Pirmyn į turinį

Metai: 2018

Velnio akmuo 2018

Ką tik pravėriau namų duris ir dar neišsikrovusi daiktų sėduosi prie kompiuterio surašyt įspūdžių iš Velnio akmens, kol anieji vis dar karšti ir emocijos vis dar per kraštus liejas.

(Perspėju, šiame tekste septynis kartus bus paminėtas žodis „faina“, jei esat surūgėliai, jus tai gali piktinti).

Nu koks fainas festivalis, koks fainas festivalis. Prieš važiuodama bijojau tų trijų naktų palapinėj, lietaus bijojau ir murzinumo kūno, batų ir sielos, bet šiandien vykt namo net gaila buvo, atrodo dar savaitę būtum ir nenusibostų.

O kodėl? O todėl, kad:

Baisiai faina chebra, baisiai faina festo stiliumi susitikt tiek seniai matytų ir susitikus ne tik pasilabint, bet ir laiko pakalbėt normaliai rast, nes niekas niekur neskuba, nes skubėt galima tik mėgstamos grupės paklausyt. Baisiai faina su kompanionais trintis ir džiaugtis bendravimu iki soties.

Man pačiai muzikine prasme aktualiausia ir įdomiausia Kablio scena, tai Manfredo ir Interiors pasirodymai tiesiog lediniai buvo. Draugas, niekad nešėlęs pagal elektroninę muziką taip dūko, kad net pavydu buvo, o paskui sakė „Manfredas taip grojo , kad net užsimaniau būt toks klubinės kultūros mėgėjas kaip tu“.

O kokie draugiški savanoriai ir organizatorių komandos nariai.
Nežinau, kaip jums pavyko, bet orą užpirkot tokį nuosaikų, kad jo gerumas net pranoko lūkesčius. Kai iš Vilniaus visi rašė, ar nepaskendom, mes sausučiai ant žolės sėdėjom.

O maisto skanumas. Aš tą maistą iš tų didelių keptuvių taip mėgstu, taip mėgstu, kad valgyt ėjau per dieną bent po du kartus, nes jau taip skanu, jau taip gardu.

Baisiai fainas Galvūzų protmūšis, net iš metalo šį tą atsakiau, o dar ir dovanų gavom. Baisiai smagus ir slemas, kurį laimėt turėjo Martynas, nes nužudykit Liną, saugokit Martyną (tik nepyk, Povilai).

O Anykščių gražumas… Myliu šitą miestą be galo visą gyvenimą, taip taip gražu žiūrėt, kad jam sekas ir tų vietų fainų randasi, ir tas miestas vis gražyn, ir tų žmonių jame netrūksta.

Ir geriausia – anei kūno, anei batų, anei sielos murzinumo nė krislo patirt neteko, nes viskas taip gerai, jau taip gerai suorganizuota, kad nėr net galimybių netaip pasijust. O vat jei norit gerai pasijust, tai važiuokit, chebra, į Velnio akmenį.

Važiuojant namo ir automobilyje visu garsu baubiant Atomic Kitten – Whole Again po viso to gerumo net palaiminga ašara tryško.

Įrašą pabaigsiu užduodama ir jį pati atsakydama vieną klausimą, kurį vis iškeldavo gerb. Viesulas.

– Tai mieli kolegos, kas yra geriau už blogą laiką?

GERAS LAIKAS.

P. S. Jei pas ką nors iš jūsų atsidūrė lentelė su užrašu „Mahila“, labai mielai ją perimčiau.

Palikite komentarą

Naminių gyvūnėlių kapinės Karoliniškėse

Tikiuosi, kad šiuo įrašu nieko neįžeisiu ir jis nebus suprastas neteisingai. Juo dalinuosi todėl, kad man pačiai tai vakar buvo didelį įspūdį palikęs atradimas.

Vakar eilinio vaikštinėjimo po Vilnių metu, grįždami iš Lazdynų į Žvėryną pakeliui prie televizijos bokšto aptikome nelegalias Naminių gyvūnėlių kapines.

Kaip suprantu, faktas apie jų egzistavimą visiems visuotinai žinomas ir gyvūnai, nors ir be savivaldybės leidimo, ten laidojami iki šiol. Internete radau informacijos, kad seniausias ten esantis antkapis pastatytas dar 1970 m.

Gyvūnų antkapiai papuošti spalvingomis gėlėmis, akmenukais, nemažai jų su nuotraukomis, kai kurie – netgi akmeniniai su iškaltais gyvūnų vardais ir net veidais. Kitų lankytojų nesutikom, bet ant vieno iš antkapių degė žvakė.

Apie naminių gyvūnėlių kapines yra tekę skaityti tik S. Kingo romane, o kad tokių būna iš tikro – nežinojau. Jausmas suvokus, kad kapeliai nusidriekę visai nemažame žemės plote, o ir šiaip visai to nesitikint atrasti tokį dalyką gana siurrealus.

O vat paskaičius užrašus ant antkapių pradedi timpčioti lūpa ir graudintis, supratęs, kiek daug jų šeimininkams reiškė šie juos palikę draugai.

Palikite komentarą

7 rekomendacijos vasarai

Šiandien supratau, kad, regis, vos tik prasidėjusi vasara jau nusinešė visas dvidešimt šešias dienas. Nu ir tempas. O aš, kaip visada, daug visko veikiu, skaitau, žiūriu ir domiuos, tad nutariau pasidalinti septyniais dalykais, kurie yra verti to pasidalinimo ir jūsų dėmesio.

  1. Serialas Babylon Berlin.

Šitą serialą pradėjau žiūrėti dėl kelių priežasčių:

-Mano amžinosios meilės Berlynui ir vokiečių kalbai, kurios vis dar nemoku, bet kas kart girdėdama apsiseilėju. (Jau rašiau apie

-Fakto, kad visas serialas iš viso turi jau išleistus 2 sezonus ir 16 serijų (reiškia, nenusitęs į dvylika sezonų ir nereiks rymot laukiant tęsinio)

Super aistringo Babylon Berlin aprašymo, kuriuo prieš pat naujuosius pasidalino Laura Kurlinskaitė (Pripažinkit, tokį perskaitę ir jūs ilgai nebedvejotumėt)

Siužetas: 30s Berlynas, komisaras Gereon Rath persikelia iš Kiolno į Berlyną ir kaip mat įsisuka į sostinės kriminalinį, politinį ir socialinį gyvenimą, katras ten tiesiog kunkuliuoja.

Nei laikmetis, nei santrauka pernelyg neintriguoja, tad tiesiog pateiksiu keletą faktų.

-Brangiausias visų laikų serialas, sukurtas NE anglų kalba. Biudžetas – 40.000.000 eurų.

-Vokiška kokybė: muzika, (beveik visada) neholivudiškas siužeto dėstymas, realistiškai atvaizduotas brutalus tų laikų varguomenės skurdas, taip pat brutaliai grubus seksas ir smurtas, dėmesys detalėms ir personažo vystymas.

-Vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Severija Janušauskaitė – nepaprastai talentinga ir graži (o dieve, kokia ji man graži) lietuvių aktorė, apie kurią, tikiu, gal ir nesat girdėję. Išgirskit.

-Jei patiko Boardwalk Empire (kurio haipint nenustoju iki šiol), panašaus vaibo čia netrūksta.

Minusai: buvo vietų, kur istorija patikėti pasidarydavo sunku. Na, bet juk čia kinas – ne gyvenimas, ane?

  1. B. Gylio knyga Bitonomija.

Prisipažinsiu, šitos knygos skaityt ar, juo labiau, apie ją vėliau rašyt tikrai neketinau. (Sutikit, šūkis „Įvadas į pirmąjį milijoną internetu“ skamba ypač įtartinai). Atsirado namuose pati ir vieną dieną visgi neatsispyriau rūžavo viršelio vilionėms – atsiverčiau.

Išankstinis nusistatymas greit dingo, nes supratau, kad knyga yra gera. Iš pradžių maniau, kad autorius bus dar vienas verslo nuo nulio pardavinėtojas ir kaučeris-motyvatorius, kuris valandų valandas pilsto iš tuščio į kiaurą ir kartoja „Follow your dreams“. O taip tikrai nėra.

B. Gylys informaciją apie tai, kaip dalykai vyksta internetiniame versle pateikia nuosekliai ir aiškiai, o svarbiausia, su krūva praktinių pavyzdžių. Kadangi tai yra tik įvadas į šią sritį, knygoje aptariama daugybė skirtingų internetinio verslo aspektų, nesikoncentruojama į siaurą sritį. Užtat pateikiamas ilgas nuorodų, kurias galima nagrinėti toliau, sąrašas.

Apibendrinant – puiki santrauka tiems, kurie nori suprasti, kas tas internetas už primityviųjų socialinių medijų ar naujienų portalų ribų.

Skaitosi ir lengvai, ir sunkiai. Lengvai – nes pasakojama tikrai visiems įkandama forma, o sunkumas tai jau asmeninis dalykas – man sunku užsikabinti ant ne grožinės literatūros. Na, bet vadovėlis ne tam ir skirtas. Tiems, kurie sukasi IT pasaulyje, rekomenduočiau parodyti draugams ir giminaičiams, kurie nuolat klausinėja „tai ką tu dirbi“, o aiškint nebeturit jėgų, nes vis tiek nesupranta.

Ai, nu ir labai fainas dizainas.

Minusai: nežinau, ar pats autorius, ar redaktorius truputį nusaldino kalbą, todėl kartais pateikiami palyginimai nuskamba kaip bereikalinga beletristika.

  1. Ekskursija (Ne)pamirštos Vilniaus moterys, kurią rengia „Idėjų karalystė„.

Kiekvieną ketvirtadienį 18:30 prie prezidentūros susirenka žmonės, kurie nori šį tą sužinoti apie mūsų istorijoje taip dažnai primirštamas moteris – Sofiją, Feliciją, Juliją, Marianą, Oną, Elžbietą, Mariją, Boną, Fanią, Clarą ir kitas, tą istoriją kūrusias kartu su vyrais.

O dabar – kodėl man patiko ir kodėl rekomenduoju jums.

Savaitę prieš tai teko dalyvauti ekskursijoje apie Kauno modernizmą. Ji buvo tokia neįdomi ir žudanti (ir apie ją rašyti nėra ką), kad į šią ėjau turėdama minimalius lūkesčius (kad būtų bent truputį geriau). O buvo žiauriai gerai.

-Labai faina gidė Elena Gasiulytė, kuri sugeba istorijas pasakoti įtraukiančiai ir šmaikščiai. Geras gidas ne tas, kuris daug žino. Geras gidas yra tas, kuris daug žino ir moka tas žinias auditorijai pateikti taip, kad jie norėtų dar ir dar. Būtent tokia Elena ir yra.

-Puikus akcentas – ekskursijos interaktyvumas. Daiktinės nuorodos, spėliojimo žaidimai ir kiti prieskoniai, kurie padeda garsinę informaciją sieti su vaizdais.

-Optimali ekskursijos trukmė ir maršrutas – apie 2,5km per apie 2h.

Nueikit, tikrai nepasigailėsit.

  1. P. Gritėno laida Apie ką negalima kalbėti.

Kuisdamasi namie, dažnai mėgstu pasiklausyti visokių įdomių dalykų. Kažkada atradau Pauliaus Gritėno laidų ciklą „Apie ką negalima kalbėti“ ir vis, kai išpuola proga, pasileidžiu ją fone.

-Įvairūs ir ką papasakoti turintys pašnekovai – R. Miliūtė, A. Kaziliūnaitė, D. Puslys, R. Šapauskas, V. Landsbergis ir kiti.

-Labai patinka pasirinktų temų jų vystymo stilius – pokalbis plėtojamas ramiai, neskubinant, išklausant kalbinamus žmones ir, matyti, kad nesiekiama įtikti plačiajai auditorijai.

-Medijose daug dalykų, kurie kartais priverčia manyti, jog jau viską supranti ir baisiai gudrus esi, tačiau klausydamasis, kaip kalba kur kas platesnį išsilavinimą ir supratimą tam tikrose srityse turintys žmonės, truputį nusileidi ant žemės ir tada jau klausaisi labai įdėmiai.

Jauti, kad tikrai dar yra ko pasimokyti ir meti sau iššūkį toliau be paliovos plėsti akiratį.

Paskutinė laida, kurią išklausiau pastačiusi ausis buvo pokalbis su kalbotyrininke Loreta Vaicekauskiene. Apie kalbą, iš kur ji atėjo, kur ji suka ir kaip nebaisu yra joje nuolat vykstantys pokyčiai. Vertinga ieškant argumentų diskusijose su tais, kurie yra įsibaiminę, kad visi mes tuoj tapsim beraščiais.

Labai patiko L. Vacekauskienės mintys apie sudėtingą akademinę kalbą. Tą, su kuria kaskart susidūrus noris užverst akis į dangų ir giliai atsidust. Anot mokslininkės – kuo labiau patyręs yra specialistas, tuo paprasčiau jis kalba, o vat štai didelių akademinių ambicijų kamuojami magistrantai ir doktorantai rašo painiai ir sudėtingai.

  1. Velnio akmuo/Devil Stone.

Apie parą šitame festivalyje pernai vienu įkvėpimu sugebėjau pripilt visą puslapį ir būčiau varius toliau, bet gi yra ribos. Šiemet taip jau išeina, kad Devil Stone tampa pagrindiniu ir vieninteliu mano vasaros festivaliu. Po pernykščio maratono kažkaip nebesinori visur šitiek lakstyt, tad atsirinkau tą, kuriame muzika, siūlomos veiklos ir mano chebra, kuri varo, sukuria geriausią variantą.

-Anykščiai. Paauglystėj, kai šitas miestelis dar nebuvo įžengęs į savo ne taip jau ir seniai prasidėjusią Renesanso fazę, vis sakydavau „noriu vieną dieną čia gyvent“. Nežinau kas, bet yra kažkas man su tuo miestu, todėl ir festivalis šiame jame pernai suskambėjo teisingai.

-Joan Cornellà paroda. Viskas kaip ir aišku.

-Gintarinių akinių + Liverpool Music Quiz kolaboracija. Abu šitie protmūšiai yra puikūs, o kartu turėtų būt išvis jėga. Na ir milijonas visų kitų veiklų.

Kablio scena. Taip, originaliai Devil Stone – sunkiosios muzikos festivalis ir elektroninė alternatyva senbuviams čia atrodo keistai. Senieji festivalio fanai keikia pokyčius ir ilgisi tamsesnių ir sunkesnių muzikinių laikų, bet man, jų nepatyrusiai, viskas ten atrodo kaip tik.

Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad Devil Stone šiemet jau tikrai yra The Festivalis. Ai, o plakatas tai fantastiškas.

  1. Podcastas Pralaužk vieną šaltą.

Prisipažinsiu, apie jį girdėt gal dar ir nebūtų tekę, jei jo kūrėjai Airidas ir Mantas į antrąją laidą nebūtų pasikvietę manęs pačios.

Nuo tada vis paklausau pokalbių ir su kitais pašnekovais. Labiausiai juokiausi per pokalbius su mano rašytinio žodžio crushu Luku Ramonu (no homo) bei Mantu Bartuševičium.

O kitas pokalbis bus su Faksimilio Reklamos Firmos kolektyvu. Lūkesčiai aukšti.

Minusai: Nu čia labiau ne minusas, o niuansas. Vis zyziu, kad kur daugiau moterų, nes vien vyrai ir vyrai, bet vis dar esu ta vienintelė iš dešimties. Tai jei norit, kad kurią nors pakalbintų, pasiūlykit gal jiems ar kažkaip.

  1. Young Fathers.

Na o pabaigai reikia muzikos. Tai mano šviežiausias muzikinis kliopas yra grupė „Young Fathers iš Edinburgo. Čia jų KEXP pasirodymas, čia dar vienas, o čia daina, nuo kurios dažnai pradedu savo dieną, kad gyvent būtų geriau.

Norėčiau į jų live, tai 8 Days a Week, pretty please.

3 Komentarai