Pirmyn į turinį

Kategorija: Apžvalgos

„Lokis“: kai spektaklio įtaigumui pajusti prireikia laiko

Penktadienį buvau teatre. Taip, aną penktadienį, o rašau apie tai tik dabar. Ir rašysiu nedaug, nes daug ir neišeis, ir nenoriu.

Po nenormaliai daug išgirstų liaupsių ir teigiamų atsiliepimų įsigijau bilietą į Łukaszo Twarkowskio spektaklį „Lokis“ nacionaliniame dramos teatre.

Pagyros meno kūriniui yra gerai tuo, kad žinia sklinda iš lūpų į lūpas ir taip apie jį sužino bei pamatyt užsimano platesnė auditorija. Pagyros meno kūriniui yra negerai tuo, kad jų prisiklausę žmonės ateina jo pažiūrėt su pernelyg aukštais lūkesčiais ir jiems nebepavyksta atkartot to susižavėjusio nustebimo jausmo, kurį patyrė tie pirmiau jį pamatę.

Taigi.

Spektaklis sukurtas „Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand’o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais”, teigiama jo aprašyme. Neabejotinai ryškiausia linija jame – tragiška Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant istorija.

Siužeto daugiau neatpasakosiu, geriau pasidalinsiu šito kūrinio sukeltais jausmais (bus padriki).

Nepaprastai kokybiškai padarytas spektaklis, tikriausiai solidžiausias toks performansas, kokį yra tekę matyti.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi keistai nepaveikta ir nė nemaniau, kad iš viso dar kažką rašysiu. Bet vat įdomu tai, kad, kuo daugiau dienų prabėga nuo penktadienio, tuo stipriau rėžiasi ir dėliojasi įspūdis, vis geriau ir geriau pradedu įvertinti šitą teatrinę patirtį. Kaip po apsilankymo man sunkiau įkandamoje meno galerijoje, taip ir šiuo atveju atgarsiai atmintyje ir sąmonėje dėliojas ne iš karto ir matyt tik prabėgus dar kelioms savaitėms ar mėnesiams susilipdys pilnas vaizdas.

Kaip ir, tarkim, filmas „Mother!“, apie kurį rašiau prieš kelias savaites, „Lokis“ nėra smagutėlė pramoga lengvam vakarui. Tai – daugiasluoksnis meno kūrinys, kuris neprivalo patikti, bet jį patirti verta, kūrinys, kuris, kaip matome, virškinasi ilgai.

Labai sužavėjo Nelės Savičenko (Nadine Trintignant) vaidyba.

Ai ir šiaip, neapleidžia manęs jausmas, kad ne iki galo supratau ne dėl to, kad su spektakliu kažkas negerai, o dėl to, kad tikriausiai dar mokytis, augt, tobulėt ir košės daugiau galvoj turėt reikia, kad galėčiau tinkamai įvertinti. Ir žodyno platesnio kad aprašyt.

Ir dar, žiūrėdama vis galvojau, kodėl lietuviai, kurdami tokį puikų teatrą, nesugeba padaryti bent pakenčiamo kino.

Nuotrauka iš bernardinai.lt

Spektaklyje skambėjusi muzika: 1 veiksmas, 2 veiksmas.

Palikite komentarą

10 gal ne visiems žinomų mano labai mėgstamų filmų

Esu minėjusi, kad filmus žiūriu retai ir nesu mačiusi (bet ketinu pamatyti) krūvos nenormaliai garsių juostų. Tačiau yra keletas tokių, kuriuos labai mėgstu, ir kurie nėra žymūs labai plačiu mastu, todėl nutariau, kad būtų visai smagu pasidalinti su jumis. Tie filmai nebus jau labai ten tokie avangardiniai ir deep shit, bet gal rasit kokių perliukų. Pagrindinis kriterijus – į sąrašą netraukti tokių universalių megahitų, kaip kad koks Fight Club ar Donnie Darko. Gali būti, kad kai kas galėtų prie tokių priskirti ne vieną paminėtą juostą, tačiau šiuo atveju kiek garsesnius filmus įtraukti paskatino jų nepopuliarumas mano aplinkoje. Apie kiekvieną per daug nesiplėsiu, tebrūkštelėsiu po trumpą komentarą.

  1. Little Children (2006) – man tai yra absoliučiai nuostabus, mistiškai psichodelinis filmas su Kate Winslet, kuri be konkurencijos yra mano mėgstamiausia aktorė.
  2. Shortbus (2006) – šitą filmą pažiūrėjau ką tik išsikrausčiusi iš Berlyno. Labai teisingai tada suėjo. Gerai nurauta iš kelių siužeto linijų sulipdyta open-minded pasaulio filosofija. Ir faina muzika.
  3. Party Monster (1998 ir 2003) – egzistuoja du filmai tuo pačiu pavadinimu, kurie pasakoja tą pačią tikrą istoriją apie Club kids kartą dvidešimto amžiaus pabaigoje karaliavusią Niujorke – vaidybinis ir dokumentinis. Siūlau pirma žiūrėti vaidybinį, o paskui – dokumentinį, kuriame matysit tikrus istorijos herojus. Įdomumo dėlei – vaidybiniame nuostabiai porą suvaidino Macaulay Culkin ir Seth Green, kurį įsimylėjau dar kai vaidino mėlynplaukį Dr. Evil sūnelį, o šalia jų – Chloe Sevigny ir Marilyn Mansonas. Vienas mėgstamiausių mano visų laikų filmų, o Makolio ir Gryno šokių virtuvėje sceną galėčiau žiūrėti ir žiūrėti.
  4. 200 Cigarettes (1999)– tai man yra vienas geriausių filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.
  5. Anything Else (2003) – nors IMDB vertinamas vos 6,4, man tai – vienas mėgstamiausių Alleno filmų. Irgi su Christina Ricci, kuri ir čia yra puiki.
  6. Heavenly Creatures (1994) – grįžtam prie Kate Winslet. Čia – vienas pirmųjų jos vaidmenų kine. Naujojoje Zelandijoje pastatyta istorija apie dvi labai geras drauges. Tokias geras, kad kai tėvai nebeleidžia joms bendrauti, vienintelė išeitis tai ištaisyti pasirodo nugalabyt vienos iš jos motušę. Beje, pastatyta remiantis tikrais faktais. Labai gerai sukurtas merginų tarpusavio ryšys ir akiai mieli vaizdai.
  7. High Fidelity (2000) – filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Nick Hornby romaną, kurį, kaip tai dažnai nutinka, perskaičiau dar prieš pažiūrėdama filmą. Puikus John Cusack ir visi kiti. Bene labiausiai iš šito filmo man įsiminė scena, kur Lisa Bonet atlieka „Baby, I Love Your Way“. Ilgai galvojau, kad wow, kaip smarkiai į ją panaši Zoe Kravitz, kol neišgūglinau, kad ji paprasčiausiai yra jos mama.
  8. 99 Francs (2007) – vienu metu skaičiau tiek daug Frederico Beigbederio kūrinių, kad rimtai atrodė, jog apie jį žino absoliučiai visi. Visgi, tikriausiai didžioji šio rašytojo populiarumo banga nebuvo tokia jau stipri, nes sutinku daug žmonių, kurie apie jį girdėję nėra. Tad spėju, kad ir filmą gali būti praleidę. Be galo entertaining prancūziškas kinas apie reklamos pasaulį ir kokaine paskendusį lyrinį herojų. Beje, būtent šita jo knyga, į lietuvių kalbą verčiama kaip „14,99eu“, priešingai nei filmas, nelabai sužavėjo.
  9. Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004) – rizikuoju užrūstinti tuos, kurie teigs, kad šitas filmas per grasus būti šiame sąraše. Nagi atleiskit, bet taip be galo be krašto jį mėgstu, kad noriu šituo gėriu pasidalinti su tais, kam gal būs praslydęs pro akis. Kai kadaise žiūrėjau jį kino teatre Panevėžyje, seanso metu iš salės vidury filmo išėjo gal pusė žmonių. Tikrai ne visiems, bet jei jau lips, tai odieve, kaip verta. Nuostabūs Kate Winslet (jau trečias filmas su ja!) ir Jim Carrey.
  10. Gia (1998)– TV filmas su Angelina Jolie, po kurio įvertinau ją kaip aktorę. Tikra istorija apie kadaise garsų modelį Gia Carangi, kurios gyvenimas nuriedėjo žemyn per smarkiai pamėgus narkotikus ir vėliau susirgus AIDS. Na nelinksma istorija, bet čia vienas iš tų atvejų, kai žiūri ir galvoji, kad damn, kaip gerai suvaidinta.

Kol kas tiek, bet yra labai didelė tikimybė, kad bus ir antra ar ir trečia sąrašo dalis.

2 Komentarai

Murder on the Orient Express / Žmogžudystė Rytų eksprese

Nuo kokių 15-os metų nenormaliai pamėgau detektyvus. O ypač tuos pačius tikriausius, klasikinius A. C. Doyle ir A. Christie. Tik jų ekranizacijų mačiusi esu nedaug, nes, kiek mėgindavau, visada nusivildavau ir vėl grįždavau prie knygų.

O štai vakar surizikavau ir nuėjau pasižiūrėti šiuo metu kino teatruose rodomo „Murder on the Orient Express”. Pati truputį stebiuosi, bet mano įnoringam skoniui šis knygos perkėlimas į ekraną labai patiko. Tas išskirtinis dėmesys detalėms, užburianti, išties A. Christie detektyvams būdinga atmosfera, įspūdinga aktorių komanda ir netgi pakankamai knygiškai smulkiai išpildytos scenos susidėjo į vieną stilingą, dailią žmogžudystės istoriją.

Girdėjau, kad filmas kritikuojamas dėl to, kad „nenustebino ir neparodė nieko nauja“. Kadangi tai – tikra detektyvo klasika, kažkokių naujumų ir netikėtumų ir nelaukiau, o toks nuosaikus išpildymas ir buvo tai, kas galėjo labiausiai pradžiuginti sekmadienio popietę. Jei mėgstat detektyvą, nuostabius vaizdus (žiūrėdama net užsimaniau, kad dabar būtų gili žiema, taip įtaigiai jaukiai ji nupiešta) ir norite vienoje vietoje pamatyti nepakartojamus J. Depp, P. Cruz, J. Dench, M. Pfeiffer – labai rekomenduoju.

Beje, aprašau tikrai ne visus matytus filmus, kaip gali pasirodyti, tik tuos, kurie, mano nuomone, to verti.

http://www.imdb.com/title/tt3402236/

Palikite komentarą