Pirmyn į turinį

Kategorija: Apžvalgos

„Žmogus, kuris žinojo viską“ – daug žodžių, mažai įkvėpimo

Esu ne kartą girdėjusi įvairiuose renginiuose kalbančius Tomą Ramanauską ir Kristupą Sabolių – visada būdavo puiku. Abu juos seku viešojoje erdvėje ir žaviuosi. Todėl buvau tikra – jei jiedu prisėdo ir kartu sudėliojo visą knygą, ši turėtų būti tikra bomba. Ir su nekantrumu laukiau, kol jų kūrinys „Žmogus, kuris žinojo viską“ pagaliau pateks ir į mano rankas.* Iš anksto pavydėjau sau to puikaus laiko, kurį su ja praleisiu. Juk kūrybingumą lavint ir jį pakurstyt – vienas smagiausių užsiėmimų pasaulyje. Ir nė nenumaniau, kaip smarkiai teks nusivilt.

*(Visai užtrukau užsigeisti, nes pasaulį ji išvydo dar 2014 m.)

Sabolius, Ramanauskas
Autoriai – K. Sabolius (kairėje) ir T. Ramanauskas (zmones.lt nuotrauka)

98-ios istorijos apie žmones, kurie į pasaulį pažiūrėjo netikėtu kampu ir įgalino kūrybiškumą tam, kad sukurtų šį tą niekad nematyto ir negirdėto. Šimtas iliustracijų, kuriose menininkai iš viso pasaulio parodė kaip įsivaizduoja atrodantį žmogų, kuris žinojo viską.

Sako, žeriant kritiką, reikia pradėti nuo gerų dalykų.

Geri dalykai:

-Gražus viršelis

-Gražiai nurautos iliustracijos

O dabar – eilė tiems negeriesiems.

Žmogus, kuris žinojo viską

Negeri dalykai:

-Tekstas super mažomis raidelėmis ir net nereikia būti seneliu, kad tektų knygą prisitraukt arčiau savęs. Gal ir skamba juokingai, tačiau viso skaitymo metu tai kėlė nepatogumų. Visai nesupratau tokio dizaino sprendimo. Vizualiai gana didelio leidinio puslapiuose tuščios erdvės daug, o tekstas sugrūstas į lapo vidurį. Su regėjimu viskas lyg ir gerai, su kitomis knygomis tokių problemų nekyla.

-Kažkur girdėtos istorijos, pateiktos pačia neįdomiausia forma. Prieš pradėdama skaityti buvau klaidingai supratusi, kad tai bus asmeniniai pasakojimai, kuriais pasidalino iliustracijų autoriai, kiekvienas vis kitu.

O visgi ne.

Tai patys knygos autoriai parinko įvairiais istorijas, nutikusias skirtingose vietose ir kultūrose, skirtingais istorijos etapais. Skaitai ir atrodo, kad berašant autorius kažkas vijo. (Gal reikėjo skubėt vežt į leidyklą, kas ten žino.) Dauguma istorijų – tarsi kartą akimis permetus Wiki, VICE ir pan. šaltiniuose rastą straipsnį skubomis perpasakotas jo variantas.

Vertimas pažodinis, sakinių struktūros nelabai lietuviškos. Paviršium sklendžiantis atpasakojimas, kurį skaityt ne įdomu, o net sunku. Ilgesniam laikui nieks taip ir neužsilieka.

Perskaičiusi keletą istorijų nebenorėjau skaityt toliau. Bet prisiverčiau, nes vis tikėjaus – nu gal užkabins. Veltui.

Ir ne, sąsajų tarp pasakojimų ir iliustracijų neįžvelgiau. Tad taip ir nesupratau tokio vizualinio išpildymo užmanymo. Toks jausmas, kad iliustracijos sumestos atsitiktine tvarka. O kartais net ir erzinančiai kontrastuoja su turiniu.

Verdiktas

Daug žodžių, mažai įkvėpimo. Nedrįsčiau taip nuobodžiai atrajotų pasakojimų dėti į knygą ir ją su pasidižiavimu pristatinėti.

Goodreads daviau dvi žvaigždutes iš penkių.

Sprendimas

Galima laikyti tualete, kad atėję svečiai sėdėdami turėtų ką pavartyt. Tik gal kiek brangoka – už beveik 30eur, kiek kainuoja knyga, būtų galima kelis Happy365 žurnalus nupirkt, ten kūrybiškumo ir įkvėpimo daugiau nei čia.

 

Palikite komentarą

7 rekomendacijos vasarai

Šiandien supratau, kad, regis, vos tik prasidėjusi vasara jau nusinešė visas dvidešimt šešias dienas. Nu ir tempas. O aš, kaip visada, daug visko veikiu, skaitau, žiūriu ir domiuos, tad nutariau pasidalinti septyniais dalykais, kurie yra verti to pasidalinimo ir jūsų dėmesio.

  1. Serialas Babylon Berlin.

Šitą serialą pradėjau žiūrėti dėl kelių priežasčių:

-Mano amžinosios meilės Berlynui ir vokiečių kalbai, kurios vis dar nemoku, bet kas kart girdėdama apsiseilėju. (Jau rašiau apie Dark).

-Fakto, kad visas serialas iš viso turi jau išleistus 2 sezonus ir 16 serijų (reiškia, nenusitęs į dvylika sezonų ir nereiks rymot laukiant tęsinio)

Super aistringo Babylon Berlin aprašymo, kuriuo prieš pat naujuosius pasidalino Laura Kurlinskaitė (Pripažinkit, tokį perskaitę ir jūs ilgai nebedvejotumėt)

Siužetas: 30s Berlynas, komisaras Gereon Rath persikelia iš Kiolno į Berlyną ir kaip mat įsisuka į sostinės kriminalinį, politinį ir socialinį gyvenimą, katras ten tiesiog kunkuliuoja.

Nei laikmetis, nei santrauka pernelyg neintriguoja, tad tiesiog pateiksiu keletą faktų.

-Brangiausias visų laikų serialas, sukurtas NE anglų kalba. Biudžetas – 40.000.000 eurų.

-Vokiška kokybė: muzika, (beveik visada) neholivudiškas siužeto dėstymas, realistiškai atvaizduotas brutalus tų laikų varguomenės skurdas, taip pat brutaliai grubus seksas ir smurtas, dėmesys detalėms ir personažo vystymas.

-Vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Severija Janušauskaitė – nepaprastai talentinga ir graži (o dieve, kokia ji man graži) lietuvių aktorė, apie kurią, tikiu, gal ir nesat girdėję. Išgirskit.

-Jei patiko Boardwalk Empire (kurio haipint nenustoju iki šiol), panašaus vaibo čia netrūksta.

Minusai: buvo vietų, kur istorija patikėti pasidarydavo sunku. Na, bet juk čia kinas – ne gyvenimas, ane?

  1. B. Gylio knyga Bitonomija.

Prisipažinsiu, šitos knygos skaityt ar, juo labiau, apie ją vėliau rašyt tikrai neketinau. (Sutikit, šūkis „Įvadas į pirmąjį milijoną internetu“ skamba ypač įtartinai). Atsirado namuose pati ir vieną dieną visgi neatsispyriau rūžavo viršelio vilionėms – atsiverčiau.

Išankstinis nusistatymas greit dingo, nes supratau, kad knyga yra gera. Iš pradžių maniau, kad autorius bus dar vienas verslo nuo nulio pardavinėtojas ir kaučeris-motyvatorius, kuris valandų valandas pilsto iš tuščio į kiaurą ir kartoja „Follow your dreams“. O taip tikrai nėra.

B. Gylys informaciją apie tai, kaip dalykai vyksta internetiniame versle pateikia nuosekliai ir aiškiai, o svarbiausia, su krūva praktinių pavyzdžių. Kadangi tai yra tik įvadas į šią sritį, knygoje aptariama daugybė skirtingų internetinio verslo aspektų, nesikoncentruojama į siaurą sritį. Užtat pateikiamas ilgas nuorodų, kurias galima nagrinėti toliau, sąrašas.

Apibendrinant – puiki santrauka tiems, kurie nori suprasti, kas tas internetas už primityviųjų socialinių medijų ar naujienų portalų ribų.

Skaitosi ir lengvai, ir sunkiai. Lengvai – nes pasakojama tikrai visiems įkandama forma, o sunkumas tai jau asmeninis dalykas – man sunku užsikabinti ant ne grožinės literatūros. Na, bet vadovėlis ne tam ir skirtas. Tiems, kurie sukasi IT pasaulyje, rekomenduočiau parodyti draugams ir giminaičiams, kurie nuolat klausinėja „tai ką tu dirbi“, o aiškint nebeturit jėgų, nes vis tiek nesupranta.

Ai, nu ir labai fainas dizainas.

Minusai: nežinau, ar pats autorius, ar redaktorius truputį nusaldino kalbą, todėl kartais pateikiami palyginimai nuskamba kaip bereikalinga beletristika.

  1. Ekskursija (Ne)pamirštos Vilniaus moterys, kurią rengia „Idėjų karalystė„.

Kiekvieną ketvirtadienį 18:30 prie prezidentūros susirenka žmonės, kurie nori šį tą sužinoti apie mūsų istorijoje taip dažnai primirštamas moteris – Sofiją, Feliciją, Juliją, Marianą, Oną, Elžbietą, Mariją, Boną, Fanią, Clarą ir kitas, tą istoriją kūrusias kartu su vyrais.

O dabar – kodėl man patiko ir kodėl rekomenduoju jums.

Savaitę prieš tai teko dalyvauti ekskursijoje apie Kauno modernizmą. Ji buvo tokia neįdomi ir žudanti (ir apie ją rašyti nėra ką), kad į šią ėjau turėdama minimalius lūkesčius (kad būtų bent truputį geriau). O buvo žiauriai gerai.

-Labai faina gidė Elena Gasiulytė, kuri sugeba istorijas pasakoti įtraukiančiai ir šmaikščiai. Geras gidas ne tas, kuris daug žino. Geras gidas yra tas, kuris daug žino ir moka tas žinias auditorijai pateikti taip, kad jie norėtų dar ir dar. Būtent tokia Elena ir yra.

-Puikus akcentas – ekskursijos interaktyvumas. Daiktinės nuorodos, spėliojimo žaidimai ir kiti prieskoniai, kurie padeda garsinę informaciją sieti su vaizdais.

-Optimali ekskursijos trukmė ir maršrutas – apie 2,5km per apie 2h.

Nueikit, tikrai nepasigailėsit.

  1. P. Gritėno laida Apie ką negalima kalbėti.

Kuisdamasi namie, dažnai mėgstu pasiklausyti visokių įdomių dalykų. Kažkada atradau Pauliaus Gritėno laidų ciklą „Apie ką negalima kalbėti“ ir vis, kai išpuola proga, pasileidžiu ją fone.

-Įvairūs ir ką papasakoti turintys pašnekovai – R. Miliūtė, A. Kaziliūnaitė, D. Puslys, R. Šapauskas, V. Landsbergis ir kiti.

-Labai patinka pasirinktų temų jų vystymo stilius – pokalbis plėtojamas ramiai, neskubinant, išklausant kalbinamus žmones ir, matyti, kad nesiekiama įtikti plačiajai auditorijai.

-Medijose daug dalykų, kurie kartais priverčia manyti, jog jau viską supranti ir baisiai gudrus esi, tačiau klausydamasis, kaip kalba kur kas platesnį išsilavinimą ir supratimą tam tikrose srityse turintys žmonės, truputį nusileidi ant žemės ir tada jau klausaisi labai įdėmiai.

Jauti, kad tikrai dar yra ko pasimokyti ir meti sau iššūkį toliau be paliovos plėsti akiratį.

Paskutinė laida, kurią išklausiau pastačiusi ausis buvo pokalbis su kalbotyrininke Loreta Vaicekauskiene. Apie kalbą, iš kur ji atėjo, kur ji suka ir kaip nebaisu yra joje nuolat vykstantys pokyčiai. Vertinga ieškant argumentų diskusijose su tais, kurie yra įsibaiminę, kad visi mes tuoj tapsim beraščiais.

Labai patiko L. Vacekauskienės mintys apie sudėtingą akademinę kalbą. Tą, su kuria kaskart susidūrus noris užverst akis į dangų ir giliai atsidust. Anot mokslininkės – kuo labiau patyręs yra specialistas, tuo paprasčiau jis kalba, o vat štai didelių akademinių ambicijų kamuojami magistrantai ir doktorantai rašo painiai ir sudėtingai.

  1. Velnio akmuo/Devil Stone.

Apie parą šitame festivalyje pernai vienu įkvėpimu sugebėjau pripilt visą puslapį ir būčiau varius toliau, bet gi yra ribos. Šiemet taip jau išeina, kad Devil Stone tampa pagrindiniu ir vieninteliu mano vasaros festivaliu. Po pernykščio maratono kažkaip nebesinori visur šitiek lakstyt, tad atsirinkau tą, kuriame muzika, siūlomos veiklos ir mano chebra, kuri varo, sukuria geriausią variantą.

-Anykščiai. Paauglystėj, kai šitas miestelis dar nebuvo įžengęs į savo ne taip jau ir seniai prasidėjusią Renesanso fazę, vis sakydavau „noriu vieną dieną čia gyvent“. Nežinau kas, bet yra kažkas man su tuo miestu, todėl ir festivalis šiame jame pernai suskambėjo teisingai.

-Joan Cornellà paroda. Viskas kaip ir aišku.

-Gintarinių akinių + Liverpool Music Quiz kolaboracija. Abu šitie protmūšiai yra puikūs, o kartu turėtų būt išvis jėga. Na ir milijonas visų kitų veiklų.

Kablio scena. Taip, originaliai Devil Stone – sunkiosios muzikos festivalis ir elektroninė alternatyva senbuviams čia atrodo keistai. Senieji festivalio fanai keikia pokyčius ir ilgisi tamsesnių ir sunkesnių muzikinių laikų, bet man, jų nepatyrusiai, viskas ten atrodo kaip tik.

Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad Devil Stone šiemet jau tikrai yra The Festivalis. Ai, o plakatas tai fantastiškas.

  1. Podcastas Pralaužk vieną šaltą.

Prisipažinsiu, apie jį girdėt gal dar ir nebūtų tekę, jei jo kūrėjai Airidas ir Mantas į antrąją laidą nebūtų pasikvietę manęs pačios.

Nuo tada vis paklausau pokalbių ir su kitais pašnekovais. Labiausiai juokiausi per pokalbius su mano rašytinio žodžio crushu Luku Ramonu (no homo) bei Mantu Bartuševičium.

O kitas pokalbis bus su Faksimilio Reklamos Firmos kolektyvu. Lūkesčiai aukšti.

Minusai: Nu čia labiau ne minusas, o niuansas. Vis zyziu, kad kur daugiau moterų, nes vien vyrai ir vyrai, bet vis dar esu ta vienintelė iš dešimties. Tai jei norit, kad kurią nors pakalbintų, pasiūlykit gal jiems ar kažkaip.

  1. Young Fathers.

Na o pabaigai reikia muzikos. Tai mano šviežiausias muzikinis kliopas yra grupė „Young Fathers iš Edinburgo. Čia jų KEXP pasirodymas, čia dar vienas, o čia daina, nuo kurios dažnai pradedu savo dieną, kad gyvent būtų geriau.

Norėčiau į jų live, tai 8 Days a Week, pretty please.

3 Komentarai

M. Haneke filmas Laiminga pabaiga – puikus mūsų visuomenės šaržas

Šiandien buvau kine, Michael Haneke filme Laiminga pabaiga. Visai neplanuotai – draugai nebegalėjo eiti patys ir pasiūlė savo bilietus. Dabar labai džiaugiuosi, kad jiems nepavyko nueit, nes, matyt, kitaip šitą filmą taip ir būčiau praleidusi.

Filmas Laiminga pabaiga – istorija apie vieną didelę šeimą, kurios kiekvienas narys išgyvena atskirą sudėtingą savą istoriją, iš kurių vėliau susideda bendras vaizdinys. Kažkam skauda, kažkam nesiseka, kažkas meluoja, o kažkas tiesiog nebenori čia būti.

Daugiau nepasakosiu, tik pasakysiu, kad filmas buvo puikus. Šiemet mačiau tik tris – Ruben Öslundo „Kvadratą“ (2017), Pedro Almodóvaro „Chuljetą“ ir šį. Šitas iš visų trijų patiko labiausiai.

Mano standartais filmas gana ilgas – beveik visos dvi valandos. Taikliai surinkta aktorių komanda, iš kurios didžiausią įspūdį paliko Jean-Louis Trintignant ir puikus, akiai baisiai mielas operatoriaus darbas. O muzikos šįkart beveik jokios. Puikus mūsų visuomenės šaržas, kažkuo savo sukeltu jausmu priminęs „Tobulus melagius“. Beje, filmas apibūdinamas kaip drama, tačiau juokiausi ne kartą. Labai rekomenduoju.

Palikite komentarą