Pirmyn į turinį

Kategorija: Jausmai

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa

Kai man buvo 23-eji, man buvo visiškai paprasta ilgai negalvojus užpildyt prašymą Kanados vizai gaut, vėliau sėkmingai praėjus atranką susikraut daiktus į porą lagaminų ir 31 valandą skrist į kitą pasaulio kraštą naujų patirčių ieškot be bilieto atgal.

Dabar, kai man 29-eri, protu nesuvokiamas atrodo šitoks mano avantiūriškumas tada. Regis, tiek nedaug laiko praėjo. Bet dabar net ir mažyčiai pokyčiai man atrodo bauginantys.

Per pastaruosius kiek daugiau negu vienerius metus mano gyvenime viskas labai smarkiai keitėsi. Na taip, lyties nepasikeičiau, į Aliaską neemigravau, bet tie pokyčiai man buvo dideli.

Jausmai

Kai 2015-aisiais po pirmosios rimtos draugystės patyriau pirmąsias rimtas skyrybas, atgarsius ir skaudulius jaučiau labai ilgai. Ir labai stipriai. Vargu, ar įmanoma tai išmatuoti, bet sakykim, kad kelias dešimtis kartų ilgiau ir stipriau negu būčiau numaniusi prasidėjus santykių irimui. Buvau visiškas trainwreck. Tada to nesupratau, bet dabar žvelgdama iš perspektyvos galiu pasakyti, jog nesąmoninga paguodos ieškojau bandydama bendrauti su kuo daugiau žmonių ir nepraleisdama nė vieno vakarėlio. Ir tik vėliau supratau, kad pats geriausias gydymasis vyksta daug daug laiko leidžiant ramumoje ir įsiklausant į save.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vėliau man labai pasisekė. Dovanų gavau bendravimą, kuris padėjo atrast tuos pačiai iki tol neprieinamus sprendimus ir atsakymus. Per tuos vienerius metus tuose santykiuose patyriau labai stiprius vidinius virsmus, už kuriuos visą gyvenimą liksiu dėkinga prie to prisidėjusiam žmogui. Bet tai nebuvo meilė. Vienerius metus buvau santykiuose, kur viskas atrodė racionaliai gerai. Racionaliai išmintingi pokalbiai, ramūs, išmintingi jausmai, periodiški išmintingi susitikimai, visiškai sklandus bendravimas be ugnies. Viskas lyg ir gerai, tik be jokios bendros krypties į ateitį. Na nebuvo mums lemta kartu nueit kažkur toliau, bet noriu tikėti, kad abiems mums tas laikas išėjo į naudą.

O tada vieną dieną į gyvenimą uraganu su visais įmanomais griaustiniais ir žaibais įsiveržė jausmai, apie kuriuos sukurtos visos emociškai galingiausios dainos mūsų istorijoje ir parašytos visos geros knygos. Tie jausmai, kai viskas taip smarku, jog norisi pritūpt, nes gali ir neišstovėt to smarkumo talžomas. Tada pasidarė visiškai aišku, apie ką buvo tas Bukowskio eilėraštis ir apie ką buvo visi tie žmonių kalbėjimai, kad, kai bus aišku, bus aišku.

Prisiekiu, aš tikrai nesitikėjau, nelaukiau, neieškojau ir nieko neskatinau. Viskas įvyko taip netikėtai, kaip netikėtai atrodytų septynių ir daugiau balų žemės drebėjimas Lietuvoj.

Priimti griežtus, bet vien tik visą kūną ir protą užvaldžiusios intuicijos skatinamus sprendimus nebuvo lengva. Nemiegojau aš tada naktimis, mažai ką tesupratau apie tai, kas su manim vyksta ir tikrai nebuvau pats visavertiškiausias savo kasdienės veiklos dalyvis tomis dienomis.

Racionalūs ir viską apskaičiuojantys žmonės tikriausiai nebūtų išdrįsę pasielgt taip, kaip pasielgiau aš.

Tikiuosi, kad padariau viską, kas buvo mano valioje, kad pranešdama apie naujus jausmus niekuo neprasikaltusiam žmogui nesukelčiau skausmo ir neužsitarnaučiau amžinųjų prakeiksmų savęs link.

Tačiau, dabar, kai jau galiu viską vertinti iš laiko perspektyvos, žinau, kad pagrindinis įrankis mano kelyje į atsakomybę už savo laimę buvo kažin iš kur atsiradusi ir niekad neapleidusi drąsa. Priimdama sprendimą tyliai bijojau, kad gailėsiuos. Ar gailėjausi? Nė kiek, nė trupučio, nė akimirką.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Namai

Verčiantis jausmams, viskas dėliojos natūralia vaga, tad keitėsi ir namai. Po beveik dvejų metų atėjo laikas kraustytis. Iki tol gyvenimas taip jau klostės, kad keist namus tekdavo dažnai – tiek daug keliavau ir visko veikiau. Todėl kažkam gal juokingai skambantis dvejų metų tarpas man buvo neįprastai ilgas.

Man netgi atrodė, kad niekur kitur aš jau ir nebenoriu, kad gyvent pačiame centre, nors ir su kambariokais, savo išdirbtame namų rutinos ritme už pasvajotinai neaukštą kainą yra geriausia, kaip gali būti.

“Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.”, rašiau tada.

Ir pridėjau: “When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.”

Ar visiškai tuo tikėjau? Jei atvirai, kokiais 50%. Smarkiai stengiausi save prispaudusi tikėt, nes kitaip blogai gi būtų buvę. Ir galiausiai, ar buvau teisi dėl to tos naujos nuostabios dienos pradžios? Laikas parodė, kad taip.

Darbas

Beveik šešerius metus (su nedidelėmis pertraukomis) dirbau labai mylimą darbą. Man sekėsi, jaučiausi įvertinta, vietos saviraiškai buvo per akis, puikiai sutariau su vadovais ir kolegomis. Ir laisvės netrūko.

Tačiau vieną dieną supratau, kad tame darbe viskas pasidarė pernelyg pažįstama ir per daug aišku. Kiekvienas kampas išieškotas, visi sprendimai išbandyti ir pažinta tiek skirtingų žmonių, su kuriais kasdien teko dirbti akis į akį, kad tas aiškumas galiausiai pradėjo dusinti. Lygiai taip pat varginti pradėjo visi tie žmonės. Penkerius metus buvau kantri ir supratinga, buvau motyvuota, o štai prasidėjus šeštiesiems suvokiau, kad pernelyg dažnai prigaunu save viduj tyliai besikeikiančią ir rečiau nuoširdžiai besišypsančią. Supratau, kad nebeaugu, nieko nebeišmokstu, nebetobulėju. Atėjo metas kažką keisti.

Ar buvo lengva prisiversti? Oi tikrai, labai, labai nelengva. Sunku sau nuoširdžiai pripažinti, kad jau laikas. Lengva ieškoti priežasčių, kodėl ir taip gerai. Taip pusėtinai gerai.

Ir vis dėlto, priminiau sau kažkada dar vėlyvoj paauglystėj įsikalbėtą mantrą: savo gyvenime aš neketinu pasitenkinti pusėtina laime.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Ieškodama naujų vėjų kurį laiką net buvau pradėjusi jaustis niekam nereikalinga ir išsigandau, kad nieko man neišeis. Buvau net pagalvojusi, gal reikia apsisukt ir grįžt. Netgi girdėjau ne vieną komentarą, kad keisti darbo sritį jau beveik sulaukus trisdešimties yra keista ir vėloka.

Ir visgi manimi patikėjo. Jau beveik mėnesį absoliučiai kiekvieną dieną mokausi naujų dalykų, kasdien užduodu dešimtis klausimų, skaitau, analizuoju, konspektuojuosi, mokausi, mokausi, mokausi. Iš pradžių buvo taip neįprasta visą dieną, visą savaitę leisti nepažįstamoje, nepatogioje zonoje, kad buvau baikštesnė ir nedrąsesnė nei būčiau iš savęs tikėjusis. Pokyčių ir nepatogumo būsenos, kurių taip troškau – iki kaklo. Kaip dėl to jaučiuosi? Geriau negu gerai, nes mokytis ir suprast dalykus, apie kuriuos anksčiau net girdėjęs nebuvai, yra vienas nuostabiausių jausmų. Nežinau, kur mane visa tai nuves, kiek pasieksiu ir ar patenkinsiu man iškeltus lūkesčius, tačiau pažadu stengtis iš visų jėgų, kurias turiu.

Bet paklausykit. Gali pasirodyti, kad rašau taip, tarsi pateikčiau galutines, baigtines, konkrečias išvadas ir rezultatus. Gali pasirodyti, kad noriu pasakyti: „Na pagaliau viskas gerai“.

Bet aš to nesakysiu. Nes absoliučiai nieko šitame gyvenime mes neturime garantuotai ir niekada, niekada, niekada negalime sau leisti pasakyti, jog this is it, laimė čia. Ne, mes turim kiekvieną dieną keldamies iš lovos būti dėkingi už dar vieną išaušusį rytą ir aplinkybes, kuriose save randame. Ir kiekvieną dieną turim puoselėt, brangint, ką turim, dirbt, jokiu būdu ir nė už ką nenustot stengtis, kad if we take it for granted gyvenimas nenumestų mūsų vėl kur nors pašalėn.

Iliustracijos © Anders Rokkum

4 Komentarai

Sudie, mano mielas drauge

Su Emrah susipažinau kiek keistomis aplinkybėmis. Kai 2010-aisiais ieškojau kur apsistoti Berlyne, kur ketinau vykti mokytis pagal Erasmus programą, nė nenumaniau, nuo ko pradėti. Atsidariusi Couchsurfing puslapį aptikau vieną vyruką, Florianą, kuris skelbėsi ieškąs kambarioko. Jam parašius paaiškėjo, kad saviškį jis jau rado, bet nuomininko ieško jo draugas Emrah. Sakė: „Tiesiog parašyk jam email“. Užmetusi akį į jo nuotrauką truputį bijojau – tamsut tamsutėlis turkas su didžiuliais juodais antakiais (vėliau Emrah juokaudavo, kad dėl jų galėtų vaidinti kregždutę), auskarais ir žiedais (tada dar buvau baisiai mažai pasaulio mačiusi ir stereotipų prikimšta galva). Ir visgi parašiau, paklausiau, ar dar ieško žmogaus. Jis atsakė „Taip, gali kraustytis. Kiek gali mokėti?“ Pasakiau savo sumos lubas ir viskas jam tiko.

Spalį atvykau į Berlyną. Emrah parašė: „Aš Turkijoje, bet tave į butą apžiūrėti įleis mano mergina Sophie.“ Susitikau su ja, apsidairiau, man viskas puikiai tiko. Sophie man davė raktus ir pasakė, kad sumokėsiu, kai Emrah grįš iš savo kelionių. Taigi, man 21-eri, aš viena Berlyne, turiu raktus nuo buto, už kurį nuomos dar nesusimokėjau, o būsimo kambarioko dar nesutikau. Emrah grįžo tik po dviejų savaičių, o aš visą tą laiką šiek tiek nuogąstavau, kad susipažinę visai nesutarsim.

O sutarėm puikiai. Jis buvo be galo pozityvus, draugiškas, nuoširdus ir šiltas žmogus. Rūpinosi, kad savo kambaryje jaukiai įsikurčiau, nepyko, kad pas mane per tą pusmetį vienas po kito vis keliavo ir trumpam apsistodavo draugai (tada Ryanair buvo paleidę bilietus į Berlyną tokiomis neįtikėtinomis kainomis kaip po 7lt), padėjo susipažinti su Berlyno socialiniu gyvenimu ir Coushsurfing bendruomene. Kai pas mane viešėjo mama, buvo jos gimtadienis, tai jis grįžo su gėlių puokšte jai. Labai, labai daug dirbo (hardware inžinieriumi, nežinau, kaip tiksliai tai vadinasi lietuviškai), tris savaites gyveno Berlyne, tris – Turkijoje, tad dažnai namie šeimininkaudavau viena, nepaprastai skaniai gamindavo. Mane vis stebino jo gebėjimas bendrauti ir begalinis pasitikėjimas žmonėmis. Mano visi kadais turėsi narrow-minded nuogąstavimai gyvenant turkų kvartale su turku kambarioku išsisklaidė visiems laikams.

Vėliau, jau išsikrausčiusi iš Berlyno, ne kartą ten grįžusi pas jį apsistojau. O ir jis pats buvo atvykęs kartą į „Sūpynes“, kartą į „Tundrą“. Abu kartus per pusdienį spėjo susibičiuliauti su mano draugų kompanija. O ir tas būrys draugų, kurie mane lankė Berlyne, turėtų jį prisiminti. Kokį kartą per pusmetį susirašydavom, pasidalindavom, kaip kam sekasi. Vis užsimindavo, kad reikalai ne visada klojasi taip, kaip norėtų, bet viskas bus gerai. Sakė, kad kol kas negali planuotis kelionės į Lietuvą, nes vis dar labai daug dirba, buvo nesklandumų dėl leidimo nuolat gyventi Vokietijoje, bet viskas bus gerai.

Ir štai paskutiniuosius pusantrų metų man vis nepavykdavo su juo susisiekti. Prieš kokius pusantrų metų sapnavau baisų sapną, kad Emrah nutiko kažkas labai blogo. Vėl rašiau jam. Nei skype, ne Facebook man jo siųstos žinutės nesulaukė atsako ir mačiau, kad jos neperskaitytos. Pradėjau nujausti, kad nutiko kažkas negero. Gal susirgo? Gal kokiomis nors aplinkybėmis pateko į kalėjimą? Gal kas dar baisesnio? O gal dėl ko nors ant manęs pyksta. O gal tik išsigalvoju ir jis tiesiog nusprendė atsiriboti nuo socialinių tinklų ir jais su niekuo nebebendrauja?

Nujausdama, kad atsakymas manęs nepradžiugins, vis atidėliojau parašyti Florianui ir paklausti, kur dingo Emrah. Šiandien, Floh pakomentavus po mūsų sena nuotrauka, pagaliau pasiryžau. Matydama, kad jis man rašo atsakymą jaučiau, kaip širdis krenta į kulnus ir kažkoks keistas jausmas veria kūną. Taigi, nusižudė. Prieš pusantrų metų. Kodėl? Depresija, problemos su darbu, nenusisekę santykiai. Niekas nežino. Jam buvo 34-eri.

Labai, be galo be krašto skaudu atsisveikinti su žmonėmis, kurie, nors ir gyvendami toli, visiems laikams liko tau artimi ir kuriuos tikėjaisi dar ne kartą pamatyti. Mano atmintyje Emrah visada liks tas besišypsantis, linksmas vyrukas, mane, pasaulio dar visai nepažinusią kaip šeimos narę priėmęs Berlyne, turbūt geriausias mano turėtas kambariokas.

Labai saugokit ir puoselėkit tuos ryšius, kuriuos esate užmezgę su jums brangiais žmonėmis. Kad ir kaip arti ar toli jie nuo jūsų bebūtų. Nepamirškit karts nuo karto jų pakalbinti ir svarbiausia, ne tada, kai iškyla koks nors reikalas, o tiesiog. Ir ne rytoj, o dabar.

Sudie, mano mielas drauge ir ačiū tau už tai, kaip smarkiai, matyt to ir nežinodamas, kažkada prisidėjai prie to, kad, jau palikusi Berlyną, į pasaulį žiūriu plačiau atmerktomis akimis. Niekada tavęs nepamiršiu.

Palikite komentarą

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai