Pirmyn į turinį

Kategorija: Muzika

Velnio akmuo 2018

Ką tik pravėriau namų duris ir dar neišsikrovusi daiktų sėduosi prie kompiuterio surašyt įspūdžių iš Velnio akmens, kol anieji vis dar karšti ir emocijos vis dar per kraštus liejas.

(Perspėju, šiame tekste septynis kartus bus paminėtas žodis „faina“, jei esat surūgėliai, jus tai gali piktinti).

Nu koks fainas festivalis, koks fainas festivalis. Prieš važiuodama bijojau tų trijų naktų palapinėj, lietaus bijojau ir murzinumo kūno, batų ir sielos, bet šiandien vykt namo net gaila buvo, atrodo dar savaitę būtum ir nenusibostų.

O kodėl? O todėl, kad:

Baisiai faina chebra, baisiai faina festo stiliumi susitikt tiek seniai matytų ir susitikus ne tik pasilabint, bet ir laiko pakalbėt normaliai rast, nes niekas niekur neskuba, nes skubėt galima tik mėgstamos grupės paklausyt. Baisiai faina su kompanionais trintis ir džiaugtis bendravimu iki soties.

Man pačiai muzikine prasme aktualiausia ir įdomiausia Kablio scena, tai Manfredo ir Interiors pasirodymai tiesiog lediniai buvo. Draugas, niekad nešėlęs pagal elektroninę muziką taip dūko, kad net pavydu buvo, o paskui sakė „Manfredas taip grojo , kad net užsimaniau būt toks klubinės kultūros mėgėjas kaip tu“.

O kokie draugiški savanoriai ir organizatorių komandos nariai.
Nežinau, kaip jums pavyko, bet orą užpirkot tokį nuosaikų, kad jo gerumas net pranoko lūkesčius. Kai iš Vilniaus visi rašė, ar nepaskendom, mes sausučiai ant žolės sėdėjom.

O maisto skanumas. Aš tą maistą iš tų didelių keptuvių taip mėgstu, taip mėgstu, kad valgyt ėjau per dieną bent po du kartus, nes jau taip skanu, jau taip gardu.

Baisiai fainas Galvūzų protmūšis, net iš metalo šį tą atsakiau, o dar ir dovanų gavom. Baisiai smagus ir slemas, kurį laimėt turėjo Martynas, nes nužudykit Liną, saugokit Martyną (tik nepyk, Povilai).

O Anykščių gražumas… Myliu šitą miestą be galo visą gyvenimą, taip taip gražu žiūrėt, kad jam sekas ir tų vietų fainų randasi, ir tas miestas vis gražyn, ir tų žmonių jame netrūksta.

Ir geriausia – anei kūno, anei batų, anei sielos murzinumo nė krislo patirt neteko, nes viskas taip gerai, jau taip gerai suorganizuota, kad nėr net galimybių netaip pasijust. O vat jei norit gerai pasijust, tai važiuokit, chebra, į Velnio akmenį.

Važiuojant namo ir automobilyje visu garsu baubiant Atomic Kitten – Whole Again po viso to gerumo net palaiminga ašara tryško.

Įrašą pabaigsiu užduodama ir jį pati atsakydama vieną klausimą, kurį vis iškeldavo gerb. Viesulas.

– Tai mieli kolegos, kas yra geriau už blogą laiką?

GERAS LAIKAS.

P. S. Jei pas ką nors iš jūsų atsidūrė lentelė su užrašu „Mahila“, labai mielai ją perimčiau.

Palikite komentarą

Lietuviškų muzikinių klipų konkursas: aš dažnai nesuprantu komisijos sprendimų

Šiandien „Vingio“ kino teatre įvyko 2017 m. lietuviškų muzikinių klipų konkurso kulminacija – buvo parodyti konkurse dalyvavę klipai ir išdalinti apdovanojimai.

Renginys prasideda. Vedėjas pristato geriausią klipą rinkusią komisiją – ekrane matom pora užsieniečių (vardų neįsidėmėjau, internete nerandu), režisierių Igną Jonyną, Andrių Mamontovą, agentūros „New!“ kūrybos vadovą Tomą Ramanauską ir operatorių Feliksą Abrukauską. (Tai matyt nėra nė vienos moters, kuri ką nors apie tokius dalykus suprastų, žinai).

Perskaito visų vardus, išskyrus Tomo Ramanausko. Publika nugara į ekraną stovinčiam ir vardus iš papkutės skaičiusiam vedėjui rėkia: “Ramanausko nepaminėjot”. Vedėjas: “Ko tokio? Romo Ramanausko? Nebuvo čia pas mane sąraše tokio.” Nu ok, nu įdomiai.

Situaciją išgelbėja pagroti atėję Golden Parazyth su Giedriumi Širka, kuris dedikuoja visus vakaro kūrinius Romui Ramanauskui. Nes nu.

Galit sakyti, kad kam vilktis į kino teatrą, jei viską galima pažiūrėt namie per Youtube. Ogi tam, kad aš gyvenime neprisiversčiau kitaip ramiai prasėdėt atidžiai žiūrėdama klipus ir pilnai sutelkusi dėmesį pažindintis su lietuviška kūryba.

Buvo parodyti 14 lietuvių kurtų muzikinių vaizdo klipų (sako, kad atrinko iš 100 kandidatų). Trumpai apžvelgsiu tuos, kurie bent kiek įstrigo. (Jei kažką parašiau, bet nėra nuorodos į klipą, tai reiškia, kad nelabai, bet norėjau pakomentuot). Apie kiekvieną nerašysiu, nes kai kuriuos tiesiog pamačiau ir užmiršau. Prieš eidama į kino seansą tyčia net nesidomėjau, kas bus rodoma.

1. Colours of Bubbles „Truth or Dare“ (Aneta Bublytė) – niekad nesupratau šitos grupės populiarumo fenomeno, kiek kartų bandžiau klausyt, tiek kartų neradau juose nieko, kas užkabintų. Galvojau, kad šįkart kaip nors. Nu ne, niekaip.

2. „The Roop“ „Dream On“ (Vaidotas Valiukevičius) – žiūrėjau ir galvojau, kad turi jie kažkokio lengvo panašumo su Scissor Sisters. Mega indie hipster, visai nieko. Gerai, kad klipe, priešingai negu gyvų pasirodymų metu, nesigirdi kiek ribotų vokalisto galimybių.

3. Tomas Sinickis „Vilnius“ (Domas Vilčinskas) – vienareišmiškai geriausias klipas, afigena komanda (Zuokulą galima mėgti, galima nemėgti, bet jo pasirodymas šitame klipe kažkas tokio), afigeni vaizdai, tas pasikartojantis lanko sukimo motyvas, puikiai išpildyti blokinių pilkų namų motyvai, Sinickis <3

4. Daddy Was a Milkman „All About Love“ (rež. Pijus Vėberis) – Daddy Was a Milkman yra vienas iš tų kelių lietuvių atlikėjų, kurie manęs nemigdo ir neerzina dainuodami nelietuviškai. Klipas ir šiaip skambesys turėjo lengvo Trentemøller vaibo. Jei aš sakau, kad kažkas turėjo Trentemøller vaibo, tai čia labai didelis komplimentas. (Bet tai, bežiūrėdama klipą nepajuokavusi apie degančias Rumšiškes nesusilaikiau).

5. Antikvariniai Kašpirovskio dantys „Indai“ (Saulius Baradinskas) – kiek bandau gaudyt šitą subtilų humorą, tiek man jo pagaut neišeina, indai neplauti, indai nevalyvi. Nu ok, prakentėjau šįkart.

6. Vilniaus energija „IQ Daktaras“ (Andrius Paškevičius) – Mesijus yra intelektualus beprotis genijus. Žiauriai man patinka šitas klipas, ir kūrinys, nes tas elektroninis perėjimas yra nuostabus. Ir čia tie blokinio Vilniaus vaizdai puikiai.

7. MTJUNKER „ACIDPIZZA“ (Titas Sūdžius) – žiauriai, žiauriai gerai. Klipas, kurio metu pastumi save truputį į priekį ir įdėmiai stebi, kas čia bus toliau. Žiūriu, užsimanau į Nidą, užsimanau patūsint, vėl užsimanau rūžavų plaukų ir dar kažką iš senų Simian Mobile Disco klipų pažiūrėt. Fun, fun, fun.

Publikos klipo rinkimuose mėtausi, už ką balsuot – Sinickį ar MTJUNKER, bet galvoju, kad ai, nu Sinickis ir taip viską laimės ir bus vieni vartai, balsuoju už MTJUNKER ir ploju džiūgaudama, kad patiko ne man vienai.

Ir tada, kai jau laukiu, kol geriausio klipo apdovanojimas pareis Sinickiui, geriausio 2017-ųjų metų lietuviško muzikinio klipo apdovanojimas atitenka gintariniuose silpno LSD garuose paskendusiam Wolfsome „Home (When I’m With You)“ (Justas Ramanauskas) klipui, apie kurį nė rašyt neketinau, nes pamačiau ir išgaravo. Aš dažnai nesuprantu komisijų sprendimų.

Kad ir kaip ten būtų, puikus renginys, tikiuosi gyvuos dar šimtą metų. Faina matyt, kad yra tiek talentingų kuriančių žmonių ir tuo pačiu juos palaikančiųjų.

Linkėjimai Romui Ramanauskui.

(Ačiū ore.lt, kad bent pas juos radau kažkokios info apie dalyvius, nes nu nėr taip lengva, o aš pavargus ir nekantri skaityt toliau negu pirmas google searcho puslapis).

Palikite komentarą

Depeche Mode – In Your Room – kai vienai dainai norisi paskirti visą įrašą

Prisipažinsiniu, kad nežinau kokiu būdu, daugybę klausant Depeche Mode albumų man niekada neįstrigo “In Your Room“ iš 1993 m. albumo “Songs of Faith and Devotion“. Aną ketvirtadienį klausiausi gyvai jos atliekamos ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl anksčiau neatkreipiau į ją ypatingo dėmesio. Nu protu nesuvokiama.

Žinot tą jausmą, kai koks nors kūrinys tam tikru metu labai limpa ir tuo periodu atrodo, kad tai yra vienas geriausių dalykų, noris vis grįžt prie jo vėl ir vėl, klausytis dar ir dar kartą? Bėgant metams, tas jausmas pasitaiko vis rečiau. Kaip gera po gana ilgos pertraukos vėl jį patirt. Nors ir žinau, kad praeis, gera jaust tą besąlygišką pasinėrimą į muziką, kuris stulbinančia energija eina per visą kūną iš pasigėrėjimo.

Gal ir lėkštas, bet patikęs youtube vartotojo komentaras: „This song has way more passion than any 50 Shades of Grey scene”. Kaip suprantu, ne vienas grupės gerbėjas šį kūrinį laiko grupės meistriškumo viršūne.

Taip tamsu ir taip dieviškai gražu. Jau nebežinau kelintą kartą šiandien. Jei įsijautimas turėtų būti atspindėtas garsu, turbūt jis skambėtų šitaip.

Štai čia – žvarbiausia ir tamsiausia albumo versija:

O čia – švelnesnis remastered variantas, kuris man irgi puikiai susiklauso.

Na ir dar – nuostabus gyvas pasirodymas dar 1993-aisiais, Devotional turo metu.

 

2 Komentarai