Pirmyn į turinį

Mėnuo: sausio 2018

Gražiausi lietuviški žodžiai

Be keistų jausmų, apie kuriuos rašiau anksčiau, dar kolekcionuoju ir man gražiausiai skambančius lietuviškus žodžius. Suprantu, kad kai kurie – ne visai vartotini ir gal ne visai pagal kilmę lietuviški, tačiau turiu omenyje tuos žodžius, kuriuos vartojam šnekamojoje kalboje. Beje, kiek googlinau, žmonės gražiausiųjų titulą priskiria tokiems žodžiams kaip meilė, draugystė, šeima ir pan., kurie daugiausia paremti emociniu ryšiu, o aš savo sąrašą susirinkau remdamasi smagiu skambesiu ir originalumu.

Štai jie:

Musiau ir musėt (tikriausiai)

Manding (man atrodo)

Idant (tam kad)

Daboti (saugoti, prižiūrėti)

Mandras (arogantiškas, neįprastas)

Mandravoti (elgtis pasipūtėliškai, neįprastai)

Navarotas (įmantrybė)

Vadinti (kviesti)

Žulikas (banditas, niekadėjas)

Katras (kuris iš kelių galimų pasirinkimų)

Eilutė (apranga nuo galvos iki kojų)

Ciokint (slapčiomis stebėti)

Kiba (negi)

Guzikai (sagos)

Nedelsiant (greičiau)

Liaukis (baik)

Uliavot (šėlti)

Pakavoti (paslėpti arba palaidoti)

Knaipė (bariukas, taip, žinau, kad svetimybė)

Unaravas (pasipūtęs, arogantiškas)

Onaras (garbė)

Kavinė (šiais laikais labai retai kuri vieta bevadinama kavine. Restoranu, baru, coffee shop‘u – taip, o kavine – jau nelabai)

Veikiausiai (tikriausiai)

Macnus (stipraus, ašraus skonio)

Cekavas (smalsus)

Čečkavot (smulkiai pjaustyt)

Kaštavot (ragaut)

Dovanot (atleisti)

Sarmata (gėda)

Vargu/vargu bau (tikriausiai ne)

Keletą savaičių rinkau juos ir kol kas prisiminiau tiek, bet esu tikra, kad sąrašas dar gali būti pildomas. O kokie lietuviški ar lietuvių šnekamojoje kalboje vartojami žodžiai gražiausi jums?

11 Komentarai

Sudie, mano mielas drauge

Su Emrah susipažinau kiek keistomis aplinkybėmis. Kai 2010-aisiais ieškojau kur apsistoti Berlyne, kur ketinau vykti mokytis pagal Erasmus programą, nė nenumaniau, nuo ko pradėti. Atsidariusi Couchsurfing puslapį aptikau vieną vyruką, Florianą, kuris skelbėsi ieškąs kambarioko. Jam parašius paaiškėjo, kad saviškį jis jau rado, bet nuomininko ieško jo draugas Emrah. Sakė: „Tiesiog parašyk jam email“. Užmetusi akį į jo nuotrauką truputį bijojau – tamsut tamsutėlis turkas su didžiuliais juodais antakiais (vėliau Emrah juokaudavo, kad dėl jų galėtų vaidinti kregždutę), auskarais ir žiedais (tada dar buvau baisiai mažai pasaulio mačiusi ir stereotipų prikimšta galva). Ir visgi parašiau, paklausiau, ar dar ieško žmogaus. Jis atsakė „Taip, gali kraustytis. Kiek gali mokėti?“ Pasakiau savo sumos lubas ir viskas jam tiko.

Spalį atvykau į Berlyną. Emrah parašė: „Aš Turkijoje, bet tave į butą apžiūrėti įleis mano mergina Sophie.“ Susitikau su ja, apsidairiau, man viskas puikiai tiko. Sophie man davė raktus ir pasakė, kad sumokėsiu, kai Emrah grįš iš savo kelionių. Taigi, man 21-eri, aš viena Berlyne, turiu raktus nuo buto, už kurį nuomos dar nesusimokėjau, o būsimo kambarioko dar nesutikau. Emrah grįžo tik po dviejų savaičių, o aš visą tą laiką šiek tiek nuogąstavau, kad susipažinę visai nesutarsim.

O sutarėm puikiai. Jis buvo be galo pozityvus, draugiškas, nuoširdus ir šiltas žmogus. Rūpinosi, kad savo kambaryje jaukiai įsikurčiau, nepyko, kad pas mane per tą pusmetį vienas po kito vis keliavo ir trumpam apsistodavo draugai (tada Ryanair buvo paleidę bilietus į Berlyną tokiomis neįtikėtinomis kainomis kaip po 7lt), padėjo susipažinti su Berlyno socialiniu gyvenimu ir Coushsurfing bendruomene. Kai pas mane viešėjo mama, buvo jos gimtadienis, tai jis grįžo su gėlių puokšte jai. Labai, labai daug dirbo (hardware inžinieriumi, nežinau, kaip tiksliai tai vadinasi lietuviškai), tris savaites gyveno Berlyne, tris – Turkijoje, tad dažnai namie šeimininkaudavau viena, nepaprastai skaniai gamindavo. Mane vis stebino jo gebėjimas bendrauti ir begalinis pasitikėjimas žmonėmis. Mano visi kadais turėsi narrow-minded nuogąstavimai gyvenant turkų kvartale su turku kambarioku išsisklaidė visiems laikams.

Vėliau, jau išsikrausčiusi iš Berlyno, ne kartą ten grįžusi pas jį apsistojau. O ir jis pats buvo atvykęs kartą į „Sūpynes“, kartą į „Tundrą“. Abu kartus per pusdienį spėjo susibičiuliauti su mano draugų kompanija. O ir tas būrys draugų, kurie mane lankė Berlyne, turėtų jį prisiminti. Kokį kartą per pusmetį susirašydavom, pasidalindavom, kaip kam sekasi. Vis užsimindavo, kad reikalai ne visada klojasi taip, kaip norėtų, bet viskas bus gerai. Sakė, kad kol kas negali planuotis kelionės į Lietuvą, nes vis dar labai daug dirba, buvo nesklandumų dėl leidimo nuolat gyventi Vokietijoje, bet viskas bus gerai.

Ir štai paskutiniuosius pusantrų metų man vis nepavykdavo su juo susisiekti. Prieš kokius pusantrų metų sapnavau baisų sapną, kad Emrah nutiko kažkas labai blogo. Vėl rašiau jam. Nei skype, ne Facebook man jo siųstos žinutės nesulaukė atsako ir mačiau, kad jos neperskaitytos. Pradėjau nujausti, kad nutiko kažkas negero. Gal susirgo? Gal kokiomis nors aplinkybėmis pateko į kalėjimą? Gal kas dar baisesnio? O gal dėl ko nors ant manęs pyksta. O gal tik išsigalvoju ir jis tiesiog nusprendė atsiriboti nuo socialinių tinklų ir jais su niekuo nebebendrauja?

Nujausdama, kad atsakymas manęs nepradžiugins, vis atidėliojau parašyti Florianui ir paklausti, kur dingo Emrah. Šiandien, Floh pakomentavus po mūsų sena nuotrauka, pagaliau pasiryžau. Matydama, kad jis man rašo atsakymą jaučiau, kaip širdis krenta į kulnus ir kažkoks keistas jausmas veria kūną. Taigi, nusižudė. Prieš pusantrų metų. Kodėl? Depresija, problemos su darbu, nenusisekę santykiai. Niekas nežino. Jam buvo 34-eri.

Labai, be galo be krašto skaudu atsisveikinti su žmonėmis, kurie, nors ir gyvendami toli, visiems laikams liko tau artimi ir kuriuos tikėjaisi dar ne kartą pamatyti. Mano atmintyje Emrah visada liks tas besišypsantis, linksmas vyrukas, mane, pasaulio dar visai nepažinusią kaip šeimos narę priėmęs Berlyne, turbūt geriausias mano turėtas kambariokas.

Labai saugokit ir puoselėkit tuos ryšius, kuriuos esate užmezgę su jums brangiais žmonėmis. Kad ir kaip arti ar toli jie nuo jūsų bebūtų. Nepamirškit karts nuo karto jų pakalbinti ir svarbiausia, ne tada, kai iškyla koks nors reikalas, o tiesiog. Ir ne rytoj, o dabar.

Sudie, mano mielas drauge ir ačiū tau už tai, kaip smarkiai, matyt to ir nežinodamas, kažkada prisidėjai prie to, kad, jau palikusi Berlyną, į pasaulį žiūriu plačiau atmerktomis akimis. Niekada tavęs nepamiršiu.

Palikite komentarą

Serialas Dark: pavydžiu tiems, kurie dar nematė

Žinot tą jausmą, kai filmas toks įdomus, jog įsitempęs sėdi ir žiūri į ekraną liūdėdamas, kad jis greitai baigsis? Stabdai, tikrini, kiek dar liko, arba, jei žiūri kino teatre, vis žvilgčioji į laikrodį. Atrodo, norisi taupyti kiekvieną minutę, žiūrėti lėčiau, kad galėtum įsigilinti į mažiausias smulkmenas, nes nu taaaaip įdomu, nu taip nesveikai įdomu. Man kažkada taip buvo bežiūrint „Matrix“, „Gone Girl“, „Prisoners“, „Nocturnal Animals“.

Ir štai dabar mane vėl aplankė tas fantastiškas mėgavimosi jausmas, tik šįkart – žiūrint ne filmą, o serialą. Jau po trijų serijų norėjau garsiai rėkt, klykt, rašyt: „ODIEVE, koks geras yra serialas Dark. Bėkit žiūrėti kuo greičiau“. Bet laikiau save. Sakiau sau: „Ramiai, negirk dienos be vakaro, pažiūrėjusi visą sezoną gali nusivilt, kaip tai dažnai nutinka.“

Ir štai, pažiūrėjau visą sezoną. Ir sakau:

ODIEVE, koks gerasyra  serialas Dark. Bėkit žiūrėti kuo greičiau. KUO GREIČIAU.

Gerai, o dabar nespoilindama pabandysiu papasakoti, kas tai per serialas ir kodėl taip žiauriai jį rekomenduoju.

Serialas Dark – tai mokslinės fantastikos trileris, pirmasis vokiškas serialas Netflixe. Tai – istorija apie mažą Vokietijos miestelį Winden, kur, neaiškiomis aplinkybėms pradingus dviems berniukams, prasideda ypatinga keturių, viena su kita susijusių, šeimų drama.

Šiek tiek laužiausi prieš pradėdama žiūrėti, nes žinojau, kad teks skaityti titrus, o tai kartais erzina. Tai va, jeigu ką, neerzino nė kiek. Labai geras vertimas į anglų kalbą, o man, vokiečių kalbos ir šiaip Vokietijos mylėtojai (kas dėl kalbos, tai žinau, kad daug kam sunkiai suvokiama, bet visi mes turim savų iškrypimų) tai tapo proga prisiminti primirštus kadais išmoktus žodžius. Šiuo atveju kalbą vertinčiau kaip privalumą, nes titrų skaitymas padeda į serialą sutelkti visą dėmesį. O to prireiks, nes kūrėjai kiekvieną sceną išdirbę taip, kad supranti, jog reikėtų žiūrėti kelissyk, jei norėtum viską viską pastebėti.

Dar mane stabdė ir tai, kad nemėgstu fantastikos. Tačiau tie nerealumo elementai, kurie buvo čia rodomi, man labai patiko. Tad, jei nurašot šį serialą dėl tų pačių priežasčių, siūlau neskubėti.

Daug kas jį lygina su amerikiečių „Stranger Things“. Ir išties, po poros pirmųjų serijų jau maniau, kad viskas bus labai panašu, tik vokiškoji jo interpretacija. Laimė, labai klydau. Palyginus su Dark, „Stranger Things“ yra mizeris, pasivaikščiojimas ant pievelės ir vaikų pasakėlės prieš miegą. Vokiečių serialo siužetas vėliau vystosi visai į amerikiečių serialą nepanašiai. „Stranger Things“ mane užkniso jau kokioje penktoje serijoje, o po Dark aštuntosios susiėmusi už galvos laksčiau po kambarį rėkdama „Odieve, kaip įdomu“.

Serialas Dark yra geras dėl daugybės dalykų.

Vaizdai

Viskas nufilmuota taip gražiai, kad, net ir žinodamas, kad negeri ten dalykai daros, pats užsimanai atsidurti tame miestelyje ir pasivaikščiot po tuos miškus.

Personažai

Jų čia žiauriai daug, tačiau kiekvienas yra savaip svarbus pagrindinei siužeto linijai. Viskas taip sudėtinga (bet neužknisančiai), kad ne kartą, ypač pirmosiose serijose, teko stabdyti serialą ir susichekinti jau žinomus faktus ir prisiminti, kas yra kas ir kaip. Žaviuosi tokiu kūrėjų dėmesingumu smulkmenoms, kaip kad vieno iš herojų vos pastebimas tikas mirksint akimis, atskleidžiantis ne pačią geriausią jo psichologinę būseną. Dauguma aktorių parinkti ypač gerai, todėl istorija atrodo labai įtikinančiai.

Siužetas

Jis tikrai painus, bet ir tikrai įveikiamas. Po ne vienos serijos šūkavau tą savo „Odieve, kaip įdomu.“ Nes iš tikro, viskas susukta taip, kad sėdėtum liežuvį patiesęs ir lauktum, kas bus toliau.

Muzika

Prie serialo rankas prikišo ir pats Apparat‘as, kartu su Soap&Skin sukūręs intro muziką. Ne tik ji, bet ir kaleidoskopiškas vizualas tokio gražumo, kad nė karto nekilo ranka prasukti. Man taip pat labai patiko tai, kad scenose nuotaikai sukurti taip pat meistriškai naudojama elektroninė muzika. Be to, seriale skamba Tears for Fears, Fever Ray ir dar daug visokio ausis glostančio gėrio.

Labiausiai mane sužavėjo tai, kaip išmoningai viskas išdirbta iki kiekvienos smulkmenos, kaip viskas nuoseklu ir išsamu, bet tuo pačiu lieka  vietos neatsakytiems klausimams, į kuriuos, tikiuosi, atsakymus sužinosim antrame sezone. Ir taip, kaip smarkiai serialas privertė daug visko apgalvoti.

O tiems, kurie jau matėt, rekomenduoju porą įdomių straipsnių.

http://www.thisisinsider.com/dark-unanswered-questions-netflix-2017-12

http://www.thisisinsider.com/dark-season-finale-analysis-2017-12

9 Komentarai