Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2018 liepos

Apie galią, slypinčią gebėjime prisiimti atsakomybę už savo veiksmus

„Laba diena, siūlome atsakomybės mokymo kursus. Išmoksite prisiimti atsakomybę už darbus, kuriuos turite nuveikti, įsipareigojimus, kuriuos turite įvykdyti, klaidas, kurias padarėte arba padarė kažkas kitas, tačiau atsakomybė visgi krenta ant jūsų pečių. Išmoksite išsisrėbti savo šūdų jūrą ir į ją bent jau tokiu pačiu būdu nebeįbristi.“

Said no one ever. Tų mokymų dabar būna visokių. Gali išmokti reklamuotis feisbuke, tapti instagramo žvaigžde, išsikovot vietą pirmajame Google puslapyje, dvidešimčia skirtingų būdų puošt tortus, lieti akvareles ant šilko ir dar daug daug visko. Tik atsakomybės, deja, nieks nemoko. O jei mokytų, abejoju, ar kas nors į tokius kursus eitų. Nes šitai atrodytų per sudėtinga, pernelyg nuobodu, nelabai stilinga ir be vizualiai apčiuopiamos naudos. O dar, be kita ko, skausminga ir laiko gali užimt daug.

Esam baisiai gudrūs ir sumanūs, daug visko mokam, viskuo domimės ir visomis išgalėmis stengiamės išlikti šaunūs kitų akyse. Tik kažkaip kasdien ir savo gyvenimuos, ir viešojoj erdvėj matom krūvas pavyzdžių, kuomet žmonės, nuveikę kažką nelabai šaunaus, devynis kartus iš dešimties nutaria pabrukt uodegą ir įsijungę kiaulės akis savo kaltę neigt. Kaltas ne aš, kalti kiti, kaltos aplinkybės, aš gal iš dalies kaltas, bet nepilnai, ir šiaip nereikėtų šitos diskusijos, jei nieks mano negerystės prigavęs nebūtų. Jei negerystės nieks neprigavo, jos kaip ir nebuvo. Ir šiaip, kam čia apie neigiamas patirtis kalbėt, only good vibes.

Pardaviau savo nuomonę? Ne, nepardaviau, nieko čia nebuvo. Nu gerai, gal ir buvo, bet čia pirmas kartas ir dabar aš iš reikalo atsiprašysiu ir apsimesim, kad nieko čia nebuvo. Užtaisiau ne savo žmonai vaiką? Nieko čia nebuvo. Nu gerai, gal kažkas ir buvo, bet ji tą vaiką labiau kaip ir sau užsistatė. Lindau prie moterų, kurios to lindimo nepageidavo? Niekur aš nelindau, pačios lindo, klyno reikalai – nieko stebuklingo. Dainuoju apie kalę, kuri nieko verta? Betgi kraujo duodu ir kitus raginu duot, tai dainuosiu sau toliau, jūs čia patys problemą susikūrėt, mano meno nesuprantat. Ir taip toliau.

Ir gyvenime taip pat. Kitų problemos nėra mano problemos, nors ir per mane jos prasidėjo. Kol manęs jos tiesiogiai neliečia jos nėra mano problemos.

Gyveni gyvenimą, nusvyli, niekuo nebepasitiki, o tada, po kelių gerųjų patirčių vėl rūku užsitraukia akys ir patiki, kad žmonės iš esmės yra geri. Iki kito karto.

Ar žmonės, jus nuvylę galvoja apie tai, kaip šūdinai pasielgė ir suka galvoje tą pačią plokštelę bandydami susivokti, kodėl taip nutiko? Ar bando rimtai pažvelgt į situacijas, jas išnagrinėt ir sugalvot, kaip elgtis, kad žala būtų atstatyta? Bent pakalbėt apie tai. Man dažnai atrodo, kad ne. Viskas, kas buvo, jau praeity ir jei tu dėl to parinies, tai tavo bėda, ne mano. Taip ir traukiasi draugų ratas, taip ir pareina supratimas, kad vis tiek vieną dieną liksi vienas, nes iš tų žmonių, su kuriais bendrauji,  tokių, kuriais iš tikro pasitiki, pasilieka vis mažiau.

Visais laikais buvo madingas pakoučinimas „Būk kietas“. Jau vėliau nesyk teko girdėti, kaip žmonės būna koučinami niekad neatsiprašinėt. Nes atsiprašydamas atrodai silpnas. Silpnu atrodyt gi lieva, krenta blizgučiai iš karūnos. Nebūk silpnas, nes galvos, kad lochas ir galės stumdyt. Baisios tokios perspektyvos. Venk klaidų, nedaryk klaidų, o jei jau padarei, pridenk jas, gal nieks nepastebės. Prisipažinsi viešai, nebebūsi kietas, minkštas pasirodysi ir toks ir liksi visiems laikams.

Ir turim pulkus žmonių, kurie nepaveža to jiems nuolat keliamo reikalavimo išlikt stipriais, o vakarais akis nuleidę mina takus pas psichoterapeutus. Arba, kur kas dažniau, į barą, į klubą, tolyn nuo savęs. Kiti ant mylimų atsigriebia, būna stiprūs, rankos tvirtos, smūgiai taiklūs.

Ir aš iš tikro tai net nežinau. Gal be atsakomybės jausmo ir kai nepaisai kitų interesų iš tikro gyvent lengviau. Ir be reikalo kitiems keliu tokius pat aukštus reikalavimus kaip sau. Gal iš tikro reiktų dėt ant visko ir paisyt tik savęs?

Galbūt. Ir vis dėlto, man pats gražiausias žmogus, kuris yra pakankamai stiprus gebėjimu prisiimti atsakomybę už ne visada teisingus ėjimus ir už klaidas. Žmogus, kuris renkasi ne lengviausią, o tą kelią, kuriuo nuėjęs jausis sąžiningas prieš kitus ir, svarbiausia, prieš save.

Noriu, kad arogancija nebūtų madinga, noriu, kad prisidirbę žmonės, ir aš, ir tu, ir tie kiti, prisiimtų atsakomybę, tuo pačiu ir kitiems parodydami, kad tai ne taip jau ir baisu, kaip gali atrodyt. Noriu, kad nebijotumėm būti tikri, nors ir kartais ne tokie gražūs.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

1 Komentaras

Velnio akmuo 2018

Ką tik pravėriau namų duris ir dar neišsikrovusi daiktų sėduosi prie kompiuterio surašyt įspūdžių iš Velnio akmens, kol anieji vis dar karšti ir emocijos vis dar per kraštus liejas.

(Perspėju, šiame tekste septynis kartus bus paminėtas žodis „faina”, jei esat surūgėliai, jus tai gali piktinti).

Nu koks fainas festivalis, koks fainas festivalis. Prieš važiuodama bijojau tų trijų naktų palapinėj, lietaus bijojau ir murzinumo kūno, batų ir sielos, bet šiandien vykt namo net gaila buvo, atrodo dar savaitę būtum ir nenusibostų.

O kodėl? O todėl, kad:

Baisiai faina chebra, baisiai faina festo stiliumi susitikt tiek seniai matytų ir susitikus ne tik pasilabint, bet ir laiko pakalbėt normaliai rast, nes niekas niekur neskuba, nes skubėt galima tik mėgstamos grupės paklausyt. Baisiai faina su kompanionais trintis ir džiaugtis bendravimu iki soties.

Man pačiai muzikine prasme aktualiausia ir įdomiausia Kablio scena, tai Manfredo ir Interiors pasirodymai tiesiog lediniai buvo. Draugas, niekad nešėlęs pagal elektroninę muziką taip dūko, kad net pavydu buvo, o paskui sakė „Manfredas taip grojo , kad net užsimaniau būt toks klubinės kultūros mėgėjas kaip tu“.

O kokie draugiški savanoriai ir organizatorių komandos nariai.
Nežinau, kaip jums pavyko, bet orą užpirkot tokį nuosaikų, kad jo gerumas net pranoko lūkesčius. Kai iš Vilniaus visi rašė, ar nepaskendom, mes sausučiai ant žolės sėdėjom.

O maisto skanumas. Aš tą maistą iš tų didelių keptuvių taip mėgstu, taip mėgstu, kad valgyt ėjau per dieną bent po du kartus, nes jau taip skanu, jau taip gardu.

Baisiai fainas Galvūzų protmūšis, net iš metalo šį tą atsakiau, o dar ir dovanų gavom. Baisiai smagus ir slemas, kurį laimėt turėjo Martynas, nes nužudykit Liną, saugokit Martyną (tik nepyk, Povilai).

O Anykščių gražumas… Myliu šitą miestą be galo visą gyvenimą, taip taip gražu žiūrėt, kad jam sekas ir tų vietų fainų randasi, ir tas miestas vis gražyn, ir tų žmonių jame netrūksta.

Ir geriausia – anei kūno, anei batų, anei sielos murzinumo nė krislo patirt neteko, nes viskas taip gerai, jau taip gerai suorganizuota, kad nėr net galimybių netaip pasijust. O vat jei norit gerai pasijust, tai važiuokit, chebra, į Velnio akmenį.

Važiuojant namo ir automobilyje visu garsu baubiant Atomic Kitten – Whole Again po viso to gerumo net palaiminga ašara tryško.

Įrašą pabaigsiu užduodama ir jį pati atsakydama vieną klausimą, kurį vis iškeldavo gerb. Viesulas.

– Tai mieli kolegos, kas yra geriau už blogą laiką?

GERAS LAIKAS.

P. S. Jei pas ką nors iš jūsų atsidūrė lentelė su užrašu „Mahila”, labai mielai ją perimčiau.

Palikite komentarą

Naminių gyvūnėlių kapinės Karoliniškėse

Tikiuosi, kad šiuo įrašu nieko neįžeisiu ir jis nebus suprastas neteisingai. Juo dalinuosi todėl, kad man pačiai tai vakar buvo didelį įspūdį palikęs atradimas.

Vakar eilinio vaikštinėjimo po Vilnių metu, grįždami iš Lazdynų į Žvėryną pakeliui prie televizijos bokšto aptikome nelegalias Naminių gyvūnėlių kapines.

Kaip suprantu, faktas apie jų egzistavimą visiems visuotinai žinomas ir gyvūnai, nors ir be savivaldybės leidimo, ten laidojami iki šiol. Internete radau informacijos, kad seniausias ten esantis antkapis pastatytas dar 1970 m.

Gyvūnų antkapiai papuošti spalvingomis gėlėmis, akmenukais, nemažai jų su nuotraukomis, kai kurie – netgi akmeniniai su iškaltais gyvūnų vardais ir net veidais. Kitų lankytojų nesutikom, bet ant vieno iš antkapių degė žvakė.

Apie naminių gyvūnėlių kapines yra tekę skaityti tik S. Kingo romane, o kad tokių būna iš tikro – nežinojau. Jausmas suvokus, kad kapeliai nusidriekę visai nemažame žemės plote, o ir šiaip visai to nesitikint atrasti tokį dalyką gana siurrealus.

O vat paskaičius užrašus ant antkapių pradedi timpčioti lūpa ir graudintis, supratęs, kiek daug jų šeimininkams reiškė šie juos palikę draugai.

Palikite komentarą