Skip to content

Category: Atradimai

Apie tai ką verta sekti Facebook‘e vol. 2 (puslapiai)

Prieš tai rašiau apie žmones, kuriuos verta sekti feisbuke. O šįkart nutariau sudaryti įdomių puslapių, kuriuos paskaitinėju, sąrašą. Nuomonė, kaip visada, labai subjektyvi ir visiškai šališka.

Anąsyk apsiribojau vien tik lietuviškai rašančiais autoriais, todėl ir šįkart laikysiuosi šios taisyklės. Praleisiu tuos tinklapius, kurie yra tokie populiarūs, kad apie juos žino visi, daugiausia dėmesio skirsiu retesniems perliukams. Taip pat neįtraukiu prekinių ženklų, maitinimo įstaigų bei muzikantų. Užtat bus bent penki fotografai. Ir vėl viskas abėcėlės tvarka.

  1. Because it’s Panevezys, dude – nuostabios Panevėžio vietų, žmonių ir emocijų nuotraukos. Alesius slepias po lapais su savo kreivais miniakais.
  2. Daina Dubauskaitė – daugybę metų apie muziką ir kultūrą iš įvairių kampų rašanti Kotryna kuria labai kokybišką, įdomų ir informatyvų turinį. Straipsnių apie Europos hitparadistus čia nerasit, užtat muzikinį akiratį tikrai praplėsit.
  3. Dansu Dansu – kaip jie rašo, „puslapis apie reklamą, rinkodarą, ryšius su visuomene ir aplinkui“. Daug įdomių įžvalgų apie mus supančius vaizdus, garsus ir visa kita.
  4. Evelinos kuchnia – tūkstantis skirtingų būdų paruošti kiaušus, arba milijonas pusryčių idėjų. Apie maistą skaitau retai, bet šitoks rašymo apie jį būdas ir pateikimas nuostabus.
  5. Faksimilis Reklamos Firma – man labai sunku apibūdinti, kas tai, bet pasakysiu tik tiek, kad tai yra puslapis, kurio postus skaitydama kartais juokiuosi su garsu, o tai jau yra rimtas gero humoro įrodymas.
  6. Gintariniai Akiniai – koncertų ir albumų apžvalgos bei pastebėjimai – viskas apie muziką įvairialypės GA komandos akimis.
  7. Gramatikos ir vertimų policija – taisyklingos kalbos inspektoriai Lietuvoje. Čia nesu pastebėjusi atviro tyčiojimosi iš darančiųjų klaidas, tik žavią ironiją, kas nebūdinga kitiems iš mažaraščių besidergiantiems puslapiams, todėl juos vienintelius ir seku.
  8. HAPPY365mag – nuo pat ankstyvosios paauglystės skaičiau „Panelę“, o iš žurnalo išėjus visai jo komandai ir susikūrus Happy365 vis dar karts nuo karto paskaitinėju tai, ką jie rašo. Begalinė meilė gyvenimui, puikus humoro jausmas, dėmesys detalėms ir motyvacija pasaulį matyti spalvotai.
  9. Kultūrnamis | kult.lt  – kaip rašoma jų skiltyje about: „Kultūrnamio sielos kultūrizmas nėra pasruvęs karčiu prakaitu, o greičiau vyksta patiriant saldų katarsį.” Muzika, sportas, kinas ir visa kita popamokinė veikla.
  10. Kur vakarėlis? – nors pastaruoju metu mano vakarėlių lankymo dažnis iš penkių per savaitgalį pasikeitė į kokius penkis per metus, šį puslapį akylai seku dėl patraukliai pateikiamos informacijos ir nesveikai gerų nuotraukų. Seniai jo reikėjo, labai gerai, kad atsirado, tikiuosi, kad nesuges ir gyvuos ilgai ilgai.
  11. Lietuvon.lt – atradimams – meile Lietuvai trykštantis projektas, skirtas padėti atrasti ir naujomis akimis pamatyti gimtąją šalį. Įdomiai keliauti galima ir nekertant sienos, o tai geriausia daryti iš anksto susidėliojus sau tinkamiausią maršrutą.
  12. Miesto džiunglės – tinklaraštis apie gyvenimą mieste (dažniausiai Vilnių) ir jame vykstančius nutikimus.
  13. Neringa Rekasiute photography – nuostabaus talento ir labai produktyvi menininkė dalinasi savo darbais.
  14. Niekam neįdomūs faktai – pats neįdomiausias puslapis internete, šiaip iš viso nesuprantu, kodėl jį žmonės seka, tai gal geriau nė neskaitykit, nes nu tikrai žiauriai neįdomu.
  15. Nyka Niliūnas – kažkas išmoningai ir sistemingai dalinasi ištraukomis iš šio poeto kūrybos, taip populiarindamas išties dėmesio vertus (dažniausiai mini) tekstus.
  16. Ore.lt – dar vienas puikus nepopuliariosios muzikos ir kultūros aktualijas transliuojantis tinklapis. Rašo, kad įkurtas 1998 m., tad pagarba už gebėjimą išlaikyti tęstinumą ir nesugesti.
  17. Panevėžio City Alumni – klubo tikslas – suburti iš Panevėžio kilusius, Panevėžyje gyvenančius ar jį jau palikusius, tačiau šaknų nepamiršusius žmones, kuriems svarbi šio miesto gerovė ir ateitis. Šita chebra yra tokia ambicinga ir ryžtinga, kad, kartą susipažinus, nepatikėti jų entuziazmu yra tiesiog neįmanoma.
  18. „Protų kovos“ su Robertu Petrausku – kiekvieną pirmadienį penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, skirtingose vietose renkasi žingeidūs žmonės, mėgstantys aktyvias smegenų mankštas. Puslapyje nuolat skelbiami ankstesniuose žaidimuose užduoti klausimai, tad save išbandyti galima ir neturint komandos bei neišėjus iš namų. Be konkurencijos aukščiausio lygio protų kovos Lietuvoje.
  19. Puskė – dar vienas įvairių pastebėjimų apie viską rinkinys. Kažkodėl kaip tikslinę jo auditoriją matau merginas, gyvenančias kaip serialo „Girls“ herojės.
  20. Rytis Zemkauskas – vis galvojau, kodėl jo neįtraukiau į sektinų personalijų sąrašą, o tada supratau, kad taip nutiko dėl to, kad R. Zemkauskas savo mintimis dalinasi per puslapį, o ne asmeninę paskyrą. Jei dar nesekat, sekit.
  21. Sentimentai – vienas nuostabiausių ir nuraučiausių internetinių erdvių projektų mano akimis. Apie prasilenkiantį užsakovų ir freelancerių suvokimą apie tai, kaip vyksta dalykai. Sarkazmas at its greatest.
  22. Suru.lt – sąmojingas, įžūlus ir informatyvus portalas apie daugiau ar mažiau alternatyvią muziką, literatūrą ir visą kitą kultūrą.
  23. Šventinis bankuchenas – fantastiško humoro jausmo savininko Luko Šidlausko alter ego su nuostabiais nusvaigimais ir nurovimais. Taip džiaugiuosi, kad jis pas mus Lietuvoje toks yra, nu taip džiaugiuosi, kad nė neįsivaizduojat.
  24. Tadao Cern (Artist) – vienas talentingiausių ir įdomiausių lietuvių fotografų ne tik turi gausybę idėjų, bet ir įdomiai apie jas rašo savo puslapyje.
  25. Tiposilvijah – Silvija turi baisiai gerą akį ir merginas bei moteris vaizduoja įžūlias, provokuojančias, bet patrauklias, o fotografijose naudoja mano mėgstamiausią koloritą. Šiek tiek primena kadaise visiškai Lietuvos fotografijos padangę valdžiusius Twodicks, kurie, deja, kažkur jau senokai pradingę.
  26. Tomas Urbelionis Photography – Tomas mano akimis yra labai, labai geras fotografas, kurio darbus seku jau gal kokius dešimt metų. Pažiūrėkit patys.
  27. Uroboras – skiltyje about pas juos parašyta „Grožiai ir bjaurastys ir ką žmonės šurmuliuoja visą dieną“. Kadaise veikęs kaip aktyvus kultūros reiškinių puslapis, Uroboras dabar gyvas tik feisbuke, tačiau karts nuo karto vis pasidalina fantastiškomis vaizdų mišrainėmis. Verta sekti vien dėl jų.
  28. Užkalti Halės Langai – apie krepšinį nenusimanau beveik nieko, bet, siekdama žinoti daugiau, paskaitinėju šių nepataisomų sporto entuziastų įrašus. Kartais nesuprantu nieko, o kartais būna smagu.
  29. Vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės – šviežias puslapis, kurio adminai iš kažkur traukia įspūdingą medžiagą iš senų TV laidų ir spaudos. Jei savo gyvenime norite daugiau absurdo humoro, būtinai pradėkite sekti.

Tai tiek. Kaip ir anąsyk, nesidrovėkite komentaruose parašyti, ką dar verta paminėti.

Leave a Comment

Keistų jausmų kolekcija

Žmonės daug ką kolekcionuoja, o aš kažkada pradėjau užsirašinėti savo keistus jausmus. De javu čia neminėsiu, nes šitas baisiai plačiai apkalbėtas, susitelksiu ties kitais.

1. Tas debiliškas jausmas, kai apie kažką galvoji, nori kažką pasakyti, jau jau sakysi ir štai kažkas ima ir išblaško dėmesį/nukreipia temą, o tu per tą sekundės dalį PAMIRŠTI, ką ten galvojai. Ir tada paskui galvoji, galvoji, neprisimeni, nervas ima (nors šiaip gali būti, kad ten iš viso kažkokią nesvarbi nesąmonė buvo), bandai iš naujo sukt plokštelę galvoj ir permąstyt kaip dėliojos tavo mintys iki išsiblaškymo akimirkos. Būna, kad prisimeni, tada palengvėja. Būna, kad visgi nepavyksta, tada kurį laiką pabūni susidirginęs, paskui atleidžia. Sakysit, kad čia tik stoneriams taip būna? Nu visgi ne žinokit.

2. Tas jausmas, kai sužinai ką nors naujo (pvz. kokią nors grupę, filmą, vietą arba pvz. kokį nors dalyką, kuris visame pasaulyje buvo common sense, o tau visiška naujiena) ir paskui vaikštai pritrenktas supratęs, kad visi jau seniai apie tai žinojo. Nu ir atrodo, tarsi visi kaip susitarę tai nuo tavęs slėpė. Į šitą kategoriją įeina situacijos, kai sužinai, kad daug metų iš eilės darydavai tą pačią klaidą (pvz. visiškai ne taip tardavai kokį nors žodį) ir niekas, niekas tau to nepasakydavo.

3. Tas jausmas, kai manai, kad kažkas kažką iš tavęs pavogė. Man atrodo, visi esam buvę tokioj situacijoj, kai atsidūrėm kokioje nors kompanijoje, kur ne visi savi – anksčiau taip būdavo plotuos visokiuos, vėliau įvairiausiose kelionėse, projektuose ir pan. Būni va kokiam tūse, ir štai va prašau neberandi telefono kokio. Tada, kai tas neatsiranda išpurčius tašę pradedi galvot, kad hm, aš gi čia ne visus pažįstu, tai GAL KAS NORS PAĖMĖ ir įtariai dairaisi, vertindamas, katras čia gi dabar galėjo pavinonaraiderinti. („Ne nu tai matyt tas kažkieno draugelis, kurio nieks nepažįsta, iš viso, kas jį atsivedė?“) Nu ir paskui prisimeni, kad gi nunešei telefą kraut į kitą kambarį ir apima tokia kaltė, kad mintyse jau buvai pasmerkęs visus. Jei jums nėra buvę, all good, man irgi taip epizodiškai, bet tas jausmas – ir praradimo, ir atradimo vėliau yra keistas.

4. Tas jausmas, kai penktadienis arba šeštadienis, o tu niekur neini. Ir tada pradeda atrodyti, kad viskas, jaunystė baigėsi, vienąsyk neišeisi, pamažu pradėsi kristi iš socialinio gyvenimo, tapsi nuoboda, apkerpėsi, tave visi pamirš ir greit pasensi. Iš tikro tai taip nebus, bet tas jausmas žudantis. Juodoji vakarėlių skylė pradeda tiesti savo ilgas rankas ir temptis už plaukų, kad išlįstum kur nors nu nors trumpam. Tada dar kartais būna taip, kad išspiri save iš namų, slampinėji mieste ir galvoji „nu blyn, tikrai reikėjo namie likt, pailsėt, paskaityt, filmą pažiūrėt“. O paskui kitą savaitgalį procedūrą vėl kartoji. Tai va, žinokit, pasirodo, kai kelis savaitgalius iš eilės visgi lieki namie ar kažkaip kitaip leidi laiką, tas jausmas nebe toks stiprus ir nebe taip kankina.

5. Tas jausmas, kai galvoj groja kokia nors melodija, vaikštai kelias dienas kaip debilas ir neprisimeni, kokia tai daina. Tada atrodo, kad prisiminti yra vienas svarbiausių dalykų. Viskas baigiasi arba tuo, kad visgi išsiaiškinti, arba tiesiog pamiršti, kad ieškojai. Paauglystėj, kai dar nebuvo shazamo ir šiaip internetas nebuvo toks išvešėjęs, nežinau kiek laiko galvoj grojo New Order – Blue Monday, kol pavyko išsiryškint, kas tai per daina. Jau net isterija mums su draugėmis buvo kilus, bet va vieną dieną paaiškėjo.

6. Tas jausmas, kai šauna kokia nors mintis ir galvoji sau, o va, kaip aš čia dabar protingai padarysiu ir paskui supranti, kad jau tai padarei. Man pavyzdžiui dažnai būna, kad pagalvoju, va, einu susirašysiu einamuosius darbus, atsiverčiu darbo knygą, ogi sveiki, didžioji dalis punktų jau surašyta. Kada ir kaip – blackoutas visiškas. Nu ir čia pavyzdžių būtų galima sugalvoti daugybę.

7. Tas jausmas, kad vis dar esi stovkėj/projekte. Tie, kas gyvenime yra buvę stovykloj, kokiame nors projekte, nu kad ir su draugų kompanija ilgiau, kur ribotas skaičius žmonių kurį laiką gyvena ir veikia kartu, supras, apie ką aš. Per kelias dienas taip pripranti prie to, kad aplink tave yra tik tam tikri žmonės ir projektui pasibaigus ir grįžus į pasaulį sunku su tuo apsiprasti. Girdi žmonių balsus gatvėje ar kur kitur ir atrodo, kad tie balsai yra kažkurio iš žmonių, kurie kartu su tavim buvo tame projekte. Paprastai šitas jausmas labai greit praeina, bet jis nu tikrai keistas.

Na ir, žinoma, yra toks dalykas, kaip uncanny, bet apie šitą nesiplėsiu. Verčiau paskaitykite Z. Froido esė apie tai, kas tai yra, šito jausmo formas ir visa kita. Nepaprastai įdomu.

O kokius keistus jausmus, savo prigimtimi panašius į aprašytuosius, esate patyrę jūs? Nes esu tikra, kad būtų galima pildyti, bet šiuo metu prisimenu tik tiek. Beje, rašydama nieko neguglinau, neieškojau papildomų idėjų, viskas grynai iš savo patirties.

6 Comments

Apie tai, kaip prieš penkerius metus klajojau po Montanos kalnus ir sutikau briedį

Lygiai prieš penkerius metus išgyvenau vieną įspūdingiausių savo gyvenimo savaitgalių. Aš, vienas vokietis, vienas kanadietis, viena australė ir viena čekė išsinuomojom automobilį ir iš Albertos valstijos Kanadoje traukėm savaitgaliui į Glacier National Park Montanoje, Amerikoje (jei taip tiksliai, vykome į Many Glacier Campgroud). Pamatę tautų įvairovę, į mūsų šauniąją kompaniją pasieniečiai žiūrėjo su šypsena, bet prie sienos atvykom likus penkioms minutėms iki jų darbo pabaigos, todėl per daug prie mūsų nesikabinėjo. Pasirodo, kai turi Kanados vizą, leidimas/trumpalaikė Amerikos viza kainuoja vos 6 dolerius (bent jau kainavo tada).

Tris dienas varinėjom po, neperdedu, kvapą gniaužiančio gražumo kalnus. Šiaip kelionei specialiai įsigijau kalnų batus, kuriuos vėliau išvykdama ir palikau draugei Kanadoje, nes supratau, kad man Lietuvoje jų greitai neprireiks. Pėsčiomis įveikėme nemažai kilometrų, matėm įvairios augalijos, daug įdomių paukščių, iš kurių atpažinau fazanus, voverių ir visas tris meškas (laimė, iš tolo). Bene didžiausią įspūdį man paliko aukštai kalnuose aptiktas Iceberg ežeras, pilnas visą vasarą neištirpstančių ledo luitų, kuomet lauko oro temperatūra mums keliaujant dažniausiai buvo apie +27°. Po ilgo kelio ant kojų, baisiai džiugino airiška kava nuostabaus jaukumo kalnų viešbutuke, kur užsukome atsikvėpti.

Antrą dieną, pavargusi kopti į viršų, nutariau atsiskirti nuo grupės ir grįžti į palapinę. Eidama stabtelėjau pafotografuoti vaizdų ir sau už nugaros išgirdau garsų kvėpavimą. Lėtai atsisukusi už kokio pusantro metro nuo manęs pamačiau milžinišką briedį. Nė nenumaniau, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, todėl tiesiog stovėjau ir laukiau, kas bus. Miško bičiulis visgi nutarė eiti tolyn savais keliais, bet šito susitikimo gyvenime nepamiršiu.

Vėliau traukdama link palapinės sutikau žmones, kurie buvo labai nustebę, kad su savimi neturiu pipirinių dujų, kurios, ogi va, pasirodo, yra  privalomas dalykas varinėjant tose teritorijose, nes vos ne kasmet lokiai kalnuose gyvybę nutraukia vienam kitam žmogeliui. Tai išgirdusi, toliau jau ėjau su jais. Taip pat, siekiant apsisaugoti nuo laukinių žvėrių, einant miegoti griežtai draudžiama palikti net trupinėlį maisto lauke, kad šis jų nepriviliotų. Grįžtant namo visą šitą įspūdį vainikavo pirmą kartą matyta danguje pasirodžiusi šiaurės pašvaistė.

Kaip ir dažnai būna, šios kelionės nuostabumą pilnai suvokti pavyko jau kiek vėliau, grįžus namo ir sugijus ant kojų pritrintoms pūslėms. O štai dabar, prabėgus penkeriems metams, net sunku patikėti, kad taip toli buvau nusigrūdusi ir tie saulės apšviesti kalnai atrodo kaip kažkokia tolima pasaka.

O štai čia – šiek tiek vaizdų.

2 Comments