Pirmyn į turinį

Kategorija: Kelionės

Ką pamatyti Kijeve: 18 smarkiausiai įsirėžusių įspūdžių

Praėjusią savaitę nuo antradienio iki šeštadienio laiką leidau Ukrainos sostinėje. Iš to, kiek klausimų sulaukiau apie kelionę, susidarė įspūdis, kad žmonėms ši kryptis su visomis jos egzotikomis yra išties įdomi. Kol prisiminimai dar švieži, skubu viską supilt. Įdomumo dėlei pateiksiu ir kainas, gal kam prieš kelionę pravers, kai ieškosit, ką pamatyti Kijeve. (Paspaudę ant foto, pamatysit didesnę jos versiją).

*100 Ukrainos grivinų šiandien = 3,2eur

Muziejai

  1. Tualetų muziejus. Nedickas, koncentruotas ir smagus. Vienintelė vieta, kur kam nors buvo įdomu, iš kur atvykome. Kai išgirdo, kad iš Lietuvos, sakė, jog tokių čia būna daug. Baisiai susijaudinusi gidė drebančiu balsu anglų kalba (matėsi, kad dėl jos šiek tiek kompleksuoja) papasakojo apie visuomenės tuštinimo ypatumus įvairiais laikais. Įėjimas – 50 grivinų (1,56eur)
  2. Pechersk Lavra. Senas (įkurtas 1051 m.) stačiatikių vienuolynas. Į jo teritoriją užeiname įsigiję bilietą ir galim vaikštinėti po mini muziejaus ekspozicijas, susimokėję papildomai – pakilti į varpinę. Asmeniškai man tokie muziejai nelabai įdomūs, bet užtat masino finalinė dalis – nusileidimas į požeminius koridorius-urvus, kuriuose palaidoti įvairūs didūs žmonės. Man, didžiajai rūsių nemylėtojai buvo baisoka, bet ko nepadarysi iš įdomumo. Tikrai verta. Jei einat su šortais ir be skarelės, nesijaudinkit, vietoje gausit prijuostę bei skarutę savo nešvankybėms pridengti. Įėjimas į teritoriją – 70 grivinų (2,18eur).
  3. Černobylio muziejus. Senas, su daug įvairių nuotraukų ir dokumentų, beveik be angliškų užrašų. Kadangi man audiogido metodas nelabai veikia, nutariau po muziejų tiesiog pasivaikščioti ir pasitenkinti tuo, kiek suprasiu. Ir šitas muziejus gana nedidelis, tad užsukimas greitas, bet visai verta. Įėjimas – 20 grivinų (0,63eur).
  1. PinchukArtCentre. Fainas modernaus meno centras pačiame centre. Net jei ir menu pernelyg nesidomit, verta užsukt vien dėl faino tokio tipo muziejaus vaibo. Išgirdusi pavadinimą tikėjausi daugiau velnysčių, bet buvo kiek kitaip. Viršutiniame muziejaus aukšte įsikūrusi hipsteriška kavinė, pro kurios langus atsiveria šioks toks vaizdas, bet truputį trūksta oro. Įėjimas į meno centrą nemokamas.

Kitos įdomybės

  1. Bessarabsky turgus pačiame centre. Nustebino, kad net šiek tiek mažesnis negu mūsiškis Halės, nes tikėjaus didelės erdvės. Žaviai atrodo ekspozicijai sukrauti vaisiai ir daržovės bei konservuotos gėrybės. Vėlgi, vieta, matosi, jau pritaikyta tūlam turistui – viduje rasit ir vegan cafe su wifi. Pirkau gervuoges, už 10 masyvių vienetų mokėjau 30 grivinų. Paskui apie jų egzistavimą prisiminiau, kai įkišusi ranką į kuprinę supratau, kad per pirštus teka jų užmirštų sultys. Bet vis tiek suėjo.
  1. Всі. Свої – centre įsikūrusi parduotuvė, kurioje prekiaujama vien tik ukrainiečių kūrėjų darbais – drabužiais, avalyne, aksesuarais. O tie darbai faini – parduotuvėje praleidom kokią valandą ir išėjom ne tuščiomis. Kadangi bagažas ribotas, užteko džemperio, kokio jau seniai ieškojau. Kainavo 600 grivinų (18,75eur).
  1. Giliausia pasaulyje metro stotis Arsenalna. Be papuošimų, ryškių reklamų ar gatvės muzikantų, užtat su dviem nenormalaus gylio (ilgio?) eskalatoriais, sparčiai judančiais žemyn. Kai nusileidi pirmuoju, jau manau, kad viskas, bet štai pasitinka antras. Vis dar bijau rūsių, vis dar drebu lipdama ant eskalatoriaus. Bet vėlgi, verta. Kad patektumėm į vidų, pirkom bilietėlius ir įdomumo dėlei truputį pasivažinėjom. Kelionės kaina – 8 grivinos (0,25eur).
  2. Vozdvizhenka – taip vadinamas Kijevo oligarchų ghost town. Vieta, kuri šios kelionės metu man įstrigo labiausiai. Kodėl? Turbūt dėl to, kad panašu į Disneilendą ir todėl, kad man patiko Gossip Girl (serialo herojai tikrai galėtų čia gyventi). Super spalvingas (ir kičinis) turtuolių rajonas, pradėtas įskūrinėti vos prieš kertant krizei. Kiek teko skaityti, po jos butus ten išparduoti ne taip jau ir paprasta, todėl daug jų vis dar tušti. Pirmuosiuose namų aukštuose įsikūrusios įvairios hipsteriams pritaikytos vietikės. Jei esat tokie pat ar panašiai išprotėję kaip aš – tiesiog privaloma aplankyti.
  3. Gatvės menas. Dairykitės visur ir pamatysit nemažai masyvių profesionalių piešinių ant gyvenamųjų namų.

Maistas

  1. Zhizn Zamechatelnykh Lyudey. Vos atvykę netyčia užsirovėm ant baisios hipsterstvos ir pažintį su Kijevo gastronomija pradėjom ne nuo to galo. Vieta graži ir jauki, o publika tokia briusliakiška. Meniu įvairus ir pritaikytas visų norams. Porcijos mažytės, bet skanu. Sako, kad ten geras brunchas. Už artišokus, mini burgerius, mačą ir gėrimą dviese sumokėjom 440 grivinų (13,75eur).
  2. Pervak. Super turistiškas restoranas, į kurį dėl to iš tolo spinduliuojančio orientavimosi į turistus eiti iš pradžių nenorėjau. Tokie fancy “Amatininkai.” Užtat kai atėjau, taip patiko, kad paskui užsukom dar du kartus (o ir vis būdavo pakeliui). Išskėstomis rankomis pasitinka besišypsantys padavėjai ir vaišina krienų degtinės šotu su užkanda, fone groja gyva muzika. Per tuos kelis kartus paragavom virtinių, farširuotų kiaušinių, liežuvio užkandėlės su grybais, tobulos silkės (patikėkit, viena geriausių ragautų) ir trauktinių. Viskas buvo labai skanu ir kainos draugiškos. Už virtinius, užkandžius bei restorano vaišes bei alų (su karališku aptarnavimu) dviese sumokėjom 400 grivinų ir vos paėjom nuo sotumo (12,5eur).
  3. Ostannya Barykada. Tradicinio maisto restoranas – muziejus, kurį rasti dar ne taip ir paprasta. Susiradome liftą, esantį prie Maidano aikštės įsikūrusiame prekybos centre. Jame spaudėme OB ir atsidūrėme restorano prieangyje. Pasakę slaptažodį ir luktelėję staliuko patekom į vidų. Nustebino didžiulės erdvės su vis kitokiu interjeru. Už Kijevo kotletą, užkandžius, kokteilius ir desertą sumokėjom 510 grivinų (15,94eur).

Užtat ir anksčiau kitoje vietoje, ir čia valgytas Kijevo kotletas didelio įspūdžio nepaliko. Tad vis svarsčiau, gal mes čia Lietuvoje esam sau susikūrę kiek kitokį šio patiekalo įvaizdį? Mėsa puiki, o štai sviesto pagailėta. Prie bulvių košės baisiai trūko daržovių, nes tų kelių žirnelių nepakako. Užtat gardus žuvies paštetas, patiekiamas vafliniuose rageliuose. Pamatėm, kad visi valgo, susigundėm ir mes. Dar valgėm Kijevo tortą, tas irgi nelabai. Bendrai maistas buvo toks okei, bet verta apsilankyti vien dėl patirties.

  1. Lyubimy Dyadya. Restorane vyrauja artimųjų rytų virtuvė. Jį pasilikau desertui, nes šita vieta yra tiesiog fantastiška. Interjeras – ir lauke, ir viduj tobulas, padavėjai draugiški, o maistas… O maistas! Iš pradžių valgėm baba ganoush ir tai buvo skaniausia mano kada ragauta šito patiekalo versija. Aš ragavau shakshuką, o draugas išsirinko liežuvio kepsnį. Abu patiekalai buvo tobuli, o pabaigai dovanų gavom kanafeh – tradicinį arabišką desertą, kurio viduryje slepiasi nesaldus sūris. Ragauti buvo tekę ir anksčiau, bet šitas jo paruošimas laimėjo viską. Po pietų puikumo ilgai negalėjau atsigauti, o apie grįžimą ten jau svajoju. Už patiekalus su limonadu, miško uogų gėrimu ir kava sumokėjom 622 grivinas (19,44eur).

 

Gėrimai

  1. Pravda – alaus teatras. Jauki vieta su visokiais mandrais kraftiniais alumis iš krano ir iš butelio. 0.3 alaus gali kainuoti nuo 34 grivinų (1,07eur), priklausomai nuo to, kokį pasirinksite.
  2. P’yana Vyshnya – užbėgamasis bariukas vienoje centrinių gatvių, kuriame galite įsigyti vieną, bet gardaus vyšnių likerio variantą. Už 36 grivinas (1,13eur) barmenai jums įpils sklidiną taurę ir šaukšteliu dar įvynios keletą gerai išmirkytų vyšnių. Taip pat galite įsigyti ir įvairių dydžių buteliukų lauktuvėms. Smagus konceptas specializuotis ties vieninteliu produktu, prie kurio sutemus jau rikiuojasi gan ilgos eilės, o skanauti galima lauke. Tik nesumaišykit su gana neįdomiu pub’u, pasivadinusiu „Drunk Cherry“ visai kitoje vietoje.
  3. Бар Твоих Друзей. Visai neieškant atrastas bariukas vidiniame kiemelyje. Daug šezlongų, švieselių, stalo tenisas ir kitos jaukybės. Daug jaunimo (man regis, buvom vyriausi), bet šiaip faina. Tokia Vasaros terasa priš trejus metus. Sidras arba alus (0,5l) – 30 grivinų (0,94eur).

Speakeasy bariukai, kuriuos surasti ne taip jau ir lengva, o pamačius niekur nevedančias duris sunku patikėti, kad už jų slepiasi vakarėlis. Leidžiamės į rūsius, kurie taip išmoningai įrengti, jog net pamiršti esąs po žeme – veidrodžiais apklijuotos, langus imituojančios sienos bei dienos šviesą tolumoje primenantis apšvietimas.

  1. Barman Dictat. Baras su didžiuliu kokteilių pasirinkimu ir gyva muzika. Kadangi buvo pirmas, įspūdį paliko didelį. Standartinė kokteilio kaina – 160-220+ grivinų (5-7eur). Gardu.
  2. Parovoz. Šitą vietą surasti sekės taip sunkiai, kad jau buvom nuleidę rankas. (Vėliau paaiškėjo, kad navigacija vedė į kitoje pusėje esančią baro virtuvę, pasiekiama iš vidinio kiemo). Kino teatro rūsio viduje įsikūręs jaukus bariukas, kur kokteilis man nelabai patiko (gal tiesiog taip papuolė), bet užtat ten besėdint pro duris su kompanija įžengė pati Tove Lo, tai jau niekad nepamiršiu. Kokteilių kainos 160-240+ grivinų (5-7eur).

Dar norėjau surašyt vietas, kurios nepatiko, bet jau ir taip ilgas tekstas gavos.

Už 4-as naktis vieno kambario bute su viskuo, ko reikėjo, maždaug penkiolikos minučių ėjimo atstumu nuo centro dviese sumokėjome 112eur. Beje, daug kas klausė, tad atsakau – norint patekti į Ukrainą vizos nereikia, pakanka turėti pasą.

Pati mėgstu vaikščioti, bet norint įveikti tolesnius atstumus rekomenduoju naudotis Uberiu, nes jo kainos neįtikėtinai mažos. Tik pirmą kartą važiuojant ištiko smagus epizodas, kai vairuotojas nutarė kirst dvigubą ištisinę ir tai išvydę jį pasivijo policijos pareigūnai.

Gavosi smagi kelionė ir fainas pasirodė Kijevas su visomis savo gėrybėmis bei netobulybėmis.

5 Komentarai

2017-ųjų metų geriausieji

Šiemet trumpiau negu bet kada, nes kažkaip vat taip norisi. 2017-ieji prasidėjo gulint be plionkės su temperatūra lovoje, o jau sausio 3 d. važiavau į ligoninę nosies operacijos. Pradžia skamba prastokai, bet visai nebuvo baisu. O vėliau man, priešingai negu daugeliui kitų (drįstu taip teigti, nes žmonės 2017-uosius peikė ir keikė kur bepasisuksi) buvo nuostabūs metai.

Taigi, jūsų dėmesiui, metų geriausieji.

  1. Metų Facebook paskyra: Faksimilis Reklamos Agentūra, Vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės, Kur vakarėlis.
  2. Metų instagram paskyra: 90s_lithuania.
  3. Metų filmas: nors ir 2016-ųjų, jau 2017-aisiais pamatytas Nocturnal Animals, pakirtęs kojas, rankas, galvą ir širdį. Po to filmo vėliau jau labai greitai viskas buvo kitaip.
  4. Metų inside tūsas: laidos dešimtmečio susitikimas, perėjęs į Nidą su M & T komanda ir „aš atsimenu, kad turėjau piam eurų ir nebėra jų“.
  5. Metų interjeras:
  6. Metų interneto žmogus: Liudvikas Andriulis, Aušra Kaziliūnaitė, Lukas Ramonas.
  7. Metų koncertas: Studio Maruko 11/11. Ką ten tie festivaliai, ką ten tos užsienio žvaigždės. Marukas su Nijolės Tallat-Kelpšaitės „Be scenos negaliu gyventi“ nušlavė visus.
  8. Metų daina: A Scene from a Future – Manfredas edit, o dainų daina: Šventinis bankuchenas – Music music music.
  9. Metų laimė: šitiek įspūdingų naujų pažinčių. Bet senieji draugai niekur nedingo, kaip ir neblėstanti meilė jiems.
  10. Metų margas pasaulis: kai į darbo emailą ateina užklausimas, ar aš esu buvusi realybės šou „Baras“ dalyvė.
  11. Metų pabėgimas:
  12. Metų nauja veikla: Panevėžio city alumni.
  13. Metų naujai atrastas laisvalaikis: puzlės.
  14. Metų naujas iššūkis sau, kulminaciją pasieksiantis jau sausio 27 d.: Nacionalinė viktorina. Ateikit.
  15. Metų lietuviška knyga: A. Vienuolis – „Viešnia iš šiaurės“.
  16. Metų nelietuviška knyga: M. Abramović – „Walk Through Walls“.
  17. Metų public festivalis: Devil stone.
  18. Metų interjeras 2:
  19. Metų inside festivalis: Vasaros brizas.
  20. Metų serialas: Big Little Lies.
  21. Metų skaitomiausias įrašas: Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui.
  22. Metų startupas: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje. Kas in? Rašykit komentaruose, dar yra laiko suspėt į sąmatą.
  23. Metų šlapios kojos: tie nesibaigiantys liepos lietūs.
  24. Metų šlapia viskas: Sūpynės.
  25. Metų nušvitimas:
  26. Metų valgis: humusas neribotais kiekiais.
  27. Metų vieta būti: Vėjai.
  28. Metų vieta pavalgyti: Rhum Room.
  29. Metų tikėti ir netikėti taškai: Klaipėda ir Kaunas su Vėliavos dienomis, Talinas, Stokholmas, Rusnė, Daugpilis, Roma.
  30. Metų pasiekimas: atleisti sau ir kitiems, pusė metų be alkoholio.

Sau ir visiems jums linkiu mažiau pavydėt, smerkt, dejuot, tingėt, ir apkalbėt, daugiau žavėtis, grožėtis, klausytis, juoktis, keliaut ir mylėt, mylėt, mylėt.

10 Komentarai

Apie tai, kaip prieš penkerius metus klajojau po Montanos kalnus ir sutikau briedį

Lygiai prieš penkerius metus išgyvenau vieną įspūdingiausių savo gyvenimo savaitgalių. Aš, vienas vokietis, vienas kanadietis, viena australė ir viena čekė išsinuomojom automobilį ir iš Albertos valstijos Kanadoje traukėm savaitgaliui į Glacier National Park Montanoje, Amerikoje (jei taip tiksliai, vykome į Many Glacier Campgroud). Pamatę tautų įvairovę, į mūsų šauniąją kompaniją pasieniečiai žiūrėjo su šypsena, bet prie sienos atvykom likus penkioms minutėms iki jų darbo pabaigos, todėl per daug prie mūsų nesikabinėjo. Pasirodo, kai turi Kanados vizą, leidimas/trumpalaikė Amerikos viza kainuoja vos 6 dolerius (bent jau kainavo tada).

Tris dienas varinėjom po, neperdedu, kvapą gniaužiančio gražumo kalnus. Šiaip kelionei specialiai įsigijau kalnų batus, kuriuos vėliau išvykdama ir palikau draugei Kanadoje, nes supratau, kad man Lietuvoje jų greitai neprireiks. Pėsčiomis įveikėme nemažai kilometrų, matėm įvairios augalijos, daug įdomių paukščių, iš kurių atpažinau fazanus, voverių ir visas tris meškas (laimė, iš tolo). Bene didžiausią įspūdį man paliko aukštai kalnuose aptiktas Iceberg ežeras, pilnas visą vasarą neištirpstančių ledo luitų, kuomet lauko oro temperatūra mums keliaujant dažniausiai buvo apie +27°. Po ilgo kelio ant kojų, baisiai džiugino airiška kava nuostabaus jaukumo kalnų viešbutuke, kur užsukome atsikvėpti.

Antrą dieną, pavargusi kopti į viršų, nutariau atsiskirti nuo grupės ir grįžti į palapinę. Eidama stabtelėjau pafotografuoti vaizdų ir sau už nugaros išgirdau garsų kvėpavimą. Lėtai atsisukusi už kokio pusantro metro nuo manęs pamačiau milžinišką briedį. Nė nenumaniau, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, todėl tiesiog stovėjau ir laukiau, kas bus. Miško bičiulis visgi nutarė eiti tolyn savais keliais, bet šito susitikimo gyvenime nepamiršiu.

Vėliau traukdama link palapinės sutikau žmones, kurie buvo labai nustebę, kad su savimi neturiu pipirinių dujų, kurios, ogi va, pasirodo, yra  privalomas dalykas varinėjant tose teritorijose, nes vos ne kasmet lokiai kalnuose gyvybę nutraukia vienam kitam žmogeliui. Tai išgirdusi, toliau jau ėjau su jais. Taip pat, siekiant apsisaugoti nuo laukinių žvėrių, einant miegoti griežtai draudžiama palikti net trupinėlį maisto lauke, kad šis jų nepriviliotų. Grįžtant namo visą šitą įspūdį vainikavo pirmą kartą matyta danguje pasirodžiusi šiaurės pašvaistė.

Kaip ir dažnai būna, šios kelionės nuostabumą pilnai suvokti pavyko jau kiek vėliau, grįžus namo ir sugijus ant kojų pritrintoms pūslėms. O štai dabar, prabėgus penkeriems metams, net sunku patikėti, kad taip toli buvau nusigrūdusi ir tie saulės apšviesti kalnai atrodo kaip kažkokia tolima pasaka.

O štai čia – šiek tiek vaizdų.

3 Komentarai