Pirmyn į turinį

Kategorija: Nesąmonės

Apie nepakartojamus vairuotojų tipažus Vilniaus gatvėse

Po mokyklos penkerius metus vairavau nuosavą automobilį. Nes Panevėžy jau taip yra – į teorijos kursus automatiškai pradedi vaikščiot septyniolikos, aštuoniolikos jau turi teises. Ir, aišku, automobilį. Be automobilio Panevėžy niekaip. Viešasis transportas kursuoja retai ir trumpai, maršrutai nepatogūs, šaika autobuse irgi ne ta, o negi eisi pėstute tuos du kilometrus iki centro?  O kur dar būtinasis kabėjimas įvairiose aikštelėse vakarais primaukus lukoilinės kavos, dragų (perskaitėt teisingai, u čia netrūksta) lankymas ir, aišku, švenčiausias laisvalaikio praleidimo būdas – važiavimas į SODĄ.

Po penkerių metų kankinimo, mano ryškiai filičitavą 1993-ųjų Mazdą 323 nuvežus eilinei apžiūrai, meistrai pasakė, kad liepto galas pasiektas ir kelio atgal nėra. Tiksliau, yra tik kelias į metalo laužą.

Mazda 323 1993
Tokia va buvo Boružė.

2012-aisiais, atsisveikinusi su Boruže (visi ją taip vadino, šiaip, logikos čia nėra), naujos nebepirkau, santaupas nutariau įmerkt į patirtis ir geram pusmečiui išvažiavau į Kanadą. Vėliau grįžusi naujam automobiliui taip ir nepritaupiau. Penkerius metus vairuodavau arba šeimos, arba darbo mašinas, kartais sėsdavau prie draugų transporto priemonių vairo, o štai nuo šio pavasario pavairuoti tenka dažniau. Tiesa, jei tik išeina, visur einu pėstute. Ir mankšta, ir kamščiuos stovėt nereikia, ir miestą pamatyt įdomu, galvą pravėdint. Prie vairo sėduos, kai gresia ilgesni atstumai arba kelionės į užmiestį.

Per tą laiką nemažai kas pasikeitė, tačiau ir toliau tenka stebėti puokštę nepakartojamų eismo dalyvių tipažų, kuriuos aprašyti šiandien ir sumaniau.

1. Pypsėtojai. Prieš rašydama tyčia pasitikrinau, gal dar kas pasikeitė, bet ne, KET vis dar rašo, kad garso signalą naudoti reikėtų tada, kai tai būtina siekiant išvengti eismo įvykio.

Pypsėtojams tai nė motais. Pypsėtojai gyvena tam, kad pypsėtų, pypsi tam, kad gyventų.

Prieš ketvirtadalį milisekundės užsidegė žalias šviesoforo signalas, o jūs dar nepradėjote judėti į priekį? Nesijaudinkit, pypsėtojas jums primins, kad laikas – pinigai ir nė vieno, nė kito švaistyt prie sankryžos mes nesusirinkom.

Visiškai sustojot prie raudono šviesoforo signalo su žalia rodykle, kad įsitikintumėte, ar saugu sukti į dešinę? Pypsėtojams jums tuoj parodys, ką apie tai mano.

Sustojot praleisti pėsčiųjų? Gal nenervuokit pypsėtojo, žmogaus kantrybės taurė ir taip pilna.

Pypsėtojų laikas eina truputį kitaip negu jūsų. Aš pypsėtoją visada įsivaizduoju kaip žmogų, kuris netyčia vietoj vieno išgėrė septynis puodelius kavos ir jo nuomonės šiaip niekad nieks neklauso, tai bent kely gali pasireikšt.

Vieną kartą teko dalyvauti situacijoje, kuomet toks didžiulis vyriškis su trim ringėm ant kaklo su didžiuliu džipu bandė spartinti eismą pypsėdamas eilėje įvažiuoti į keltą Klaipėdoj stovėdamas vienos iš trijų juostų vidury tarp kitų mašinų.

2. Iškišinėtojai. Taip, tai tie žmonės, kurie savo automobilio nosį į važiuojamąją juostą iškiša tiek, kad bene visada rizikuoja būtų apdaužyti. Jei jūs nesiteikiate jų išleisti, juos tenka nepatogiai apvažinėti, nes jie pasitraukti tikrai neketina. Jie kiša, nes rizika sukelti eismo įvykį jų nestabdo, adrenaliną rytais jie geria vietoj kavos. Jie kiša, nes neturi, kada laukti. Kiša, nes laikas – pinigai ir nė vieno, nė kito švaistyt į gatvę jie neišvažiavo.

(Tiesa, būna situacijų, kuomet, jei neiškiši nosies, iš kiemo išvažiuot pavyks po kokių dešimties metų. Tuomet tokie atvejai pateisinami.)

3. Žmonės, kurie tave lenkia, kai sustoji prie perėjos praleisti pėsčiųjų. Čia yra my all time favourite tipažas. Dažniausiai sutinkamas Panevėžyje, bet pasitaiko ir Vilniuje. Pėstieji šiaip nėra žmonės ir patys kalti kad nevairuoja. Nu ir šiaip, jei jau nevairuoja ir renkasi eiti, tai nu akivaizdu, kad neturi RIMTŲ reikalų ir NESKUBA, tai gali ir palaukt.

Kartą sustojus praleisti senuko su lazdele ir šeimos su dviem vaikais už manęs važiavę automobiliai apvažiavo mane ir pėsčiuosius ir nuvarė tolyn.

Dar labai myliu tuos, kurie nė neketina sustot praleist pėsčiųjų, kuriems šiaip žalia ir pirmenybė. Jie važiuoja, nes jiems gi duota žalia rodyklė, kasyra.

4. Žmonės, kurie tau besiparkuojant iš galo pradeda parkuotis toje pačioje vietoje, į kurią jau taikeisi tu. Kas pirmesnis – tas gudresnis, laikas – pinigai! (Merkia akį).

5. Žmonės, kurie, užsidegus dešimt sekundžių degančiai žaliai rodyklei taip ir nepasuka. Nes tiesiog užsižiūrėjo į telefoną.

Vairuotojų tipažai

6. Prielipos-mokytojai. Tai žmonės, kurie, nesvarbu, kaip greitai jūs bevažiuotumėte, prilips prie jūsų automobilio galo ir visais įmanomais būdais jums bandys parodyt, kad trauktumėtės iš juostos, nes jie skuba. Nes kas yra laikas? Taip, teisingai, laikas yra pinigai.

Šitie kartais dar ir pamokyt mėgsta. Suprask, ką tu sau leidi ten, kur maksimalus leistinas greitis yra 60, antra juosta važiuodamas ant 70.

Vieną kartą vienas toks mokytojas mane įvažiuojant į Karoliniškes pradėjo vaikytis, pavojingai važiuoti per arti iš šono, tada iš priekio, kol galiausiai, po kelių minučių pamokos nurūko tolyn. Buvo be galo miela ir malonu.

7. Žmonės, kurie stovėjimo aikštele skrieja 40+ kilometrų per valandą greičiu. (Ta prasme, jūs, ką, pamiršot, kad laikas – pinigai?)

8. Žmonės, kurie, jei galėtų, realiai parkuotųsi parduotuvės viduje. Nes neduok dieve reiks bent truputį paeiti. Jei žmogus atvažiavo automobiliu, jis tikrai NEKETINA eiti nė trupučio. Ir, jei, neduoktudieve, TENKA, jis tai daro sukąstais dantimis ir prie kryžiaus kalamo Jėzulio veidu. Nors šiaip Jėzulis freskose vaizduojamas mažesnėje kančioje negu jie. Jei dirbate kokioje nors įstaigoje, kur vargšai klientai negali prisiparkuoti ne toliau negu už penkiasdešimties metrų nuo įėjimo, turėtumėte mintinai mokėti visas šitų kankinių aimanas.

Oezau, kad jūs žinotumėt, kaip sunku rasti vietą mašinai. (Ten truputį toliau, prie bažnyčios šiaip pilna.) Aš tris ratus apsukau aplink rajoną, kol radau. (Jūs ratus sukote ne aplink rajoną, o aplink parkingą, kuriame iš dešimties galimų stovi trylika automobilių). Bettai jūs šiaip galėtumėte kaip nors spręsti tą parkingo problemą. (Dūsauja) (Problemos šiaip kaip ir nebūtų, jeigu jūs pasistatytumėt prie bažnyčios ir ateitumėt tuos 100 metrų, vis tiek mažiau užtruktų negu sukt tris ratus).

Šitie žmogeliukai kartais siauroje gatvėje automobilį pastato taip, kad, norėdami pro jį pravažiuoti neapdaužę, turit prilėtinti iki 10km/h ir įsitempę dairytis, ar ne per arti. Arba taip, kad, norėdami patekti į savąjį, turit lipti per keleivio duris (nes vairuotojo tiesiog per daug užspaustos) ir apsižergę rankinį stabdį kabarotis prie vairo (tai gerai kai aš maža). Visada smagu, kai, stengiantis patekti į savo automobilį tenka prie transporto priemonių kūnu glaustis tiek, kad išsibuzoji.

Kantrybės taurė

9. Žmonės, kurie greičiau pilietybės išsižadėtų negu mokėtų už parkingą. Apmokestino stovėjimą Žvėryne??? 30 centų už valandą??? JIE GAL IŠPROTĖJO. (Suka ratus po rajoną su savo 2015 m. Volvo, ieško nemokamos vietos kokiam tais kiemuky). Jei galėtų, jie automobilį pakabintų tiesiog ore. Kad tik tas neliestų mokamos žemės.

Va šitie žmogeliukai mėgsta automobilį palikti įvairiose netikėtose vietose įjungę avarinį. Kartais penkioms minutėms. Kartais penkiolikai. Kartais penkiasdešimčiai. Nes jei įjungtas avarinis, tai čia nesiskaito gi.

10. Žmonės, kurie prie vairo jaučiasi viršesni už absoliučiai kiekvieną kitą eismo dalyvį.

Esat sutikę vairuojantį žmogų, kuris pripažintų, kad nėra pats geriausias vairuotojas savo karalystėj? Aš irgi ne.

Kiekvienas, bent kokį pusmetį prie vairo praleidęs pilietis, dažniausiai jau jaučiasi kelyje gebantis viską. Na ne tiek, kiek gali F1 vairuotojai (čia jau reiktų kokio pusmečio mokslų), čiut mažiau negu tie, kurie važinėja ralyje (mėnesis treniruočių ir be problemų, tik duokit) ir iš esmės tiek pat, kiek tie, kurie vairuoti moko kitus.

Užtat tie visi kiti… tie visi kiti eismo dalyviai tai gaidžiai, dūchai, vpš kas jiems teises davė nx.

Kur tu suki, asile? Kas tau yra nx? KĄTUČIADABARDARAI. Rėkia šitie maži karaliukai prie vairo.

Šitie superior žmogeliukai prie vairo išsilieja geriau negu kai kurie patrankę bokso kriaušę. Garsiausiai rėkia, kai sėdi su sandariai uždarytais langais. Būna, atsisėdi šalia žmogaus, kurį, regis, gerai pažįsti, o vat visu gražumu išlenda toji niekad nepažinta jo pusė ir tavo kompanjonui staugiant arba pypsinant be kaltės kelią kertantiems pėstiesiems pasilenki, kad kas tavęs nepamatytų, nes nu, gėda.

Ar kartais šie tipažai persipina ir jų savybės susimaišo? Oi, tikrai taip.

Ar aš kartais irgi būnu kuris nors iš šių tipažų? Oi taip, tikrai taip.

Kažko nepaminėjau? Labai lauksiu jūsų pastebėjimų komentaruose.

Saugokim ir gerbkim vieni kitus. Sėkmės kelyje.

4 Komentarai

Mano įstabioji ir absurdiškoji kvepalų pirkimo internetinėje parduotuvėje „Kvepalų sala“ istorija

Papasakosiu čia vieną tokią istoriją, kuri man nutiko prieš keletą savaičių perkant kvepalus internetinėje parduotuvėje „Kvepalų sala“.

Nes nu kažkaip. Neišeina nereaguot, kai atsiduriu absurdiškose situacijose.

Taigi, prieš daugiau negu mėnesį mama paprašė jai nupirkti mėgstamus kvepalus Lanvin Eclat de Fleurs. Kadangi ne paslaptis, kad perkant internetu tikrai daug dalykų galima įsigyti kur kas pigiau negu įprastose parduotuvėse, nutariau jos norimą kvapą surasti kurioje nors internetinėje parduotuvėje.

Taip atradau parduotuvę „Kvepalų sala“, kuri siūlė išties gerą kainą. Ypatingas pasiūlymas – 23,77 eur už 100ml.

Skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa? Šiaip tai joa, todėl nutariau pasigooglinti, ar apie „Kvepalų salą“ nerasiu kokių nors blogų atsiliepimų. Juk, jeigu jie prekiauja kokybės neatitinkančiomis prekėmis, tikrai apie tai kas nors bus parašęs. Parduotuvė atrodo didelė, solidi ir pakankamai ilgai begyvuojanti.

Googlinu „Kvepalų sala atsiliepimai„. Na ką, 99% rastų atsiliepimų super geri. Ai, o už tokią kainą parduodamas testeris. Na, kadangi perku ne dovanai, o šiaip kasdieniam naudojimui, tiks ir testeris, juk kvapas toks pats. Savo tinklapyje kvepalusala.lt teigia, kad visi jų parduodami kvepalai yra 100% originalūs ir iš jų įsigyti klastočių neįmanoma. Be to, vos truputį aukštesne kaina šiuos kvepalus galima įsigyti ir kitose internetinėse parduotuvėse. Puiku, perkam.

Kvepalų sala

(Screenshot‘as iš jų puslapio).

Po kelių dienų „Kvepalų salos“ užsakymas pasiekė mano mamą. Gavau žinutę: „Kažkokie lyg per saldūs“. (Mama šiuos kvepalus buvo turėjusi anksčiau).

Grįžau į Panevėžį, apžiūrėjau gautą prekę. NU ĮDOMU. Ne tik kvapas, bet ir vaizdas, taip švelniai pasakius, nelabai toks, koks turėtų būti.

Visur ir visada matytas skystis šių kvepalų buteliuke buvo ORANŽINIS. Nu, matot nuotraukoj (kairėje – kaip turėtų atrodyti, dešinėje – kaip atrodė tas, kurį gavau).

Ir kvapas toks… Hm, nu lyg ir truputį panašus, bet nu ne, ne toks. Toks labiau generic saldus gėlių kvapas, bet be tų būtent Lanvin būdingų natų. Bandžiau purkšt ir į orą, ir ant odos, ir palaukt, ir vėl uostyt, nu ne, kažkas ne taip.

Dar tokia viena įdomi detalė.

Lanvin Eclat de Fleurs natos turėtų būti štai tokios:

Viršutinės natos: kriaušė.

Vidurinės natos: frezija, rožė, jazminas.

Pagrindinės natos: santalas, baltasis muskusas.

Prie „Kvepalų salos“ atsiųsto buteliuko prisegtoje etiketėje buvo nurodytos tokios natos (foto):

Viršutinės natos: kriaušė.

Vidurinės natos: nektarinas, žibuoklių lapai.*

Pagrindinės natos: santalas, baltasis muskusas.

(Net kvepaplusala.lt pateiktame prekės aprašyme tokių natų nerasit)

Nu ir tas arabiškas (?) užrašas. Hm. O užrašas ant buteliuko ne skaisčiai sidabrinis, o su lengvu bronzos atspalviu.

Ai, ir dar. Ant pakuotės parašyta “NOT FOR SALE”. Tai, pasirodo, reikštų, kad šitas dalykas kaip ir neturėtų būti parduodamas.

Nu blem, nu negerai. Nu ok, galvoju, parašysiu jiems patiems ir paklausiu, kaip čia galėtų būti. Nes nu tikrai įdomu. Prisipažinsiu, apsimečiau naivesne negu esu ir uždaviau keletą klausimų, nes buvo labai įdomu, ką pasakys. Susirašinėjimą matote apačioje.

Okei, paprasčiausia kaip ir būtų grąžinti prekę, kaip ir siūlo pardavėjai, bet man kažkaip nelabai norisi eiti paprasčiausiu keliu, jei gavau abejotinos kokybės daiktą, kuris pristatomas kaip kokybiškas. Be to, grąžinant kvepalus, kuriais esu nepatenkinta, siuntimo išlaidas reikėtų apsimokėti pačiai.

Pala, pala, man parduoda abejotinos kokybės prekę ir aš dar turiu apmokėti siuntinėjimą? Nu ne, taip nesidaro.

O jei „Kvepalų sala“ taip pelnosi (galimai) apgaudinėdami žmones? Taigi negalima tylėt. Nu ir tipo. Kas kitas, jeigu ne mes.

Taigi, nepagailėjau savo laiko ir kreipiausi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir pateikiau visą šią informaciją su tokiais nurodytais reikalavimais:

„– Reikalavimai priklausys nuo išvadų. Jei mano spėjimai teisingi, ši internetinė parduotuvė turėtų atsakyti už apgaulingą veiklą bei, žinoma, grąžinti už prekę sumokėtus pinigus bei kompensuoti siuntimo išlaidas. Jei mano spėjimai yra klaidingi, tik pasidžiaugsiu vis dėlto įsigijusi originalią prekę ir atsiprašysiu už sugaištą Jūsų laiką.

Deja, tarnyba performulavo mano reikalavimus perduodama juos pardavėjui ir nurodė tik tiek:

„Grąžinti už prekę sumokėtus pinigus bei kompensuoti siuntimo išlaidas.

Na ką gi, kažkaip tikėjausi, kad Vartotojų teisių tarnyba turi daugiau galių, bet nu ką padarysi. Bet bent jau tikrai žinos, kur galėčiau kreiptis.

Taigi, parašiau laišką jų atstovei R. Stanikaitytei (iš kurios ir gavau patvirtinimą apie priimtą skundą) klausdama, į kokias tarnybas galėčiau kreiptis dėl įtariamos klastotės.

Oh well, atsakymo taip ir nesulaukiau. Jokio. Žmonės sakė „Tai palauk, jie labai užimti”. Na, prabėgo mėnuo, dar nesulaukiau.

Na ką gi. Pradėjau intensyviai googlinti, kas gi čia galėtų man padėti. Aha, pasirodo, yra tokia organizacija REACT, visame pasaulyje kovojanti su klastotėmis. Turi atstovybę Lietuvoje. Puiku. Pabandžiau per rekvizitai.lt pateiktą el. pašto formą jiems parašyti. Teisingai, niekas niekada į mano užklausą taip ir neatsakė.

O toliau sekė linksmoji dalis.

Pateikus skundą Vartotojų teisėms, netrukus mano mama (nes jos telefono numeris buvo pridėtas kaip pirkėjos tam, kad kilus keblumų pristatant prekę būtų galima su ja susisiekti) sulaukė UAB Salanetas (čia taip įforminta „Kvepalų sala“) vadovo Giedriaus Kankalio skambučio. Labai susinervinęs vyriškis mamai, paaiškinusiai, kad skundą užpildė dukra, sakė, kad

Jūs gal visai neturit ką veikti, dukra gal darbo neturi, trukdot valstybinių tarnybų darbą, skenavot 40 puslapių (čia tipo apie susirašinėjimo su jais screenshotus) ir juokinat visus.”

Dar jis pridėjo, kad „Kaip tik pirkėjai iš Panevėžio, taip ir skundai.”

Kai toliau besikalbant mama pasakė, kad norėtų susigrąžinti ne tik pinigus už prekę, bet ir siuntimą, G. Kankalis pradėjo purkštauti, kad “kas čia tie 1,77eur, niekis čia.“

Jau vėliau G. Kankalis paskambino ir man klausdamas, kam rašyti atsakymą į skundą, man ar mamai, liepiau rašyti man ir toliau reikalą tvarkyti tik su manimi, nes už kvepalus tai mokėjau aš.

Gegužės 24 d., ketvirtadienį, gavau tokį štai laišką. Jame, kaip matote, nebuvo nurodyta, kiek laiko turiu reaguoti, na ir šiaip, nebuvo aiškiai išdėstyta, kokių veiksmų toliau turėčiau imtis. Kadangi buvau labai užimta, nieko atrašyti jiems nespėjau.

Gegužės 28 d. Giedrius Kankalis iš pat ryto jau skambino mano mamai ir klausė, kodėl dukra neatsako į laišką. 🙂 Man neskambino.

Beje, rašiau ir Lanvin parfums atstovams. Į laišką, rašytą elektroniniu paštu niekas neatsakė, o į žinutę Facebook paskyroje gavau atsakymą, kad buteliukas atrodo originaliai, bet tokia kvepalų spalva būti neturėtų, o pardavinėti testerių taip pat negalima. Sakė, kad perduos gamintojams apie keistą atvejį. Kadangi atrašiusio žmogaus anglų kalba nebuvo pati geriausia, o susidomėjimas atveju – akivaizdžiai menkas, nieko daugiau taip ir neišsiaiškinau.

Kaip suprantu, jei nebūčiau sutikusi priimti grąžinimą už prekę, tyrimas būtų vykęs toliau, bet, atvirai pasakius, supratusi, kad ši situacija ir galima neteisėta komercinė veikla, jei būtų paaiškėjęs faktas, kad kvepalai buvo suklastoti, nelabai kam įdomi, o kiekvienas pabendravimas su 90-ųjų verslo standartais besivadovaujančiais UAB Salanetas atstovais man kelia nemalonias emocijas, nutariau kovą čia baigti, atsiimti pinigus ir bendravimą su jais nutraukti.

Vis dėl to, po to, kokio abejingumo sulaukiau iš institucijų supratau, kad kažką įrodyti ir išsiaiškinti teisybę yra labai sunku. O ar įmanoma? Gal ir įmanoma, bet laiko ir jėgų užimtų galingai. Neturiu aš tiek kantrybės.

Beje, Paryžiuje gyvenanti draugė buvo užsukusi į vieną pagrindinių Lanvin prekėmis ten prekiaujančių parduotuvių, kur pardavėja jai sakė, kad kvepalų spalva oranžinė būti tikrai neturėtų, o dizainas bei sudėtis nesikeitė, nes kvepalai dar pakankamai nauji (sukurti 2015 m.) 🙂 O testeriais prekiauti taip paprastai internetinės parduotuvės irgi negali.

Dar vėliau pastebėjau, kad kvapalusala.lt Facebook paskyroje klientams, kurie skundžiasi kvapo kokybe, parduotuvės atstovai atrašo, jog jų parduodamų prekių ir testerių, kuriuos galima pauostyti įprastose parduotuvėse kvapas skiriasi dėl to, kad (laikykitės) įprastose parduotuvėse kvepalai ilgas valandas stovi ant lentynų ryškioje lempų šviesoje. O į kokybe nepatenkintų klientų komentarus atrašinėja kažkoks Giedrius Aladinas. Įdomu, kas čia toks.

Ar įsigijau kvepalų klastotę? Nežinau, išsiaiškinti taip ir nepavyko, todėl dalinuosi tik faktine informacija apie tai, kaip viskas vyko.

Ar dar kada nors pirksiu kvepalus internetu? Labai abejoju.

Update:

Po straipsnio publikavimo sužinojau, kad puslapyje Check Fresh galima patikrinti produkto pagaminimo datą įvedus ant buteliuko apačios pateiktą kodą.

UAB Salanetas

Na ir ką. Rezultatas, kurį gaunam, labai įdomus:

Kažkas truputį siurrealaus, turint omeny faktą, kad kvepalai į rinką paleisti buvo 2015 m.

Įdomumo dėlei batch code įvedžiau į Google ir gavau 9 rezultatus, kurie visi kreipė į (kaip suprantu) ukrainietiškus puslapius rusų kalba ir individualių asmenų parduodamų šių kvepalų skelbimus.

*(Kiek vėliau ieškojau internete, tokį šių kvepalų variantą su nektarino ir žibuoklių vidurinėmis natomis siūlo tik vienas gana prastai vertinamas japonų puslapis https://global.rakuten.com/en/store/rugged-market/item/ub-la-eclatdefleursep-30/).

13 Komentarai

Istorija apie tai, kaip beveik trisdešimties metų moteris vos nenusisuko sprando Vilniaus miesto (beveik) vidury

Prieš beveik pora savaičių man nutiko viena tokia visiškai debiliška istorija. Tokia debiliška, kad jaučiu poreikį pasidalinti ja su jumis, kad žinotumėt, kaip būna.

Taigi, išaušo šiltas ir saulėtas pirmadienio rytas. Nu galvoju viskas, atėjo metas į darbą vaikščioti pėstute. Gyvenu Žvėryne, o darbas Karoliniškėse. Žmonės buvo pasakoję, kad yra kažkoks keliukas, kuriuo einant galima nukirst tokį didelį gabalą kelio, kad Karoliniškėse atsirandi greičiau negu per pusvalandį. Ok, navigacija rodo tą patį, 29 min walk. Išėjau iš namų 8:15. Darbe reik būti 9:00, tai dar užsimečiau sau truputį laiko, kad jeigu ką. Vis tiek, kelias nežinomas, tai jei paklysčiau ar ką.

Einu visa sau laiminga pro tiltą, vedantį į Vingio parką, pro šunis vedžiojančius žmones, galvoju sau: „Odieve, kaip gera vaikščioti“. Pravarau pro Kinijos, Rusijos ambasadas, prieinu kelią, kurį rodo navigacija (11 min walk nuo ten, yay, tuoj būsiu darbe). Ir dar ženklas stovi: „Karoliniškės 500 m“. 500 m tai čia iš viso juokas, vanduo.

Kelias veda aukštyn, matau išvaikščiota, dar kažkokie laiptukai yra. Nu tikrai viskas civilizuota. Tiesa, kadangi kelias per miškelį/parkelį, ten sniegas ir ledas dar nenutirpę. Truputį negerai, nes apsiaviau pavasarinius batus, katrie bišk slidoki. Nu bet nieko, visi eina ir aš galiu. Reikia kilt aukštyn į kalniuką, per ledą. Nelengva, bet varau. Prisilaikau į šakas, kad neslysčiau. Pamažu, bet užtikrintai kylu į viršų. O dar ir ženklą „Karoliniškės 750m” tolėliau viršuje pamatau.

Galiausiai pasiekiau tokią zoną, kur, jeigu eisiu į priekį, tai nu tikrai apsivošiu, nes plikas ledas ir ta atkarpa tokia plati, prisilaikyt nėra kur. O kalnas toks status, kad net nesimato, kas laukia ten toliau. Eit atgal? Nu ne, kaip aš atgal eisiu?

Atgal eit nesąmonė dėl poros dalykų:

  • reiktų leistis nuo stataus kalno žemyn, o ten belekaip slidu arba sniegas;
  • tai ką aš žmonėms vėliau papasakosiu? Kad nesugebėjau iki darbo nueit?

Gerai, vis dar sakau sau „I CAN“, bet jau tikrai pradedu tuo abejoti. Toj zonoj, kur strigau, net nelabai išstoviu, reikia būt apsikabinus medį. Tai kaip ir nei pirmyn, nei atgal.

Ok, galiausiai pradeda rimtai darytis baisu, kad strigau ir pati nei pirmyn nei atgal nenueisiu. Ką daryt? Skambutis draugui nepadės, nes jam išeiginė ir jis miega sau ramiai telefono garsą išsijungęs. Šiaip tai gal ateitų išgriebti. Skambint 112? Nu bet kažkaip gėda ir visgi klausimas, ar mano situacija tikrai verta spec. tarnybų gaišaties. Žmogaus aplinkui – nė vieno. TV Pagalba? (Ne, ne, juokauju, apie šitą negalvojau.) Hm. Jau 8:47, į darbą vienaip ar kitaip tikrai vėluosiu. Gal apsiverkt? Nu ne, gal ne šįkart.

Nu tai karoče. Šiaip ne taip susirinkau visą savo išdidumą ir nutariau varyt atgal. Nes vienas žingsnis gali baigtis lūžusia galūne ar bent rimtu apsivožimu. Ant užpakalio, rankomis kasdamasi sniege, pasilaikydama į šakas, karts nuo kartu apsikabindama medį ir intensyviai dairydamasi, kad ant kokio šuns kakio neatsigulčiau, pamažu, pamažu nugara atsidūriau pradiniam taške. Prisiekiu, tą akimirką įsivaizdavau save atrodančią kaip Leonardo di Caprio filme „Revenant“. Rankos nubalnotos, saujose šapai, paltas šlapias, šikna šlapia, batai šlapi, kuprinė šlapia. Ir galva šlapia! Nes tiek suprakaitavau iš to strioko/adrenalino ir pastangų pasiekt žemę. Kitą dieną kūną skaudėjo kaip po treniruotės sporto klube. Visas šitas reikalas truko ilgai, per ilgai, ir, tikiu, atrodė tikrai apgailėtinai.

Pasiekiau žemę, išsikviečiau taksi ir vėluodama atsiradau darbe.

Dabar tai žiauriai juokinga, bet tada, prisiekiu, nebuvo juokinga nė kiek. Darbe dar kolegė papasakojo, kad jai pernai vasarį nutiko beveik identiška istorija, tik ji toliau kažkur prisikasė ir dar trinktelėjo galvą į tvorą. Tai kažkaip čiut ramiau paliko, kad aš ne viena.

O čia va tas kelias, kur ėjau. Pasirodo, vadinasi Karolinos keliu ir visai įdomi jo istorija.

Palikite komentarą