Pirmyn į turinį

Kategorija: Vakarėliai

Yaga Gathering – daugiasluoksnė miško pasaka, kurioje šiemet jaučiausi ne savo vietoje

Šiemet į festivalį Yaga gathering važiavau antrą kartą. Prieš tai teko būti 2015-aisiais, todėl tai, ką mačiau šiemet, mačiau kontraste su tuo, kaip viskas atrodė prieš tuos dvejus metus. Kaip visada, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką bedaryčiau, negaliu neanalizuoti visko, kas vyksta aplink, savo atmintyje registruodama detales, vaizdus, sakinius ir garsus. Taigi, štai jums išsami mano įspūdžių apžvalga.

Ketvirtadienį atvykom jau sutemus, tad pirmiausia atkreipiau dėmesį į fantastiškai gražiai apšviestus pagrindinius takus. O tada pamačiau visą tą nesibaigiantį palapinių miestelį. Oho, kiek daug palapinių. Jei neklystu, žmonių per visas festivalio dienas šįkart buvo kur kas daugiau nei kai lankiausi pirmąsyk. Nepatiko tos mergaitės, kurios mums ne ant kelio statantis palapinę praeidamos sakė „Nestatykit čia, nes mes čia vaikštom“. Ne nu tikrai, kamon.

Pirmas vakaras ir Roe Deers pasirodymas (kuriam gerą įžangą davė irgi puikūs Whypeopledance garsai) su St. Stereo priešaky buvo fantastiški. Tai buvo tas elektronikos rokenrolas, kurio Yagoje pamatyti visai nesitikėjau, kuris išnešė kaip reikiant ir kurio man taip reikėjo. Lydžiaus prie scenos kaip paauglė ir visą laiką prašokau.

Smagiai nuteikė ir netikėtas susipažinimas su grupele užsieniečių (austrų, vokiečių ir amerikiečių), kurie į festivalį atvyko autobusu iš Vokietijos, su kuriais įdomiai paplepėjom ir pažaidėm kortomis.

Psy scena atrodė pasakiškai, ypač sutemus. Nuostabios dekoracijos, nerealus įžengimo į kitą pasaulį jausmas patekus į salą. Vis dėlto, prieš porą metų matyta Psy kaip main stage funkcija man patiko labiau. Kaip suprantu, ne man vienai šiemet atrodė, kad ten trūko vietos. Manau, kad sukeitus main stage ir psy lokacijas būtų buvę geriau, nes pastaroji, tikiu, yra įdomesnė kur kas didesniam srautui Yagos lankytojų. Kuomet Psy pagrinde būdavo sausakimša, Main stage ne kartą mačiau apytuštę.

Kas nepatiko? Nefaina, kad tie girti, pergėrę sekmadieniniai kaimietukai raudonais veidais, kuriuos matydavai Tundroj ir jais nesidžiaugdavai, persikėlė čia. Žmogau su lanku, būk atsargesnis sukiodamasis, kad kitąsyk nieko neužgautum. Nes nu kamon.

Ar reikia tokiam festivaliui gitarų? Nesu tikra. Čia girdimos jos mane nunešė prisiminimais kokius dešimt metų atgal į Tundrą, kai dienomis buvo organizuojami roko grupių pasirodymai. To ten visiškai nereikėjo, Yagoj tai irgi atrodo svetimkūniškai. Ar reikalingas toks skirtingų grupių/garsų vinigretas? Man – ne, nežinau, kaip kitiems. Susidaro įspūdis kad norima įtikti visiems skoniams, bet klausimas, ar reikia. Toks gal truputį kreivas pastebėjimas. Kadangi esu labiau Main stage grotos muzikos negu psy trance gerbėja, tiesiog eidavau lengviausiu keliu ir likdavau ten, bet tas komforto zonos buvimas šiek tiek trukdė lengvai stumtelėti save nukeliauti į kitos muzikos erdvę ir taip labiau įsijausti į pirminę festivalio mintį. Nesistebiu, kad yra žmonių, kurie festivalį myli iš labai senų laikų ir nėra iki galo patenkinti jo transformacijomis į tokį masinį renginį.

Nežinau, ar prastai ieškojau, ar iš tikro maisto pasirinkimas buvo gana ribotas. Buvau nusiteikusi paragauti daug įvairaus bei įdomaus vegetariško ir veganiško maisto, bet vis atsimušdavau į sumuštinius, mėsainius ir, my eyes, my eyes, šašlykus. Overpricinti šašlykai Yagoje man primena ketčupo pomidorų grumtynes kažkada Sūpynėse ar Marlboro sceną Tundroje ir Sattoje, apie kurias žmonės su ironija šneka iki šiol. Suprantu, kad ir mėsaėdžiai nori valgyti, tačiau nu nežinau, kažkaip visai nesubtilu. O štai, kaip suprantu, tikslingas jokio alaus iš krano brando neprominimas atrodo tikrai gerai. Tik jo pardavėjai visgi galėtų žinoti, kas gamintojas. Tiesa, labai gera idėja naudoti tas daugkartines plastikines stiklines, už kurias sumokamas 1eu depozitas, bet tikrai ne kažką, kai šokdamas akimirkai pasidėjęs pustuštę stiklinę, atsisukęs vėliau jos neberandi.

Įstrigo viena juokinga scenelė. Kai nusipirkusi risotto paprašiau papildomos druskos, nes jos man trūko, mano prašymą išgirdę už nugaros pietavę žmonės pradėjo bumbėti, kad oezau, kaip čia taip gali trūkti druskos, matyt, turiu priklausomybę. Kartais tie, regis, taikieji veganai tranzeriai būna tie agresyvieji savo principų kišėjai.

Kas patiko? Šeštadieninis The Junto Club pasirodymas buvo fainas, tie šokėjai su kaukėmis ant kojūkų – irgi. Nuostabi dekoracija – ta gyvūno (man regis, triušio) galva. Ir šiaip, fantastiškai gerai paruoštos visos scenos. Muzika penktadienio dieną Chille buvo labai graži.

Yagai, kaip ir visiems kitiems festivaliams, kuriuose šiemet teko būti, turiu pasakyti didžiulį pagyrimą už tai, kad tualetai buvo tvarkomi tiesiog nepriekaištingai. Man regis, kažkada manę, kad tūlikai yra paskutinėj eilėj, visų festivalių organizatoriai suprato, kad small things and good smells matter.

Labai sveikintina, kad visi norintieji už protingą kainą galėjo įsigyti festivalio plakatą, nes dažnai norisi turėti tokį atsiminimą iš renginio, tačiau tokios galimybės tiesiog nėra. Tik gaila, kad būtent šiemet man tas plakatas toks kažkoks nelabai. Nežinau, ar primityvizmas jame – tikslingas, ar netyčinis, gal aš nesuprantu grožio.

Išties pagirtinas apsaugos darbas kruopščiai tikrinant kuprines ir apyrankes. Tačiau panašu, kad tos apsaugos paskutinę naktį iš sekmadienio į pirmadienį visgi trūko, nes buvo žmonių, kurie, pasistatę automobilius prie įėjimo į festivalį, patyrė nemenkų nuostolių, kai, kažkam nutarus įsilaužti į benzino baką, buvo apgadintas jų automobilis. Nežinau, kiek buvo tokių nukentėjusių, bet, jei jau nurodoma, kad renginys vyksta iki pirmadienio, tai ir jo apsauga reikėtų rūpintis iki galo.

Esu tikra, kad Be Safe Lab arba panašaus koncepto palapinės nuo šiol turi būti privaloma kiekvieno festivalio dalis. Neminint kitų funkcijų, galimybė vairuotojams nemokamai pasitikrinti blaivumą prieš sėdant prie vairo yra žiauriai geras dalykas. Tai – puikus pavyzdys, kad ne draudimai ir gąsdinimai, o supratingas, draugiškas bendradarbiavimas ir vienas kito saugojimas suteikiant lengvai prieinamas galimybes jaustis užtikrintai gali padėti sustabdyti lengvai ar ne taip lengvai įkaušusių piliečių norą sėstis prie vairo. Tikiu, kad tie, kurie pamatė, kad vairuoti dar negali, tiesiog palaukė, kol jau galės, arba vairą perdavė blaivesniems bičiuliams.

Concept stage priėjau tik kartą, kai ji dar tik buvo įrenginėjama. Dabar galvoju, kodėl. Gal dėl to, kad iš tolo iš jo sklindantys garsai neatrodė įdomūs, tačiau dabar dėl to labai gailiuosi. Kaip ir dėl to, kad pražioplinau Ulrich Shnauss. Nes nu tiesiog žiopla.

Pastaba sau. Visada žadu pamatyti daugiau negu pamatau ir dėl to galiausiai būna gaila. Gal reikėtų pradėti kelti sau mažesnius reikalavimus, kad ir nusivylimai būtų mažesni.

Pabaigai. Šiemet Yagoje susimąsčiau apie tai, kad žmonės mėgsta lyginti festivalius, tvirtindami, kad kažkuris vienas yra geresnis už kitą. Manau, kad, kai festivaliai nesiskiria išpildymo kokybe, mėginti nustatyti, kuris iš jų – pats geriausias, yra neteisinga. Dažnai skiriasi organizaciniai aspektai, mastai, trukmė, kaina, idėja ir daug visko. Vieno, vienareikšmiškai geriausio festivalio nėra. Man pats geriausias festivalis visada buvo ir yra Sūpynės, bet lyginti Sūpynes ir Yagą būtų mažų mažiausiai kvaila. Kaip ir lyginti įvairų gardų maistą ir ginčytis, kuris skaniausias.

Tai, kokį įspūdį palieka festivalis, daugiausia priklauso nuo to, ko būtent norisi tam tikru konkrečiu metu. O štai su festivaliais, kaip ir su koncertais ar spektakliais, bėda tokia, kad gali būti, jog, kai norėsis Yagos, vyks Devil Stone ir atvirkščiai. Iš anksto nusipirkęs bilietą, net ir jausdamas, kad nesi tinkamai nusiteikęs, visgi eini į pasirodymą ir galiausiai visgi tenka virškinti tai, ko tądien nenorėjai. Didžiulį kiekį to. Kartais įsijausti pavyksta, o kartais asmeninio nusiteikimo perkreipti tiesiog neįmanoma, todėl įspūdžiai, kurie kitomis aplinkybėmis gal būtų labai geri, gaunasi drungnoki. Man šįkart taip nutiko su Yaga. Ją pavadinčiau magiška miško pasaka, kurioje šiemet didžiąją dalį laiko jaučiausi ne visai savo vietoje. Bet kokiu atveju, nepaisant visko, prisiminimai vis tiek labiau teigiami negu ne.

Karolio S. nuotraukos.

1 Komentaras

Para Velnio akmenyje / Devilstone

Žinot tą tokį bjaurų kaltės jausmą, kuris, vis atidėliojant kažką padaryti, tik auga ir net pradedat galvoti, kad gal jau per vėlu ir gal verčiau jau nebedaryt? Panašiai jaučiuosi dėl šito teksto. Vos grįžusi iš Velnio akmens įpuoliau į darbų begalybę ir vis nerasdavau laiko prisėsti ir aprašyti, o prabėgo jau dvi savaitės. Bet juk festivalis išvažiavus visiems jo lankytojams nesibaigia, festivalis gyvas visus metus – nutilus muzikai pradeda girdėtis įspūdžiai, šmėžuot nuotraukos ir skambėti nostalgiški dūsavimai, o organizatorių darbas, neabejoju, nesibaigia niekada.

Taigi. Velnio akmenyje šiemet buvau pirmą kartą. Nuolat girdėdavau puikius atsiliepimus apie jį, bet vis netekdavo apsilankyt. Žinot, kodėl? Ogi todėl, kad nebūdavo su kuo. Ten varydavo įvairūs pažįstami, bet ne tokie artimi, kad prie būčiau drįsus prie jų prisiklijuot visam festui. O štai dabar viskas gyvenime klostos taip, kad pildos mano tylūs, garsiai niekad neišsakyti norai ir turiu pačią geriausią kompaniją, kuri sutinka (ne tik sutinka, nori) su manim keliaut ir į Sūpynes, ir į Pečiūros koncus, ir visur kur. Šita vasara man rekordinė festivaliais – jau buvau trijuos, šiandien važiuoju į dar vieną. Kaip dėl to faina, kad jūs žinotumėt.

Aplinkybės taip jau susiklostė, kad Velnio akmeny pabūti galėjau tik parą ir ne ilgiau, nes prieš tai atsitiko penkiasdešimtmetis, kuriame dalyvauti buvo privalu. Matot, penkiasdešimtmečiai juos švenčiančius žmones gyvenime ištinka kiek rečiau nei festivaliai.

Šeštadienio rytas prasidėjo pasiplaukiojimu Panevėžio Ekrano mariose, vėliau pirmąsyk atsidūriau Lajų take. Tai žinokit, kai esi metro piam, nelabai ten tie medžiai ir jų viršūnės matos, ėjau ir dūsavau „Koks gražus turėklas“.

Atlikę visus gimtadieninius-ekskursinius reikalus pagaliau nusigavom į festivalį. Nustebau supratusi, kad jis vyksta visiškai mieste. Pirminis planas buvo nakvot automobily, bet, kadangi pastarąjį pasistatėm prie kapinių, kažkaip mieste prie kapinių mašinoj miegot nei šis nei tas, tad susidėliojom palapinę.

Festivalis taip gerai suorganizuotas ir sutvarkytas, kad, prieš tai dar pabuvus Sūpynėse rimtai gali imt ir pradėt galvoti, kad visi festai tokie. Bet tada prisimeni tas visas blogas patirtis iš praeities, grįžęs dar pasižiūri video iš Retro beach festo ir supranti, kad nieko panašaus.

Labai patiko didžiulė įvairių veiklų gausa (išbandžiau vikingų šachmatus, visiškai jėga), žiauriai faina piešinių galerija (labiausiai patikusiais vaizdais dalinuos), platus maisto pasirinkimas (nežinau, iš kur yra tie paprasto, skanaus, sotaus ir palyginus nebrangaus maisto gamintojai su didžiulėm keptuvėm plovo ir kitų dalykų, kuriuos vis pamatau festuose, bet patinka man jie). Žiauriai gaila, kad visgi teko praleist GA protmūšį ir diskusijas, kurios, mačiau, turėjo būti labai įdomios. Gaila ir dėl to, kad puikiojoj Kablio scenoj būtent paskutiniąją naktį grojo d‘n‘b, kurio klausyt nebegaliu jau nuo kokių dudešimtų. Tiesa, o legendomis apipintas papų šou visgi ir yra legenda? Ar mes tiesiog pražiopsojom?

Šiaip, prisipažinsiu, tikėjausi didesnio publikos išsitaškymo, pamišimo ir rokenrolo, tačiau numanau, kad daug kas spėjo nusiraut ketvirtadienį ir penktadienį, o aš jau papuoliau pamatyt tų linksmybių paskutiniuosius trupinius.

Turbūt ne keista, bet Velnio akmens muzika man visiškai svetima. Nuo šešiolikos vis mėginau pažindintis ir pamėgt, bet taip ir neprilipo. (Todėl nenuostabu, kad po viso to metalo ausims miela buvo išgirst Panamos palapinėj skambančią Golden Parazyth‘o Lapę). Bet kokiu atveju, į šitą festą norėjau dėl to taip išliaupsinto vaibo ir dėl to, kad norisi atsidurti ten, kur dar niekad nebūta ir išbandyti tai, kas dar nedaryta.

Užtat ZEAL & ARDOR buvo something else. Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus ir toji jo (ar jų?) pasirodymo valanda buvo tarsi kažkokia keista meditacija, kurios metu ir šokau, ir ramiai stovėjau, ir prisirašiau ilgą juodraštį minčių srauto, kuris užpuolė berymant minioje. Šito konco metu įstrigo truputį įkaušęs bičiukas, kuris priėjęs prie nepažįstamų vaikinų sako “Ei, seniukai, davai iškelkit mane virš minios”. Tie jam sako “Blem, seniuk, nu žinok nekelsim” (aiškiai matės, kad rokenrolo būsenoj tik tas, kuris prašos keliamas). Paskui netyčia užmačiau, kaip tas pats rokenroleris kažkam messengery siuntė stickerį su gėlių puokštę belaikančia lape. Vėliau smagu buvo einant pro šalį netyčia sutikti patį headlinerį ir su juo nusifotografuoti.

Tai, kaip smarkiai buvo patvinusi upė, verta atskiro paminėjimo. Kaip ir tai, kokia nežmoniškai šalta buvo naktis iš šeštadienio į sekmadienį, kai nepadėjo nei penki sluoksniai drabužių, nei gėrimai su pipirais. Dabar, prabėgus jau dviems savaitėms, nakties speigo agonija jau pamažu pradeda užsimiršti, bet, damn, nenorėčiau to pakartot.

Užtat ryte nuo šalčio sustingusį, vėliau atšilusį ir tarsi subaladotą kūną išgelbėjo nefestivališkai prašmatnūs Panamos pusryčiai (žr. foto).

Vaikštant po teritoriją galvojau apie tai, ar būtų įmanoma ne tik į šitą, bet ir į visus kitus festus atitempt taromatus. Labai gerai išsispręstų tvarkos klausimas ir nebūtų gaila po kojomis trypiamų centų ir eurų. Paryčiais mačiau, kaip mėlynanosiai vietiniai „sanitarai“, vienas kitą už kojų prilaikydami, nardė tarp skardinių ir rūšiavo visą tą lobį, tad matyt šitas festas jiems buvo šiokios tokios Kalėdos.

Atleiskit, bet ta viena iš paskutiniųjų sekmadienį grojusių grupių, man regis, pavadinimu „Abudu“ (o pavadinimas tikrai apgaulingas, nes ant scenos jų ten buvo mažiausiai keturi), buvo ekspyriensas, mintimis nunešęs į laikus, kai paauglystėj teko pasiklausyti prasto krikščioniško roko, kurio darsyk girdėt visai nenorėjau. Atrodo, kad jie buvo pastatyti tam, kad žmonės kuo greičiau išsiskirstytų ir jau leistų orgams tvarkytis.

Tai mes ilgai nelaukę nutarėm viską užbaigt dar neragautais Kavarsko koldūnais, kuriuos kemšant į koldūninę įžengė pats G. Nausėda, bet, išvydęs pulką juodais drabužiais ir metaliniais papuošalais pasidabinusių festivalininkų, apsisuko ir išėjo. Tiesa, kalbant apie iškilius visuomenės veikėjus, Velnio akmeny Sergėjaus Jovaišos, apie kurio vaidenimąsi ten sklando legendos, pamatyti neteko.

Ir vis dėlto, geriausias dalykas apie festus yra tai, kad dažnai ten susirandi naujų draugų arba susitinki žmones, kuriuos menkai tepažinojai ir, festivalinės euforijos pagautas, kur kas geriau su jais susibendrauji ir namo jau išvažiuoji turėdamas istorijų. Tad baisiai faina buvo tas kelias valandas ar trumpiau pasišnekėt, palinguot ir pabendraut su visais senokai matytais ir naujai rastais.

Susumuojat, rimtas, solidus festivalis, į kurį dar tikrai važiuosiu. Ačiū ir faina, kad esat.

1 Komentaras

Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui

Taigi. Šiemet bus dešimt metų, kaip baigiau mokyklą. (Mirksi notificationai, kad jau tuoj klasės susitikimas, jei tik kas nepatingės suorganizuot.) Ir dešimt metų, kaip turiu vairuotojo pažymėjimą. Jei jo nebūčiau pametusi prieš ketverius metus ir iš naujo nepasidariusi, šiemet pirmąsyk būtų reikėję jį keist.

Taip, man dar tik 28 (nu kaip tik, JAU), bet jau jaučiu, visa esybe ir viskuo, kad artėja trisdešimtmetis. Ta proga, daug įžvalgų apie tai, kaip dabar viskas visiškai kitaip negu prieš tuos dešimt metų. Ir netgi smarkiai kitaip negu prieš kokius dvejus. Su dauguma jų identifyintis visgi labiausiai turėtų pavykti merginoms (moterims, taip, jau moterims), tačiau tikiu, kad daug kas tinka ir šiaip visiems bendraamžiams. Suprantu, kad viskas priklauso ne tik nuo amžiaus, laikui bėgant keičiasi ir aplinka, finansinės galimybės, patirtys ir požiūris, o be to – situacija Lietuvoje, betgi viskas eina išvien. Tiesa, daug visokių panašių straipsnių mačiau Buzzfeede ir pan. tinklapiuose, bet čia viską aprašiau grynai per asmeninę ir subjektyvią patirtį.

Taigi, važiuojam. Kas daros, kai artėja trisdešimt.

  1. Vis rečiau taupai patogumo sąskaita. Vis mažiau jaudiniesi, jei už kažką, siekiant kokybės, teks sumokėti truputį daugiau. Pavyzdžiui, vis dažniau kvietiesi taksi, užuot rinkęsis viešąjį transportą arba ėjęs pėstute, vis mažiau viliojanti atrodo opcija atostogaujant užsieny apsistoti bendrabuty ir miegot dviaukštėj lovoj, užuot rinkusis viešbučio kambarį.
  2. Vis daugiau išleidi maistui. Nes nebegali, tiesiog nebegali valgyti lievo maisto. Pavyzdžiui, absoliučiai nesuvokiama atrodo tai, kad kažkada kažką dar kepdavai ant saulėgrąžų aliejaus ir tai valgydavai.
  3. Nebesupranti, kaip ten norėdavos nešiot visokius pigius ryškius drabužius, o juo labiau – plastmasinius papuošalus. Auskarų kolekcija iš šimto porų susitraukė iki penkių, o ir tai dažniausiai segiesi tą vieną mėgstamą porą, kartais ir visai be jų eini ir nieko.
  4. Nebesupranti, kaip kada nors gyvenime galėjai nešioti džinsus pažemintu liemeniu. Ir ne tik, kad nešiojai, bet tai darei savo noru ir kasdien. Apie grožį nekalbu, kalbu apie tai, kaip odieveviešpatie ne-pa-to-gu. Aukštas liemuo ftw.
  5. Tildai muziką. Nes nesigirdi, ką sako pašnekovas, nes per garsiai, nes chaosas. Vis mažiau pakantumo vietoms, kur per garsią muziką neįmanoma susišnekėt. Vis rečiau užsuki į klubus, vis labiau traukia vakarojimas kur nors sodyboj prie ežero ir nebūtinai vasarą.
  6. Vakarėliuose šokti tenka vis rečiau, o kai šoki, pasidarai labai self-conscious ir ištinka baimė, ar tavo judesiai neprimena damų likerio padauginusios tetos per giminės balių.
  7. Galvoji, kad Justin Bieber ir Taylor Swift – gana šviežiai iškilusios žvaigždutės, kol nesuvoki, kad jie jau yra around gana ilgą laiką. Rihannos – Umbrellai, Mikos – Grace Kelly ir Arctic Monkeys – Fluorescent Adolescent jau yra po dešimt metų. Ir vis mažiau orientuojiesi, kokios dainos populiarios dabar, nes dar nė nespėjai atsiklausyt savo 2015-ųjų playlisto.
  8. Oda pasidarė visiškai sausa. Ir žiemą, ir vasarą, bet žiemą labiausiai. Anksčiau nesuvokei, kam iš viso reikalingas kūno sviestas ir nelabai supratai, kodėl žmonės jį tepas, o dabar tik duokit. Tos pačios dieninio kremo dėžutės anksčiau užtekdavo pusmečiui, dabar baigias du-trissyk greičiau. Naktinis kremas ftw.
  9. Išgeri daugiau nei bet kada vandens (aišku, negazuoto). Jei ilgesnį laiko tarpą randi save be vandens buteliuko ar stiklinės, puoli į paniką. Stiklinė prie lovos prieš einant miegot, gurkšnis prabudus naktį ir ryte – šventa.
  10. Sveiki, žili plaukai. Panašu, kad jau niekur nebedings ir teks sugyvent.
  11. Jei dar visai neseniai atrodė, kad nieko nesi patyręs, dabar jau net baisoka daros, kiek visko patirta ir kiek visokių žmonių sutikta.
  12. Pramuša ant sodininkystės. Perki žemę, vazonus, sėklas, daigus, sodini augalus ir be jokių youtube tutorialų ar kažko tiesiog žinai, kaip tai daryti.
  13. Pramuša ant gaminimo. Lygiai taip pat, kaip ir su sodininkyste, iš kažkur žinai, kiek, ko ir kaip dėti į maistą, kiek laiko virt, kept, marinuot ar kaip pjaustyt. Tiesiog žinai. Vis labiau suvoki namie pagaminto patiekalo vertę lyginant su įvairiausiais, nors ir pigesniais bei greičiau paruošiamais pusfabrikačiais.
  14. Pramuša ant psichologinės ir filosofinės literatūros.
  15. Smarkiai sustiprėjo intuicija. Kai kuriuos dalykus puikiai nujauti ir tiesiog žinai, kaip viskas bus. Ir būna. Ne, tai ne super galios ar gebėjimas matyti ateitį. Tai tiesiog sustiprėjęs self-awareness, gebėjimas jausti ir suprasti žmones bei reiškinius, pastebėti senų patternų pasikartojimus.
  16. Vis daugiau naktų naudoji miegui. Jei anksčiau pavykdavo mažai pamiegojus iššžygiuot į darbą ir be parkių jame atbūti visą dieną, tai dabar atbūti vis dar gali, bet esi pats pikčiausias ir nelaimingiausias miško žvėris ir to nuslėpti niekaip nebepavyksta. Baigėsi tas supermeniškas maksimalizmas, kad aj, dzin, pamiegosiu kitą kartą, nes žinai, kad nepamiegosi ir bus ragas.
  17. Kraupsti galvodamas apie savo ankstesnius žalingus įpročius ir net truputį stebiesi, kaip nenumirei. Visiškai nesuvokiama tai, kaip kadaise atrodė normalu, pvz. trečiadienio vakarą gerti šampaną (gerai, jei tik šampaną, būdavo ir alaus, ir šotų ir ko tik nori), o ketvirtadienį eiti į darbą. Apie tuos visus surūkytų cigarečių pakelius nė nepradėsiu.
  18. Apie pagirių skausmingumą ir intensyvumą net nekalbu. Pachmai pastaruoju metu būna tokie žiaurūs, kad tiesiog norisi nusiimti galvą ir pasidėt kažkur tolėliau, palįst po žeme, sukramtyt save ir nuryt. Dėl pastarųjų keliamos agonijos, sprendžiant, kada baigti vakarėlį, vis labiau vertini rytojaus dieną ir vis dažniau renkiesi išvengti nereikalingų ne tik galvos skausmų, bet ir moralkių.
  19. Vis mažiau varginiesi kokioje nors diskusijoje bet kokia kaina įrodyti savo tiesą, nes nu OH WELL.
  20. Viską darai truputį lėčiau nei anksčiau.
  21. Vis rečiau ir vis ramiau šventi gimtadienius.
  22. Dabar atrodai jauniau negu prieš dešimt metų.
  23. Esi kokia nors forma labdarai aukojęs daugiau nei 10 eu.
  24. Anksčiau gavęs email jausdavaisi suaugęs ir svarbus, o dabar su kiekvienu atėjusiu laišku jautiesi irritated ir tenorėtum, kad tave paliktų ramybėj.
  25. Internetinės arba telefoninės komunikacijos su žmonėmis tikslas vis dažniau yra reikalų aptarimas ir susitarimas dėl gyvų susitikimų. Žiauriai tingi rašyti žinutes, vis dažniau skambini, nes gaila laiko belaukiant, kol pašnekovas sureaguos ir atrašys.
  26. Anksčiau stalkindavai žmones, kurių nepažįsti. Dabar nė nespėji sekti, kaip laikos pažįstami. Arba tiesiog neįdomu.
  27. Vis dažniau identifyiniesi su „Friends“, „Sex and the City“ ir „How I Met Your Mother“ personažais.
  28. Pagaliau pradedi suprasti, kodėl žmonėms patinka bliuzas, jazz’as ir sausas vynas.
  29. Sutikęs žmogų, kuris neturi sąskaitoj, jautiesi tarsi užmezgęs kontaktą su ateiviais.
  30. Pokalbiuose su tėvais vis dažniau vyrauja temos apie tėvų draugų vaikų vestuves, anūkus, nekilnojamąjį turtą ir pasiekimus. Pastarieji dažniausia, nepaisant panašaus amžiaus, ženkliai lenkia taviškius ir tau apie tai subtiliai arba ne taip subtiliai vis primenama.
  31. Vis daugiau tavo pažįstamų nekilnojamąjį turtą nebe nuomojasi, o perka. Atsiranda ir tokių, kurie jau nebe tik įsigyja butus, bet ir statosi nuosavus namus.
  32. Tavo FB sraute vis daugiau vestuvių ir kūdikių nuotraukų, ištekėjusių moterų sharinamų konkursų, diskusijų visuomenės gerbūvio tema, vis mažiau – vakarėlių akimirkų.
  33. Kai kurie tavo draugai jau turi net nebe po vieną, bet ir po du vaikus.
  34. Pažįsti bent kelias besilaukiančias arba neseniai pgimdžiusias moteris.
  35. Prisimeni trisdešimtmečius, su kuriais bendravai, kai tau buvo dvidešimt ir nesupranti, apie ką jūs šnekėdavotės.
  36. Supranti, kad esi vyriausias aftery. Arba magistrantūros studijų grupėje.
  37. Tavo veikla suplanuota mažiausiai tris mėnesius į priekį.
  38. Bridžitos Džouns personažas never felt so real before.
  39. Jei anksčiau, turėdamas 100 lt, tarkim, savaitei, jauteisi labai neblogai, dabar tam pačiam laikotarpiui turėdamas 100 eu nesijauti taip jau labai gerai. Sutinku, kad daug kas pabrango, bet neneikime, ir poreikiai smarkiai išaugo.
  40. Nebesupranti kai kurių bajerių. Nes kur kas mažiau laiko praleidi užsiimdamas keistomis beprasmėmis veiklomis online ir jau tiesiog nebespėji gaudyti, kas užeina ant bangos.
  41. Nebesuspėji su kai kuriais update’ais ir vis dažniau tave ištinka technologinė frustracija.
  42. Jei vis dažniau tenka prisizoomini ekraną, labai gali būti, kad metas į optiką, kad ir kaip sunku sau tai pripažinti.
  43. Jei dar neturi vaikų ir dar nenori jų turėt, ima neramumas, kad tas noras gali ir neateit.
  44. PMS nuotaikų kaitos siekia neregėtas aukštumas ir žemumas. Vis dažniau randi save ašarų klane neaišku dėl ko, bet tuo pačiu vis geriau supranti, kad vienintelė visiškai logiška to priežastis yra siautėjantys hormonai. Kai buvo kokie 23, net ir 26, nu tikrai taip nebūdavo.
  45. Sudie Stradivarius, New Yorker ir Tally Weijl, labas Monton, Gerry Weber ir Esprit. 
  46. Darbo baliuj užleidi Naktinių Personų – Kaltas ruduo arba Deivio – Mergytei ir staiga supranti, kad gali būti, jog jaunesni kolegos tokių dainų nė nežino ir su tavim pritariamai nelinguos.
  47. Pradedi vis geriau suprasti, kiek tavo tėvams kainavo jėgų, pastangų ir pinigų tave užauginti, ir vis dažniau apima kaltės jausmas, kad anksčiau to pakankamai neįvertinai ir niekada nesugebėsi jiems deramai už tai atsidėkoti.
  48. Visiškai nebeturi pakantumo taikstytis su bullshitu.
  49. Pradedi suvokti, kad žmonės, gimę 2000-aisiais, tuoj baigs mokyklą.
  50. Vis dažniau randi save berymant ir galvojant, ar teisingai pasirinkai gyvenimo kelią. Tada verki.
  51. Kaip viename užsienio bloge rašė, Hello pimples and wrinkles at the same time.
7 Komentarai