Pirmyn į turinį

Kategorija: Apžvalgos

„Viešnia iš šiaurės“: liūdna pasaka apie gerumą ir tikrus dalykus

Man regis, ne vienam taip nutiko, kad po mokyklos ar universiteto skaitymo įpročiai nuėjo kažkur šalin ir net ir didžiausieji skaitytojai tai daro kur kas rečiau. Todėl pastaraisiais metais išsikėliau tikslą skaityti kuo daugiau knygų. Bent jau tikrai daugiau negu skaitydavau anksčiau. Neslėpsiu, didelę įtaką daro žmonių, kuriuos laikau autoritetais, aiškiai išreikšta meilė literatūrai. Aš irgi noriu būt tokia protinga, kaip jie, todėl skaitysiu. Skaitysiu daug ir įvairią literatūrą. Ir bandysiu karts nuo karto įspūdžiais pasidalinti.

Taigi, mano tėvų lentynoje A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ seniai traukė akį. (Tas minimalistiškas ir labai gražus viršelis. Ir pavadinimas gražus.) Bet į rankas vis neėmiau. (Galbūt bijojau, kad senoji literatūra bus nuobodi ir gremėzdiška.) Iki gruodžio. Buvau Panevėžy ir ieškojau, ką veikt ir va, pagaliau pribrendo reikalas.

Tai – tragiška lietuvaitės Aldonos, kuri būdama dar vaikas su tėvu prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą atvyko į Italija, istorija. Siužeto posūkių nedaug, veiksmo irgi, bet knyga man labai patiko. Ilgi, išsamūs vietų, žmonių, situacijų aprašymai, tobulai sudėlioti tam, kad skaitydamas pajustum tą liūdesį, kuriuo persismelkęs pagrindinės herojės ir jos kely sutinkamų žmonių gyvenimai. Beprotiškai, be galo, be krašto liūdna knyga, su mažyčiu krislu vilties. Bet ir tos mažai.

Tai kodėl man taip patiko? Bene labiausiai žavėjo senovinė, kiek komiška, bet tuo pačiu labai jauki lietuvių kalba. Daugybė niekad negirdėtų, arba kažkur gal ir matytų, bet šiais laikais jau nebevartojamų žodžių. Keistos, kartais primityvios, kartais pintai susuktos sakinių struktūros. Be to, labai sužavėjo kūrinio paveikumas. Tiesa, kelissyk pasijutau kaip kadais vaikystėje žiūrėdama kokią muilo operą, tik čia buvo kur kas kokybiškesnė to versija. Nepamenu, ar gyvenime esu verkusi skaitydama knygą, užtat eidama į šios pabaigą blioviau kaip vaikas. Esu šventai įsitikinusi, kad meno kūrinys neprivalo tik linksminti, o jo gerumą dažnai parodo gebėjimas paveikti prie jo priartėjusį meno „vartotoją“. Kai knyga priverčia permąstyti vertybes, gerai pagalvoti, kas yra gerumas, kas svarbu, kaip sunkiai gali žmonės gyventi ir vis tiek vilties neprarasti, ir kaip nė už ką gyvenime nereikėtų visko imti for granted, jaučiuosi nuginkluota ir tuo susižavėjusi.

Taigi, A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ – tai pasakojimas apie gerumą, tikrus dalykus ir nuostabi galimybė pasigrožėti ketvirtojo dešimtmečio lietuvių kalba. Nelengva buvo skaityt dėl visų tų stiprių emocijų, kurias ji išjudino, bet perskaičiusi džiaugiuosi, kad tai padariau. Beje, lengvai įsivaizduočiau šį kūrinį ekranizuotą, kaip kad britai į ekraną yra perkėlę ne vieną romantinį Jane Austen romaną. Gal net ne filmo, o mini serialo pavidalu.

„Mergytė ištiesė savo šiltas rankutes ir švelniai paglostė tėvą per skruostus. Ir kokia ji jam tą valandėlę pasirodė brangi ir meili, kad Tijūnaitis, prisiglaudęs savo veidu prie jos užkaitusių veidelių, mintyse prisiekė sau viską viską, visą savo gyvenimą atiduoti jai, ir tik jai, ir visa padaryti, kad tik ji užaugtų sveika, graži ir būtų laiminga. Ir didelis, didelis, malonus uždavinys gyvais paveikslais atsistojo jo akyse.“

„Kai sugrįžo į savo kambarius, vakaruose sėdo saulė. Sinjorina Aldona pirmą kartą savo gyvenime pamatė tokį gražų saulėlydį: visas vakarų krašto dangaus plotas buvo persunktas skaisčiais raudonais dažais. Skersai tą žydinčių raudonų aguonų lauką, iš pietų vakarų į šiaurę, buvo išvarytos ilgos vagos ir atrodė it suversti raudonos, pajuodusios bronzos klodai. Ten, kur tie klodai-debesėliai buvo storesni, ir vagų velėnos buvo tamsesnės. Plonesnėse vagose matėsi pailsi siauri akivarai, it tirpyto aukso pripildyti ir išblėsusiomis žarijomis padėti. Tarp tų akivarų ir suverstų bronzos klodų smego gilios mėlyno dangaus prarajos.“

Palikite komentarą

Mindhunter – dar vienas serialas, į kurį siūlau atkreipti dėmesį

Jei reikėtų išsirinkti mėgstamiausią režisierių, man tai neabejotinai būtų David Fincher. Iš jo matytų filmų baisiai didelio įspūdžio nepaliko nebent „The Curious Case of Benjami Button“, o visi kiti buvo visiškai wow. Tad, kai jau bežiūrėdama serialą „Mindhunter“ perskaičiau, kad jis režisavo keturias serijas, patyriau tą tokią nušvitimo akimirką „Ai, nu tai va, kodėl čia viskas taip gerai“.

Taigi, apie serialą. Veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje, JAV. Du FTB agentai, kalėjimuose bendraudami su įvairaus plauko žiauriais serijiniais žudikais bando perprasti, kas dedasi tų monstrų galvose ir verčia juos žudyti. Serialas paremtas tikra detektyvų John E. Douglas ir Robert Ressler kriminalinių nusikaltimų tyrimų istorija.

Žaviai atkurtas to meto Amerikos vaibas (kaip sakė draugė, „Kokios gražios mašinos!“), puiki aktorių (man iki tol matytas nebuvo nė vienas) vaidyba, nuostabus character development, taikliai parinkta muzika (į šitą dėmesį visada atkreipiu). Veiksmo scenų mažai, užtat apstu ilgų dialogų. Tiems, kas vers į lietuvių kalbą, bus ką veikt.

Jei patiko „Zodiac“, „Criminal Minds“ ir panašūs reikalai, patiks ir šitas. Aš, kaip detektyvų ir kriminalinių filmų/serialų mėgėja, žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Ir ne, vėliau košmarai nelanko.

Dešimt serijų suvalgiau per dvi dienas, dabar teks laukti antro sezono.

http://www.imdb.com/title/tt5290382/

Palikite komentarą

Spektaklis Lokis: kai įtaigumui pajusti prireikia laiko

Penktadienį buvau teatre. Taip, aną penktadienį, o rašau apie tai tik dabar. Ir rašysiu nedaug, nes daug ir neišeis, ir nenoriu.

Po nenormaliai daug išgirstų liaupsių ir teigiamų atsiliepimų įsigijau bilietą į Łukaszo Twarkowskio spektaklį Lokis nacionaliniame dramos teatre.

Pagyros meno kūriniui yra gerai tuo, kad žinia sklinda iš lūpų į lūpas ir taip apie jį sužino bei pamatyt užsimano platesnė auditorija. Pagyros meno kūriniui yra negerai tuo, kad jų prisiklausę žmonės ateina jo pažiūrėt su pernelyg aukštais lūkesčiais ir jiems nebepavyksta atkartot to susižavėjusio nustebimo jausmo, kurį patyrė tie pirmiau jį pamatę.

Taigi.

Spektaklis Lokis sukurtas „Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand’o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais”, teigiama jo aprašyme. Neabejotinai ryškiausia linija jame – tragiška Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant istorija.

Siužeto daugiau neatpasakosiu, geriau pasidalinsiu šito kūrinio sukeltais jausmais (bus padriki).

Nepaprastai kokybiškai padarytas spektaklis, tikriausiai solidžiausias toks performansas, kokį yra tekę matyti.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi keistai nepaveikta ir nė nemaniau, kad iš viso dar kažką rašysiu. Bet vat įdomu tai, kad, kuo daugiau dienų prabėga nuo penktadienio, tuo stipriau rėžiasi ir dėliojasi įspūdis, vis geriau ir geriau pradedu įvertinti šitą teatrinę patirtį. Kaip po apsilankymo man sunkiau įkandamoje meno galerijoje, taip ir šiuo atveju atgarsiai atmintyje ir sąmonėje dėliojas ne iš karto ir matyt tik prabėgus dar kelioms savaitėms ar mėnesiams susilipdys pilnas vaizdas.

Kaip ir, tarkim, filmas „Mother!“, apie kurį rašiau prieš kelias savaites, spektaklis Lokis nėra smagutėlė pramoga lengvam vakarui. Tai – daugiasluoksnis meno kūrinys, kuris neprivalo patikti, bet jį patirti verta, kūrinys, kuris, kaip matome, virškinasi ilgai.

Labai sužavėjo Nelės Savičenko (Nadine Trintignant) vaidyba.

Ai ir šiaip, neapleidžia manęs jausmas, kad ne iki galo supratau ne dėl to, kad su spektakliu kažkas negerai, o dėl to, kad tikriausiai dar mokytis, augt, tobulėt ir košės daugiau galvoj turėt reikia, kad galėčiau tinkamai įvertinti. Ir žodyno platesnio kad aprašyt.

Ir dar, žiūrėdama vis galvojau, kodėl lietuviai, kurdami tokį puikų teatrą, nesugeba padaryti bent pakenčiamo kino.

Nuotrauka iš bernardinai.lt

Spektaklyje skambėjusi muzika: 1 veiksmas, 2 veiksmas.

Palikite komentarą