Pirmyn į turinį

Kategorija: Vakarėliai

Apie tai, kaip, išleidžiant mažiau pinigų daiktams ir šiaip vėjais, daugiau jų lieka kelionėms ir įspūdžiams

Kartais išgirstu replikų, kad kažkaip tai jau ten matyt žiauriai gerai gyvenu, jei jau galiu sau leisti tiek klajoti po Lietuvą ir po pasaulį, ilgiau atostogauti ar linksmai gyventi. Apie tai, kad nors freelancerio darbas kartais ir gali atrodyti kaip nesibaigiančios atostogos, dirbti visgi kažkada irgi reikia, be to, jis ypatingas tuo, kad jame žiauriai svarbi savidisciplina, kurią išsiugdyti ir palaikyti nėra jau taip ir paprasta, nes apsileidus tą apsileidimą vis tiek privalu kompensuoti bei tai, kad rugsėjį – birželį darbo visada daugiausia, nesiplėsiu. Kaip ir apie tai, kad iš šono žiūrint, ypač per facebook‘o ir instagramo prizmę, kitų gyvenimai visada atrodo laimingesni, turiningesni, turtingesni ir labiau nerūpestingi negu jūsų. Kad visi mes kartais strugglinam, tik kiekvienas savaip, kalbėta nemažai, tik kažko kai kurie vis apie tai pamiršta. Šiandien pakalbėsiu apie tai, kokius principus savo gyvenime taikau tam, kad mano išlaidos nebūtų klaikiai didelės ir, užuot leidus pinigus daiktams, daugiau jų liktų kelionėms ir panašiems dalykams. Taip pat apie tai, kaip stengiuosi sumažinti vartotojiškumo (apie kurį Lietuvoje kalbama mažokai) mastus savo kasdienybėje. Gal kam pravers. Taigi.

Visų pirma, niekam ne paslaptis, kad didžiulę žmogaus išlaidų dalį sudaro maistas. O jis, nu jis tikrai yra brangus. Ypač jei nesugebi išmintingai planuotis, ką, kur ir kada valgysi. Būna visko, tačiau labai stengiuosi kuo daugiau valgyti namuose, savo pagamintą maistą. Anksčiau gyvenau tokiomis sąlygomis, kuriomis dažnai gaminti nepavykdavo, todėl valgymas kažkur mieste būdavo dažnas reiškinys. Ir tik dabar, galėdama virtuvėje suktis dažniau, suvokiau, kiek pinigų ištaškydavau. O štai dabar supratau, kad naudojant gana paprastus maisto produktus galima skaniai ir pakankamai sveikai maitintis. Kuomet vienas apsilankymas ne per dienos pietus kažkokioje kavinėje gali kainuoti nuo 7-8eu iki begalybės, suvokus, kiek produktų už tuos pinigus galima įsigyti ir pasigaminti pačiam, kursuoti po restoranus visai nebesinori. Aišku, visai į kraštutinumus nueiti irgi nederėtų, todėl kartais išbandyti naujas vietas ar apsilankyti pamėgtose senosiose irgi tenka.

Kitas svarbus niuansas – jei jau taip nutinka, kad valgau mieste, dažnai neįveikiu visos porcijos ir maisto lieka. Jo niekada nepalieku, paprašau, kad jis būtų supakuotas į namus ir taip parsinešu sau kitos dienos pusryčius ar pietus. Iš viso manau, kad maisto mūsų visuomenėje iššvaistoma per daug, todėl jį palikinėti yra netgi paikoka.

Taip pat, kai tenka valgyti ne namie, jei tik išeina, žingsniuoju į valgyklą, kur dažnai įmanoma susisukti pietums išleidus ne daugiau negu 3eu. Mano visiškas atradimas, kuriuo vis neatsidžiaugiu, yra Žvėryno valgykla. Aplinka ten tokia labai paprasta, truputį kelionė laiku į praeitį, tačiau maistas toks skanus ir pigus, kad jis už visa tai kompensuoja. Aj, ir pas juos groja M1+, kas mano akimis tokiai vietai visada yra pliusas.

Maisto produktus ir gėles, jei tik yra galimybė, mėgstu pirkti turgeliuose. Kažką dovanodama, dovanas mėgstu pakuoti pati, nes žiauriai patinka tai daryti ir, aišku, yra pigiau.

Ilgai nevartojau alkoholio, dabar kartais tai darau, tačiau stengiuosi, kad tam būtų išleidžiama kuo mažiau pinigų. Anksčiau mėgdavau pasitaškyti baruose, nes gal truputį trūko košės galvoj, bet dabar visiškai aišku, kad tokios išlaidos vargiai ką gero atneša. Taip pat nerūkau.

Didžiąją dalį drabužių jau labai seniai perku Humanose, Gausose, Panevėžio mašinų turguje, blusturgiuose ir panašiose vietose. Ir man dėl to nė kiek negėda. Priešingai, tikriausiai nelabai gerai jausčiausi prieš save išlaidaudama drabužiams, kurių ir taip pasauly prigaminta milijardai tonų. Yra tokia viena vieta Panevėžyje, dėvėtų drabužių parduotuvė prie “Bičiulio”. Paskutinį kartą iš ten išėjau su milžinišku maišu puikios kokybės fainų drabužių (Zaros, Maxmara, Volcom ir pan. firmų), už dešimt drabužių sumokėjusi 39,5eu. Būna, kad drabužius perku ir naujus, pavyzdžiui, apatinius ir pan., o viršutinius drabužius paprastai perku per išpardavimus. Arba tada, kai norisi būtent kažko konkretaus, ko dėvėtų drabužių parduotuvėse nerasi. Patirtis parodė, kad dažnai drabužių, kuriuos įsigyji secondhanduose, kokybė mažai tesiskiria nuo tų brangesnių naujųjų. O kai du kartus užsidėjus pradeda drožtis maikutės, už kurią sumokėjai 20eu-30eu, trikotažas, tikrai būna labiau pikta nei jei tai nutinka su dešimt kartų pigiau įsigytu daiktu.

Tiesa, dar vienas puikus būdas nusikratyti senomis šmutkėmis ir rasti kažką naujo yra su draugėmis/kolėgėmis pasidaryti clothes swapping party ir visoms susinešus maišus nebenešiojamų daiktų pasižiūrėti, gal tai, kas nebetinka tau, tiks kažkam kitam ir atvirkščiai. Tai, kas netinka niekam, vėliau drąsiai gali keliauti į Caritą ir panašias organizacijas. Žaisti su Vinted niekada neturėjau nei laiko, nei jėgų, tad man šis variantas netinka, tačiau tikiu, kad yra tokių, kas puikiai išparceliuoja nereikalingą turtą per ten.

Tas pats galioja ir kitiems daiktams. Jei galiu tokią pačią funkciją atliekantį, panašios, kaip ir naujas, kokybės daiktą įsigyti sendaikčių turguj arba perimti iš draugų/šeimos narių, kuriems jo nebereikia, verčiau rinksiuosi tai. Jei man nebereikia kažkokio dar visai funkcionuojančio daikto, lygiai taip pat mielai kažkam jį atiduosiu. Aišku, toks principas tinka ne visiems daiktams, bet tikrai nemažai daliai jų. O kai negailėdami dalinatės, visada kažką gaunate mainais, net jei ir nebūtinai iš karto. Taip jau veikia tas gyvenimas.

Nepamirškit, kad daugiausia puošiasi ir prašmatniais daiktais dažnai puikuojasi tie žmonės, kuriems asmeniniame gyvenime šiaip kažko trūksta. Ir iš viso, puikavimasis tuo, kad švaistai pinigus, man atrodo ne kieta, o kaip tik truputį lame.

Nekalbu apie daiktus, kurie yra brangūs dėl to, kad yra labai geri, kalbu apie daiktus, kurie dešimties metrų atstumu spinduliuoja savo brangumą. Visada tikėjau, kad investuoti į daiktų kokybę yra taupesnis sprendimas negu rinktis kažką super pigaus taip prisiperkant greitai sulūžtančio šlamšto, kurį greitai tenka keisti kažkuo kitu.

Tiesa, jei niekada nesate bandę panaudoti jau naudoto daikto ar drabužio ne dėl kokių nors kitų priežasčių, o būtent dėl to, kad jums gėda tai daryti, pagalvokite, kodėl taip yra.

Taip pat niekad nesupratau žmonių, kurie yra per kieti, kad naudotų nuolaidų korteles. Žinau, kad kartais jos atkeliauja su per prievarta grūdama reklama sms ir emailais, tačiau galima naudotis jų privalumais ir to išvengti. Jei turėdama kokią nors kortelę vieno apsipirkimo metu galiu sutaupyti, na, tarkim, kokį eurą kitą, tai nu tikrai imsiu ir taip padarysiu.

Lygiai taip pat nesuprantu žmonių, kurie yra per kieti, kad pridavinėtų butelius. Nes nelygis. Suprantu, kad galima neturėti tam laiko. Tokiu atveju tiesiog leidi tai padaryti kažkam kitam, pavyzdžiui, jaunesniems giminaičiams, jei jie yra around, ar tam, kas turi tam laiko, bet ne demonstratyviai glamžai skardinę ir meti ją prie visų šiukšlių. Jeigu po tūso eidama apsipirkti prekybos centran nunešusi butelius ir skardines galiu tiesiog pasiimti tuos 5eu ar kiek ten, tai nelabai suprantu, kurioj vietoj čia galėtų būti gėda.

Mano Mazdai užtarnauto poilsio iškeliavus į metalo laužą, jau daugiau nei penkerius metus vis dar nematau reikalo įsigyti naujo automobilio. Kai pagalvoju apie tai, kiek jis kainuotų, o vėliau pareikalautų išlaidų: kurui, draudimams, remontui, mokesčiams už stovėjimą ir pan. dalykams, suprantu, kad, visur vaikščiodama pėstute, kai jau tikrai reikia, važiuodama taksi ar viešuoju transportu (žinau, kad būna žmonių, kurie jaučiasi per kieti ir tam. Nemėgti viešojo galima dėl nepatogumo, smarvės ar panašių dalykų, bet jei jūs jaučiatės per šūstras važiuoti viešuoju transportu arba iš aukšto žiūrite į tuos, kurie tai daro, tai man jūsų gaila), išleidžiu mažiau nei pareikalautų automobilio turėjimas.

Kai keliauju, kaip ir tikrai daug žmonių, visada stengiuosi ieškoti nebrangių bilietų ir apsistojimo galimybių. Mažai naujienlaiškių leidžiu atkeliauti į savo el. pašto dėžutę, tačiau nesu atsisakiusi Wizzair ir Ryanair naujienų prenumeratos, kuri kartais praneša apie pop-up akcijas. Kai vyksta 20% nuolaidos bilietams, tikrai galima nemažai sutaupyti. Anksčiau, kai daugiau skraidydavau, buvau užsisakiusi Wizzair klubo narystę, kuri metams kainuoja ~30eu, tačiau, kadangi duoda bent 10eu nuolaidą skrydžiui, atsiperka jau antrojo skrydžio su šiomis oro linijomis metu.

Jei vykstu kažkur ir žinau, kad namuose laiko beveik neleisiu ir būsto reikia tik pernakvoti, apsistoju nebrangiose nakvynės vietose. Pavyzdžiui, Nidoje už tikrai draugišką kainą galima prisiglausti Kastytyje, Zundoje, Auksinėse kopose ir panašiose vietose. Keliaujant į užsienį gelbsti Airbnb. Nepadėjo tik vykstant į Amsterdamą, kur hostelis centre kainavo pigiau negu bet kuris butas. Apsistoti pas po pasaulį išsibarsčiusius draugus irgi variantas, tačiau labai svarbu gerai įvertinti aplinkybes ir savęs jiems neužkrauti. Taupyti kažkieno kito gerumo sąskaita derėtų nebent tik labai nežymiai, visada nepamirštant už tai anksčiau ar vėliau atsilyginti tuo pačiu.

Kaip avialinijų, lygiai taip pat nesu atsisakiusi Live Nation, Bilietai.lt ir panašių tinklapių naujienų, nes kartais taip pavyksta sužinoti apie išankstinę bilietų į renginius prekybą ir juos įsigyti truputį pigiau. (Taip jau buvo su The xx, Alice Cooper, į kurį visgi galiausiai nebenuvariau, bet still, Depeche Mode.)

Tiesa, visiems tokiems reklaminiams laiškams naudoju ne savo pagrindinį, o laisvalaikio email‘ą, kad neišprotėčiau nuo laiškų gausos.

Taip pat stengiuosi nenaudoti popieriaus, nes dažniausiai tai visai nebūtina. Čia labiau apie vartotojiškumą, nes sutaupyti tai kaži ar ką labai ten sutaupysi.

Paskutinis mano taupymo sprendimas – turėti kaupiamąją sąskaitą banke. Ne pasidėti indėlius, kuriuos galima bent kada nutraukti internetu, bet tokią sąskaitą, kurioje esančius pinigus galima nusiimti tik nuvykus į banką ir parašius prašymą. Tai – toks savotiškas savęs disciplinavimo būdas, kad, jei susigalvočiau, kad man greitai reikia pinigų, dar tektų pavargti ir turėti laiko gerai pagalvoti, ar tikrai verta juos, ilgai taupytus, nusiimti. Į tą sąskaitą karts nuo karto pervedu truputį pinigų atidėdama juos kelionėms arba kaip backup‘ą nenumatytiems atvejams. Kartais pervedu daugiau, kartais – kad ir 5eu, tačiau pamažu besikaupianti suma padeda jaustis saugiau. Būna, kad tenka viską nusiimti ir vėliau pradėti taupymą iš naujo, tačiau bet kokiu atveju manau, kad toks įprotis naudingas.

Tai tiek. Esu rašiusi apie žiurkišką taupumą, žmones, kuriems atrodo visiškai normalu taupyti piktnaudžiaujant darbo suteikiamomis privilegijomis ir tuos, kurie nieko sau neleidžia ir kiekvieną centą grūda į kojinę, laukdami geresnių laikų, tad labai svarbu nepulti į kraštutinumus. Pinigai yra skirti tam, kad juos leistumėte, tačiau bent jau mano biudžetas visgi nėra begalinis, todėl renkuosi juos išskirstyti taip, kad kuo daugiau jų būtų galima investuoti ne į šmutkes, o į įspūdžius ir patirtis.

5 Komentarai

Yaga Gathering – daugiasluoksnė miško pasaka, kurioje šiemet jaučiausi ne savo vietoje

Šiemet į festivalį Yaga gathering važiavau antrą kartą. Prieš tai teko būti 2015-aisiais, todėl tai, ką mačiau šiemet, mačiau kontraste su tuo, kaip viskas atrodė prieš tuos dvejus metus. Kaip visada, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką bedaryčiau, negaliu neanalizuoti visko, kas vyksta aplink, savo atmintyje registruodama detales, vaizdus, sakinius ir garsus. Taigi, štai jums išsami mano įspūdžių apžvalga.

Ketvirtadienį atvykom jau sutemus, tad pirmiausia atkreipiau dėmesį į fantastiškai gražiai apšviestus pagrindinius takus. O tada pamačiau visą tą nesibaigiantį palapinių miestelį. Oho, kiek daug palapinių. Jei neklystu, žmonių per visas festivalio dienas šįkart buvo kur kas daugiau nei kai lankiausi pirmąsyk. Nepatiko tos mergaitės, kurios mums ne ant kelio statantis palapinę praeidamos sakė „Nestatykit čia, nes mes čia vaikštom“. Ne nu tikrai, kamon.

Pirmas vakaras ir Roe Deers pasirodymas (kuriam gerą įžangą davė irgi puikūs Whypeopledance garsai) su St. Stereo priešaky buvo fantastiški. Tai buvo tas elektronikos rokenrolas, kurio Yagoje pamatyti visai nesitikėjau, kuris išnešė kaip reikiant ir kurio man taip reikėjo. Lydžiaus prie scenos kaip paauglė ir visą laiką prašokau.

Smagiai nuteikė ir netikėtas susipažinimas su grupele užsieniečių (austrų, vokiečių ir amerikiečių), kurie į festivalį atvyko autobusu iš Vokietijos, su kuriais įdomiai paplepėjom ir pažaidėm kortomis.

Psy scena atrodė pasakiškai, ypač sutemus. Nuostabios dekoracijos, nerealus įžengimo į kitą pasaulį jausmas patekus į salą. Vis dėlto, prieš porą metų matyta Psy kaip main stage funkcija man patiko labiau. Kaip suprantu, ne man vienai šiemet atrodė, kad ten trūko vietos. Manau, kad sukeitus main stage ir psy lokacijas būtų buvę geriau, nes pastaroji, tikiu, yra įdomesnė kur kas didesniam srautui Yagos lankytojų. Kuomet Psy pagrinde būdavo sausakimša, Main stage ne kartą mačiau apytuštę.

Kas nepatiko? Nefaina, kad tie girti, pergėrę sekmadieniniai kaimietukai raudonais veidais, kuriuos matydavai Tundroj ir jais nesidžiaugdavai, persikėlė čia. Žmogau su lanku, būk atsargesnis sukiodamasis, kad kitąsyk nieko neužgautum. Nes nu kamon.

Ar reikia tokiam festivaliui gitarų? Nesu tikra. Čia girdimos jos mane nunešė prisiminimais kokius dešimt metų atgal į Tundrą, kai dienomis buvo organizuojami roko grupių pasirodymai. To ten visiškai nereikėjo, Yagoj tai irgi atrodo svetimkūniškai. Ar reikalingas toks skirtingų grupių/garsų vinigretas? Man – ne, nežinau, kaip kitiems. Susidaro įspūdis kad norima įtikti visiems skoniams, bet klausimas, ar reikia. Toks gal truputį kreivas pastebėjimas. Kadangi esu labiau Main stage grotos muzikos negu psy trance gerbėja, tiesiog eidavau lengviausiu keliu ir likdavau ten, bet tas komforto zonos buvimas šiek tiek trukdė lengvai stumtelėti save nukeliauti į kitos muzikos erdvę ir taip labiau įsijausti į pirminę festivalio mintį. Nesistebiu, kad yra žmonių, kurie festivalį myli iš labai senų laikų ir nėra iki galo patenkinti jo transformacijomis į tokį masinį renginį.

Nežinau, ar prastai ieškojau, ar iš tikro maisto pasirinkimas buvo gana ribotas. Buvau nusiteikusi paragauti daug įvairaus bei įdomaus vegetariško ir veganiško maisto, bet vis atsimušdavau į sumuštinius, mėsainius ir, my eyes, my eyes, šašlykus. Overpricinti šašlykai Yagoje man primena ketčupo pomidorų grumtynes kažkada Sūpynėse ar Marlboro sceną Tundroje ir Sattoje, apie kurias žmonės su ironija šneka iki šiol. Suprantu, kad ir mėsaėdžiai nori valgyti, tačiau nu nežinau, kažkaip visai nesubtilu. O štai, kaip suprantu, tikslingas jokio alaus iš krano brando neprominimas atrodo tikrai gerai. Tik jo pardavėjai visgi galėtų žinoti, kas gamintojas. Tiesa, labai gera idėja naudoti tas daugkartines plastikines stiklines, už kurias sumokamas 1eu depozitas, bet tikrai ne kažką, kai šokdamas akimirkai pasidėjęs pustuštę stiklinę, atsisukęs vėliau jos neberandi.

Įstrigo viena juokinga scenelė. Kai nusipirkusi risotto paprašiau papildomos druskos, nes jos man trūko, mano prašymą išgirdę už nugaros pietavę žmonės pradėjo bumbėti, kad oezau, kaip čia taip gali trūkti druskos, matyt, turiu priklausomybę. Kartais tie, regis, taikieji veganai tranzeriai būna tie agresyvieji savo principų kišėjai.

Kas patiko? Šeštadieninis The Junto Club pasirodymas buvo fainas, tie šokėjai su kaukėmis ant kojūkų – irgi. Nuostabi dekoracija – ta gyvūno (man regis, triušio) galva. Ir šiaip, fantastiškai gerai paruoštos visos scenos. Muzika penktadienio dieną Chille buvo labai graži.

Yagai, kaip ir visiems kitiems festivaliams, kuriuose šiemet teko būti, turiu pasakyti didžiulį pagyrimą už tai, kad tualetai buvo tvarkomi tiesiog nepriekaištingai. Man regis, kažkada manę, kad tūlikai yra paskutinėj eilėj, visų festivalių organizatoriai suprato, kad small things and good smells matter.

Labai sveikintina, kad visi norintieji už protingą kainą galėjo įsigyti festivalio plakatą, nes dažnai norisi turėti tokį atsiminimą iš renginio, tačiau tokios galimybės tiesiog nėra. Tik gaila, kad būtent šiemet man tas plakatas toks kažkoks nelabai. Nežinau, ar primityvizmas jame – tikslingas, ar netyčinis, gal aš nesuprantu grožio.

Išties pagirtinas apsaugos darbas kruopščiai tikrinant kuprines ir apyrankes. Tačiau panašu, kad tos apsaugos paskutinę naktį iš sekmadienio į pirmadienį visgi trūko, nes buvo žmonių, kurie, pasistatę automobilius prie įėjimo į festivalį, patyrė nemenkų nuostolių, kai, kažkam nutarus įsilaužti į benzino baką, buvo apgadintas jų automobilis. Nežinau, kiek buvo tokių nukentėjusių, bet, jei jau nurodoma, kad renginys vyksta iki pirmadienio, tai ir jo apsauga reikėtų rūpintis iki galo.

Esu tikra, kad Be Safe Lab arba panašaus koncepto palapinės nuo šiol turi būti privaloma kiekvieno festivalio dalis. Neminint kitų funkcijų, galimybė vairuotojams nemokamai pasitikrinti blaivumą prieš sėdant prie vairo yra žiauriai geras dalykas. Tai – puikus pavyzdys, kad ne draudimai ir gąsdinimai, o supratingas, draugiškas bendradarbiavimas ir vienas kito saugojimas suteikiant lengvai prieinamas galimybes jaustis užtikrintai gali padėti sustabdyti lengvai ar ne taip lengvai įkaušusių piliečių norą sėstis prie vairo. Tikiu, kad tie, kurie pamatė, kad vairuoti dar negali, tiesiog palaukė, kol jau galės, arba vairą perdavė blaivesniems bičiuliams.

Concept stage priėjau tik kartą, kai ji dar tik buvo įrenginėjama. Dabar galvoju, kodėl. Gal dėl to, kad iš tolo iš jo sklindantys garsai neatrodė įdomūs, tačiau dabar dėl to labai gailiuosi. Kaip ir dėl to, kad pražioplinau Ulrich Shnauss. Nes nu tiesiog žiopla.

Pastaba sau. Visada žadu pamatyti daugiau negu pamatau ir dėl to galiausiai būna gaila. Gal reikėtų pradėti kelti sau mažesnius reikalavimus, kad ir nusivylimai būtų mažesni.

Pabaigai. Šiemet Yagoje susimąsčiau apie tai, kad žmonės mėgsta lyginti festivalius, tvirtindami, kad kažkuris vienas yra geresnis už kitą. Manau, kad, kai festivaliai nesiskiria išpildymo kokybe, mėginti nustatyti, kuris iš jų – pats geriausias, yra neteisinga. Dažnai skiriasi organizaciniai aspektai, mastai, trukmė, kaina, idėja ir daug visko. Vieno, vienareikšmiškai geriausio festivalio nėra. Man pats geriausias festivalis visada buvo ir yra Sūpynės, bet lyginti Sūpynes ir Yagą būtų mažų mažiausiai kvaila. Kaip ir lyginti įvairų gardų maistą ir ginčytis, kuris skaniausias.

Tai, kokį įspūdį palieka festivalis, daugiausia priklauso nuo to, ko būtent norisi tam tikru konkrečiu metu. O štai su festivaliais, kaip ir su koncertais ar spektakliais, bėda tokia, kad gali būti, jog, kai norėsis Yagos, vyks Devil Stone ir atvirkščiai. Iš anksto nusipirkęs bilietą, net ir jausdamas, kad nesi tinkamai nusiteikęs, visgi eini į pasirodymą ir galiausiai visgi tenka virškinti tai, ko tądien nenorėjai. Didžiulį kiekį to. Kartais įsijausti pavyksta, o kartais asmeninio nusiteikimo perkreipti tiesiog neįmanoma, todėl įspūdžiai, kurie kitomis aplinkybėmis gal būtų labai geri, gaunasi drungnoki. Man šįkart taip nutiko su Yaga. Ją pavadinčiau magiška miško pasaka, kurioje šiemet didžiąją dalį laiko jaučiausi ne visai savo vietoje. Bet kokiu atveju, nepaisant visko, prisiminimai vis tiek labiau teigiami negu ne.

Karolio S. nuotraukos.

1 Komentaras

Para Velnio akmenyje / Devilstone

Žinot tą tokį bjaurų kaltės jausmą, kuris, vis atidėliojant kažką padaryti, tik auga ir net pradedat galvoti, kad gal jau per vėlu ir gal verčiau jau nebedaryt? Panašiai jaučiuosi dėl šito teksto. Vos grįžusi iš Velnio akmens įpuoliau į darbų begalybę ir vis nerasdavau laiko prisėsti ir aprašyti, o prabėgo jau dvi savaitės. Bet juk festivalis išvažiavus visiems jo lankytojams nesibaigia, festivalis gyvas visus metus – nutilus muzikai pradeda girdėtis įspūdžiai, šmėžuot nuotraukos ir skambėti nostalgiški dūsavimai, o organizatorių darbas, neabejoju, nesibaigia niekada.

Taigi. Velnio akmenyje šiemet buvau pirmą kartą. Nuolat girdėdavau puikius atsiliepimus apie jį, bet vis netekdavo apsilankyt. Žinot, kodėl? Ogi todėl, kad nebūdavo su kuo. Ten varydavo įvairūs pažįstami, bet ne tokie artimi, kad prie būčiau drįsus prie jų prisiklijuot visam festui. O štai dabar viskas gyvenime klostos taip, kad pildos mano tylūs, garsiai niekad neišsakyti norai ir turiu pačią geriausią kompaniją, kuri sutinka (ne tik sutinka, nori) su manim keliaut ir į Sūpynes, ir į Pečiūros koncus, ir visur kur. Šita vasara man rekordinė festivaliais – jau buvau trijuos, šiandien važiuoju į dar vieną. Kaip dėl to faina, kad jūs žinotumėt.

Aplinkybės taip jau susiklostė, kad Velnio akmeny pabūti galėjau tik parą ir ne ilgiau, nes prieš tai atsitiko penkiasdešimtmetis, kuriame dalyvauti buvo privalu. Matot, penkiasdešimtmečiai juos švenčiančius žmones gyvenime ištinka kiek rečiau nei festivaliai.

Šeštadienio rytas prasidėjo pasiplaukiojimu Panevėžio Ekrano mariose, vėliau pirmąsyk atsidūriau Lajų take. Tai žinokit, kai esi metro piam, nelabai ten tie medžiai ir jų viršūnės matos, ėjau ir dūsavau „Koks gražus turėklas“.

Atlikę visus gimtadieninius-ekskursinius reikalus pagaliau nusigavom į festivalį. Nustebau supratusi, kad jis vyksta visiškai mieste. Pirminis planas buvo nakvot automobily, bet, kadangi pastarąjį pasistatėm prie kapinių, kažkaip mieste prie kapinių mašinoj miegot nei šis nei tas, tad susidėliojom palapinę.

Festivalis taip gerai suorganizuotas ir sutvarkytas, kad, prieš tai dar pabuvus Sūpynėse rimtai gali imt ir pradėt galvoti, kad visi festai tokie. Bet tada prisimeni tas visas blogas patirtis iš praeities, grįžęs dar pasižiūri video iš Retro beach festo ir supranti, kad nieko panašaus.

Labai patiko didžiulė įvairių veiklų gausa (išbandžiau vikingų šachmatus, visiškai jėga), žiauriai faina piešinių galerija (labiausiai patikusiais vaizdais dalinuos), platus maisto pasirinkimas (nežinau, iš kur yra tie paprasto, skanaus, sotaus ir palyginus nebrangaus maisto gamintojai su didžiulėm keptuvėm plovo ir kitų dalykų, kuriuos vis pamatau festuose, bet patinka man jie). Žiauriai gaila, kad visgi teko praleist GA protmūšį ir diskusijas, kurios, mačiau, turėjo būti labai įdomios. Gaila ir dėl to, kad puikiojoj Kablio scenoj būtent paskutiniąją naktį grojo d‘n‘b, kurio klausyt nebegaliu jau nuo kokių dudešimtų. Tiesa, o legendomis apipintas papų šou visgi ir yra legenda? Ar mes tiesiog pražiopsojom?

Šiaip, prisipažinsiu, tikėjausi didesnio publikos išsitaškymo, pamišimo ir rokenrolo, tačiau numanau, kad daug kas spėjo nusiraut ketvirtadienį ir penktadienį, o aš jau papuoliau pamatyt tų linksmybių paskutiniuosius trupinius.

Turbūt ne keista, bet Velnio akmens muzika man visiškai svetima. Nuo šešiolikos vis mėginau pažindintis ir pamėgt, bet taip ir neprilipo. (Todėl nenuostabu, kad po viso to metalo ausims miela buvo išgirst Panamos palapinėj skambančią Golden Parazyth‘o Lapę). Bet kokiu atveju, į šitą festą norėjau dėl to taip išliaupsinto vaibo ir dėl to, kad norisi atsidurti ten, kur dar niekad nebūta ir išbandyti tai, kas dar nedaryta.

Užtat ZEAL & ARDOR buvo something else. Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus ir toji jo (ar jų?) pasirodymo valanda buvo tarsi kažkokia keista meditacija, kurios metu ir šokau, ir ramiai stovėjau, ir prisirašiau ilgą juodraštį minčių srauto, kuris užpuolė berymant minioje. Šito konco metu įstrigo truputį įkaušęs bičiukas, kuris priėjęs prie nepažįstamų vaikinų sako “Ei, seniukai, davai iškelkit mane virš minios”. Tie jam sako “Blem, seniuk, nu žinok nekelsim” (aiškiai matės, kad rokenrolo būsenoj tik tas, kuris prašos keliamas). Paskui netyčia užmačiau, kaip tas pats rokenroleris kažkam messengery siuntė stickerį su gėlių puokštę belaikančia lape. Vėliau smagu buvo einant pro šalį netyčia sutikti patį headlinerį ir su juo nusifotografuoti.

Tai, kaip smarkiai buvo patvinusi upė, verta atskiro paminėjimo. Kaip ir tai, kokia nežmoniškai šalta buvo naktis iš šeštadienio į sekmadienį, kai nepadėjo nei penki sluoksniai drabužių, nei gėrimai su pipirais. Dabar, prabėgus jau dviems savaitėms, nakties speigo agonija jau pamažu pradeda užsimiršti, bet, damn, nenorėčiau to pakartot.

Užtat ryte nuo šalčio sustingusį, vėliau atšilusį ir tarsi subaladotą kūną išgelbėjo nefestivališkai prašmatnūs Panamos pusryčiai (žr. foto).

Vaikštant po teritoriją galvojau apie tai, ar būtų įmanoma ne tik į šitą, bet ir į visus kitus festus atitempt taromatus. Labai gerai išsispręstų tvarkos klausimas ir nebūtų gaila po kojomis trypiamų centų ir eurų. Paryčiais mačiau, kaip mėlynanosiai vietiniai „sanitarai“, vienas kitą už kojų prilaikydami, nardė tarp skardinių ir rūšiavo visą tą lobį, tad matyt šitas festas jiems buvo šiokios tokios Kalėdos.

Atleiskit, bet ta viena iš paskutiniųjų sekmadienį grojusių grupių, man regis, pavadinimu „Abudu“ (o pavadinimas tikrai apgaulingas, nes ant scenos jų ten buvo mažiausiai keturi), buvo ekspyriensas, mintimis nunešęs į laikus, kai paauglystėj teko pasiklausyti prasto krikščioniško roko, kurio darsyk girdėt visai nenorėjau. Atrodo, kad jie buvo pastatyti tam, kad žmonės kuo greičiau išsiskirstytų ir jau leistų orgams tvarkytis.

Tai mes ilgai nelaukę nutarėm viską užbaigt dar neragautais Kavarsko koldūnais, kuriuos kemšant į koldūninę įžengė pats G. Nausėda, bet, išvydęs pulką juodais drabužiais ir metaliniais papuošalais pasidabinusių festivalininkų, apsisuko ir išėjo. Tiesa, kalbant apie iškilius visuomenės veikėjus, Velnio akmeny Sergėjaus Jovaišos, apie kurio vaidenimąsi ten sklando legendos, pamatyti neteko.

Ir vis dėlto, geriausias dalykas apie festus yra tai, kad dažnai ten susirandi naujų draugų arba susitinki žmones, kuriuos menkai tepažinojai ir, festivalinės euforijos pagautas, kur kas geriau su jais susibendrauji ir namo jau išvažiuoji turėdamas istorijų. Tad baisiai faina buvo tas kelias valandas ar trumpiau pasišnekėt, palinguot ir pabendraut su visais senokai matytais ir naujai rastais.

Susumuojat, rimtas, solidus festivalis, į kurį dar tikrai važiuosiu. Ačiū ir faina, kad esat.

2 Komentarai