Pirmyn į turinį

Kategorija: Vakarėliai

Velnio akmuo 2018

Ką tik pravėriau namų duris ir dar neišsikrovusi daiktų sėduosi prie kompiuterio surašyt įspūdžių iš Velnio akmens, kol anieji vis dar karšti ir emocijos vis dar per kraštus liejas.

(Perspėju, šiame tekste septynis kartus bus paminėtas žodis „faina”, jei esat surūgėliai, jus tai gali piktinti).

Nu koks fainas festivalis, koks fainas festivalis. Prieš važiuodama bijojau tų trijų naktų palapinėj, lietaus bijojau ir murzinumo kūno, batų ir sielos, bet šiandien vykt namo net gaila buvo, atrodo dar savaitę būtum ir nenusibostų.

O kodėl? O todėl, kad:

Baisiai faina chebra, baisiai faina festo stiliumi susitikt tiek seniai matytų ir susitikus ne tik pasilabint, bet ir laiko pakalbėt normaliai rast, nes niekas niekur neskuba, nes skubėt galima tik mėgstamos grupės paklausyt. Baisiai faina su kompanionais trintis ir džiaugtis bendravimu iki soties.

Man pačiai muzikine prasme aktualiausia ir įdomiausia Kablio scena, tai Manfredo ir Interiors pasirodymai tiesiog lediniai buvo. Draugas, niekad nešėlęs pagal elektroninę muziką taip dūko, kad net pavydu buvo, o paskui sakė „Manfredas taip grojo , kad net užsimaniau būt toks klubinės kultūros mėgėjas kaip tu“.

O kokie draugiški savanoriai ir organizatorių komandos nariai.
Nežinau, kaip jums pavyko, bet orą užpirkot tokį nuosaikų, kad jo gerumas net pranoko lūkesčius. Kai iš Vilniaus visi rašė, ar nepaskendom, mes sausučiai ant žolės sėdėjom.

O maisto skanumas. Aš tą maistą iš tų didelių keptuvių taip mėgstu, taip mėgstu, kad valgyt ėjau per dieną bent po du kartus, nes jau taip skanu, jau taip gardu.

Baisiai fainas Galvūzų protmūšis, net iš metalo šį tą atsakiau, o dar ir dovanų gavom. Baisiai smagus ir slemas, kurį laimėt turėjo Martynas, nes nužudykit Liną, saugokit Martyną (tik nepyk, Povilai).

O Anykščių gražumas… Myliu šitą miestą be galo visą gyvenimą, taip taip gražu žiūrėt, kad jam sekas ir tų vietų fainų randasi, ir tas miestas vis gražyn, ir tų žmonių jame netrūksta.

Ir geriausia – anei kūno, anei batų, anei sielos murzinumo nė krislo patirt neteko, nes viskas taip gerai, jau taip gerai suorganizuota, kad nėr net galimybių netaip pasijust. O vat jei norit gerai pasijust, tai važiuokit, chebra, į Velnio akmenį.

Važiuojant namo ir automobilyje visu garsu baubiant Atomic Kitten – Whole Again po viso to gerumo net palaiminga ašara tryško.

Įrašą pabaigsiu užduodama ir jį pati atsakydama vieną klausimą, kurį vis iškeldavo gerb. Viesulas.

– Tai mieli kolegos, kas yra geriau už blogą laiką?

GERAS LAIKAS.

P. S. Jei pas ką nors iš jūsų atsidūrė lentelė su užrašu „Mahila”, labai mielai ją perimčiau.

Palikite komentarą

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą

Taip, rugsėjis ir vėl užklupo netikėtai, versdamas dvigubai ilgiau nei vasarą stovėti kamščiuose, o automobilį vakare grįžus namo statytis kitoj gatvėj, nes tiesiog nebuvo vietų. Bet nieko tokio, išgyvensim.

Turbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad mėgstu rudenį. Ir pasibaigusios vasaros baisiai negailiu. Ruduo yra nuostabus metas, o ypač pirmieji jo mėnesiai. Visi po atostogų įdegę, pasipuošę naujomis eilutėmis ir kirpimais grįžta į ofisiukus, parduotuvių lentynos prisipildo nebrangių nektarinų, vynuogių ir kitų gėrybių, prasideda nauji serialų sezonai, iš vasarinio sąstingio išsijudina visi protmūšiai bei kiti renginiai, o rugpjūtį tuštutėlės buvusios miesto gatvės atgyja. O ta rudenio saulė, jau žvarbesniais rytais užliejanti pamažu geltonuoti pradedančius medžius yra vienas nuostabiausių metų laikų reiškinių.

Iki pat liepos pabaigos man manoji vasara neatrodė baisiai linksma ir įdomi, o viduj vis jutau kažkokį nerimą ir neužtikrintumą, tačiau rugpjūtis galiausiai privertė patikėti, kad viskas bus gerai ir tos visos kitiems nematomos vidinės tuštumos užsipildė. Tiesa, sutikau ne vieną žmogų, kuris, kaip ir aš, sakėsi sulaukęs suaugusiojo gyvenimo nebežinąs, kągi su ta vasara daryt ir irgi jaučiantis keistą, gąsdinančią nežinomybę. Taigi, jei ir jums taip buvo, žinokit, kad jūs – ne vieni.

Dabar, žvelgdama atgal suprantu, kad visgi toji mano vasara buvo pati puikiausia, o tai suprasti ir vėl tiesiog prireikė laiko.

O prasidėjo ji man jau priešpaskutinį gegužės savaitgalį, kai su LGBT svita Vėliavos dienų proga apsilankiau Klaipėdoje ir Kaune. Kai iki kelto likus 15 min sumąstai, kad reikia spėt į vakarėlį Smiltynės Jachtklube, taksistui per miestą lekiant link perkėlos ne pačiu saugiausiu greičiu sukyla toks fainas, paaugliškas adrenalinas. Baisiai skanus maistas „Temperatūroj“, o Kauno „Kultūra“ – žiauriai gera vieta, kur sekmadienio popietę grojamas visas Leon Bridges debiutinis albumas.

Po to sekė Protų kovų finalas Molėtų rajone, mylimosios grįžimas su naktiniais šokiais „Vėjuos“, virtusiais į rytinius šokius Opiume, kur kažkas klubinėtojams leido Hare Krishna, o šie klusniai judėjo į ritmą ir afteris Anykščiuose su naktiniu spooky nuklydimu į Ukmergę; nuostabusis Talinas (apie jį dar tikrai parašysiu išsamesnį tekstą tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti), trumpas, bet baisiai mielas apsilankymas Lazdijuose (kur pirmąsyk šią vasarą basom kojom ėjau per dar rasotą žolę įmerkt savęs į ežerą nuo liepto) su trumpu nulydimu į Seinus ir pažintimi su Dzūkų jūra; kaip visada nuostabūs Migruojantys paukščiai prie Molėtų; darbo savaitė vis labiau gražėjančioje ir kultūringėjančioje Palangoje; neregėtoji Rusnė su išplaukimu per marias į Mingę, šokiais virtuvėje ir rūkytos žuvies puota; tiesiai iš ten – Kaunas ir skrydis su tėvais į Stokholmą (apie šitą irgi bus išsamiau atskirai), vos grįžus – viską tobulai vainikavęs ir galutinai laimės būseną užtvirtinęs savaitgalis, kuriame buvo fantastiškai gerai pavykęs laidos dešimtmečio susitikimas Panevėžy (kai savam mieste grįžti 6 ryto, tai suprask, kad šventė buvo rimta) ir galiausiai – kūlvirsčias sekmadienis su mylimaisiais Nidoj, wild wild west tuk-tukais, skausmingiausiu ever nesibaigiančiu lipimu į kopas ir kitais nuotykiais.

Kaip ir anksčiau, toliau renku sparnuotas bičiulių ištartas frazes.

Apie Estiją:

„Pagal tai, kiek pas juos socialinių reklamų, panašu, kad jie turi daug problemų.“

Apie kalbą:

-Labai norėčiau mokėti gestų kalbą.

-Estų kalbą?

Apie vaistininkų išmoningumą:

„O kaip sužinoti savo spaudimą? Nueini į vaistinę ir pasako?“

Apie norus:

-Aš užsinorėjau sushių.

-Tai čia beveik kaip aš, tik aš užsinorėjau sysiu.

Apie gerą klausą:

-Žiūrėk, kviečių gemalai.

-Kačių vėmalai?

Apie KENZO drabužius:

„Užsidėsiu Kinzos džemperį.“

Apie gerą klausą vol.2:

-Let‘s tell a few ghost stories.

-Goat stories?

Apie gervuogę gėrime:

„Kas čia pas tave taurėje, ikrų kamuolys?“

Apie verslumą:

„Aš kažkokį būdą buvau sugalvojęs kaip gauti pinigų, bet dabar reikia jį prisiminti.“

Apie paslaugas Yagoje:

-Nu, darysies auros nuotrauką?

-Aurelijos nuotrauką?

Apie meilę gamtai:

„Aš nesisioju į jūrą, tik į ežerus, upes ir kūdras.“

Apie intuiciją:

„Aš tepuosi makiažą tiesiog iš jausmo.“

Apie šarkas:

-That‘s a weird-looking crow.

-Maybe because it‘s not a crow?

Apie interneto ribas:

„Google is so disappointing sometimes.“

Apie sugrįžusį festivalį, kurio sugrįžimo niekas nei tikėjos, nei laukė:

„Jei tavo festivalio pagrindinis headlineris yra Solo Ansamblis, tai gal reiktų susimąstyt.“

Apie Michael Jackson:

„Čia yra Kanye Westo pirmtakas juodaodžių kultūroje.“

Apie vidinę taiką:

„Aš manau, kad meluoti bičui, kad jis tau užstatė vaiką tam, kad jis tave vestų, žiauriai ne fengšui.“

Apie gurmaniškus pomėgius:

„Man skanu yra duona, ant jos sviestas, dar dešrytės kokios.“

Apie tikslumą:

„Na va, mano svoris po pusryčių, su šortais ir telefonu jau pasiekė 78,3kg.“

Apie nepaklusnias technologijas:

„Man atrodo, sugedo instagramas, nes niekas nelaikina.“

Apie sveikus įpročius:

„Matai, kaip aš taisyklingai čiaudau?“

Apie kovą su agresyviais kaimynais:

„Aš parkavausi, jis man pradėjo rodyti fuckus, ženklus, kad užmuš ir pan. Tai aš išlipau ir pradėjau plot.“

Vasaros muzika – LCD Soundsystem – American Dream, A Scene from a Future – Manfredas edit, Šventinis Bankuchenas – Music bei Paris Taxi Restaurant, Zeal & Ardor – Devil is Fine.

Vasaros netikėtumas: visgi baigta tvarkyti Vilniaus g.

Vasaros startupas nr.1: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje.

Vasaros startupas nr.2: atrasti technologiją, kuri užtikrintų, kad nelis.

Vasaros startupas nr.3: telefone įjungti flashlight, padėti ant jo butelį ir taip pasidaryti gana neblogą šviestuvą. Gražiausiai šviečia Borjomi buteliai. Čia rimtai.

Vasaros šlapios kojos: kai grįžti į naujus namus ir tenka nusiaut batus, nes per balas vidiniam kiemely neįmanoma praeit neįbridus iki blauzdų.

Vasaros klasika: miegas su ta vienintele gyva likusia muse (arba uodu) kambary, kurios neįmanoma pagaut ir kuri tau vis trankos į veidą.

Vasaros neįprasta paslauga: kelnių parietimas.

Vasaros pastebėjimas nr.1: kaip būtų faina, jei visi žmonės būtų tokie draugiški ir laimingi kaip visi, kuriuos sutinki Nidoj.

Jau ne ne vasaros, o šiaip pastebėjimas nr.2: pastebėjot, kokie pakantūs eilėms pasidarė žmonės, atsiradus išmaniesiems?

Vasaros pavėluotas susivokimas: kokie gi visgi tie žmonės gražūs – aukšti, žemi, apvalūs ir lieknesni, trumpais, ilgai, banguotais plaukais, raudonom ar purpurinėm lūpom, puošniais drabužiais ir be jų – visi skirtingai ir kiekvienas savaip.

Vasaros pakartotas susivokimas: kokia gi ta Lietuva graži su savo margom laukinėm pievom, pušimis, pajūriu ir kas vakarą vis kitokiu dangum.

Šią vasarą aplankiau daugiau apžvalgos bokštų negu yra tekę anksčiau gyvenime. Taip pat paragavu dviejų patiekalų, apie kuriuos tiek metų girdėjau sklindančias legendas – Kavarsko koldūnų ir Karmėlavos cepelinų. Turbūt nebus nė kiek netikėta, kad nei vieni, nei kiti baisiai gero įspūdžio nepaliko.

2017-ųjų vasara ypatinga tuo, kad, savo pačios nuostabai, sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net 6-uose festivaliuose. Sūpynės, Devil Stone/Velnio akmuo, Origami, Vasaros Brizas, Yaga gathering, Mėnuo Juodaragis. Sakiau, kad mėginti išrinkti patį geriausią festivalį – nesąžininga, nes visi jie skirtingi, todėl galiu tik pasakyti, kur man šiemet buvo smagiausia. Sūpynėse (kad jį kur tą lietų), Devil Stone (kitąmet vyksiu būtinai ilgiau ne vienai nakčiai) ir Vasaros Brize. O štai geriausią DJ pasirodymą išvyday Yagoj, kur Roe Deers atstovaujantis St. Stereo dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių šokdintojų Lietuvoje.

Man regis, šią vasarą Vilniuje tepraleidau kokį vieną ar du savaitgalius. Taip pat negaliu patikėti, bet per visą vasarą nė karto nebuvau Vasaros terasoj, kurioje anksčiau leisdavau turbūt kas antrą vakarą.

Tai tiek, tikrai galėčiau ir išsamiau, bet suprantu, kad baisiai ilgi kažkieno ilgesingi pasakojimai galiausiai pabosta, o šitas ir taip gavos gana ilgas. Pabaigai, nepamirškite šitų puikių žodžių:

„Laivai yra saugūs uoste, bet ne tam jie skirti.“

Kita stotelė, jau rytoj – Roma.

2 Komentarai

Pirmą kartą festivalyje „Mėnuo Juodaragis“

Šią vasarą sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net šešiuose festivaliuose. Paskutiniuoju ir baigiamuoju tapo „Mėnuo Juodaragis“, kuriame lankiausi pirmą kartą. Apie jo egzistavimą sužinojau dar paauglystėje. Pamenu, kad į MJR visada vykdavo įvairūs pažįstami neformalai, bet pati vis neprisiruošdavau, tačiau nutariau, kad šiemet jau tikrai reikia.

Visų pirma galiu pasakyti, kad, jei pati imčiausi organizuoti kokį nors festivalį, iki paskutinės akimirkos negalėčiau nusiraminti besijaudindama dėl oro. Kaip žinia, kad ir kaip tobulai viskuo pasirūpintum ir viską besudėliotum, aukštesnės temperatūros ar mažiau kritulių iš dangaus festivalio metu ar prieš jį užsakyt vis dar neįmanoma. Tiesa, Juodaragiui šįkart pasisekė labiau negu „Sūpynėms“ ir jo metu beveik nelijo, tačiau lietus ir drėgmė savo juodą darbą atliko dar prieš prasidedant renginiui. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų, kiek žinau, netgi vėlavo jo pradžia.

Tačiau tai mums, į festivalį atvykusiems tik penktadienio vakarą, nebuvo aktualu. Apžiūrėję teritoriją ir supratę, kad be ilgų botų ir šiltų drabužių vėl nebus apsieita, vis dėlto nutarėm nebesikankint, palapinės nesistatyt ir paryčių šalčio nekęst bei po visų koncertų grįžt nakvot į Zarasus, nes turėjom tokią galimybę. Tokį sprendimą pasufleravo ir ne pati geriausia mano pačios sveikatos būklė. Tai tikrai išgelbėjo nuo visų nepatogumų bet tuo pačiu ir šiek tiek patrukdė pilnai įsijausti į festivalį.

Aptarsiu keletą labiausiai įstrigusių MJR aspektų.

Nesitikėjau, kad šitas festivalis toks didelis. Nežinau kodėl, bet galvojau pamatysianti bent per pusę mažiau žmonių. Taip pat maloniai nustebino festivalininkų amžius – pirmą kartą mačiau tiek jau brandesnio amžiaus žmonių ir tuo pačiu tiek šeimų su vaikais. Matyt, kai festivalis rengiamas dvidešimt metų iš eilės, kartu su juo brandos sulaukia ir pirmieji jo lankytojai. Tokią tendenciją matau kaip didžiulį pliusą, nes visada įsivaizdavau, kad visuose festivaliuose kritinę masę sudaro lankytojai, kuriems ne daugiau nei trisdešimt. Labai smagu matyti, kad klydau.

Taip pat įspūdinga įvairių veiklų – sporto žaidimų, dirbtuvių, paskaitų ir panašių užsiėmimų įvairovė. Visiškas rojus vaikams – žaidimai, labirintai, poniai, arkliukai – kas tik nori. Labai fainas amatų kiemelis. Ir tos dvi iš šiaudų ir medžio sudėliotos, šeštadienio naktį uždegtos ožiukų skulptūros.

Dar vienas svarbus dalykas – „Mėnuo Juodaragis“ – pats švariausias mano kada nors matytas festivalis. Gražu žiūrėti, kad, nepaisant didžiulio lankytojų skaičiaus, žemė nebuvo nusėta šiukšlėmis. Numanau, kad tai lėmė sprendimas naudoti depozitinius bokalus ir, matyt, operatyvus savanorių darbas. Sveikintinos ir pakankamai draugiškos maisto ir gėrimų kainos. Draugiškesnės nei tuose didžiuosiuose festivaliuose, kuriuos teko lankytis prieš tai.

Muzika. Patiko G&G Sindikato ir Ugniavijo bendras pasirodymas, tačiau tą vakarą didžiausią įspūdį paliko italai Death in Rome. Kai prieš atvykdama išgirdau, kad bus kažkokia neofolko grupė, savaip interpretuojanti ir atliekanti garsius pop muzikos kūrinius, nieko gero nesitikėjau, bet, išvydus kaip tai atrodo gyvai, visas mano skeptiškumas išgaravo ir prie scenos pratrypčiojau visą jų koncertą. Nuostabus, mistiškas skambesys, paslaptingas įvaizdis ir užburiančiai tamsi atmosfera. Lemon Joy buvo gerai kaip visada, o štai Wardruna, apie kuriuos tiek daug girdėjom, pasirodė nuoboki. Gal dėl to, kad dėl visų tų liaupsių lūkesčiai buvo per aukšti, o gal dėl to, kad pusę pirmos nakties visgi labiau norėtųsi kažko energingesnio. Tačiau drungnokas asmeninis įspūdis grupės didingumo tikrai nenuneigia.

Visiškai sužavėjo Eglyno scenos dekoracijos (ypač tas žaibuojantis medis), o šeštadienio vakarą ten užsukę visai netikėtai atsidūrėm puikiame žavaus latvių synth pop’o atlikėjų „Hipstokrātija“ pasirodyme. Šokom ir galvojom, ką gi jiems mums primena, ir galiausiai nutarėm, kad jie – toks latviškasis „Solo Ansamblis“.

Štai taip iš nuotrupų ir susidėlioja pirmasis įspūdis, kuris išties neblogas. Tikiuosi, kad kitais metais oro sąlygos bus palankesnės, o asmeninė būsena – geresnė, ir į festivalį visa galva pasinerti bus paprasčiau.

Užtat sekmadienį nutarėm apsilankyti Daugpilyje, antrame pagal dydį Latvijos mieste, iki kurio nuo Zarasų maždaug pusvalandis. Įdomus centre įsikūręs „Gubernatorių“ restoranas, įdomi ir pagrindinė miesto gatvė su sovietmečiu dar kvepiančia architektūra, vėžlio skulpūra ir pianinu, kuriuo pagroti gali kiekvienas.

Po Juodaragio į bendrą nuotaiką labai tiko apsilankymas XIX a. miesto tvirtovėje – mini miestelyje, užimančiame daugiau nei 150 ha teritoriją. Išties įspūdingas ir šiek tiek baugokas reginys. Jei būsit netoliese, būtinai apsilankykit, nes įspūdį išreikšti žodžiais ir nuotraukomis sunkoka, reikia pamatyti pačiam.

O štai išsamus mano visos šios neįtikėtinos vasaros klajonių aprašymas – jau netrukus.

Palikite komentarą

Apie tai, kaip, išleidžiant mažiau pinigų daiktams ir šiaip vėjais, daugiau jų lieka kelionėms ir įspūdžiams

Kartais išgirstu replikų, kad kažkaip tai jau ten matyt žiauriai gerai gyvenu, jei jau galiu sau leisti tiek klajoti po Lietuvą ir po pasaulį, ilgiau atostogauti ar linksmai gyventi. Apie tai, kad nors freelancerio darbas kartais ir gali atrodyti kaip nesibaigiančios atostogos, dirbti visgi kažkada irgi reikia, be to, jis ypatingas tuo, kad jame žiauriai svarbi savidisciplina, kurią išsiugdyti ir palaikyti nėra jau taip ir paprasta, nes apsileidus tą apsileidimą vis tiek privalu kompensuoti bei tai, kad rugsėjį – birželį darbo visada daugiausia, nesiplėsiu. Kaip ir apie tai, kad iš šono žiūrint, ypač per facebook‘o ir instagramo prizmę, kitų gyvenimai visada atrodo laimingesni, turiningesni, turtingesni ir labiau nerūpestingi negu jūsų. Kad visi mes kartais strugglinam, tik kiekvienas savaip, kalbėta nemažai, tik kažko kai kurie vis apie tai pamiršta.

Šiandien pakalbėsiu apie tai, kokius principus savo gyvenime taikau tam, kad mano išlaidos nebūtų klaikiai didelės ir, užuot leidus pinigus daiktams, daugiau jų liktų kelionėms ir panašiems dalykams. Taip pat apie tai, kaip stengiuosi sumažinti vartotojiškumo (apie kurį Lietuvoje kalbama mažokai) mastus savo kasdienybėje. Gal kam pravers. Taigi.

Visų pirma, niekam ne paslaptis, kad didžiulę žmogaus išlaidų dalį sudaro maistas. O jis, nu jis tikrai yra brangus. Ypač jei nesugebi išmintingai planuotis, ką, kur ir kada valgysi. Būna visko, tačiau labai stengiuosi kuo daugiau valgyti namuose, savo pagamintą maistą. Anksčiau gyvenau tokiomis sąlygomis, kuriomis dažnai gaminti nepavykdavo, todėl valgymas kažkur mieste būdavo dažnas reiškinys. Ir tik dabar, galėdama virtuvėje suktis dažniau, suvokiau, kiek pinigų ištaškydavau.

O štai dabar supratau, kad naudojant gana paprastus maisto produktus galima skaniai ir pakankamai sveikai maitintis. Kuomet vienas apsilankymas ne per dienos pietus kažkokioje kavinėje gali kainuoti nuo 7-8eu iki begalybės, suvokus, kiek produktų už tuos pinigus galima įsigyti ir pasigaminti pačiam, kursuoti po restoranus visai nebesinori. Aišku, visai į kraštutinumus nueiti irgi nederėtų, todėl kartais išbandyti naujas vietas ar apsilankyti pamėgtose senosiose irgi tenka.

Kitas svarbus niuansas – jei jau taip nutinka, kad valgau mieste, dažnai neįveikiu visos porcijos ir maisto lieka. Jo niekada nepalieku, paprašau, kad jis būtų supakuotas į namus ir taip parsinešu sau kitos dienos pusryčius ar pietus. Iš viso manau, kad maisto mūsų visuomenėje iššvaistoma per daug, todėl jį palikinėti yra netgi paikoka.

Taip pat, kai tenka valgyti ne namie, jei tik išeina, žingsniuoju į valgyklą, kur dažnai įmanoma susisukti pietums išleidus ne daugiau negu 3eu. Mano visiškas atradimas, kuriuo vis neatsidžiaugiu, yra Žvėryno valgykla. Aplinka ten tokia labai paprasta, truputį kelionė laiku į praeitį, tačiau maistas toks skanus ir pigus, kad jis už visa tai kompensuoja. Aj, ir pas juos groja M1+, kas mano akimis tokiai vietai visada yra pliusas.

Maisto produktus ir gėles, jei tik yra galimybė, mėgstu pirkti turgeliuose. Kažką dovanodama, dovanas mėgstu pakuoti pati, nes žiauriai patinka tai daryti ir, aišku, yra pigiau.

Ilgai nevartojau alkoholio, dabar kartais tai darau, tačiau stengiuosi, kad tam būtų išleidžiama kuo mažiau pinigų. Anksčiau mėgdavau pasitaškyti baruose, nes gal truputį trūko košės galvoj, bet dabar visiškai aišku, kad tokios išlaidos vargiai ką gero atneša. Taip pat nerūkau.

Didžiąją dalį drabužių jau labai seniai perku Humanose, Gausose, Panevėžio mašinų turguje, blusturgiuose ir panašiose vietose. Ir man dėl to nė kiek negėda. Priešingai, tikriausiai nelabai gerai jausčiausi prieš save išlaidaudama drabužiams, kurių ir taip pasauly prigaminta milijardai tonų. Yra tokia viena vieta Panevėžyje, dėvėtų drabužių parduotuvė prie “Bičiulio”. Paskutinį kartą iš ten išėjau su milžinišku maišu puikios kokybės fainų drabužių (Zaros, Maxmara, Volcom ir pan. firmų), už dešimt drabužių sumokėjusi 39,5eu.

Būna, kad drabužius perku ir naujus, pavyzdžiui, apatinius ir pan., o viršutinius drabužius paprastai perku per išpardavimus. Arba tada, kai norisi būtent kažko konkretaus, ko dėvėtų drabužių parduotuvėse nerasi. Patirtis parodė, kad dažnai drabužių, kuriuos įsigyji secondhanduose, kokybė mažai tesiskiria nuo tų brangesnių naujųjų. O kai du kartus užsidėjus pradeda drožtis maikutės, už kurią sumokėjai 20eu-30eu, trikotažas, tikrai būna labiau pikta nei jei tai nutinka su dešimt kartų pigiau įsigytu daiktu.

Tiesa, dar vienas puikus būdas nusikratyti senomis šmutkėmis ir rasti kažką naujo yra su draugėmis/kolėgėmis pasidaryti clothes swapping party ir visoms susinešus maišus nebenešiojamų daiktų pasižiūrėti, gal tai, kas nebetinka tau, tiks kažkam kitam ir atvirkščiai. Tai, kas netinka niekam, vėliau drąsiai gali keliauti į Caritą ir panašias organizacijas. Žaisti su Vinted niekada neturėjau nei laiko, nei jėgų, tad man šis variantas netinka, tačiau tikiu, kad yra tokių, kas puikiai išparceliuoja nereikalingą turtą per ten.

Tas pats galioja ir kitiems daiktams. Jei galiu tokią pačią funkciją atliekantį, panašios, kaip ir naujas, kokybės daiktą įsigyti sendaikčių turguj arba perimti iš draugų/šeimos narių, kuriems jo nebereikia, verčiau rinksiuosi tai. Jei man nebereikia kažkokio dar visai funkcionuojančio daikto, lygiai taip pat mielai kažkam jį atiduosiu. Aišku, toks principas tinka ne visiems daiktams, bet tikrai nemažai daliai jų. O kai negailėdami dalinatės, visada kažką gaunate mainais, net jei ir nebūtinai iš karto. Taip jau veikia tas gyvenimas.

Nepamirškit, kad daugiausia puošiasi ir prašmatniais daiktais dažnai puikuojasi tie žmonės, kuriems asmeniniame gyvenime šiaip kažko trūksta. Ir iš viso, puikavimasis tuo, kad švaistai pinigus, man atrodo ne kieta, o kaip tik truputį lame.

Nekalbu apie daiktus, kurie yra brangūs dėl to, kad yra labai geri, kalbu apie daiktus, kurie dešimties metrų atstumu spinduliuoja savo brangumą. Visada tikėjau, kad investuoti į daiktų kokybę yra taupesnis sprendimas negu rinktis kažką super pigaus taip prisiperkant greitai sulūžtančio šlamšto, kurį greitai tenka keisti kažkuo kitu.

Tiesa, jei niekada nesate bandę panaudoti jau naudoto daikto ar drabužio ne dėl kokių nors kitų priežasčių, o būtent dėl to, kad jums gėda tai daryti, pagalvokite, kodėl taip yra.

Taip pat niekad nesupratau žmonių, kurie yra per kieti, kad naudotų nuolaidų korteles. Žinau, kad kartais jos atkeliauja su per prievarta grūdama reklama sms ir emailais, tačiau galima naudotis jų privalumais ir to išvengti. Jei turėdama kokią nors kortelę vieno apsipirkimo metu galiu sutaupyti, na, tarkim, kokį eurą kitą, tai nu tikrai imsiu ir taip padarysiu.

Lygiai taip pat nesuprantu žmonių, kurie yra per kieti, kad pridavinėtų butelius. Nes nelygis. Suprantu, kad galima neturėti tam laiko. Tokiu atveju tiesiog leidi tai padaryti kažkam kitam, pavyzdžiui, jaunesniems giminaičiams, jei jie yra around, ar tam, kas turi tam laiko, bet ne demonstratyviai glamžai skardinę ir meti ją prie visų šiukšlių. Jeigu po tūso eidama apsipirkti prekybos centran nunešusi butelius ir skardines galiu tiesiog pasiimti tuos 5eu ar kiek ten, tai nelabai suprantu, kurioj vietoj čia galėtų būti gėda.

Mano Mazdai užtarnauto poilsio iškeliavus į metalo laužą, jau daugiau nei penkerius metus vis dar nematau reikalo įsigyti naujo automobilio. Kai pagalvoju apie tai, kiek jis kainuotų, o vėliau pareikalautų išlaidų: kurui, draudimams, remontui, mokesčiams už stovėjimą ir pan. dalykams, suprantu, kad, visur vaikščiodama pėstute, kai jau tikrai reikia, važiuodama taksi ar viešuoju transportu (žinau, kad būna žmonių, kurie jaučiasi per kieti ir tam. Nemėgti viešojo galima dėl nepatogumo, smarvės ar panašių dalykų, bet jei jūs jaučiatės per šūstras važiuoti viešuoju transportu arba iš aukšto žiūrite į tuos, kurie tai daro, tai man jūsų gaila), išleidžiu mažiau nei pareikalautų automobilio turėjimas.

Kai keliauju, kaip ir tikrai daug žmonių, visada stengiuosi ieškoti nebrangių bilietų ir apsistojimo galimybių. Mažai naujienlaiškių leidžiu atkeliauti į savo el. pašto dėžutę, tačiau nesu atsisakiusi Wizzair ir Ryanair naujienų prenumeratos, kuri kartais praneša apie pop-up akcijas. Kai vyksta 20% nuolaidos bilietams, tikrai galima nemažai sutaupyti. Anksčiau, kai daugiau skraidydavau, buvau užsisakiusi Wizzair klubo narystę, kuri metams kainuoja ~30eu, tačiau, kadangi duoda bent 10eu nuolaidą skrydžiui, atsiperka jau antrojo skrydžio su šiomis oro linijomis metu.

Jei vykstu kažkur ir žinau, kad namuose laiko beveik neleisiu ir būsto reikia tik pernakvoti, apsistoju nebrangiose nakvynės vietose. Pavyzdžiui, Nidoje už tikrai draugišką kainą galima prisiglausti Kastytyje, Zundoje, Auksinėse kopose ir panašiose vietose. Keliaujant į užsienį gelbsti Airbnb. Nepadėjo tik vykstant į Amsterdamą, kur hostelis centre kainavo pigiau negu bet kuris butas. Apsistoti pas po pasaulį išsibarsčiusius draugus irgi variantas, tačiau labai svarbu gerai įvertinti aplinkybes ir savęs jiems neužkrauti. Taupyti kažkieno kito gerumo sąskaita derėtų nebent tik labai nežymiai, visada nepamirštant už tai anksčiau ar vėliau atsilyginti tuo pačiu.

Kaip avialinijų, lygiai taip pat nesu atsisakiusi Live Nation, Bilietai.lt ir panašių tinklapių naujienų, nes kartais taip pavyksta sužinoti apie išankstinę bilietų į renginius prekybą ir juos įsigyti truputį pigiau. (Taip jau buvo su The xx, Alice Cooper, į kurį visgi galiausiai nebenuvariau, bet still, Depeche Mode.)

Tiesa, visiems tokiems reklaminiams laiškams naudoju ne savo pagrindinį, o laisvalaikio email‘ą, kad neišprotėčiau nuo laiškų gausos.

Taip pat stengiuosi nenaudoti popieriaus, nes dažniausiai tai visai nebūtina. Čia labiau apie vartotojiškumą, nes sutaupyti tai kaži ar ką labai ten sutaupysi.

Paskutinis mano taupymo sprendimas – turėti kaupiamąją sąskaitą banke. Ne pasidėti indėlius, kuriuos galima bent kada nutraukti internetu, bet tokią sąskaitą, kurioje esančius pinigus galima nusiimti tik nuvykus į banką ir parašius prašymą. Tai – toks savotiškas savęs disciplinavimo būdas, kad, jei susigalvočiau, kad man greitai reikia pinigų, dar tektų pavargti ir turėti laiko gerai pagalvoti, ar tikrai verta juos, ilgai taupytus, nusiimti. Į tą sąskaitą karts nuo karto pervedu truputį pinigų atidėdama juos kelionėms arba kaip backup‘ą nenumatytiems atvejams. Kartais pervedu daugiau, kartais – kad ir 5eu, tačiau pamažu besikaupianti suma padeda jaustis saugiau. Būna, kad tenka viską nusiimti ir vėliau pradėti taupymą iš naujo, tačiau bet kokiu atveju manau, kad toks įprotis naudingas.

Tai tiek. Esu rašiusi apie žiurkišką taupumą, žmones, kuriems atrodo visiškai normalu taupyti piktnaudžiaujant darbo suteikiamomis privilegijomis ir tuos, kurie nieko sau neleidžia ir kiekvieną centą grūda į kojinę, laukdami geresnių laikų, tad labai svarbu nepulti į kraštutinumus. Pinigai yra skirti tam, kad juos leistumėte, tačiau bent jau mano biudžetas visgi nėra begalinis, todėl renkuosi juos išskirstyti taip, kad kuo daugiau jų būtų galima investuoti ne į šmutkes, o į įspūdžius ir patirtis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 Komentarai

Yaga Gathering – daugiasluoksnė miško pasaka, kurioje šiemet jaučiausi ne savo vietoje

Šiemet į festivalį Yaga gathering važiavau antrą kartą. Prieš tai teko būti 2015-aisiais, todėl tai, ką mačiau šiemet, mačiau kontraste su tuo, kaip viskas atrodė prieš tuos dvejus metus. Kaip visada, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką bedaryčiau, negaliu neanalizuoti visko, kas vyksta aplink, savo atmintyje registruodama detales, vaizdus, sakinius ir garsus. Taigi, štai jums išsami mano įspūdžių apžvalga.

Ketvirtadienį atvykom jau sutemus, tad pirmiausia atkreipiau dėmesį į fantastiškai gražiai apšviestus pagrindinius takus. O tada pamačiau visą tą nesibaigiantį palapinių miestelį. Oho, kiek daug palapinių. Jei neklystu, žmonių per visas festivalio dienas šįkart buvo kur kas daugiau nei kai lankiausi pirmąsyk. Nepatiko tos mergaitės, kurios mums ne ant kelio statantis palapinę praeidamos sakė „Nestatykit čia, nes mes čia vaikštom“. Ne nu tikrai, kamon.

Pirmas vakaras ir Roe Deers pasirodymas (kuriam gerą įžangą davė irgi puikūs Whypeopledance garsai) su St. Stereo priešaky buvo fantastiški. Tai buvo tas elektronikos rokenrolas, kurio Yagoje pamatyti visai nesitikėjau, kuris išnešė kaip reikiant ir kurio man taip reikėjo. Lydžiaus prie scenos kaip paauglė ir visą laiką prašokau.

Smagiai nuteikė ir netikėtas susipažinimas su grupele užsieniečių (austrų, vokiečių ir amerikiečių), kurie į festivalį atvyko autobusu iš Vokietijos, su kuriais įdomiai paplepėjom ir pažaidėm kortomis.

Psy scena atrodė pasakiškai, ypač sutemus. Nuostabios dekoracijos, nerealus įžengimo į kitą pasaulį jausmas patekus į salą. Vis dėlto, prieš porą metų matyta Psy kaip main stage funkcija man patiko labiau. Kaip suprantu, ne man vienai šiemet atrodė, kad ten trūko vietos. Manau, kad sukeitus main stage ir psy lokacijas būtų buvę geriau, nes pastaroji, tikiu, yra įdomesnė kur kas didesniam srautui Yagos lankytojų. Kuomet Psy pagrinde būdavo sausakimša, Main stage ne kartą mačiau apytuštę.

Kas nepatiko? Nefaina, kad tie girti, pergėrę sekmadieniniai kaimietukai raudonais veidais, kuriuos matydavai Tundroj ir jais nesidžiaugdavai, persikėlė čia. Žmogau su lanku, būk atsargesnis sukiodamasis, kad kitąsyk nieko neužgautum. Nes nu kamon.

Ar reikia tokiam festivaliui gitarų? Nesu tikra. Čia girdimos jos mane nunešė prisiminimais kokius dešimt metų atgal į Tundrą, kai dienomis buvo organizuojami roko grupių pasirodymai. To ten visiškai nereikėjo, Yagoj tai irgi atrodo svetimkūniškai. Ar reikalingas toks skirtingų grupių/garsų vinigretas? Man – ne, nežinau, kaip kitiems. Susidaro įspūdis kad norima įtikti visiems skoniams, bet klausimas, ar reikia. Toks gal truputį kreivas pastebėjimas. Kadangi esu labiau Main stage grotos muzikos negu psy trance gerbėja, tiesiog eidavau lengviausiu keliu ir likdavau ten, bet tas komforto zonos buvimas šiek tiek trukdė lengvai stumtelėti save nukeliauti į kitos muzikos erdvę ir taip labiau įsijausti į pirminę festivalio mintį. Nesistebiu, kad yra žmonių, kurie festivalį myli iš labai senų laikų ir nėra iki galo patenkinti jo transformacijomis į tokį masinį renginį.

Nežinau, ar prastai ieškojau, ar iš tikro maisto pasirinkimas buvo gana ribotas. Buvau nusiteikusi paragauti daug įvairaus bei įdomaus vegetariško ir veganiško maisto, bet vis atsimušdavau į sumuštinius, mėsainius ir, my eyes, my eyes, šašlykus. Overpricinti šašlykai Yagoje man primena ketčupo pomidorų grumtynes kažkada Sūpynėse ar Marlboro sceną Tundroje ir Sattoje, apie kurias žmonės su ironija šneka iki šiol. Suprantu, kad ir mėsaėdžiai nori valgyti, tačiau nu nežinau, kažkaip visai nesubtilu. O štai, kaip suprantu, tikslingas jokio alaus iš krano brando neprominimas atrodo tikrai gerai. Tik jo pardavėjai visgi galėtų žinoti, kas gamintojas. Tiesa, labai gera idėja naudoti tas daugkartines plastikines stiklines, už kurias sumokamas 1eu depozitas, bet tikrai ne kažką, kai šokdamas akimirkai pasidėjęs pustuštę stiklinę, atsisukęs vėliau jos neberandi.

Įstrigo viena juokinga scenelė. Kai nusipirkusi risotto paprašiau papildomos druskos, nes jos man trūko, mano prašymą išgirdę už nugaros pietavę žmonės pradėjo bumbėti, kad oezau, kaip čia taip gali trūkti druskos, matyt, turiu priklausomybę. Kartais tie, regis, taikieji veganai tranzeriai būna tie agresyvieji savo principų kišėjai.

Kas patiko? Šeštadieninis The Junto Club pasirodymas buvo fainas, tie šokėjai su kaukėmis ant kojūkų – irgi. Nuostabi dekoracija – ta gyvūno (man regis, triušio) galva. Ir šiaip, fantastiškai gerai paruoštos visos scenos. Muzika penktadienio dieną Chille buvo labai graži.

Yagai, kaip ir visiems kitiems festivaliams, kuriuose šiemet teko būti, turiu pasakyti didžiulį pagyrimą už tai, kad tualetai buvo tvarkomi tiesiog nepriekaištingai. Man regis, kažkada manę, kad tūlikai yra paskutinėj eilėj, visų festivalių organizatoriai suprato, kad small things and good smells matter.

Labai sveikintina, kad visi norintieji už protingą kainą galėjo įsigyti festivalio plakatą, nes dažnai norisi turėti tokį atsiminimą iš renginio, tačiau tokios galimybės tiesiog nėra. Tik gaila, kad būtent šiemet man tas plakatas toks kažkoks nelabai. Nežinau, ar primityvizmas jame – tikslingas, ar netyčinis, gal aš nesuprantu grožio.

Išties pagirtinas apsaugos darbas kruopščiai tikrinant kuprines ir apyrankes. Tačiau panašu, kad tos apsaugos paskutinę naktį iš sekmadienio į pirmadienį visgi trūko, nes buvo žmonių, kurie, pasistatę automobilius prie įėjimo į festivalį, patyrė nemenkų nuostolių, kai, kažkam nutarus įsilaužti į benzino baką, buvo apgadintas jų automobilis. Nežinau, kiek buvo tokių nukentėjusių, bet, jei jau nurodoma, kad renginys vyksta iki pirmadienio, tai ir jo apsauga reikėtų rūpintis iki galo.

Esu tikra, kad Be Safe Lab arba panašaus koncepto palapinės nuo šiol turi būti privaloma kiekvieno festivalio dalis. Neminint kitų funkcijų, galimybė vairuotojams nemokamai pasitikrinti blaivumą prieš sėdant prie vairo yra žiauriai geras dalykas. Tai – puikus pavyzdys, kad ne draudimai ir gąsdinimai, o supratingas, draugiškas bendradarbiavimas ir vienas kito saugojimas suteikiant lengvai prieinamas galimybes jaustis užtikrintai gali padėti sustabdyti lengvai ar ne taip lengvai įkaušusių piliečių norą sėstis prie vairo. Tikiu, kad tie, kurie pamatė, kad vairuoti dar negali, tiesiog palaukė, kol jau galės, arba vairą perdavė blaivesniems bičiuliams.

Concept stage priėjau tik kartą, kai ji dar tik buvo įrenginėjama. Dabar galvoju, kodėl. Gal dėl to, kad iš tolo iš jo sklindantys garsai neatrodė įdomūs, tačiau dabar dėl to labai gailiuosi. Kaip ir dėl to, kad pražioplinau Ulrich Shnauss. Nes nu tiesiog žiopla.

Pastaba sau. Visada žadu pamatyti daugiau negu pamatau ir dėl to galiausiai būna gaila. Gal reikėtų pradėti kelti sau mažesnius reikalavimus, kad ir nusivylimai būtų mažesni.

Pabaigai. Šiemet Yagoje susimąsčiau apie tai, kad žmonės mėgsta lyginti festivalius, tvirtindami, kad kažkuris vienas yra geresnis už kitą. Manau, kad, kai festivaliai nesiskiria išpildymo kokybe, mėginti nustatyti, kuris iš jų – pats geriausias, yra neteisinga. Dažnai skiriasi organizaciniai aspektai, mastai, trukmė, kaina, idėja ir daug visko. Vieno, vienareikšmiškai geriausio festivalio nėra. Man pats geriausias festivalis visada buvo ir yra Sūpynės, bet lyginti Sūpynes ir Yagą būtų mažų mažiausiai kvaila. Kaip ir lyginti įvairų gardų maistą ir ginčytis, kuris skaniausias.

Tai, kokį įspūdį palieka festivalis, daugiausia priklauso nuo to, ko būtent norisi tam tikru konkrečiu metu. O štai su festivaliais, kaip ir su koncertais ar spektakliais, bėda tokia, kad gali būti, jog, kai norėsis Yagos, vyks Devil Stone ir atvirkščiai. Iš anksto nusipirkęs bilietą, net ir jausdamas, kad nesi tinkamai nusiteikęs, visgi eini į pasirodymą ir galiausiai visgi tenka virškinti tai, ko tądien nenorėjai. Didžiulį kiekį to. Kartais įsijausti pavyksta, o kartais asmeninio nusiteikimo perkreipti tiesiog neįmanoma, todėl įspūdžiai, kurie kitomis aplinkybėmis gal būtų labai geri, gaunasi drungnoki. Man šįkart taip nutiko su Yaga. Ją pavadinčiau magiška miško pasaka, kurioje šiemet didžiąją dalį laiko jaučiausi ne visai savo vietoje. Bet kokiu atveju, nepaisant visko, prisiminimai vis tiek labiau teigiami negu ne.

Karolio S. nuotraukos.

1 Komentaras