desertas „Esant slėgiui“ taip pat vertas atskiro paminėjimo. Gaila, kad nebūnu centre dienos metu, nes būtų įdomu paragauti, ką jie siūlo dienos pietų meniu. Pati neragavau, bet draugai gyrė, kad dar ir be galo skanūs Rhum Room kokteiliai.

Dar vienas baisiai svarbus dalykas – nepriekaištingas aptarnavimas. Nuo bendravimo rezervuojant staliuką, iki patirties pačiame bare.

Kai patariau draugei nueiti į šią vietą, vėliau rašė „Nu tu čia ir užrodei“, su tirada liaupsių.

Man rimtai neaišku, kodėl kartais ten dar būna laisvų staliukų, kuomet visiškai vidutinėse vietose rikiuojasi eilės. Negi žmonės nemėgsta skaniai ir jaukiai valgyti?

Kita, visiškai kitokia nei anksčiau aprašytoji, vieta –

Meze restoranas

Seniai dūsavau, kad Vilniuje labai trūksta tikro turkų restorano. (Žinokit, turkiškas maistas – ne tik kebabai, turkai puikiai moka ruošti daug įvairių kitų patiekalų.) Ir, pasirodo, toks jau kurį laiką yra įsikūręs Šiaurės miestelyje, greta visų tų parduotuvėlių ir išparduotuvių.

Labai patiko draugiškas aptarnavimas – visi ten dirbantys sutikti turkai kalbėjo lietuviškai ir buvo be galo malonūs ir paslaugūs. Na ir, žinoma, maistas. Labai gardus tadziki ir bulvių košės užkandis su sūriu, patiekiamas su pomidorais. Aš valgiau vištienos Gyros (7,5eu), o draugas – Pideli Köfte – maltos jautienos gabalėlius, keptus pomidorų padaže (8eu). Abu patiekalai buvo puikūs, o porcijos tokios didelės, kad daugiau nei pusę saviškės parsinešiau namo ir kitą dieną suvalgiau pietums. Norėjosi paragauti ir daugiau skanumynų, bet pilve tiesiog nebebuvo vietos, todėl tikrai teks apsilankyti dar kartą.

Draugas, kurį įtikinau čia užsukti, iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs, bet vėliau valgydamas jau sakė „Kaip gerai, kad čia atėjom“.

Apie kasdienybės smulkmenas

Vakar ryte pasidažiau, jau ruošiausi išeiti iš namų ir dar kartą užmetusi akį į veidrodį supratau, kad kažkas yra labai ne taip. Pradėjau tikrint, gal turiu temperatūros, nes veidas buvo išblyškęs ir pilkas, kaip sergančio žmogaus. Nu o paskui daėjo, kad buvau pamiršusi pasidažyti antakius. Atlikus pataisymus pasiligojusio ateivio įvaizdis prapuolė.

Visada smagu, kai fotkiniesi lifte (nes jeigu lifte yra veidrodis, save gražiu kampu jame išvydus sunku atsispirt pagundai to nedaryt) ir tave kas nors prigauna tame veiksme.

Nežinau, ar aš nemoku fotografuoti, ar rimtai dėl visko kalta ne pati geriausia mano ne paties naujausio Samsungo kamera. Nes nu aš noriu fotkinti daug dalykų, bet finale mano fotkės atrodo taip, tarsi tamsią naktį būtų fotkinta rūsy su depiliatorium, todėl galiausiai nebefotkinu iš viso. Gal turit minčių, koks telefonas (pageidautina Android) būtų pakankamai patogiai valdomas ir užtikrintų puikią nuotraukų kokybę?

Dar visada smagu kai netyčia į kuprinę įmeti neužrakintą telefoną ir vėliau randi, kad priskambinai kam nereikia ir kažkokiu būdu ištrynei krūvą reikalingą dalykų.

O jus irgi nervina, kai kur nors valgydami gaunate šakutę su vienu ar, dar blogiau, keliais kiek kreivais dantukais? Nes mane tai rimtai toks dalykas išmuša iš vėžių ir nenurimstu, kol negaunu kitos.

Ar kas nors esate matę Jammi Kebabų komunikaciją FB? O gal žinot, kaip galima taip nusvaigt? Suprantu, kad ir prekiauja jie ne Faberge kiaušiniais, suprantu, kad klientų ir taip netrūksta, bet tai kaip dar šauna į galvą tokios reklaminės kampanijos?

Apie gyvenimo filosofijas:

„Galbūt ne X yra Y, ką apie Y žinome mes?“

Apie keistus pomėgius:

„Mano vienas draugas kolekcionavo kėdes.“

Apie tikrumo paieškas:

„Aš vis dar manau, kad dirbtinės eglutės yra fake.“

Apie atsparumą naujovėms:

„Aš seno kirpimo, tai labai retai dedu kažką, kas yra ne like.“ (Suprask love, wow, angry, etc.)

Bežiūrint naujuosiuose laikuose atkurtą Pelenės istoriją, sceną, kurioje Pelenė išpila stiklinę su vandeniu ir jai atima telefoną:

„Jei iš manęs atimtų telefoną, kai kažką išpilu, niekada neturėčiau telefono.“

Tiesa, o jūs irgi siaubiakus namie žiūrit kartais pusę veido užsidengdami antklode, kad nebūtų taip baisu? Nes man 28 metai ir aš vis dar taip darau.

Gero savaitgalio!

6 Komentarai