Pirmyn į turinį

Kategorija: Jausmai

Apie galią, slypinčią gebėjime prisiimti atsakomybę už savo veiksmus

„Laba diena, siūlome atsakomybės mokymo kursus. Išmoksite prisiimti atsakomybę už darbus, kuriuos turite nuveikti, įsipareigojimus, kuriuos turite įvykdyti, klaidas, kurias padarėte arba padarė kažkas kitas, tačiau atsakomybė visgi krenta ant jūsų pečių. Išmoksite išsisrėbti savo šūdų jūrą ir į ją bent jau tokiu pačiu būdu nebeįbristi.“

Said no one ever. Tų mokymų dabar būna visokių. Gali išmokti reklamuotis feisbuke, tapti instagramo žvaigžde, išsikovot vietą pirmajame Google puslapyje, dvidešimčia skirtingų būdų puošt tortus, lieti akvareles ant šilko ir dar daug daug visko. Tik atsakomybės, deja, nieks nemoko. O jei mokytų, abejoju, ar kas nors į tokius kursus eitų. Nes šitai atrodytų per sudėtinga, pernelyg nuobodu, nelabai stilinga ir be vizualiai apčiuopiamos naudos. O dar, be kita ko, skausminga ir laiko gali užimt daug.

Esam baisiai gudrūs ir sumanūs, daug visko mokam, viskuo domimės ir visomis išgalėmis stengiamės išlikti šaunūs kitų akyse. Tik kažkaip kasdien ir savo gyvenimuos, ir viešojoj erdvėj matom krūvas pavyzdžių, kuomet žmonės, nuveikę kažką nelabai šaunaus, devynis kartus iš dešimties nutaria pabrukt uodegą ir įsijungę kiaulės akis savo kaltę neigt. Kaltas ne aš, kalti kiti, kaltos aplinkybės, aš gal iš dalies kaltas, bet nepilnai, ir šiaip nereikėtų šitos diskusijos, jei nieks mano negerystės prigavęs nebūtų. Jei negerystės nieks neprigavo, jos kaip ir nebuvo. Ir šiaip, kam čia apie neigiamas patirtis kalbėt, only good vibes.

Pardaviau savo nuomonę? Ne, nepardaviau, nieko čia nebuvo. Nu gerai, gal ir buvo, bet čia pirmas kartas ir dabar aš iš reikalo atsiprašysiu ir apsimesim, kad nieko čia nebuvo. Užtaisiau ne savo žmonai vaiką? Nieko čia nebuvo. Nu gerai, gal kažkas ir buvo, bet ji tą vaiką labiau kaip ir sau užsistatė. Lindau prie moterų, kurios to lindimo nepageidavo? Niekur aš nelindau, pačios lindo, klyno reikalai – nieko stebuklingo. Dainuoju apie kalę, kuri nieko verta? Betgi kraujo duodu ir kitus raginu duot, tai dainuosiu sau toliau, jūs čia patys problemą susikūrėt, mano meno nesuprantat. Ir taip toliau.

Ir gyvenime taip pat. Kitų problemos nėra mano problemos, nors ir per mane jos prasidėjo. Kol manęs jos tiesiogiai neliečia jos nėra mano problemos.

Gyveni gyvenimą, nusvyli, niekuo nebepasitiki, o tada, po kelių gerųjų patirčių vėl rūku užsitraukia akys ir patiki, kad žmonės iš esmės yra geri. Iki kito karto.

Ar žmonės, jus nuvylę galvoja apie tai, kaip šūdinai pasielgė ir suka galvoje tą pačią plokštelę bandydami susivokti, kodėl taip nutiko? Ar bando rimtai pažvelgt į situacijas, jas išnagrinėt ir sugalvot, kaip elgtis, kad žala būtų atstatyta? Bent pakalbėt apie tai. Man dažnai atrodo, kad ne. Viskas, kas buvo, jau praeity ir jei tu dėl to parinies, tai tavo bėda, ne mano. Taip ir traukiasi draugų ratas, taip ir pareina supratimas, kad vis tiek vieną dieną liksi vienas, nes iš tų žmonių, su kuriais bendrauji,  tokių, kuriais iš tikro pasitiki, pasilieka vis mažiau.

Visais laikais buvo madingas pakoučinimas „Būk kietas“. Jau vėliau nesyk teko girdėti, kaip žmonės būna koučinami niekad neatsiprašinėt. Nes atsiprašydamas atrodai silpnas. Silpnu atrodyt gi lieva, krenta blizgučiai iš karūnos. Nebūk silpnas, nes galvos, kad lochas ir galės stumdyt. Baisios tokios perspektyvos. Venk klaidų, nedaryk klaidų, o jei jau padarei, pridenk jas, gal nieks nepastebės. Prisipažinsi viešai, nebebūsi kietas, minkštas pasirodysi ir toks ir liksi visiems laikams.

Ir turim pulkus žmonių, kurie nepaveža to jiems nuolat keliamo reikalavimo išlikt stipriais, o vakarais akis nuleidę mina takus pas psichoterapeutus. Arba, kur kas dažniau, į barą, į klubą, tolyn nuo savęs. Kiti ant mylimų atsigriebia, būna stiprūs, rankos tvirtos, smūgiai taiklūs.

Ir aš iš tikro tai net nežinau. Gal be atsakomybės jausmo ir kai nepaisai kitų interesų iš tikro gyvent lengviau. Ir be reikalo kitiems keliu tokius pat aukštus reikalavimus kaip sau. Gal iš tikro reiktų dėt ant visko ir paisyt tik savęs?

Galbūt. Ir vis dėlto, man pats gražiausias žmogus, kuris yra pakankamai stiprus gebėjimu prisiimti atsakomybę už ne visada teisingus ėjimus ir už klaidas. Žmogus, kuris renkasi ne lengviausią, o tą kelią, kuriuo nuėjęs jausis sąžiningas prieš kitus ir, svarbiausia, prieš save.

Noriu, kad arogancija nebūtų madinga, noriu, kad prisidirbę žmonės, ir aš, ir tu, ir tie kiti, prisiimtų atsakomybę, tuo pačiu ir kitiems parodydami, kad tai ne taip jau ir baisu, kaip gali atrodyt. Noriu, kad nebijotumėm būti tikri, nors ir kartais ne tokie gražūs.

1 Komentaras

Apie nenutylėjimus

Man dažnai sako, kad mėgstu išsišokti. Ne išvaizda, ne klyksmais perdėtai guvių kompanijų apsupty, o tuo, kaip kartais bendrauju su žmonėmis. Išsišokimu paprastai vadina mano tiems žmonėms užduodamus klausimus, išsakomą nuomonę, tiesmuką ir pernelyg neredaguotą.

Bet taip jau yra. Jei man kas įdomu, visada, na, beveik visada ir paklausiu apie tuos dalykus, kurie masina mano susidomėjimą. Kartais manoji intuicija tokia smarki, kad tiesiog negaliu nesužinot, ar ji nemeluoja. Jei kas gražu, kalbu apie tai su viltim, kad padrąsintas grožis gali skleistis ir nebepradingt.

Matot, kai klausimus adresuoji tiesiai tiems, kurie domina, nebereikia spėliot, kurt sąmokslo teorijų ar tikėt kitų sukurtomis jomis.

Tai, kad drįstu pradėti kalbą ar klausti apie visuotinai dažnai nutylimus reikalus, žmones stebina. Juk paprastai esam pratę nutylėt, pabūt santūriai, pasilaikyt sau. Juos tai ne tik stebina, bet ir glumina.

Gaunu bart iš santūresniųjų už tai, kaip gi aš drįstu, kaip taip galima. Garsiai ištart neliečiamus vardus, veiksmažodžius, daiktavardžius, būdvardžius ir kartais keiksmažodžius. Kalbint, regis, neprakalbinamus, girt tuos, kas nėra įpratę būti giriami, kviest nepakviestus, provokuot užsidengusius. Pasakyt, kad matau nerimą jų akyse, kad noriu žinoti, ar ir kaip galiu padėti, girt ne tik už vizualų akivaizdų grožį, bet ir gerą širdį, už protą, kartais už entuziazmą, už juoką, net pasirinkimus.

Kartais taip smarkiai susižaviu, kad mano pagyros net gali priversti jaustis nepatogiai. Ypač kokį nepalepintą lietuvį su savo šviesia, niekeno anksčiau neglostyta galva. Giriu garsiai, be sušvelninimų, be santūrumo, tiesiai beriu į akis. Kartais nesupranta.

O jei kas žeidžia ir gelia, prabilt apie tai ne ką mažiau svarbu. Galima klaust, kai neaišku, kai nežinai, bet nori žinot, nepažįsti, bet trokšti pažint.

Dar man sako, kad, šviežiai iškritę mano netikėti klausimai kartais užkabina jautrias vietas. Apsilanko ten, kur dar niekam nebuvo leista užsukti, priverčia jaustis nepatogiai ir mąstyti bent keletu žingsnių toliau negu planuota. Ir kartais tie klausimai išjudina tai, kas seniai buvo apleista ir palikta merdėti.

Būna, taip smarkiai pašokdina, kad ir kelias dienas ar savaites trukęs irzulys vėliau išsiverčia į tikrus planus ir sprendimus veikti. Ir nebūtinai visada tai aiškiai suvokiant.

Man dažnai atrodo, kad žmonės manęs nemėgsta. Kad su savo esybe iškrentu iš konteksto ir drumsčiu jų stingdančią ramumą. Ieškau erdvės mest iššūkiams, kur jų nieks nesitikėjo. Gal ir klystu. O gal ir ne. Laikui bėgant vis dažniau pavyksta prisiminti, kad tiesa yra tik tai, kuo mes tikim. Ar pasirenkam tikėt.

Ne viskas viskas sukasi apie kiekvieno mūsų atskirą visatą, kurioje mes patys atrodom sau tokie reikšmingi. Kitų visatose tos vietos ir reikšmės dažniausiai visgi turim mažiau negu norim ar kaip tik bijom. Visi ir kiekvienas vis į save, apie save. Tik savos paprastai svarbios kliūtys, nuo savų pagirių skauda savą galvą ir nerimai kankina tik savi. Ir šiame tekste daugiau nei dešimt sykių paminėta “aš”, “mano”, “man” ir “savo”. Kol aš kalbu apie save, tau skauda savo.

Ir viskas tiktai mūsų galvose ir tik dar truputį išorėje. Kaskart kai tau baisu dėl triukšmo, kuris kils pajudinus apleistus ir ilgai neliestus vidaus sąstatus, prisimink, kad kaip greit tas triukšmas suskambės, taip greit išsisklaidys, užsimirš, išeis iš mados greičiau nei spėsi sužiūrėt. Tik meilė liks.

Galvok apie meilę, kai jos nebelieka,
naktim ir dienom apie meilę galvok –

Kai eina mirtis, kaip katė abejinga,
ir plyšta palaikė skarelė vilties,
galvok apie meilę. Kai viskas nusninga,
išbyra, supūva – ji lieka vis tiek.

Palikite komentarą

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa

Kai man buvo 23-eji, man buvo visiškai paprasta ilgai negalvojus užpildyt prašymą Kanados vizai gaut, vėliau sėkmingai praėjus atranką susikraut daiktus į porą lagaminų ir 31 valandą skrist į kitą pasaulio kraštą naujų patirčių ieškot be bilieto atgal.

Dabar, kai man 29-eri, protu nesuvokiamas atrodo šitoks mano avantiūriškumas tada. Regis, tiek nedaug laiko praėjo. Bet dabar net ir mažyčiai pokyčiai man atrodo bauginantys.

Per pastaruosius kiek daugiau negu vienerius metus mano gyvenime viskas labai smarkiai keitėsi. Na taip, lyties nepasikeičiau, į Aliaską neemigravau, bet tie pokyčiai man buvo dideli.

Jausmai

Kai 2015-aisiais po pirmosios rimtos draugystės patyriau pirmąsias rimtas skyrybas, atgarsius ir skaudulius jaučiau labai ilgai. Ir labai stipriai. Vargu, ar įmanoma tai išmatuoti, bet sakykim, kad kelias dešimtis kartų ilgiau ir stipriau negu būčiau numaniusi prasidėjus santykių irimui. Buvau visiškas trainwreck. Tada to nesupratau, bet dabar žvelgdama iš perspektyvos galiu pasakyti, jog nesąmoninga paguodos ieškojau bandydama bendrauti su kuo daugiau žmonių ir nepraleisdama nė vieno vakarėlio. Ir tik vėliau supratau, kad pats geriausias gydymasis vyksta daug daug laiko leidžiant ramumoje ir įsiklausant į save.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vėliau man labai pasisekė. Dovanų gavau bendravimą, kuris padėjo atrast tuos pačiai iki tol neprieinamus sprendimus ir atsakymus. Per tuos vienerius metus tuose santykiuose patyriau labai stiprius vidinius virsmus, už kuriuos visą gyvenimą liksiu dėkinga prie to prisidėjusiam žmogui. Bet tai nebuvo meilė. Vienerius metus buvau santykiuose, kur viskas atrodė racionaliai gerai. Racionaliai išmintingi pokalbiai, ramūs, išmintingi jausmai, periodiški išmintingi susitikimai, visiškai sklandus bendravimas be ugnies. Viskas lyg ir gerai, tik be jokios bendros krypties į ateitį. Na nebuvo mums lemta kartu nueit kažkur toliau, bet noriu tikėti, kad abiems mums tas laikas išėjo į naudą.

O tada vieną dieną į gyvenimą uraganu su visais įmanomais griaustiniais ir žaibais įsiveržė jausmai, apie kuriuos sukurtos visos emociškai galingiausios dainos mūsų istorijoje ir parašytos visos geros knygos. Tie jausmai, kai viskas taip smarku, jog norisi pritūpt, nes gali ir neišstovėt to smarkumo talžomas. Tada pasidarė visiškai aišku, apie ką buvo tas Bukowskio eilėraštis ir apie ką buvo visi tie žmonių kalbėjimai, kad, kai bus aišku, bus aišku.

Prisiekiu, aš tikrai nesitikėjau, nelaukiau, neieškojau ir nieko neskatinau. Viskas įvyko taip netikėtai, kaip netikėtai atrodytų septynių ir daugiau balų žemės drebėjimas Lietuvoj.

Priimti griežtus, bet vien tik visą kūną ir protą užvaldžiusios intuicijos skatinamus sprendimus nebuvo lengva. Nemiegojau aš tada naktimis, mažai ką tesupratau apie tai, kas su manim vyksta ir tikrai nebuvau pats visavertiškiausias savo kasdienės veiklos dalyvis tomis dienomis.

Racionalūs ir viską apskaičiuojantys žmonės tikriausiai nebūtų išdrįsę pasielgt taip, kaip pasielgiau aš.

Tikiuosi, kad padariau viską, kas buvo mano valioje, kad pranešdama apie naujus jausmus niekuo neprasikaltusiam žmogui nesukelčiau skausmo ir neužsitarnaučiau amžinųjų prakeiksmų savęs link.

Tačiau, dabar, kai jau galiu viską vertinti iš laiko perspektyvos, žinau, kad pagrindinis įrankis mano kelyje į atsakomybę už savo laimę buvo kažin iš kur atsiradusi ir niekad neapleidusi drąsa. Priimdama sprendimą tyliai bijojau, kad gailėsiuos. Ar gailėjausi? Nė kiek, nė trupučio, nė akimirką.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Namai

Verčiantis jausmams, viskas dėliojos natūralia vaga, tad keitėsi ir namai. Po beveik dvejų metų atėjo laikas kraustytis. Iki tol gyvenimas taip jau klostės, kad keist namus tekdavo dažnai – tiek daug keliavau ir visko veikiau. Todėl kažkam gal juokingai skambantis dvejų metų tarpas man buvo neįprastai ilgas.

Man netgi atrodė, kad niekur kitur aš jau ir nebenoriu, kad gyvent pačiame centre, nors ir su kambariokais, savo išdirbtame namų rutinos ritme už pasvajotinai neaukštą kainą yra geriausia, kaip gali būti.

“Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.”, rašiau tada.

Ir pridėjau: “When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.”

Ar visiškai tuo tikėjau? Jei atvirai, kokiais 50%. Smarkiai stengiausi save prispaudusi tikėt, nes kitaip blogai gi būtų buvę. Ir galiausiai, ar buvau teisi dėl to tos naujos nuostabios dienos pradžios? Laikas parodė, kad taip.

Darbas

Beveik šešerius metus (su nedidelėmis pertraukomis) dirbau labai mylimą darbą. Man sekėsi, jaučiausi įvertinta, vietos saviraiškai buvo per akis, puikiai sutariau su vadovais ir kolegomis. Ir laisvės netrūko.

Tačiau vieną dieną supratau, kad tame darbe viskas pasidarė pernelyg pažįstama ir per daug aišku. Kiekvienas kampas išieškotas, visi sprendimai išbandyti ir pažinta tiek skirtingų žmonių, su kuriais kasdien teko dirbti akis į akį, kad tas aiškumas galiausiai pradėjo dusinti. Lygiai taip pat varginti pradėjo visi tie žmonės. Penkerius metus buvau kantri ir supratinga, buvau motyvuota, o štai prasidėjus šeštiesiems suvokiau, kad pernelyg dažnai prigaunu save viduj tyliai besikeikiančią ir rečiau nuoširdžiai besišypsančią. Supratau, kad nebeaugu, nieko nebeišmokstu, nebetobulėju. Atėjo metas kažką keisti.

Ar buvo lengva prisiversti? Oi tikrai, labai, labai nelengva. Sunku sau nuoširdžiai pripažinti, kad jau laikas. Lengva ieškoti priežasčių, kodėl ir taip gerai. Taip pusėtinai gerai.

Ir vis dėlto, priminiau sau kažkada dar vėlyvoj paauglystėj įsikalbėtą mantrą: savo gyvenime aš neketinu pasitenkinti pusėtina laime.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Ieškodama naujų vėjų kurį laiką net buvau pradėjusi jaustis niekam nereikalinga ir išsigandau, kad nieko man neišeis. Buvau net pagalvojusi, gal reikia apsisukt ir grįžt. Netgi girdėjau ne vieną komentarą, kad keisti darbo sritį jau beveik sulaukus trisdešimties yra keista ir vėloka.

Ir visgi manimi patikėjo. Jau beveik mėnesį absoliučiai kiekvieną dieną mokausi naujų dalykų, kasdien užduodu dešimtis klausimų, skaitau, analizuoju, konspektuojuosi, mokausi, mokausi, mokausi. Iš pradžių buvo taip neįprasta visą dieną, visą savaitę leisti nepažįstamoje, nepatogioje zonoje, kad buvau baikštesnė ir nedrąsesnė nei būčiau iš savęs tikėjusis. Pokyčių ir nepatogumo būsenos, kurių taip troškau – iki kaklo. Kaip dėl to jaučiuosi? Geriau negu gerai, nes mokytis ir suprast dalykus, apie kuriuos anksčiau net girdėjęs nebuvai, yra vienas nuostabiausių jausmų. Nežinau, kur mane visa tai nuves, kiek pasieksiu ir ar patenkinsiu man iškeltus lūkesčius, tačiau pažadu stengtis iš visų jėgų, kurias turiu.

Bet paklausykit. Gali pasirodyti, kad rašau taip, tarsi pateikčiau galutines, baigtines, konkrečias išvadas ir rezultatus. Gali pasirodyti, kad noriu pasakyti: „Na pagaliau viskas gerai“.

Bet aš to nesakysiu. Nes absoliučiai nieko šitame gyvenime mes neturime garantuotai ir niekada, niekada, niekada negalime sau leisti pasakyti, jog this is it, laimė čia. Ne, mes turim kiekvieną dieną keldamies iš lovos būti dėkingi už dar vieną išaušusį rytą ir aplinkybes, kuriose save randame. Ir kiekvieną dieną turim puoselėt, brangint, ką turim, dirbt, jokiu būdu ir nė už ką nenustot stengtis, kad if we take it for granted gyvenimas nenumestų mūsų vėl kur nors pašalėn.

Iliustracijos © Anders Rokkum

4 Komentarai