Pirmyn į turinį

Kategorija: Muzika

Apie valią ir silpnybes

Žinai, visada maniau, kad visai neturiu valios. Atsisakydavau alkoholio, cigarečių, nesveiko maisto trumpam, bet vistiek vėl ir vėl apsisukus rūkydavau vieną po kitos ir kimšdavau kebabus. Neatsikeldavau 9 ryto ar anksčiau, nenueidavau miegot kaip visi normalūs žmonės, atidėliodavau visus darbus, planus, o ypač mokslo reikalus.

Bet žinai, dabar jau atrodo šiek tiek kitaip. Visgi, šį tą sugebėjau pasiekti/išsikovoti/išlaviruoti net ir būdama bevalė. Nes kuo toliau, tuo dažniau pasitvirtina prielaida, kad kiti žmonės linkę dar labiau save lepinti, pateisinti ir galiausiai triumfuoti. Peržvelgiu pastaruosius metus ir matau, kad tų pasiekimų ne tiek jau ir mažai. (Kas gi kitas  pakels šuniui uodegą, jeigu ne jis pats). Mečiau rūkyt, įgijau specialybę, baigiau trečią kursą, sugebėjau padaryti keletą chaltūrkių, susiorganizavau tris mėnesius nemokamo gyvenimo užsieny, jei viskas pavyks, nuo rudens keliauju i Berlyną, kuriam reikalus tvarkau jau kelis mėnesius, galų gale, pradėjau vykdyti tai, kas man, asmeniškai, atrodė sudėtingiausia – visiškai pakeičiau valgymo įpročius ir itin atsakingai rūpinuosi sveikata. Tam, kad priartėti, o vėliau ir pasiekti šiuos rezultatus iš tiesų reikėjo visai nedaug. Tik laiku susiimti, nepatingėti, kažkur nueiti, su kažkuo pašnekėti, o svarbiausia, nebijoti pakovoti už save be parkių, kad būsi palaikytas durneliu bei dėti ant visų, kurie kritikuoja, menkina ir pašiepia.

Dabar vasara, dabar iš esmės nieko nereikia daryti, bet po tokių įtemptų metu, kai nuo 8 ryto iki 8 vakaro tekdavo eiti į paskaitas, atsiskaitinėti, popiet lėkti į kirpyklą, o grįžus dar sėsti prie kitų darbų, pastoviai būti ant ryšio su žmonėmis telefonu, emailu, kitomis priemonėmis, neturėti pinigų ir skaičiuoti kiekvieną centą (o tas atima nemažai jėgų ir nervų bei lėtina progresą, believe me), sunku patikėti, kad jau galima atsipalaiduoti. Per šiuos metus išmokau, kaip svarbu diplomatiškai tvarkyti santykius su žmonėmisi ir planuoti į tolimą ateitį. Kai dirbu ir jaučiuosi produktyvi, aš kaifuoju. Bet labiausiai mėgstu viską daryti viena. (Gėdingiausia pripažinti, kad dėl to, jog tuomet visi laurai tenka man, nereikia su niekuo dalintis.) Visgi, po pusmečio darbo aptarnavimo srity mintis, kad aš tikrai noriu kažko daugiau neduoda ramybės.

Dabar guliu lovoj, žiūriu serialą, ir vistiek nemoku išmest to sąžinės graužimo, kuris vis tarsi primena, kad reikia produktyviau išnaudoti laiką. Nes vis dar atrodo, kad nuveikiu per mažai. Vis dar pikta ant savęs, kad neberašau, ir nebepiešiu. Netenkina šiandiena, vis atrodo, kad kažkada pasieksiu tą tašką, kai jau bus gerai. Kai būsiu gražesnė, turtingesnė, sėkmingesnė ir išmintingesnė.

Beje, kaip gyvenant vokiškai kalbančioje šalyje išmokti kalbą, nelankant jokių kursų? Aplink visi šneka tik angliškai, jokių pradmenų neturiu. Už ko užsikabinti?

Palikite komentarą

Jūsų pasąmonės negalios

Niekas neina per nervus labiau nei klaiki europynhitreidijo stailo muzika, kurią, nori tu to ar nenori, esi priverstas girdėt kaiminystėj, autobuse, kavinėj, kitoj viešoj vietoj, o šiandien jau ir ofise. Kamon, žmonės, edukuokitės ant muzikos, nes aš tikrai atpilsiu. Arba bent jau nekiškit savo brūdo bent jau darbo vietoj.

Vakar į rankas pakliuvo skaitalas magišku ir daug žadančiu pavadinimu – Jūsų Pasąmonės Galia. Turinyje – milijonas skilčių, bet perskaičiau tik įvadą ir iškart ėjau prie reikalo – 198p. Kaip prisivilioti idealų vyrą. O stebukle, šia tema tik pora puslapių. “Kreipkitės į savo pasąmonę ir sakykite jai: į mano gyvenimą ateina doras, nuoširdus, ištikimas, patikimas, ramus, laimingas ir turtingas vyras.<…> Būkite pasirengusi priimti meilės dovaną, kuria jums įteiks jūsų pasąmonė.“ Seriously? Čia gal neoficiali kokios sektos, kurios dievulis – pasąmonė, biblija? Kartoji maldelę ir krištoliniai vyrai plaukia pas tave? Kamon. Maldelių prikalbėta milijonai ir ne tik šia tema, bet pas mane ir toliau plaukia arba užimti arba nesveiki arba gėjai. Žinai, nepagailėsiu šokoladinio medalio jei man parodysi žmogų, nebūtinai kandidatą į antros pusės titulą, tiesiog tokį mirtingąjį, kuris apskritai turėtų visas šias savybes. Ir šiaip, visa ši knyga atrodo toks briedas, kokių reta. Bet visgi labai populiari. Na, gal ir džiugu, kad suaugę žmonės dar pasakom tiki.

Nauja manija – filmų soundtrackai. Prasidėjo nuo Amelijos. Iš esmės aš nelabai mėgstu filmus, pažiūriu kokius du į mėnesį (maaaximum). Bet atradau, kad filmų garso takeliai – tikras gėris. So far atsisiunčiau Pulp Fiction, Virgin Suicides, Ocean‘s 11, Fight Club, The Royal Tenenbaums ir 24 Hour Party People track‘us bei, neišvengiamai, viską, kas tik yra skambėję geriausiam seriale ever – Nip Tuck. Kaip mane tai džiugina. Ak.
Beje, visi vietiniai, spėliodami mano tautybę vardija tokius variantus: Montenegro, Brazilija, Portugalija, Urugvajus. Taip, aš tikrai primenu tipinę šiltųjų kraštų gazelę juodom garbanom. Tikrai tikrai.

Noriu vodkės ir reivo. Juodai.

Palikite komentarą

13-oji diena: Avelių tylėjimas ir kita mišrainė

Šiek tiek skaičių ir faktų:

Pažiūrėti filmai – 2 – ”99 francs”, “Berlin Calling”
Žiūrimi serialai – 3
“Joey”, “True Blood”, “Parks and Recreation”
Svoris – minus 3,5kg
Alkoholis – itin mažai, nes nesinori
Rūkalai – tuoj bus metai, kaip 0
Aplankyta parkų – 2 (Stadpark ir kitas, kuriame stovi 2 nepajudinami bunkeriai) bei 1 nykokas botanikos sodas
Muzika – Amelijos iš Monmarto, Pulp Fiction ir Virgin Suicides sountrack’ai
Naujai atrasta sena laimė – žiūrinėt Yvan Rodic ir kitų fashion guru blogus

Vasara įsibėgėja, lietūs pagaliau liovėsi, matyt, prasidės ilgesnės ir tolimesnės išvykos ir bus pamatyta daugiau ir įvairesnių vietų. (so far labiausiai visgi vilioja Mariahilfer Strasse su savo ultraplačia shopping‘o pasiūla (vienoj gatvėj 3 H&M‘ai!). Namų neilgu, ilgu kaikurių žmonių, su kuriais čia viskas būtų visai kitaip. Na, bet stengiuos negalvot ir išpešt viską, kas įmanoma, iš to, ką turim dabar. Išties, tam tikra prasme čia taip gerai, kad net nupurto pagalvojus, kaip reikės grįžti į dulkėtą Vilnių (o dar baisiau – Panevėžį), kur viskas per brangu in comparison to Lithuanian salaries, žmonės ne tokie mandagūs, kokie galėtų būti ir nematai tiek to teisingo stailo, kiek čia. Aišku, Vilnius turi savų pliusų – Vilniuj yra, kur šėlt iki paryčių ir tie paryčiai yra 7 – 9val ryto, o ne 3 – 4, kaip čia, marketai dirba sekmadieniais ir ilgiau, nes man, pelėdai, patogiausia shoppintis nuo 20val vakaro. Bet, faktas, kad tokia tvarka, kokia yra čia, labiau tausoja žmones (more or less), todėl ir dėl to per daug burnotis nederėtų.

Darbe, kurį oficialiai vadiname praktika, vieni vėjai, kaip sako mano tėtis (suprask, nesąmonių muziejus), bet perdaug neaikčioju, nes jau pripratau, kad man taip jau būna ir būna dažnai (absurdo teatro situacijos gyvenime). Užtat kolegos vaikšto išsižioję, nesuvokdami, kaip vadovas į ofisą gali atsivilkti savo 4 šunis, visą laiką valgyt šnekėdamas ir vaidint, kad sunkiai dirba rimtą darbą. O aš tuo tarpu vaikštau išsižiojus matydama, kad šventas lietuviškas bruožas kuklintis kiekvienam žingsny ir vaizduot besąlygišką nuolankumą vis dar gyvas kai kuriuose žmonėse ir sėkmingai laikomas normaliu reiškiniu. Niekas pirmas neis prisistatyt, niekas nieko nepakomentuos, nieko nesiims, nes nedrąsu. At the moment sėdžiu neva oficialiam susitikime su slovėnais, rašau susitikimo protokolą. Mmm. Niekas nesiėmė šio darbo, nes labai sunku. Taip sunku, kad net spėju parašyt blogą. Na, nevermind. Svarbiausia, kad šiandien mes jau varom į nacionalinį festą klausyt pačio Billy Idol .

Šiek tiek vaizdų iš mano muilinės

Palikite komentarą