Pirmyn į turinį

Kategorija: Atradimai

„Lokis“: kai spektaklio įtaigumui pajusti prireikia laiko

Penktadienį buvau teatre. Taip, aną penktadienį, o rašau apie tai tik dabar. Ir rašysiu nedaug, nes daug ir neišeis, ir nenoriu.

Po nenormaliai daug išgirstų liaupsių ir teigiamų atsiliepimų įsigijau bilietą į Łukaszo Twarkowskio spektaklį „Lokis“ nacionaliniame dramos teatre.

Pagyros meno kūriniui yra gerai tuo, kad žinia sklinda iš lūpų į lūpas ir taip apie jį sužino bei pamatyt užsimano platesnė auditorija. Pagyros meno kūriniui yra negerai tuo, kad jų prisiklausę žmonės ateina jo pažiūrėt su pernelyg aukštais lūkesčiais ir jiems nebepavyksta atkartot to susižavėjusio nustebimo jausmo, kurį patyrė tie pirmiau jį pamatę.

Taigi.

Spektaklis sukurtas „Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand’o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais”, teigiama jo aprašyme. Neabejotinai ryškiausia linija jame – tragiška Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant istorija.

Siužeto daugiau neatpasakosiu, geriau pasidalinsiu šito kūrinio sukeltais jausmais (bus padriki).

Nepaprastai kokybiškai padarytas spektaklis, tikriausiai solidžiausias toks performansas, kokį yra tekę matyti.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi keistai nepaveikta ir nė nemaniau, kad iš viso dar kažką rašysiu. Bet vat įdomu tai, kad, kuo daugiau dienų prabėga nuo penktadienio, tuo stipriau rėžiasi ir dėliojasi įspūdis, vis geriau ir geriau pradedu įvertinti šitą teatrinę patirtį. Kaip po apsilankymo man sunkiau įkandamoje meno galerijoje, taip ir šiuo atveju atgarsiai atmintyje ir sąmonėje dėliojas ne iš karto ir matyt tik prabėgus dar kelioms savaitėms ar mėnesiams susilipdys pilnas vaizdas.

Kaip ir, tarkim, filmas „Mother!“, apie kurį rašiau prieš kelias savaites, „Lokis“ nėra smagutėlė pramoga lengvam vakarui. Tai – daugiasluoksnis meno kūrinys, kuris neprivalo patikti, bet jį patirti verta, kūrinys, kuris, kaip matome, virškinasi ilgai.

Labai sužavėjo Nelės Savičenko (Nadine Trintignant) vaidyba.

Ai ir šiaip, neapleidžia manęs jausmas, kad ne iki galo supratau ne dėl to, kad su spektakliu kažkas negerai, o dėl to, kad tikriausiai dar mokytis, augt, tobulėt ir košės daugiau galvoj turėt reikia, kad galėčiau tinkamai įvertinti. Ir žodyno platesnio kad aprašyt.

Ir dar, žiūrėdama vis galvojau, kodėl lietuviai, kurdami tokį puikų teatrą, nesugeba padaryti bent pakenčiamo kino.

Nuotrauka iš bernardinai.lt

Spektaklyje skambėjusi muzika: 1 veiksmas, 2 veiksmas.

Palikite komentarą

Savaitgalis sanatorijoje: „Giminių“ serialo vaibai ir išmoktas poilsis

Kadangi turiu nuostabią vadovę, karts nuo karto ji mūsų kolektyvą palepina visokiais gerais dalykais. Šįkart tas geras dalykas buvo „komandiruotė“ į „Eglės“ sanatoriją Druskininkuose. Pagulėt, pakvėpuot, pailsėt, pabendraut, nu žodžiu – atsigaut. Kai kurie keliavo visai savaitei, kiti prisijungė penktadienį.

Kai atvykau penktadienį per pietus, tie visi kolegos, kurie čia laiką leido jau nuo antradienio, prisiekiu, rimtai jau atrodė kažkokie atjaunėję ir pailsėję, tai šitas vaizdas nuteikė motyvuojančiai.

Iš pradžių buvo nenormaliai sunku save ištraukti iš to jausmo, kad reikia visur bėgti lėkti skubėti (kuriame gyventi esu įpratusi) ir tiesiog chilinti. Pirmą dieną netgi buvau dirgli dėl to, kad viskas čia taip lėtai. Bet vėliau šiaip ne taip įsijaučiau. Labai gera pamoka sau ir perspėjimas tuo pačiu, kad nu reikėtų kartais tiesiog nieko neveikti ir ilsėtis.

Procedūros, kurios yra siūlomų sąraše, bet jų nebandžiau, tačiau patraukė dėmesį:

  • Mineralinė aromaterapinė vonia moterims „Heros šaltinis“ – iškart kažkaip Kirtimai. Įdomu, kas nors ką nors galvojo, kai kūrė pavadinimą?
  • Mineralinė aromaterapinė vonia vyrams „Šilko kelias“ – ĮDOMU
  • Urologinis purvas („kelnaitės“ ir rektalinis tamponas) -???
  • Durpinio purvo aplikacijos dantenoms ir masažas su mineraliniu vandeniu – nu bet margas tas pasaulis ir kiek dar daug man jo pažint
  • Gydymas dienos šviesa – tipo išveda programerius į lauką?
  • Elektro purvas – tai čia kaip šiemet “Sūpynės”
  • Burnos ertmės masažas su mineraliniu vandeniu – tipo antiek gazuotas?
  • Žarnyno dušas – I really don’t wanna know
  • „Valandėlė sau“ – ir įdomiausia, kad trukmė 90min

Procedūros, kurias išbandžiau:

  • Nugaros masažas rankomis (buvau pamiršusi, kaip nemėgstu, kai kas nors mane masažuoja. Na, kažkoks nepažįstamas žmogus. Iš viso, masažo koncepcija man yra kažkas nesuprantamo – random nepažįstamasis maigo tavo pusnuogį kūną ir tau tipo turi būti gera. Man tai nėra gera, man awkward, mane ima toks jausmas tarsi turėčiau būti dėkinga, jis va čia vargsta, o tuo pačiu nejauku būti be drabužių pas kažką ant stalo. Jei masažuoja moteris, dar so so, jei vyras – odievemano. Tai šįkart pasitaikė vyras ir šiaip viskas buvo mega awkward plius blogai, todėl numanau, kad žmogiškojo masažo vengsiu ilgai.)
  • Povandeninis masažas – eina sau, kaip gerai, eina sau, kaip gerai. Šilta, miela, jauku, dar faina moteriškė viską darė, tai paplepėjom apie mano tatuiruotes ir šiaip dalykus, o geriausia, kai tą srovę varo į viršutinę nugaros dalį bei per galvą. Kai galvą kibino, per kūną iš malonumo ėjo šiurpai.
  • Elektroterapija – kadangi vargstu su nugara, elektra buvo veikiama sprando dalis. Kąžinau, šiaip visai smagu, tikiuosi, kad naudinga.

  • Aromaterapija – vienoje patalpoje susirenka keletas žmonių, visi išsirdrėbia ant atskirų fotelių ir ištiesę kojas pusvalandį čilina po pledukais, kol tamsoje groja raminanti muzika, o į orą leidžia malonius kvapus. Nu žinokit patiko, nes kvapai tai buvo mandarinų, apelsinų, pankolių ir dar kažko ten. Kolegės sakė, kad jų seansus pagadino netoliese užknarkę herojai, tačiau mane ši nelaimė aplenkė.
  • Mineralinė sūkurinė vonia – turbūt reikėjo į ją eiti prieš povandeninį masažą, nes tas malonumo kartelė iškėlė taip aukštai, kad po jo viskas nublanksta. Bet šiaip tai faina, faina.
  • Zumba – labai faina trenerė, labai nekoordinuota ir nerangi aš. Bet šiaip iš savęs tikėjaus blogiau, tai dar visai nieko.
  • Juodo purvo aplikacija – bandžiau pirmą kartą ir kažkodėl tikėjausi, kad tas purvas bus koks nors special ir visiškai smooth ir juo apteptą į celofaną vynios kiekvieną mano kūno dalį atskirai, o teko gulėti purvo baloj ir procedūra priminė intensyvų daržo ravėjimą karštą vasaros dieną po lietaus tik ne rankom, o visu kūnu ir ypač nugara. Arba vėlgi, šių metų „Sūpynes“ ir MJR. Kai išlipau iš guolio, su krentančiais purvo gabalais priminiau sau garsiąją filmo „Carrie“ sceną, kur ji stovi apsitaškiusi krauju. TAČIAU, nu nebuvo ten kažkas blogo, o po visko oda super lygi ir faina, tai all in all puikiai.

  • Binauralinė relaksacija – sakė, kad tai bus garsinis atsipalaidavimas, tad kažkodėl įsivaizdavau, kad klausysimės raminančios muzikos. Visgi tai buvo panašu į aromaterapiją, visi susėda į fotelius ir per ausines vykdomas vaizduotės pratimas pagal konkrečias nuorodas, ką įsivaizduoti. Jam vos prasidėjus iškart ir atsijungiau. Tikrai patiko. Tik aš nebūčiau aš, jei nebūčiau atsinešusi arbatos į salę, o vėliau netyčia ją išpylusi ant kilimo, savo batų ir kuprinės. Tokia klasika, kad net pati sau su šituo atsibodau.

Šiaip pastebėjimai:

  • Visos procedūros vyksta skirtinguose pastatuose ir man, Miss Navigacijai, kuri pasiklysta visur, kur įmanoma, tai sukėlė neįtikėtinai daug keblumų. Ypač tamsoje. Pradėjau orientuotis trečią dieną, kai jau reikėjo išvažiuoti. Bet paskui pagalvojau, kad tas vaikštinėjimas turi savų pliusų – kol nueini iki procedūros, pasivaikštai, apšyli, pajudi.
  • Voniose jaučiausi žiauriai maža ir nuoširdžiai bijojau gauti niurką. Bet viskas baigėsi laimingai.
  • Bendrosiose patalpose skambanti muzika primena Eastcon prezentacijas arba tą muzikytę, kur grodavo anksčiau rytais, kai rodydavo anonsą, ką tą dieną rodys per TV. Ir dar Joe Dassin’as.

  • Kadangi didžioji dalis publikos yra over 50, tos muzikos ir senovinių bufetavų su cheminiais sušukavimais fone kartais pasijungti tarsi „Giminių“ serialo pirmuosiuose sezonuose.
  • Vakarais čia galima žaisti Bingo, o savaitgaliais vyksta šokiai su grupe iš Alytaus „Siurprizas“. Aš įsivaizduoju, kad tiems, kurie yra over 50 ir atvaro čia single, tai yra visiškas neršto rojus.
  • Labai patiko maistas. Kadangi sanatorija, tai vargiai rasi kokias nors užslėptas kalorijų bombas, dauguma patiekalų gana tradiciniai, tokie valgykliniai, kaip aš labiausiai mėgstu, viskas labai neblogo skonio, didžiulis įvairių daržovių pasirinkimas, pagrindinių vaisių galima gauti į valias. Ir labai geros desertų opcijos, kai nori kažko saldaus, bet bijai persistengt – želė, vaisiai, kepti obuoliai ir pan.
  • Šioje išvykoje man kaip niekad smarkiai pasireiškė florofilija (čia toks mūsų su gerb M.S. sugalvotas terminas meilei augalams apibūdinti) ir nesusiturėjau įdėmiai neapžiūrėjusi kiekvieno augalo, kuris man čia pasirodė tarsi turįs atskirą aura, stovėdamas po rampos šviesa. Nu jūs pažiūrėkit, visi jie su charakteriu.

Viską susumavus, tikrai pailsėjau, jaučiuosi atsigavusi ir pirmadienį į darbą žingsniuoti bus lengviau. Kažką tokio pabandyti bent kartą visiems ne pro šal.

Palikite komentarą

10 gal ne visiems žinomų mano labai mėgstamų filmų

Esu minėjusi, kad filmus žiūriu retai ir nesu mačiusi (bet ketinu pamatyti) krūvos nenormaliai garsių juostų. Tačiau yra keletas tokių, kuriuos labai mėgstu, ir kurie nėra žymūs labai plačiu mastu, todėl nutariau, kad būtų visai smagu pasidalinti su jumis. Tie filmai nebus jau labai ten tokie avangardiniai ir deep shit, bet gal rasit kokių perliukų. Pagrindinis kriterijus – į sąrašą netraukti tokių universalių megahitų, kaip kad koks Fight Club ar Donnie Darko. Gali būti, kad kai kas galėtų prie tokių priskirti ne vieną paminėtą juostą, tačiau šiuo atveju kiek garsesnius filmus įtraukti paskatino jų nepopuliarumas mano aplinkoje. Apie kiekvieną per daug nesiplėsiu, tebrūkštelėsiu po trumpą komentarą.

  1. Little Children (2006) – man tai yra absoliučiai nuostabus, mistiškai psichodelinis filmas su Kate Winslet, kuri be konkurencijos yra mano mėgstamiausia aktorė.
  2. Shortbus (2006) – šitą filmą pažiūrėjau ką tik išsikrausčiusi iš Berlyno. Labai teisingai tada suėjo. Gerai nurauta iš kelių siužeto linijų sulipdyta open-minded pasaulio filosofija. Ir faina muzika.
  3. Party Monster (1998 ir 2003) – egzistuoja du filmai tuo pačiu pavadinimu, kurie pasakoja tą pačią tikrą istoriją apie Club kids kartą dvidešimto amžiaus pabaigoje karaliavusią Niujorke – vaidybinis ir dokumentinis. Siūlau pirma žiūrėti vaidybinį, o paskui – dokumentinį, kuriame matysit tikrus istorijos herojus. Įdomumo dėlei – vaidybiniame nuostabiai porą suvaidino Macaulay Culkin ir Seth Green, kurį įsimylėjau dar kai vaidino mėlynplaukį Dr. Evil sūnelį, o šalia jų – Chloe Sevigny ir Marilyn Mansonas. Vienas mėgstamiausių mano visų laikų filmų, o Makolio ir Gryno šokių virtuvėje sceną galėčiau žiūrėti ir žiūrėti.
  4. 200 Cigarettes (1999)– tai man yra vienas geriausių filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.
  5. Anything Else (2003) – nors IMDB vertinamas vos 6,4, man tai – vienas mėgstamiausių Alleno filmų. Irgi su Christina Ricci, kuri ir čia yra puiki.
  6. Heavenly Creatures (1994) – grįžtam prie Kate Winslet. Čia – vienas pirmųjų jos vaidmenų kine. Naujojoje Zelandijoje pastatyta istorija apie dvi labai geras drauges. Tokias geras, kad kai tėvai nebeleidžia joms bendrauti, vienintelė išeitis tai ištaisyti pasirodo nugalabyt vienos iš jos motušę. Beje, pastatyta remiantis tikrais faktais. Labai gerai sukurtas merginų tarpusavio ryšys ir akiai mieli vaizdai.
  7. High Fidelity (2000) – filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Nick Hornby romaną, kurį, kaip tai dažnai nutinka, perskaičiau dar prieš pažiūrėdama filmą. Puikus John Cusack ir visi kiti. Bene labiausiai iš šito filmo man įsiminė scena, kur Lisa Bonet atlieka „Baby, I Love Your Way“. Ilgai galvojau, kad wow, kaip smarkiai į ją panaši Zoe Kravitz, kol neišgūglinau, kad ji paprasčiausiai yra jos mama.
  8. 99 Francs (2007) – vienu metu skaičiau tiek daug Frederico Beigbederio kūrinių, kad rimtai atrodė, jog apie jį žino absoliučiai visi. Visgi, tikriausiai didžioji šio rašytojo populiarumo banga nebuvo tokia jau stipri, nes sutinku daug žmonių, kurie apie jį girdėję nėra. Tad spėju, kad ir filmą gali būti praleidę. Be galo entertaining prancūziškas kinas apie reklamos pasaulį ir kokaine paskendusį lyrinį herojų. Beje, būtent šita jo knyga, į lietuvių kalbą verčiama kaip „14,99eu“, priešingai nei filmas, nelabai sužavėjo.
  9. Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004) – rizikuoju užrūstinti tuos, kurie teigs, kad šitas filmas per grasus būti šiame sąraše. Nagi atleiskit, bet taip be galo be krašto jį mėgstu, kad noriu šituo gėriu pasidalinti su tais, kam gal būs praslydęs pro akis. Kai kadaise žiūrėjau jį kino teatre Panevėžyje, seanso metu iš salės vidury filmo išėjo gal pusė žmonių. Tikrai ne visiems, bet jei jau lips, tai odieve, kaip verta. Nuostabūs Kate Winslet (jau trečias filmas su ja!) ir Jim Carrey.
  10. Gia (1998)– TV filmas su Angelina Jolie, po kurio įvertinau ją kaip aktorę. Tikra istorija apie kadaise garsų modelį Gia Carangi, kurios gyvenimas nuriedėjo žemyn per smarkiai pamėgus narkotikus ir vėliau susirgus AIDS. Na nelinksma istorija, bet čia vienas iš tų atvejų, kai žiūri ir galvoji, kad damn, kaip gerai suvaidinta.

Kol kas tiek, bet yra labai didelė tikimybė, kad bus ir antra ar ir trečia sąrašo dalis.

2 Komentarai