Pirmyn į turinį

Kategorija: Nesąmonės

Apie nepakartojamus vairuotojų tipažus Vilniaus gatvėse

Po mokyklos penkerius metus vairavau nuosavą automobilį. Nes Panevėžy jau taip yra – į teorijos kursus automatiškai pradedi vaikščiot septyniolikos, aštuoniolikos jau turi teises. Ir, aišku, automobilį. Be automobilio Panevėžy niekaip. Viešasis transportas kursuoja retai ir trumpai, maršrutai nepatogūs, šaika autobuse irgi ne ta, o negi eisi pėstute tuos du kilometrus iki centro?  O kur dar būtinasis kabėjimas įvairiose aikštelėse vakarais primaukus lukoilinės kavos, dragų (perskaitėt teisingai, u čia netrūksta) lankymas ir, aišku, švenčiausias laisvalaikio praleidimo būdas – važiavimas į SODĄ.

Po penkerių metų kankinimo, mano ryškiai filičitavą 1993-ųjų Mazdą 323 nuvežus eilinei apžiūrai, meistrai pasakė, kad liepto galas pasiektas ir kelio atgal nėra. Tiksliau, yra tik kelias į metalo laužą.

Mazda 323 1993
Tokia va buvo Boružė.

2012-aisiais, atsisveikinusi su Boruže (visi ją taip vadino, šiaip, logikos čia nėra), naujos nebepirkau, santaupas nutariau įmerkt į patirtis ir geram pusmečiui išvažiavau į Kanadą. Vėliau grįžusi naujam automobiliui taip ir nepritaupiau. Penkerius metus vairuodavau arba šeimos, arba darbo mašinas, kartais sėsdavau prie draugų transporto priemonių vairo, o štai nuo šio pavasario pavairuoti tenka dažniau. Tiesa, jei tik išeina, visur einu pėstute. Ir mankšta, ir kamščiuos stovėt nereikia, ir miestą pamatyt įdomu, galvą pravėdint. Prie vairo sėduos, kai gresia ilgesni atstumai arba kelionės į užmiestį.

Per tą laiką nemažai kas pasikeitė, tačiau ir toliau tenka stebėti puokštę nepakartojamų eismo dalyvių tipažų, kuriuos aprašyti šiandien ir sumaniau.

1. Pypsėtojai. Prieš rašydama tyčia pasitikrinau, gal dar kas pasikeitė, bet ne, KET vis dar rašo, kad garso signalą naudoti reikėtų tada, kai tai būtina siekiant išvengti eismo įvykio.

Pypsėtojams tai nė motais. Pypsėtojai gyvena tam, kad pypsėtų, pypsi tam, kad gyventų.

Prieš ketvirtadalį milisekundės užsidegė žalias šviesoforo signalas, o jūs dar nepradėjote judėti į priekį? Nesijaudinkit, pypsėtojas jums primins, kad laikas – pinigai ir nė vieno, nė kito švaistyt prie sankryžos mes nesusirinkom.

Visiškai sustojot prie raudono šviesoforo signalo su žalia rodykle, kad įsitikintumėte, ar saugu sukti į dešinę? Pypsėtojams jums tuoj parodys, ką apie tai mano.

Sustojot praleisti pėsčiųjų? Gal nenervuokit pypsėtojo, žmogaus kantrybės taurė ir taip pilna.

Pypsėtojų laikas eina truputį kitaip negu jūsų. Aš pypsėtoją visada įsivaizduoju kaip žmogų, kuris netyčia vietoj vieno išgėrė septynis puodelius kavos ir jo nuomonės šiaip niekad nieks neklauso, tai bent kely gali pasireikšt.

Vieną kartą teko dalyvauti situacijoje, kuomet toks didžiulis vyriškis su trim ringėm ant kaklo su didžiuliu džipu bandė spartinti eismą pypsėdamas eilėje įvažiuoti į keltą Klaipėdoj stovėdamas vienos iš trijų juostų vidury tarp kitų mašinų.

2. Iškišinėtojai. Taip, tai tie žmonės, kurie savo automobilio nosį į važiuojamąją juostą iškiša tiek, kad bene visada rizikuoja būtų apdaužyti. Jei jūs nesiteikiate jų išleisti, juos tenka nepatogiai apvažinėti, nes jie pasitraukti tikrai neketina. Jie kiša, nes rizika sukelti eismo įvykį jų nestabdo, adrenaliną rytais jie geria vietoj kavos. Jie kiša, nes neturi, kada laukti. Kiša, nes laikas – pinigai ir nė vieno, nė kito švaistyt į gatvę jie neišvažiavo.

(Tiesa, būna situacijų, kuomet, jei neiškiši nosies, iš kiemo išvažiuot pavyks po kokių dešimties metų. Tuomet tokie atvejai pateisinami.)

3. Žmonės, kurie tave lenkia, kai sustoji prie perėjos praleisti pėsčiųjų. Čia yra my all time favourite tipažas. Dažniausiai sutinkamas Panevėžyje, bet pasitaiko ir Vilniuje. Pėstieji šiaip nėra žmonės ir patys kalti kad nevairuoja. Nu ir šiaip, jei jau nevairuoja ir renkasi eiti, tai nu akivaizdu, kad neturi RIMTŲ reikalų ir NESKUBA, tai gali ir palaukt.

Kartą sustojus praleisti senuko su lazdele ir šeimos su dviem vaikais už manęs važiavę automobiliai apvažiavo mane ir pėsčiuosius ir nuvarė tolyn.

Dar labai myliu tuos, kurie nė neketina sustot praleist pėsčiųjų, kuriems šiaip žalia ir pirmenybė. Jie važiuoja, nes jiems gi duota žalia rodyklė, kasyra.

4. Žmonės, kurie tau besiparkuojant iš galo pradeda parkuotis toje pačioje vietoje, į kurią jau taikeisi tu. Kas pirmesnis – tas gudresnis, laikas – pinigai! (Merkia akį).

5. Žmonės, kurie, užsidegus dešimt sekundžių degančiai žaliai rodyklei taip ir nepasuka. Nes tiesiog užsižiūrėjo į telefoną.

Vairuotojų tipažai

6. Prielipos-mokytojai. Tai žmonės, kurie, nesvarbu, kaip greitai jūs bevažiuotumėte, prilips prie jūsų automobilio galo ir visais įmanomais būdais jums bandys parodyt, kad trauktumėtės iš juostos, nes jie skuba. Nes kas yra laikas? Taip, teisingai, laikas yra pinigai.

Šitie kartais dar ir pamokyt mėgsta. Suprask, ką tu sau leidi ten, kur maksimalus leistinas greitis yra 60, antra juosta važiuodamas ant 70.

Vieną kartą vienas toks mokytojas mane įvažiuojant į Karoliniškes pradėjo vaikytis, pavojingai važiuoti per arti iš šono, tada iš priekio, kol galiausiai, po kelių minučių pamokos nurūko tolyn. Buvo be galo miela ir malonu.

7. Žmonės, kurie stovėjimo aikštele skrieja 40+ kilometrų per valandą greičiu. (Ta prasme, jūs, ką, pamiršot, kad laikas – pinigai?)

8. Žmonės, kurie, jei galėtų, realiai parkuotųsi parduotuvės viduje. Nes neduok dieve reiks bent truputį paeiti. Jei žmogus atvažiavo automobiliu, jis tikrai NEKETINA eiti nė trupučio. Ir, jei, neduoktudieve, TENKA, jis tai daro sukąstais dantimis ir prie kryžiaus kalamo Jėzulio veidu. Nors šiaip Jėzulis freskose vaizduojamas mažesnėje kančioje negu jie. Jei dirbate kokioje nors įstaigoje, kur vargšai klientai negali prisiparkuoti ne toliau negu už penkiasdešimties metrų nuo įėjimo, turėtumėte mintinai mokėti visas šitų kankinių aimanas.

Oezau, kad jūs žinotumėt, kaip sunku rasti vietą mašinai. (Ten truputį toliau, prie bažnyčios šiaip pilna.) Aš tris ratus apsukau aplink rajoną, kol radau. (Jūs ratus sukote ne aplink rajoną, o aplink parkingą, kuriame iš dešimties galimų stovi trylika automobilių). Bettai jūs šiaip galėtumėte kaip nors spręsti tą parkingo problemą. (Dūsauja) (Problemos šiaip kaip ir nebūtų, jeigu jūs pasistatytumėt prie bažnyčios ir ateitumėt tuos 100 metrų, vis tiek mažiau užtruktų negu sukt tris ratus).

Šitie žmogeliukai kartais siauroje gatvėje automobilį pastato taip, kad, norėdami pro jį pravažiuoti neapdaužę, turit prilėtinti iki 10km/h ir įsitempę dairytis, ar ne per arti. Arba taip, kad, norėdami patekti į savąjį, turit lipti per keleivio duris (nes vairuotojo tiesiog per daug užspaustos) ir apsižergę rankinį stabdį kabarotis prie vairo (tai gerai kai aš maža). Visada smagu, kai, stengiantis patekti į savo automobilį tenka prie transporto priemonių kūnu glaustis tiek, kad išsibuzoji.

Kantrybės taurė

9. Žmonės, kurie greičiau pilietybės išsižadėtų negu mokėtų už parkingą. Apmokestino stovėjimą Žvėryne??? 30 centų už valandą??? JIE GAL IŠPROTĖJO. (Suka ratus po rajoną su savo 2015 m. Volvo, ieško nemokamos vietos kokiam tais kiemuky). Jei galėtų, jie automobilį pakabintų tiesiog ore. Kad tik tas neliestų mokamos žemės.

Va šitie žmogeliukai mėgsta automobilį palikti įvairiose netikėtose vietose įjungę avarinį. Kartais penkioms minutėms. Kartais penkiolikai. Kartais penkiasdešimčiai. Nes jei įjungtas avarinis, tai čia nesiskaito gi.

10. Žmonės, kurie prie vairo jaučiasi viršesni už absoliučiai kiekvieną kitą eismo dalyvį.

Esat sutikę vairuojantį žmogų, kuris pripažintų, kad nėra pats geriausias vairuotojas savo karalystėj? Aš irgi ne.

Kiekvienas, bent kokį pusmetį prie vairo praleidęs pilietis, dažniausiai jau jaučiasi kelyje gebantis viską. Na ne tiek, kiek gali F1 vairuotojai (čia jau reiktų kokio pusmečio mokslų), čiut mažiau negu tie, kurie važinėja ralyje (mėnesis treniruočių ir be problemų, tik duokit) ir iš esmės tiek pat, kiek tie, kurie vairuoti moko kitus.

Užtat tie visi kiti… tie visi kiti eismo dalyviai tai gaidžiai, dūchai, vpš kas jiems teises davė nx.

Kur tu suki, asile? Kas tau yra nx? KĄTUČIADABARDARAI. Rėkia šitie maži karaliukai prie vairo.

Šitie superior žmogeliukai prie vairo išsilieja geriau negu kai kurie patrankę bokso kriaušę. Garsiausiai rėkia, kai sėdi su sandariai uždarytais langais. Būna, atsisėdi šalia žmogaus, kurį, regis, gerai pažįsti, o vat visu gražumu išlenda toji niekad nepažinta jo pusė ir tavo kompanjonui staugiant arba pypsinant be kaltės kelią kertantiems pėstiesiems pasilenki, kad kas tavęs nepamatytų, nes nu, gėda.

Ar kartais šie tipažai persipina ir jų savybės susimaišo? Oi, tikrai taip.

Ar aš kartais irgi būnu kuris nors iš šių tipažų? Oi taip, tikrai taip.

Kažko nepaminėjau? Labai lauksiu jūsų pastebėjimų komentaruose.

Saugokim ir gerbkim vieni kitus. Sėkmės kelyje.

6 Komentarai

Istorija apie tai, kaip beveik trisdešimties metų moteris vos nenusisuko sprando Vilniaus miesto (beveik) vidury

Prieš beveik pora savaičių man nutiko viena tokia visiškai debiliška istorija. Tokia debiliška, kad jaučiu poreikį pasidalinti ja su jumis, kad žinotumėt, kaip būna.

Taigi, išaušo šiltas ir saulėtas pirmadienio rytas. Nu galvoju viskas, atėjo metas į darbą vaikščioti pėstute. Gyvenu Žvėryne, o darbas Karoliniškėse. Žmonės buvo pasakoję, kad yra kažkoks keliukas, kuriuo einant galima nukirst tokį didelį gabalą kelio, kad Karoliniškėse atsirandi greičiau negu per pusvalandį. Ok, navigacija rodo tą patį, 29 min walk. Išėjau iš namų 8:15. Darbe reik būti 9:00, tai dar užsimečiau sau truputį laiko, kad jeigu ką. Vis tiek, kelias nežinomas, tai jei paklysčiau ar ką.

Einu visa sau laiminga pro tiltą, vedantį į Vingio parką, pro šunis vedžiojančius žmones, galvoju sau: „Odieve, kaip gera vaikščioti“. Pravarau pro Kinijos, Rusijos ambasadas, prieinu kelią, kurį rodo navigacija (11 min walk nuo ten, yay, tuoj būsiu darbe). Ir dar ženklas stovi: „Karoliniškės 900 m“. 900 m tai čia iš viso juokas, vanduo.

Kelias veda aukštyn, matau išvaikščiota, dar kažkokie laiptukai yra. Nu tikrai viskas civilizuota. Tiesa, kadangi kelias per miškelį/parkelį, ten sniegas ir ledas dar nenutirpę. Truputį negerai, nes apsiaviau pavasarinius batus, katrie bišk slidoki. Nu bet nieko, visi eina ir aš galiu. Reikia kilt aukštyn į kalniuką, per ledą. Nelengva, bet varau. Prisilaikau į šakas, kad neslysčiau. Pamažu, bet užtikrintai kylu į viršų. O dar ir ženklą „Karoliniškės 750m” tolėliau viršuje pamatau.

Galiausiai pasiekiau tokią zoną, kur, jeigu eisiu į priekį, tai nu tikrai apsivošiu, nes plikas ledas ir ta atkarpa tokia plati, prisilaikyt nėra kur. O kalnas toks status, kad net nesimato, kas laukia ten toliau. Eit atgal? Nu ne, kaip aš atgal eisiu?

Atgal eit nesąmonė dėl poros dalykų:

  • reiktų leistis nuo stataus kalno žemyn, o ten belekaip slidu arba sniegas;
  • tai ką aš žmonėms vėliau papasakosiu? Kad nesugebėjau iki darbo nueit?

Gerai, vis dar sakau sau „I CAN“, bet jau tikrai pradedu tuo abejoti. Toj zonoj, kur strigau, net nelabai išstoviu, reikia būt apsikabinus medį. Tai kaip ir nei pirmyn, nei atgal.

Ok, galiausiai pradeda rimtai darytis baisu, kad strigau ir pati nei pirmyn nei atgal nenueisiu. Ką daryt? Skambutis draugui nepadės, nes jam išeiginė ir jis miega sau ramiai telefono garsą išsijungęs. Šiaip tai gal ateitų išgriebti. Skambint 112? Nu bet kažkaip gėda ir visgi klausimas, ar mano situacija tikrai verta spec. tarnybų gaišaties. Žmogaus aplinkui – nė vieno. TV Pagalba? (Ne, ne, juokauju, apie šitą negalvojau.) Hm. Jau 8:47, į darbą vienaip ar kitaip tikrai vėluosiu. Gal apsiverkt? Nu ne, gal ne šįkart.

Nu tai karoče. Šiaip ne taip susirinkau visą savo išdidumą ir nutariau varyt atgal. Nes vienas žingsnis gali baigtis lūžusia galūne ar bent rimtu apsivožimu. Ant užpakalio, rankomis kasdamasi sniege, pasilaikydama į šakas, karts nuo kartu apsikabindama medį ir intensyviai dairydamasi, kad ant kokio šuns kakio neatsigulčiau, pamažu, pamažu nugara atsidūriau pradiniam taške. Prisiekiu, tą akimirką įsivaizdavau save atrodančią kaip Leonardo di Caprio filme „Revenant“. Rankos nubalnotos, saujose šapai, paltas šlapias, šikna šlapia, batai šlapi, kuprinė šlapia. Ir galva šlapia! Nes tiek suprakaitavau iš to strioko/adrenalino ir pastangų pasiekt žemę. Kitą dieną kūną skaudėjo kaip po treniruotės sporto klube. Visas šitas reikalas truko ilgai, per ilgai, ir, tikiu, atrodė tikrai apgailėtinai.

Pasiekiau žemę, išsikviečiau taksi ir vėluodama atsiradau darbe.

Dabar tai žiauriai juokinga, bet tada, prisiekiu, nebuvo juokinga nė kiek. Darbe dar kolegė papasakojo, kad jai pernai vasarį nutiko beveik identiška istorija, tik ji toliau kažkur prisikasė ir dar trinktelėjo galvą į tvorą. Tai kažkaip čiut ramiau paliko, kad aš ne viena.

O čia va tas kelias, kur ėjau. Pasirodo, vadinasi Karolinos keliu ir visai įdomi jo istorija.

Palikite komentarą

Testas: pasitikrink, ar Kalėdas sutikai gerai

Čia toks mokslininkų ir psichologų parengtas testas, skirtas išsiaiškinti, ar Kalėdas sutikai su pilna programa. (Atsakinėti reikėtų apie gruodžio 24-25-26 d. vykusius dalykus, bet galima įtraukti ir prieškalėdinį laikotarpį).

  1. Ar buvai grįžęs švęsti Kalėdų į gimtąjį miestą?
    a) ne (0 t.); b) tai aišku (2t); c) aš ir gyvenu gimtajame mieste (2t).
  2. Ar siuntei kam nors savo foto, pagražintą kalėdiniu filtru (lemputės, kepuraitės, barzda, elnio nosis, meškino nosis, sniegučiai)?
    a) nu jau ne (0t); b) taip, bet mane privertė (0,5t); d) taip, sykį (1t); c) o taip, ir ne kartą (2t).
  3. Kiek patiekalų paragavai?
    a) ~7 (0t); b) ~12 (1t); c) 12+ (2t).
  4. Ar gėrei kokius nors vaistus, padedančius pagerinti virškinimą?
    a) ne, o kam? (0t); b) norėjau, bet neturėjau (0,5t); c) yes, sir (1,5t).
  5. Prie kiek miesto eglių nusifotkinai?
    a) 0 (0t); b) 1 – Vilniaus (0,5t); c) 1 – gimtojo miesto (1t); d) 2 ir daugiau (2t).
  6. Ar žinojai, kad 34-ąjį gimtadienį švenčiančią Ingridą Kazlauskaitę atnešė ne gandras, o Kalėdų senelis?
    a) ne, ir nenoriu žinoti (1t); b) ne, bet dabar žinau (1,5t); c) deja, teko sužinoti (2t).
  7. Kiek skirtingų rūšių silkės ragavai?
    a) nė kiek – nemėgstu/nebuvo silkės (0t); b) 1 (0t); c) 2 (0,5t); d) 3 (1t); e) 4 (1,5t); f) 5+ (2t).
  8. Ar ragavai baltos mišrainės?
    a) ne, nemėgstu/nebuvo (0t); b) taip, truputį (0,5t); c) taip ir kartojau (1t).
  9. Ar gavai bent vieną eiliuotą sveikinimą?
    a) ne, why? (0t); b) gavau, bet tik reklaminį (0,5t); c) o taip, o taip. (1t).
  10. Kiek dienų dar galėsi išgyventi su nuo Kalėdų likusiu maisto kiekiu?
    a) tai kad nieko neliko (0t); b) 1-3 d. (1t); c) iki Naujų (2t).
  11. Kokiam stovy dabar tavo Kalėdinė gėlė puansetija?
    a) kas tokia? (0t); b) ką tik nusipirkau/gavau (1t); c) visas stalas apibyrėjęs lapais (2t).
  12. Ar per Kūčias plotkelė prilipo tau prie gomurio?
    a) nevalgiau plotkelės (0t); b) ne, viskas normaliai (0,5t); c) prilipo ir kisielium vos nuploviau (1,5t).
  13. Ar kartojai šlyžikus su aguonpieniu?
    a) ką tokius? (0t); b) valgiau vieną kartą (1t); c) kartojau ir dar paimčiau (2t).
  14. Ar buvai susitikęs su iš užsienio grįžusiais draugais?
    a) tokių draugų neturiu (0t); b) taip, su vienu (0,5t); c) taip, su keletu (1t); d) aš ir esu tas iš užsienio grįžęs draugas (1t).
  15. „Muzikinė kaukė”?
    a) kas tai? (0t); b) nu jau ne (0,5t); c) nenorėjau, bet teko (1t); d) nenorėjau, bet teko žiūrėt ir pirmą kartą, ir kartojimą (1,5t).
  16. Kiek kartų važiavai taksi?
    a) nė vieno, kur man važiuot? (0t); b) 1 (0,5t); c) 2 (1t); d) 3+ (2t).
  17. Ar buvot/eisit su giminėmis Levickio/Mikutavičiaus/Kerbedžio/Jazzu/Montvydo/SEL koncerte?
    a) ne ir niekas nenutemptų (0t); b) siūlė, bet negalėjau (0,5t); c) nu taip (1,5t).
  18. Ar skambino giminės iš kito miesto/šalies?
    a) ne (0t); b) skambino, bet nekėliau (0,5t); c) o kaip gi (1t).
  19. Ar jau šovei chlapuškę/fejerverką?
    a) ne ir nešausiu (0t); b) ne, gi reik palaukt Naujų (0,5t); c) o ko čia laukt? (1t).
  20. Ar giminės klausė apie vestuvių, NT planus, šeimos pagausėjimą?
    a) ne, kodėl turėtų? (0t); b) taip, subtiliai užsiminė (0,5t); c) prie šventinio stalo kalbėjo apie geriausias vietas šventimui/populiariausius vaikų vardus, etc. (1,5t).
  21. Kiek per šias dienas išgėrei taip mūsų organizmui svarbaus vandens?
    a) 1,5-2l, kaip ir rekomenduojama (0t); b) pora stiklinių (0,5t); c) buvo ir kitų gėrimų, ką tas vanduo (1,5t).
  22. Kiek priaugai svorio?
    a) numečiau (-1t); b) nė kiek (0t); c) 1kg (1t); d) 2kg (2t); e) 3kg ir daugiau (3t).
  23. Kokia dabar tavo finansinė padėtis?
    a) viskas atrodo ok (0t); b) išsileidau ir klausimas, kada pavyks atsistatyti (1t); c) jei ne po eglute rastas vokelis, viskas būtų blogiau (1t); d) nenoriu apie tai kalbėti (1,5t).
  24. Tai kur Naujus?
    a) restorane su vakariene ir taure šampano už 99eu (0t); b) pas Marelį plote (1t); c) pas Marelį sodyboj su kubilu (1,5t, be kubilo – 1t); d) nu prašau, neklausk (1,5t).
  25. Ar atėjo kaimynas su dideliu buteliu vyno?
    a) ką? Ne. (0t); b) taip, bet po 00:00 išėjo į miestą (1t); c) jis vis dar čia (2t).

Rezultatai:

0 – 13 t. panašu, kad nė nesupratai, kad dabar Kalėdos arba esi visiškas mizantropas ir ignoruoji visus privalomus tautinius jų šventimo ritualus.

13-25 t. matosi, kad stengeis ir tau beveik pavyko, kitąmet turėsi progą pasitaisyt.

25-41 t. sveikinu, Kalėdas atšventei su pilna programa, dabar sėkmės išgyvenant iki Naujų ir po jų.

O šiaip tai, su Kalėdom, brangieji, ačiū, kad esate kartu <3

Palikite komentarą

Išvykos į namų apyvokos prekių parduotuves kenkia jūsų sveikatai

Daiktų, kuriuos žūtbūt reikia įsigyti, sąrašas ilgėjo, o kelionę į IKEA vis atidėliojau. Nežinau, kažkoks vidinis jausmas ir blankūs prisiminimai sakė, kad man ten nepatinka, bet jau gerai ir nebeprisiminiau, kodėl. Ir štai vieną sekmadienio popietę nebeišvengiamai pribrendo laikas nukeliaut į tolimąjį Vilniaus kraštą ir išbraukyt tuos naujuos namuos taip trūkstamus daiktus iš checklist‘o.

„Kadangi man reikia tik kelių dalykų, ilgai neužtruksiu. Dabar 15:00, tai kokią 17:00 jau bus done“, naiviai galvojau sau (spoileris – nebuvo). Sakysit, nėr čia ko ten važiuot savaitgalį, nu bet oh well, kitaip neišeina.

Ir tada, jau įvažiavus į IKEA aikštelę ir joje apsukus tris ratus nerandant kur pasistatyti mašinos, kamuoliniu žaibu pradėjo verstis prisiminimai, kodėl kažkada prisiekiau ten nebegrįžt. „Ne nu bet jau kad atvažiavau, tai jau tiek to, kaip nors.“

Patarimas tiems, kurie į IKEA atvykstat praalkę. Nueikit, užkąskit, nes vis tiek užtruksit, o buvimo hangry (hungry+angry, mano pastarojo meto mėgstamiausias žodis) pojūtis vis stiprės. (Netikėtas atradimas – ten labai padorūs šaltibarščiai po 0,89eu. But that‘s about it.)

Visada maniau, kad niekur nebūna baisiau negu oro uostuose, kur atrodo, kad šeimos kažkur vyksta su mažiausiai trimis vaikais, o tie vaikai velnias žino nuo ko pamišę strikinėja, žviegia ir galvom verčias, sukeldami masinio pamišimo įspūdį (aš žinau, kad už šitą pizdelinimą mane dievas irgi nubaus nepaklusniais vaikais, bet nu gerai, bus laikas, tada ir atkentėsiu, o dabar galiu bumbėt. Ir šiaip, seniai sakau, kad visiems tėvams su vaikais reikia po medalį duot už kantrybę ir tai, kad sugeba nepakvaišt, bet nuo tylios pagarbos ir užuojautos jiems man jų vaikų klyksmas tylesnis nepasidaro.). Tai va, žinokit, IKEA kavinėje yra baisiau negu bet kuriame oro uoste, kuriame esu buvusi. Net transatlantiniame dvylikos valandų skrydyje iš Varšuvos į Torontą, kur kiekviena lenkų šeima vežėsi po penkis vaikus, nebuvo taip blogai.

Karšta, trūksta oro (rimtai, ten ir visame prekybos centre kažkas ne taip su ventiliacija, nes tikrai spaudžia galvą), vaikai klykia, tėvai klykia ant vaikų, kad tie neklyktų, stalai nukrauti puspilnėmis paliktomis lėkštėmis (sprendžiant, ką valgyt, pilvas būna tuščias, akys mato, visko noris, o krauna daug, o paskui vis tiek tiek netelpa ir kažkada patrūksti), visur mėsos kukuliai, kur tik pasisuksi – kalnai mėsos kukulių, paliktų išmest.

(Išeinant mačiau kilometrinę eilę prie tų minkštų ledų iš aparato po trym centų. Important things are important).

Šiek tiek užkandus visgi pasidaro čiut ramiau ir jau galima eit pildytis sąrašo.

Nežinau, kaip kitiems, bet veikia mane tas puikus visual merchandising‘as ir Ikėjoj visada ištinka susižavėjimas daiktais, kurių man nu šiaip gyvenime tikrai nereikia ir nereikės dar šimtą metų. Ar man reikia dailaus induko rankų muilui supilt? Nu blyn, tikrai nereikia, bet nu koks gražus. Ar man reikia paveikslo su išsiuvinėtu elniu? Gal virš durų tiktų? NE NU tikrai, tikrai nereikia. Duodu sau įsivaizduojamą pliūchą ir grįžtu prie savo sąrašo.

Visko daug, viskas vilioja, visko reikia, jei kas neaišku, pardavėjų akiraty nėr, nepaklausi, žmonių milijonas, visi jau akivaizdžiai pakrikusiais nervais, bet kažkaip dar laikosi, dar bando būt mandagūs, bet matosi, kad kantrybė pakibus ant paskutinio plauko, po kojomis malasi vaikai ir išmėtytos prekės, vis dar karšta, vis dar trūksta oro, galvoj pradedu jausti pulsavimą.

Ikėjoj prie išėjimo šiaip tikrai galėtų laukti psichologų komanda su raminančia arbatėle, kuri pasirūpintų, kad žmonės namus pasiektų dar visai nepraradę sveiko proto ir nepasirengę kažkur netinkamai nukreipt susikaupusios agresijos.

Nu gerai, 17:10, sąrašas beveik užpildytas, bet dar reikia vinių ir mažų veidrodukų koridoriui. Ikėjos veidrodžiai netinka, nes per dideli. Mažų yra „Senukuos“. „Senukai“ šalia. Nu davai, varom*. „Mažai ko reikia, greit susisuksim jau dabar tikrai“, sakau aš. (Nesusisukom, tai AIŠKU, kad nesusisukom). (Pridėsiu, kad absoliučiai visą laiką nei tai lietus, nei tai dangaus skrepliai, įkyriai purškia į veidą).

Atvarau į Senukus ir suprantu, kad, palyginus su jais, IKEA buvo rojus žemėje. Senukuose visko yra, tik nieko neįmanoma rast. Tik va žmonių mažiau. Dar prisimenu, kad ten būna visai fainų augalų, o seniai norėjau draugams padovanot augalą didelėm šaknim, tai prigriebiu nedidelį medelį, kad paskui nepamirščiau ir nešuos su savimi. Nu ką, reik vinių. Išnaršiusi penkias eiles lentynų medvaržčių pradedu galvot, kad nu blyn, gal vinių nieks nebenaudoja, kąžinau. Visgi pasiteirauju konsultantės. Ai va, pasirodo, yra, tik šeštoj lentynoj, kampe, viena rūšis. Nu gerai, imu pakuotę, duok die man jos užtektų dešimčiai metų į priekį.

Primenu, kad atstumai Senukuose tarp visko yra tokie, kad pusvalandį pasisukiojęs jautiesi kaip neblogai paplušėjęs sporto salėj, tik skirtumas tas, kad esi su paltu, tau dūšna ir ima nervas nieko nerandant.

Toliau – veidrodžiai. Beieškodama pati pagalvoju, kad visgi reikia paklausti konsultantų, kur iš viso Senukuose sudėti visi veidrodžiai. Atsisuku į tarp lentynų stovinčius porą darbuotojų, o tie, pamatę mano žvilgsnį, nusisuka ir paspartina žingsnį. OK. Šiaip ne taip veidrodžius randu. Visokių visokiausių yra, bet, aišku, nėra tų mažiausių, kurių ieškau. Nu bet TURI būti. Sutinku tame skyriuje dirbantį konsultantą, apibūdinu, ko ieškau, sako „Oi ne, pas mus TIKRAI tokių niekada nebuvo ir nebūna“.

Jau pradedu galvot, kad gal kažką ne taip supratau, kai draugė sakė, kad pirko „Senukuos“. Rašau draugei, nu sako tikrai „Senukuos“ ir tikrai yra, tik nebeprisimena, kuriam tiksliai skyriuj, o šitos draugės parodymais pasitikėti galima.

Tyrinėju kiekvieną Senukuose parduodamą veidrodį, kol galiausiai VUOLIA tolimiausiam kampe tai, ko reikia. Aha, tie veidrodžiai, kurių Senukuose „tikrai niekada nebuvo ir nebūna“. Paimu tris paskutinius (norėjau penkių, nu bet ką padarysi) ir matau, kad pakabinimo mechanizmo ant jų pačių nėra, dar reiks kažkaip ir tuo pasirūpinti. 18:15, reik varyt namo, nes jau tuoj prasidės krepšinis, bet nu dar randam dvipusę lipnią juostą ir jau tada tikrai bus VISKAS.

Sutinku konsultantę, klausiu, kurgi pas juos tos dvipusės lipnios juostos. „Kanceliarijos skyriuje“, sako ji. Okei, šiaip ne taip randu tą skyrių, kuris nuo veidrodžių, aišku, nutolęs kokį kilometrą. Nu ir ką jūs galvojat. Apeinu jį tris kartus, nu nėr tos juostos.

Stiklinėmis, gyvybę praradusiomis akimis žvelgiu į tolį, į medį, kurį nešuosi rankuose, pradedu galvot, kas aš, kur aš einu, gal reiks po to nuvaryt į Makdonaldą, bet ne, negalima, ar egzistuoja gyvybė už visatos ribų, kokia visa ko prasmė, ar bus už ką balsuot kituos prezidento rinkimuos, ar tikrai fainas tas medis, kodėl šis sekmadienis toks, bet šią lyrinio nukrypimo akimirką išblaško netoliese pastebėta konsultantė. Sukąstais dantimis, viltį praradusiu balsu pasiklausiu, sako, kad dvipusės lipnios juostos bus dažų skyriuj.

Prisiekiu, nebetikiu ja. Nes nu ką lipni juosta galėtų veikti dažų skyriuj. Lipni juosta nėra dažai. Bet mano zombiu-robotu pavirtusi esybė šliaužia kur nurodyta. Ir randa, randa tą dvipusę lipnią juostą. Pamažu pradedu atgaut gyvybę suvokdama, kad dabar jau tikrai viskas.

18:45, važiuoju namo, žiūriu į dovanų nupirktą medį, gražus tas medis, nu tikrai gražus.

Ir po visos šitos Ikėjos pasiutpolkės su dasimušimu „Senukuos“ sakau sau, kad never again, bet vis tiek kažkur giliai viduje žinau, kad bus again, tik laiko klausimas, kada.

*apie next level anxiety surenkant įsigytus pirkinius šįkart verčiau nė nepradėsiu.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

13 Komentarai