Pirmyn į turinį

Kategorija: Jausmai

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai

Pakalbėkim apie gerus dalykus

Dažnai, oi labai dažnai mėgstam prie visko kabinėtis, viską kritikuoti ir būti viskuo nepatenkinti. Na, bent jau aš tai tikrai labai mėgstu ir dažnai tai darau. Lengva kalbėti, kai kažkas neįtinka, nes susierzinus žodžiai liejas ypač lengvai. Nesakau, kad apie tuos negerumus kalbėti nereikia, bet šiandien pakalbėkim apie gerus dalykus.

Apie tai, kad Fever Ray ką tik išleido naują albumą.

Apie tai, kad į Gedimino prospektą grįžta šuns su akiniais skulptūra.

Apie tai, kad didžiųjų prekybos centrų (tarkim Europos, Panoramos) šeimininkai jau kurį laiką rūpinasi jų lankytojų uosle bei su ja susijusiomis emocijomis ir ten užėjus kvepia fainais nepigiais patalpų kvapais.

Apie tai, kad tuose pačiuose prekybos centruose galim nusipirkti kaparėlių, kedrinių pinijų ar bolivinių balandų, apie kurias prieš dešimt ar daugiau, o gal mažiau metų nė girdėję nebuvom.

Apie tai, kad niekur neišvykę Vilniuj galim paragauti kokių dvidešimties skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.

Apie tai, kad Panevėžio „Špunkoj“ galima paragauti deep fried „Mars“ bar, kurio skonis yra kažkas fantastiško.

Apie tai, kad Vilniuje pigu važinėti taksi, jei esi ne vienas, kartais net pigiau negu viešuoju transportu.

Apie tai, kad nauji telefonai ir kompiuteriai (dauguma atvejų) jau niekada nebebus blogesni ar lėtesni nei seni.

Apie tai, kad už telefono ryšio ar bankų paslaugas kai kurių kitų šalių kontekste mokam neįtikėtinai mažai.

Apie tai, kad kadaise gana įprastas buvęs kai kurių profesijų atstovų išgerinėjimas darbo vietoje tapo neįsivaizduojamu dalyku.

Apie tai, kad Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur mieste galima skraidyti oro balionu.

Apie tai, kad kažkam vėl prakalbus apie medicininių kanapių legalizavimą vis mažiau individų klykia „Narkomanai“ ir vis supratingiau reaguoja į šį pasiūlymą.

Apie tai, kad šį mėnesį Kablys atveža ir Blawan, ir Rødhåd.

Apie tai, kad vis daugiau kompanijų vadovų supranta, jog algas mokėti vokelyje ir slėpti mokesčius yra nelygis.

Apie tai, kokio nuostabumo nuotraukų kolekcijas karts nuo karto papostina Uroboras.

Apie tai, kad bene kiekvieną dieną vykstančiuose protmūšiuose dažnai nebūna nė vieno tuščio staliuko.

Apie tai, kad pernai vykusio Baltic Pride parado metu Vilniuje jau nebebuvo milžiniškos skustagalvių minios, pasirengusios į miltus sutrint bežygiuojančius, o pernai išėjo knyga „Lietuva atsiskleidžia“ ir joks piktuolis jos pristatymo metu nė nekriuktelėjo.

Apie tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rūkyti yra visiška nesąmonė ir nusikrato šito blogo įpročio.

Apie tai, kad prieš dešimt metų vidaus kavinėje valgydami picą galėdavom įkvėpti netoliese sėdinčio rūkoriaus cigarečių dūmų, o grįžus iš klubo jai dvokdavo net apatiniai, o dabar viduj užsidegt cigaretę nesinori net rūkantiesiems.

Apie tai, kaip vis daugiau keliaujam.

Apie tai, kaip patogu iš Vilniaus išvažiuot aplinkeliu ir neužstrigt kamštyje.

Apie tai, kad prieš dešimt – penkiolika metų per dieną būtum pamatęs kokį vieną bėgiką ir kelis dviratininkus, o dabar kai kuriose miesto zonose jų knibždėte knibžda.

Apie tai, kad ilgai vieni buvę ir vienatvės skausmus kentėję draugai pagaliau nu randa tą meilę ir paskui švyti iš tos meilės.

Apie tai, kad įvairiausiose maitinimo įstaigose jau tapo visiškai įprasta ir paprašyti vandens, ir jo negailėti.

Apie tai, kad užsiimti savanoriška veikla, duoti kraujo ar tvarkyti aplinką daugybei žmonių yra ne liaupsių medžiojimui skirtas žygdarbis, o savaime suprantamas įprotis.

Apie tai, kad visos tos statybų aikštelės galiausiai virs naujais gyvenamųjų namų ar verslo kvartalais.

Apie tai, kad elektroninės knygos ir internetai toli gražu neišstūmė popierinių knygų, na ir šiaip knygynuose bei bibliotekose pilna žmonių.

Apie tai, kiek namų Vilniuje puošiasi nuostabiais piešiniais.

Apie tai, kad „Lietkabelis“ jau antrą sezoną kaip reikiant judina Lietuvos krepšinio vandenis.

Apie tai, kad kadaise sulaukdavę kelių įdomesnių žvaigždžių koncertų per metus, vien per praėjusią savaitę turėjom ir Nelly, ir Nelly Furtado.

Apie tai, kad ir Ryanair, ir Wizzair jau nuo kitų metų turės tiesioginius skrydžius į Atėnus, kur jau kokį penkmetį patekti daugiau ar mažiau adekvačia kaina pavykdavo tik per kokį Kijevą ar Bergamą.

Apie tai, kad kur kas daugiau žmonių negu anksčiau nebestato savęs į rėmus ir siekia veikti tai, ką iš tikro nori, o ne tai, ką reikėtų.

Apie tai, kad seni draugai lieka draugais, nors kartais gyvenime ir kvailas pabūni.

Apie tai, kad atsuko laiką ir šiąnakt net valanda ilgiau miegosim.

Pakalbėkim dažniau apie gerus dalykus.

5 Komentarai

Keistų jausmų kolekcija

Žmonės daug ką kolekcionuoja, o aš kažkada pradėjau užsirašinėti savo keistus jausmus. De javu čia neminėsiu, nes šitas baisiai plačiai apkalbėtas, susitelksiu ties kitais.

1. Tas debiliškas jausmas, kai apie kažką galvoji, nori kažką pasakyti, jau jau sakysi ir štai kažkas ima ir išblaško dėmesį/nukreipia temą, o tu per tą sekundės dalį PAMIRŠTI, ką ten galvojai. Ir tada paskui galvoji, galvoji, neprisimeni, nervas ima (nors šiaip gali būti, kad ten iš viso kažkokią nesvarbi nesąmonė buvo), bandai iš naujo sukt plokštelę galvoj ir permąstyt kaip dėliojos tavo mintys iki išsiblaškymo akimirkos. Būna, kad prisimeni, tada palengvėja. Būna, kad visgi nepavyksta, tada kurį laiką pabūni susidirginęs, paskui atleidžia. Sakysit, kad čia tik stoneriams taip būna? Nu visgi ne žinokit.

2. Tas jausmas, kai sužinai ką nors naujo (pvz. kokią nors grupę, filmą, vietą arba pvz. kokį nors dalyką, kuris visame pasaulyje buvo common sense, o tau visiška naujiena) ir paskui vaikštai pritrenktas supratęs, kad visi jau seniai apie tai žinojo. Nu ir atrodo, tarsi visi kaip susitarę tai nuo tavęs slėpė. Į šitą kategoriją įeina situacijos, kai sužinai, kad daug metų iš eilės darydavai tą pačią klaidą (pvz. visiškai ne taip tardavai kokį nors žodį) ir niekas, niekas tau to nepasakydavo.

3. Tas jausmas, kai manai, kad kažkas kažką iš tavęs pavogė. Man atrodo, visi esam buvę tokioj situacijoj, kai atsidūrėm kokioje nors kompanijoje, kur ne visi savi – anksčiau taip būdavo plotuos visokiuos, vėliau įvairiausiose kelionėse, projektuose ir pan. Būni va kokiam tūse, ir štai va prašau neberandi telefono kokio. Tada, kai tas neatsiranda išpurčius tašę pradedi galvot, kad hm, aš gi čia ne visus pažįstu, tai GAL KAS NORS PAĖMĖ ir įtariai dairaisi, vertindamas, katras čia gi dabar galėjo pavinonaraiderinti. („Ne nu tai matyt tas kažkieno draugelis, kurio nieks nepažįsta, iš viso, kas jį atsivedė?“) Nu ir paskui prisimeni, kad gi nunešei telefą kraut į kitą kambarį ir apima tokia kaltė, kad mintyse jau buvai pasmerkęs visus. Jei jums nėra buvę, all good, man irgi taip epizodiškai, bet tas jausmas – ir praradimo, ir atradimo vėliau yra keistas.

4. Tas jausmas, kai penktadienis arba šeštadienis, o tu niekur neini. Ir tada pradeda atrodyti, kad viskas, jaunystė baigėsi, vienąsyk neišeisi, pamažu pradėsi kristi iš socialinio gyvenimo, tapsi nuoboda, apkerpėsi, tave visi pamirš ir greit pasensi. Iš tikro tai taip nebus, bet tas jausmas žudantis. Juodoji vakarėlių skylė pradeda tiesti savo ilgas rankas ir temptis už plaukų, kad išlįstum kur nors nu nors trumpam. Tada dar kartais būna taip, kad išspiri save iš namų, slampinėji mieste ir galvoji „nu blyn, tikrai reikėjo namie likt, pailsėt, paskaityt, filmą pažiūrėt“. O paskui kitą savaitgalį procedūrą vėl kartoji. Tai va, žinokit, pasirodo, kai kelis savaitgalius iš eilės visgi lieki namie ar kažkaip kitaip leidi laiką, tas jausmas nebe toks stiprus ir nebe taip kankina.

5. Tas jausmas, kai galvoj groja kokia nors melodija, vaikštai kelias dienas kaip debilas ir neprisimeni, kokia tai daina. Tada atrodo, kad prisiminti yra vienas svarbiausių dalykų. Viskas baigiasi arba tuo, kad visgi išsiaiškinti, arba tiesiog pamiršti, kad ieškojai. Paauglystėj, kai dar nebuvo shazamo ir šiaip internetas nebuvo toks išvešėjęs, nežinau kiek laiko galvoj grojo New Order – Blue Monday, kol pavyko išsiryškint, kas tai per daina. Jau net isterija mums su draugėmis buvo kilus, bet va vieną dieną paaiškėjo.

6. Tas jausmas, kai šauna kokia nors mintis ir galvoji sau, o va, kaip aš čia dabar protingai padarysiu ir paskui supranti, kad jau tai padarei. Man pavyzdžiui dažnai būna, kad pagalvoju, va, einu susirašysiu einamuosius darbus, atsiverčiu darbo knygą, ogi sveiki, didžioji dalis punktų jau surašyta. Kada ir kaip – blackoutas visiškas. Nu ir čia pavyzdžių būtų galima sugalvoti daugybę.

7. Tas jausmas, kad vis dar esi stovkėj/projekte. Tie, kas gyvenime yra buvę stovykloj, kokiame nors projekte, nu kad ir su draugų kompanija ilgiau, kur ribotas skaičius žmonių kurį laiką gyvena ir veikia kartu, supras, apie ką aš. Per kelias dienas taip pripranti prie to, kad aplink tave yra tik tam tikri žmonės ir projektui pasibaigus ir grįžus į pasaulį sunku su tuo apsiprasti. Girdi žmonių balsus gatvėje ar kur kitur ir atrodo, kad tie balsai yra kažkurio iš žmonių, kurie kartu su tavim buvo tame projekte. Paprastai šitas jausmas labai greit praeina, bet jis nu tikrai keistas.

Na ir, žinoma, yra toks dalykas, kaip uncanny, bet apie šitą nesiplėsiu. Verčiau paskaitykite Z. Froido esė apie tai, kas tai yra, šito jausmo formas ir visa kita. Nepaprastai įdomu.

O kokius keistus jausmus, savo prigimtimi panašius į aprašytuosius, esate patyrę jūs? Nes esu tikra, kad būtų galima pildyti, bet šiuo metu prisimenu tik tiek. Beje, rašydama nieko neguglinau, neieškojau papildomų idėjų, viskas grynai iš savo patirties.

6 Komentarai