Pirmyn į turinį

Mėnuo: gegužės 2018

Sekmadienis Užupyje

Šiandien buvo nuostabi diena. Kokias tris valandas praleidę „Kablio“ brunche (kokia skani lazanija su burokėliais ir ožkos sūriu!) nutarėme, kad reikia pasivaikščioti. Prisiminiau, kad Užupyje yra labai gražios senos Bernardinų kapinės, tad patraukėm jų link. O kadangi nereikėjo niekur skubėti, plavinėjom po miestą tarsi jame anksčiau nebuvę ir atradinėjom nematytus vaizdus. Dalinuosi jais.

Bevaikštinėdami vis aikčiojom, koks gi gražus yra Vilnius ir kokia graži ši diena.

Keista vieta laikrodžiui.

Samara ant sienos prie „Kablio“.

Jaukus naudotų knygų knygynas „Keistoteka“.

Knygyno direktorius.

Kai atėjom į Bernardinų kapines, mus iš karto pasitiko šitas katinas, kuris nuo mūsų viso apsilankymo metu nesitraukė nė per žingsnį. Juokavom, kad gal čia užburtas nekaltas berniukas, paverstas katinu, kaip filme „Fokus Pokus“. Praminėm jį Maksu, kaip ir filme.

Na labai gražios kapinės.

Įdomu, kas čia per namukas ant šlaito.

Įdomu, ką reiškia ta kaukoalė.

Maksas vis dar čia.

Labai įdomus antkapis su šalmu ant jo.

Nežinojau, kad Vilniuje būna skalbyklų. Ką ten Vilniuje, Lietuvoje.

Faina iškaba.

18.500 žingsnių, noriu dar.

Palikite komentarą

Apie nenutylėjimus

Man dažnai sako, kad mėgstu išsišokti. Ne išvaizda, ne klyksmais perdėtai guvių kompanijų apsupty, o tuo, kaip kartais bendrauju su žmonėmis. Išsišokimu paprastai vadina mano tiems žmonėms užduodamus klausimus, išsakomą nuomonę, tiesmuką ir pernelyg neredaguotą.

Bet taip jau yra. Jei man kas įdomu, visada, na, beveik visada ir paklausiu apie tuos dalykus, kurie masina mano susidomėjimą. Kartais manoji intuicija tokia smarki, kad tiesiog negaliu nesužinot, ar ji nemeluoja. Jei kas gražu, kalbu apie tai su viltim, kad padrąsintas grožis gali skleistis ir nebepradingt.

Matot, kai klausimus adresuoji tiesiai tiems, kurie domina, nebereikia spėliot, kurt sąmokslo teorijų ar tikėt kitų sukurtomis jomis.

Tai, kad drįstu pradėti kalbą ar klausti apie visuotinai dažnai nutylimus reikalus, žmones stebina. Juk paprastai esam pratę nutylėt, pabūt santūriai, pasilaikyt sau. Juos tai ne tik stebina, bet ir glumina.

Gaunu bart iš santūresniųjų už tai, kaip gi aš drįstu, kaip taip galima. Garsiai ištart neliečiamus vardus, veiksmažodžius, daiktavardžius, būdvardžius ir kartais keiksmažodžius. Kalbint, regis, neprakalbinamus, girt tuos, kas nėra įpratę būti giriami, kviest nepakviestus, provokuot užsidengusius. Pasakyt, kad matau nerimą jų akyse, kad noriu žinoti, ar ir kaip galiu padėti, girt ne tik už vizualų akivaizdų grožį, bet ir gerą širdį, už protą, kartais už entuziazmą, už juoką, net pasirinkimus.

Kartais taip smarkiai susižaviu, kad mano pagyros net gali priversti jaustis nepatogiai. Ypač kokį nepalepintą lietuvį su savo šviesia, niekeno anksčiau neglostyta galva. Giriu garsiai, be sušvelninimų, be santūrumo, tiesiai beriu į akis. Kartais nesupranta.

O jei kas žeidžia ir gelia, prabilt apie tai ne ką mažiau svarbu. Galima klaust, kai neaišku, kai nežinai, bet nori žinot, nepažįsti, bet trokšti pažint.

Dar man sako, kad, šviežiai iškritę mano netikėti klausimai kartais užkabina jautrias vietas. Apsilanko ten, kur dar niekam nebuvo leista užsukti, priverčia jaustis nepatogiai ir mąstyti bent keletu žingsnių toliau negu planuota. Ir kartais tie klausimai išjudina tai, kas seniai buvo apleista ir palikta merdėti.

Būna, taip smarkiai pašokdina, kad ir kelias dienas ar savaites trukęs irzulys vėliau išsiverčia į tikrus planus ir sprendimus veikti. Ir nebūtinai visada tai aiškiai suvokiant.

Man dažnai atrodo, kad žmonės manęs nemėgsta. Kad su savo esybe iškrentu iš konteksto ir drumsčiu jų stingdančią ramumą. Ieškau erdvės mest iššūkiams, kur jų nieks nesitikėjo. Gal ir klystu. O gal ir ne. Laikui bėgant vis dažniau pavyksta prisiminti, kad tiesa yra tik tai, kuo mes tikim. Ar pasirenkam tikėt.

Ne viskas viskas sukasi apie kiekvieno mūsų atskirą visatą, kurioje mes patys atrodom sau tokie reikšmingi. Kitų visatose tos vietos ir reikšmės dažniausiai visgi turim mažiau negu norim ar kaip tik bijom. Visi ir kiekvienas vis į save, apie save. Tik savos paprastai svarbios kliūtys, nuo savų pagirių skauda savą galvą ir nerimai kankina tik savi. Ir šiame tekste daugiau nei dešimt sykių paminėta “aš”, “mano”, “man” ir “savo”. Kol aš kalbu apie save, tau skauda savo.

Ir viskas tiktai mūsų galvose ir tik dar truputį išorėje. Kaskart kai tau baisu dėl triukšmo, kuris kils pajudinus apleistus ir ilgai neliestus vidaus sąstatus, prisimink, kad kaip greit tas triukšmas suskambės, taip greit išsisklaidys, užsimirš, išeis iš mados greičiau nei spėsi sužiūrėt. Tik meilė liks.

Galvok apie meilę, kai jos nebelieka,
naktim ir dienom apie meilę galvok –

Kai eina mirtis, kaip katė abejinga,
ir plyšta palaikė skarelė vilties,
galvok apie meilę. Kai viskas nusninga,
išbyra, supūva – ji lieka vis tiek.

Palikite komentarą