Pirmyn į turinį

Metai: 2018

Apie vieną įspūdingiausių skaitytų knygų: Please Kill Me: The Uncensored History of Punk

Po to, kai perskaičiau Marinos Abramović „Walk Through Walls“, buvo toks sudėtingas laikas – ta knyga buvo tokia puiki ir taip pritrenkė, kad visos vėliau į rankas paimtos nė pro kur jai neprilygo.

Rugsėjį, kai išeidinėjau iš seno darbo, manęs paklausė, kokios knygos norėčiau dovanų atsisveikinimo proga. Kadangi esu davusi sau pažadą kuo daugiau skaityti angliškai, atsidariau „eureka!“ knygyno puslapį ir tiesiog ėjau per jų turimus variantus. Galvojau, išsirinksiu kažką, ko pati niekad nesugalvočiau nusipirkti. Taip mano rankose atsidūrė „Please Kill Me: The Uncensored History of Punk“.

Šiandien rašau apie šitą knygą todėl, kad ji buvo tokia puiki ir galinga, jog kartais norėdavosi skaitant trumpam padėti ją į šalį, kad galėtum atsikvėpti nuo įspūdžio.

Originaliai išleista 1996-aisiais (skaičiau papildytą 2016 m. leidimą), knyga suskirstyta etapais nuo 1967-ųjų iki 1992-ųjų. Šimtai interviu, kuriuos ėmė jos sudarytojai Legs McNeil ir Gillian McCain, bei ištraukos iš žurnalų bei antologijų publikacijų sudėlioti į rišlų pasakojimą apie punk istoriją.

The Velvet Underground su Nico, MC5, The Doors, Stooges su Iggy Pop‘u priešaky, David Bowie, Sex Pistols, The Ramones, Patti Smith, Television, The New York Dolls – iš aprašytų grupių ir atlikėjų tebuvau susipažinusi su puse jų, ir tai – tik su muzika. Kažkur kažkada buvau girdėjusi apie Nancy Spungen ir Sido Viscious tragiškai pasibaigusią meilės istoriją, bet irgi tik tiek.

Trumpai apibendrinant – einasau, kokie nurauti ir chaotiški tai buvo laikai. Koncertai, kurių metu Iggy Popas apsivaręs nuolat krisdavo nuo scenos, publika apspjaudydavo grupės narius (o tie ją – atgal) ir apmėtydavo juos buteliais, pinigų prasimanymas parsidavinėjant, dėl žvaigždukų pamišusios groupies, kurios turėdavo sąrašą atlikėjų, su kuriais norėjo permiegoti ir tame sąrašė dėjosi pliusiukus, amfetaminas, heroinas, kokainas į veną, quaaludes ir Tuinails (net nežinau kaip lietuviškai), rūgštis ir dar kas tik nori pietums, pusryčiams ir vakarienei – menas reikalauja aukų. Knygos pabaigoje pateiktas aprašytų kalbintųjų sąrašas bei surašytos anapilin iškeliavusiųjų mirties priežastys – grubiai paėmus, pusė mirė perdozavę, kita pusė – nuo širdies ligų. Visa tai perskaičius niekaip nesuprantu, kaip Iggy Popas vis dar gyvas ir ar jis iš viso yra žmogus.

Dalinuosi viena įdomesnių knygoje aprašytų scenų.

Dvidešimtmetė Nancy Spungen buvo rasta negyva po vieno vakarėlio jos ir Sido namuose 1978-ųjų spalį. Jos nužudymu įtariamas buvo pats Sidas, netrukus suimtas ir 1979-ųjų vasarį paleistas už užstatą. Pačią pirmą dieną išėjęs į laisvę dvidešimt vienerių Sidas išsizyzė iš motinos Ann $100 kokainui (nes „jautėsi prastai“), už juos nusipirko 99% grynumo heroino ir perdozavo. Po jo mirties Nancy Spungen žmogžudystės byla nebebuvo tiriama, tačiau įvairūs šaltiniai tvirtino, kad ją nužudyti visgi galėjo vakarėlio metu pas juos trynęsis narkotikų prekeivis, o ne Sidas, kuris negyvos merginos kūną rado tik atsipaipaliojęs po baliaus.

Kai Sidas dar buvo gyvas, jis nuolat sakydavo „Kai numirsiu, palaidokite mane šalia Nancy“. Tačiau Nancy tėvai net girdėti apie tai nenorėjo. Taigi, jų draugė Eileen Polk drauge su Sido mama Ann ir dar pora žmonių nuvyko į kapines, kur buvo palaidota Nancy. Kadangi kapinėse kompaniją nuolat lydėjo pora jų darbuotojų, plano iškart įvykdyti nepavyko – pasimeldę ir paverkę lankytojai neva išvažiavo. Apvažiavę kapines iš kitos pusės, iš mašinos jie paleido Sido mamą. Toji perlipo per tvorą ir išbarstė Sido pelenus ant Nancy kapo:

„Then she came back and got in the car and said, „Well, they‘re finally together.“

Ir čia tik vienas iš draugybės pritrenkiančių knygoje aprašytų epizodų.

Nuostabus, šokiruojantis ir žiauriai įdomus skaitinys. Tik jei esat jautrūs ir visa savo esybe prieštarajaut hedonizmui – tikrai ne jums.

„The old sound was alcoholic. The tradition was finally broken. The music is sex and drugs and happy. And happy is the joke the music understands best. Ultra sonic sounds on records to cause frontal lobotomies. Hey, don’t be afraid. You’d better take drugs and learn to love PLASTIC. All diffrent kinds of plastic- pliable, rigid, colored, colorful, nonattached plastic. – Lou Reed (1965-1968)” 

Jei galite rekomenduoti kažką panašaus, go crazy komentaruose, būsiu labai dėkinga.

5 Komentarai

Apie mano nesibaigiančią kovą su kompleksais

Gal kažkam pasirodys keista, bet aš labai jaudinuosi dėl savo išvaizdos. Nuolatos apie ją galvoju, kompleksuoju, galvoje suku nerimus dėl to, kas man savyje nepatinka. Ir ne tik man pačiai, o, žinau, gali nepatikti, neįtikti ir kitiems. Man, deja, rūpi, ką apie mane galvoja kiti. Norėčiau, kad nerūpėtų, bet rūpi. Turiu priekaištų bene kiekvienai savo kūno daliai. Nes kojos man atrodo – storos, pilvas – per didelis, oda – problematiška. Žiūriu į save veidrodyje ir matau visus tuos trūkumus. Visada galvoju apie tai, kaip galėtų būti geriau.

Kiekvieną rytą lipu ant svarstyklių, dažnai valgydama jaučiu šiokią tokią kaltę, kad valgau, ką valgau ir kiek. O jei mėgaudamasi maistu suvalgau daugiau negu reikėtų ar valgau nesveiką maistą, vėliau ilgai atgailauju. Taip, ne kartą esu džiaugusis kebabais ar makdonaldu savo įrašuose, bet tam tikra prasme tas viešinimasis yra ir šiokia tokia kaltės prisiėmimo forma bei bandymas sau įteigti, kad nėra nieko baisaus kartais palepinti save per skrandį, nors ir teoriškai nuskriaudžiant kūną.

Neseniai Akvilė Kavaliauskaitė rašė apie įsišaknijusį įprotį tokius valgymus vadinti nuodėmėmis. Skaitydama linksėjau galvą, norėjau su ja sutikti, bet supratau, kad nuo pat mažų dienų įskiepytas tikėjimas, kad visi tie skanumynai iš tikro ir yra nuodėmės, ėmė viršų. Čia cukrus, čia riebalai, čia druska – negerai.

Nuo pat ankstyvos paauglystės man buvo aišku, kad su mano išvaizda nėra viskas gerai. O tas pats didžiausias mano negražumas yra mano storumas.

Kai buvau trylikos, išėjau į lauką pasivažinėti dviračiu, o man bevažiuojant metais vyresnis kaimynas rėkė „Stora, stora!“ Ir tada negalvojau, kad čia jis – durnius, galvojau, kad aš stora ir dėl to kalta.

Septintoje ar aštuntoje klasėje su klasiokėmis buvom vienos mokyklos diskotekoje. Hormonai all over the place, užgroja lėtas, šokiai poromis, visi su visais. Bet manęs kažkaip niekas taip ir nešokdino. Pamenu, klasiokė net paprašė kažkokio čiuvelio, kad jis mane pakviestų, bet jis tada pasakė „Nu tikrai ne“. Mačiau, kaip purtė galvą. Dieve, kaip buvo gėda.

Su visomis savo draugėmis visada visada jaučiausi ta negražesnė draugė. Tokią išvadą darau vertindama tai, kiek dėmesio (ne)sulaukdavau iš berniukų.

Ir savo pirmajai nelaimingai meilei neįtikau dėl išvaizdos. Jis to net ir neslėpė – mes net negalėtumėme būti pora, nes tu tiesiog nepakankamai gerai atrodai. Ką dariau aš? Reikėjo spręst šitą problemą,  tai pradėjau lankyti sporto klubą, ėjau į soliariumą, prisipirkau naujų drabužių, aukštakulnius, rankinuką – ko tik aš nedariau. Nes su mano išvaizda gi nebuvo gerai. Aišku, ir po visų šitų paturbinimų geriau nepasidarė. Kaip gerai, kad ta meilė buvo trumpa ir nelaiminga. Bet pėdsakas liko – flashbackai, menka savivertė, nepasitikėjimas savimi bei iš to sekę ne patys geriausi sprendimai ir nuolatinis galvojimas, ar pakankamai gerai atrodau. Iki šiol.

Ugnė Barauskaitė savo knygoje „O rytoj vėl reikės gyventi“ rašė apie tai, kaip svajoja sutikt savo seną meilę būdama visa graži, graži, plona ir pasitempusi. So true, net nejauku.

Labai gerai prisimenu visus šiuos gyvenimo epizodus. Kur kas geriau negu tuos, kai girdėjau teigiamus žodžius. Daryk tu ką nori, juoduliai įsirėžia stipriau.

Ilgą laiką buvau šventai įtikėjusi, kad nesusirandu vaikino paprasčiausiai dėl to, kad esu stora. Esu tokio neatleistino storumo, kurio bernai panų tiesiog nebeima. Nes jos per storos. Ir tiek. Ir manęs nieks neima, nes esu per stora.

Na ką gi, kad su išvaizda jau nepasisekė, galvojau, koncentruosiuosi į protą, nes gyvenime grožiu tai jau tikrai nieko nepasieksiu. Šitas ankstyvas nusiteikimas išėjo visai į gera. Aišku, vėliau supratau, kad koncentruotis į protą reikia nepaisant to, kaip atrodai, tačiau toks mąstymas padėjo nepult į neviltį ir tą protą išugdyti.

Tačiau su protu kompleksai niekur nedingo. Nes protas man, dabar jau suaugusiai, kaip ir sako, kad viskas juk su manim gerai, bet tie kompleksai ne iš proto atkeliauja. Jie kyla iš jausmų, senų žaizdų, menkos savivertės ir primestų bei prisimestų tobulybės standartų.

Visą savo gyvenimą, kad ir kiek besverčiau, kad ir kaip beatrodyčiau, sau buvau stora. Ir sverdama 69 kilogramus, ir 60, ir 54. Galvojau, kad numetusi svorio pagaliau pasijusiu normali, pakankamai liekna. Pasijutau truputį lieknesnė, tačiau visada, visada – neužtektinai. Visada atrodo, kad, jei numesčiau dar truputį, tada jau būtų gerai. Ir jau tada būčiau graži.

Nepaprastai ilgą laiką tas mano storumas atrodė mano nuodėmė. Ne tų, kuriems jis neįtinka, kurie ramiai sau leidžia man pranešti apie tą mano storumą vidinių problemų išraiška, o mano kaltė, mano nuodėmė. Kad esu tokia stora ir nepasirūpinu tuo, kad nebebūčiau, kitiems gi nemalonu žiūrėt.

Tik prieš kelias savaites pirmą kartą savo suaugusio žmogaus gyvenime išdrįsau įsikelti nuotrauką visu ūgiu, kurioje esu su maudymosi kostiumėliu. Nes iki tol tiesiog buvo gėda.

Karts nuo karto patiriu žostkokus aknės proveržius, kai, kol nesugyja, jos pridengt neišeina jokia pudra. Kaip tada jaučiuosi? Am, man gėda. Jei galėčiau, tuo metu nesirodyčiau viešumoje, kol praeis, kad niekas nematytų. Nes man nejauku prieš kitus, kad taip negražiai atrodau.

O dabar, kai jau sukako trisdešimt, galvoje atsivėrė nauja streso smegduobė – aš gi senstu!

Žinau, kas man nepatinka daugybėje mano kūno vietų, tik vat visada galvojau, kad man pasisekė, jog iš prigimties turiu tiesius dantis ir jų niekada nereikėjo tiesinti. Bet kai nuėjau pas odontologę, apžiūrėjusi ši apstulbusi manęs paklausė – „O tai jūs ką, patenkinta savo šypsena?“ Taigi prastas sąkandis, vizualiai per retai išsidėstę, reikėtų patvarkyti.

Dar niekada pati nesiparinau dėl savo ūgio. Na taip, mane erzina nepatogumas renginiuose – per kitų galvas nieko nematau, o taip pat – vargas perkant kai kuriuos drabužius. Esu tobulai įgudusi savomis rankomis pasitrumpinti džinsus per pusvalandį. Matyt pati būdama maža nesuvokiu to savo mažumo ir jis man vizualiai netrukdo.

Užtat komentarų apie tą savo mažumą esu girdėjusi, nu be bajerio, tūkstančius. Didelė dalis jų – „Odieve, kokia tu maža, this is so cute“ stiliumi. Tačiau žmonės man yra sakę, kad esu komiškai maža. Nu tipo, suaugęs žmogus negali būti toks mažas. „Tu tikrai niekuo nesergi?“ Nu ne, last time I checked. Daugybę kartų buvau nesuprasta dėl to, kad būdama tokia mažytė nenešioju aukštakulnių. Nenešioju, nes nu, nepatogu, bet, suprask, kaip ir reiktų, nes gi tokia maža.

Kai pagalvoji, moters darbų darbelių savo grožiui nusaugoti sąrašas toks ilgas ir įvairialypis, kad, jei mėgintum kruopščiai atlikti juos visus, tikriausiai ir visai išprotėtum. Nuo kojų pirštų galiukų ir pat viršugalvio: pedikiūras, depiliacija, kūno sviestas, anticeliulitinės priemonės, odos valiklis, drėkiklis, maitinimo priemonės, makiažas – lūpdažis, akių pieštukas, šešėliai, tušas, skysta pudra, sausa pudra, skaistalai, kontūravimas; antakių formavimas ir dažymas, plaukų kirpimas, dažymas, šampūnas, balzamas, kondicionierius, kaukė, aliejus, apsauga nuo karščio… Žinau, kad kiekviena turėtumėt ką pridėti ir sąrašas nusitęstų dar ilgesnis.

Ir visas tas galvojimas ką apsirengti – iki isterijos.

Stiliaus pamokos, naujų sezonų pristatymai, instagramo filtrai, frustracija renkantis, kurią foto įsikelt, nes kadrų penkiasdešimt ir tik vienas, labiausiai iš bėdos, galiausiai išeis į viešumą. Sutvarkytas.

Visa grožio rinka iš esmės ir laikosi ant mūsų kompleksų, įsikalbėtų netobulumų ir skaudulių kolonų. Nes visada yra ką patobulinti.

Karts nuo karto pagalvodavau, bet šia tema parašyti galutinai nutariau po to, kai Raminta pasidalino jai duotais neprašytais vieno fotografo patarimais ir tuo, ką apie juos mano. Skaitydama jos įrašą galvojau apie tai, kad be to, jog nuolat dėl tos išvaizdos plaku save pačią, priekaištingai apžiūrinėju ir kitus. Kritišku žvilgsniu žvelgiu į žmones gyvai ar jų nuotraukas ir vis pagalvoju, kaip tas vaizdas galėtų būti geresnis. „Gi pilna filtrų, galėjo truputį paredaguoti“, „Auč, kokia bloga suknelė“, ir taip toliau ir panašiai – tokios mintys karts nuo karto sužiba mano paikoj galvelėj. Aišku, kai prigaunu save taip mąstančią, susigėstu, trenkiu sau mental pliūchą ir apsiraminu, tačiau tie pagalvojimai vėliau vis tiek aplanko. Viliuosi, kad ilgainiui pavyks išsigyvendinti, su šaknimis išraut šitą ydingą savybę, nes ji juodina mano mintis.

Labai, labai norėčiau, kad man toji ir mano pačios, ir kitų išvaizda taip nerūpėtų. Žmonės sako „Tiesiog negalvok apie tai“. Tai čia tas pats, kas liūdinčiam žmogui pasakyti „Neliūdėk“. Iškart imi, išsijungi ir nustoji galvot. Aha. Norėčiau nebūti šou verslo pasaulio, reklamų bei grožio rinkos sukurtų ir stumiamų įsivaizduojamų grožio standartų spaudimo padarinys, tačiau juo esu.

Kažkam galbūt gali pasirodyti, kad viso šio teksto tikslas – sulaukti komplimentų, sakančių, kad „hey, nebeprisigalvok, viskas su tavimi gerai“ (nes mąstant galva gerai ir yra, bet tie jausmai!), tačiau dėl tokio paviršutiniško siekio taip neatsiverčiau.

Tema, nors ir viešai pristatyta, man yra truputį skaudi ir asmeniška. Bet, kadangi vis primenu sau, kad „be the change you wish to see“, nutariau apie tai papasakoti dėl to, jog tikiu, kad tokioje savęs plakimo kasdienybėje gyvenančių merginų ir moterų gali būti ir daugiau. Be to, iš to, ką girdžiu kalbėdamasi su skaitytojais, susidariau įspūdį, jog daug kas mane laiko labai savimi pasitikinčia mergina. Ir tikrai to pasitikėjimo yra, tačiau dažniausiai – kai tema sukasi apie pasiekimus protinėje veikloje. Bet turbūt mažai kas žinojo, kad taip struglinu dėl išorinių dalykų, kad tas nerimas keliauja į vidų ir mane nuolatos tyliai kankina. Tad galbūt žinant, kad žmogus, kurį laikote stipriu, irgi jaučiasi panašiai kaip jūs, bus lengviau su tais nerimais ir savęs baudimu kovoti.

Kaip visuomenės primestų standartų visai neatitinkantis žmogus gali jaustis gražus, taip kažkieno tobulu gražuoliu laikomas – stresuoti dėl išvaizdos. Nes tai, kaip save matome patys dažnai priklauso ne nuo to, kaip atrodome, o nuo to, kaip dėl to savo atrodymo jaučiamės. O jaustis gerai ne visada paprasta. Čia „On” mygtuko užsimanęs nepaimsi ir nepaspausi.

Tikiuosi, kad pavyks tas nevisavertiškumo žaizdas išsilaižyt ir lengviau kvėpuot. Ilga kelionė, mažais žingsneliais, bet gal, kada.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

9 Komentarai

Padėkok Mokytojui

Papasakosiu vieną tokį mano skaitytojams mažai žinomą dalyką. Penkerius savo gyvenimo metus praleidau dirbdama mokytoja. Greta kelių kitų veiklų, tai buvo mano pagrindinis užsiėmimas.

Tiesa, 2018-ųjų pradžioje pasukau kitu keliu, nes pasijutau išsisėmusi, o be to, baisiai viliojo galimybė šitam nuostabiam gyvenime išbandyti save ir kitose srityse.

Ir vis dėlto, šiandien jums trumpai papasakoti apie tą ypatingą savo gyvenimo etapą.

Tik, kalbėdama apie savo ankstesnįjį darbą, žodį mokytoja tariu nedrąsiai, nes visgi ta mokytoja buvau ne visai tikra. Dirbau ne valstybinėje, o privačioje kalbų mokykloje ir penkerius metus dėsčiau anglų kalbą ne vaikams, o suaugusiems. Mokiau bendrinės, verslo, medicininės anglų kalbos. Iš esmės, turbūt nėra tokio kurso, kurio nebūčiau išdėsčiusi. Dirbau su įvairių profesijų ir amžiaus mokiniais, grupėse ir individualiai. Didelę savo laiko dalį praleidau įvairiose kompanijose, kur darbuotojams padėdavau gilintis į kalbos subtilybes.

Dirbau sunkų darbą, pasirinkusi, ko gero, pačią lengviausią jo formą. Dėstyti suaugusiems privačioje kalbų mokykloje yra be galo malonus ir, palyginus, nesudėtingas užsiėmimas.

Kodėl?

O todėl, kad, dažniausiai už savo mokslus sumokėję patys, žmonės yra kur kas labiau motyvuoti. Jei kursus lanko tam, kad išlaikytų IELTS egzaminą, dirbti irgi nesunku, nes tikslas netolimas ir aiškus. Be to, šito egzamino rezultatas priklauso tik nuo paties laikančiojo, mokytojas tik padeda perprasti gan painią egzamino struktūrą. Jei už kursus sumoka įmonė, situacija kiek keblesnė – pinigai juk ne savi, tačiau tokiu atveju netingėti dažnai spiria atsakomybė prieš vadovus.

Šis darbas yra labai malonus dėl kelių priežasčių:

  • Dirbi su daugybe skirtingų šaltinių ir taip kiekvieną dieną mokaisi naujų dalykų.
  • Tenka pabendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Esu dėsčiusi bankininkams, žiniasklaidos atstovams, muzikantams, pilotams, medikams, drabužių kūrėjams, you name it. Kiekvienas žmogus atsineša savo istoriją ir prie kiekvieno daugiau ar mažiau priartėji, nes valandų valandas kalbiesi apie viską, viską.
  • Edukuodamas žmones jautiesi bent iš dalies darantis tai, kas stiprina visuomenės gerovę.

Turbūt sunkiausia tokiame darbe yra tai, kad kokios 6-9 valandos tiesioginio bendravimo, kad ir koks malonus jis bebūtų, su žmonėmis išties išvargina. O kai pradėjau dirbti, nutiko kitas netikėtas dalykas – dienai einant į pabaigą man baigdavosi balsas. Vakare jau nebekeldavau ragelio, nes tiesiog nebeturėdavau iš ko šnekėti. Ilgainiui įsivažiavau ir šita problema pasidarė nebe tokia opi. Bet niekur nedingo.

Be to, norėdamas mokiniams duoti kuo daugiau, turi būti lankstus, greitai mąstyti, galvoje turėti pasirengęs daug atsakymų į klausimus ir pavyzdžių kiekvienam gramatikos ar žodyno atvejui iliustruoti.

Ir vis dėlto, šitoks mokytojo darbas yra pakankamai lengvas. Nes:

  • Nereikia rengti pamokų planų.
  • Nereikia pildyti dienyno.
  • Nereikia su kolegomis konkuruoti dėl krūvio.
  • Nereikia užsiimti dar nesusiformavusio žmogaus ugdymu, pakanka dėstyti dalyką.
  • Nereikia prisiimti atsakomybės už mokinių baigiamųjų mokyklos egzaminų rezultatus, o tavo, kaip mokytojo gerumas nėra vertinamas pagal tokį sausą kriterijų.
  • Nereikia bendrauti su įnoringais mokinių tėvais ir klausytis pasakojimų, kokia puiki ir talentinga special snowflake yra jų vaikas ir kaip mokytojui kažkas negerai, jei to puikumo neįmato.
  • Nereikia dėstyti didesnei negu 10-ies žmonių grupei.
  • Nereikia tvarkytis su į mokyklą iš namų parsineštais probleminių šeimų vaikų skauduliais.
  • Nereikia tvarkytis su patyčiomis ir nedrausmingumu klasėje.
  • Nereikia baimintis, kad mokiniai iškrės kokį pranką, kuris visiškai išmuš iš vėžių.
  • Nereikia tęsti mokslų su žmonėmis, su kuriais dirbti nepatinka.
  • Nereikia turėti auklėjamosios klasės ir atsakyti už kiekvieną besiplunksnuojančių paauglių zbitką.
  • Nereikia aukoti savo savaitgalių ekskursijoms ir svetimame mieste ar šalyje ganyti neprognozuojamo pulko jaunuolių.
  • Nereikia jaudintis, kad koks mokinys, ar neduok die, mokinio tėvas pamatys tave klube ar bare ir pasmerks, kad mokytojui tokiose vietose lankytis nedera.

Net neabejoju, kad šį sąrašą būtų galima pildyti.

Kai mokiausi VPU (dar taip vadinosi, yes, I‘m that old), praktiką atlikti nuskilo Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Sakau nuskilo, nes ta patirtis buvo ypatinga ir įspaudą paliko visam gyvenimui. Tarptautinė gimnazija mažyčiame miestelyje su ypatinga išeivių bendruomenės atmosfera. Maždaug pusė mokinių – emigravę lietuviai, dar pusė – vokiečiai. Kur dar tu gausi progą visą savo laiką nuo ryto iki vakaro leisti su mokiniais bei kolegomis ir dar kartu su jais gyventi tame pačiame berndrabutyje? 22 val. Internetas išjungiamas visiems – po to jau skaitykit knygas. Tai buvo pirma proga iš vidaus pamatyti, kaip atrodo mokytojo darbas, ir iš kiek skirtingų aspektų jis susideda.

Po studijų kurį laiką dar dirbau su vaikais ir paaugliais, tačiau neilgai. Ir tos pamokos buvo pačios sunkiausios. Net ir mokant vaikus ir paauglius privačiai, įsipaišydavo nemažai anksčiau suminėtų niuansų motyvų.

Sudėtingiausia dalis būdavo drausmė. Ir tėveliai. Juk kiekvienas vaikas yra ta nepakartojama special snowflake su daugybe paslėptų talentų ir kiekvieną jų reik atskirai čiūčiuot. Kai tenka popint pilną klasę tokių snaigučių ir apie kiekvieną jų raportuot, nu pareina ta kantrybė, pareina. Pasibandžiusi padraugauti su vaikais, supratau, kaip žvėriškai tai sunku. Todėl atsisveikinau su tokiomis grupėmis ir dirbau tik su suaugusiaisiais.

Kodėl taip niekada ir nenuėjau dėstyti į tikrą mokyklą? Nes I didn‘t have balls like that, štai kodėl. Nes savanaudiškai rinkausi lengvesnį kelią.

Kai buvau paauglė, su mokytojais sutariau neblogai. Bet už akių nevengiau vieno kito pašiepti, ką ten jie, vargšeliai. Dabar jie viršesni ir jų sprendimai svarbūs, tačiau jau greitai baigsiu tą mokyklą ir kursiu nuostabią savo ateitį, o jie ir liks toje mokykloje.

Ne vieną esam iki ašarų privedę, kokie mes šaunuoliai.

Jei galėčiau, grįžčiau laiku į praeitį ir vožtelėčiau paauglei sau vieną gerą už tokias mintis, kad maža nepasirodytų.

Šitos patirtys dėstant ir, ačiū dievui, su metais didėjantis košės kiekis galvoje padėjo suvokti, kokį milžinišką darbą dirba kiekvienas mokytojas. Lygiai taip pat, žvelgdama iš laiko perspektyvos, esu vis dėkingesnė ir vis geriau suvokiu, kiek daug mano formavimuisi davė tie mokytojai, kurie su manimi dirbo mokykloje. Manau, kad ne vienas bendraamžis šitai suprasdamas dabar gailisi dėl to, kokia rakštis subinėj buvo kai kuriems mokytojams ir nevertino jų darbo ir pastangų.

Jūs suprantat, tie žmonės savu noru kiekvieną dieną keliauja į mokyklos avilį ir visą save atiduoda tuntui svetimų vaikų. Manot, jie, po darbo uždarę mokyklos duris, pamiršta tuos mokinius ir su savim minčių apie juos nesinešioja? Galvojat, kad, vyresniesiems baigus mokyklą jų istorijos neužsilieka mokytojų atmintyje? Ne taip viskas paprasta. Šitas darbas yra ypatingas tuo, kad tai nėra tiktais darbas. Tai yra gyvenimas. Ir tokiam gyvenimui pasiryžti reikia turėt daug drąsos ir atsidavimo. Ir kantrybės. O dievuli, kiek daug kantrybės. Nepaisant kasdien matomų patyčių ir nepatenkintų veidų.

(Kalbant apie auklėtojus, kurie yra ne ką mažiau svarbūs – nustebtumėte sužinoję, kaip dažnai tėvai pamiršta pasiimti vaikus iš darželio.)

Šitie žmonės, pasirinkę tokį kelią, yra ne silpnesni, kaip dažnai tenka girdėti, o kur kas stipresni už mus visus.

Todėl kiekvieną kartą, išgirdus, kaip mokytojai yra viešai maišomi su purvais, mane apima siaubingas beviltiškumas.

Trūksta tų pagarbių žodžių apie mokytojus mūsų aplinkoje, oi trūksta. Visą gyvenimą negražius žodžius apie mokytojus girdėjau ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų. Paskutinį kartą – dar vakar. Iš suaugusio, regis, protingo žmogaus.

Ir tik kokį vieną kitą iš populiaresnių viešosios erdvės kalbėtojų kitą esu mačiusi teigiamai atsiliepiant apie mokytojo profesiją.

Madingiau yra peikt, keikt, tyčiotis. Ką ten tie durneliai, nuostabiųjų special snowflake‘ų talentus žlugdo.

Sunku dėstyti? Tai rinkitės kitą profesiją neverkšlenę!

Ne viskas taip paprasta ir tiesmuka šiam pasaulyje. Užuot abejingai spjaudęsi tokiais pasakymais, padėkokit tiems, kurie, priešingai negu jūs ar aš, pasirenka neiti lengviausiu keliu.

Ir nemaišykit mokytojų su skylėta švietimo sistema. Tai nėra tas pats. Mokytojai yra stebukladariai, kurie, turėdami tą aplūžusią sistemą, dar ir sugeba protaujančius žmones į pasaulį išleist.

Greta tėvų, auklėtojo, mokytojo vaidmuo yra nepaprastai svarbus žmogaus formavimosi procese. Ir mokytojas turi būti tas žmogus, kuriuo žavisi, gerbia ir jo klausosi. Todėl ir atlyginimai auklėtojų ir mokytojų turėtų būti tokie, kad kiekvienas jų galėtų bent kelis kartus per metus po pasaulį keliaut ir gyvent visavertį gyvenimą. Nes tik stiprus ir laimingas žmogus gali ir kitą tokį pat suformuot. Kol to nesuvoks kiekvienas, mažas ar suaugęs, ir drįs neatsakingai mokytojo vardą su purvais maišyt, į priekį nejudėsim.

Kaip kelti mokytojo autoritetą ir spręsti atlyginimų problemas, aš, deja, nežinau. Tegu bent šitas tekstas bus tie mano penki centai kelyje link to.

Aišku, kaip ir žmonių, tų mokytojų būna visokių. Ir kaip ir visi kiti žmonės, tie mokytojai nėra tobuli, kad ir kaip tokius juos trokšta matyti mokinių tėvai. Ir vis dėlto, jei pajusi, kaip tavo liežuvis verčiasi niekinti mokytoją, pagalvok, kad tai daugiausia pasako ne apie jį, o apie patį tave.

Kaip ir visur kitur, pradėti gali nuo savęs. Nesidrovėk, padėkok mokytojui, kuris prisidėjo prie to, kas šiandien esi. Padėkok mokytojams, kuriuos pažįsti už tą darbą, kurį jie daro dėl to, kad čia jie yra stipresni už tave.

Ir prisimink tai ne tik trumpam, per Mokytojų dieną, bet kasdien.

1 Komentaras

Serialas Sharp Objects – džiaugsmas melancholiškoms sieloms

Prisimenat tą malonų virpulį, kurį jautėt žiūrėdami Sofios Coppolos The Virgin Suicides? Arba kaip ir aš, sėdėdami filmo Gone Girl premjeroje, nerimastingai žvilgčiojot į laikrodį baimindamiesi, kad pernelyg greitai prabėgs tos dvi su puse valandos? O gal kelias dienas iš eilės į darbą ėjot neišsimiegoję, nes tiesiog negalėjot atsiplėšt nuo Big Little Lies serijų?

Tuomet sveikinu, visai neseniai HBO paleido serialą Sharp Objects, kuris privers patirti visus šiuos jausmus dar kartą.

Aštuonių serijų (daugiau ir nebus) mistinis/kriminalinis/draminis mini serialas Sharp Objects buvo sukurtas pagal pirmąjį Gillian Flyn romaną, sukurtą 2006-aisiais. Taip, tai ta pati rašytoja, kuri vėliau parašė Gone Girl.

Esu šališka pagrindinio vaidmens atlikėjos Amy Adams atžvilgiu, nes manau, kad ji – viena puikiausių šių laikų moterų aktorių kino pasaulyje. Nepaprastai graži, išskirtinė, ypatinga, nuostabaus balso moteris.

Jos herojė reporterė Camille atvyksta į savo gimtąjį miestą aprašyti dviejų nepaaiškinamomis aplinkybėmis nužudytų mergaičių istorijas. Na, o namie laukia daug visko: įtempti santykiai su ne pačia mielaširdiškiausia motina, mistinės miestelio legendos, praeities siaubai ir nelabai pasikeitusios paauglystės draugės.

Daugiau nepasakosiu, pažiūrėkit patys. Kaip detektyvinė istorija, mano nuomone, serialas nėra tobulai išbaigtas, tačiau verta pasinerti vien dėl ypatingos atmosferos. Jei paauglystėj buvot linkę į melancholiją ir Deviantarte vieną po kito vartėt širdį virpinančius menus, klausėt Placebo, Radiohead ir kitų panašių melodijų, tai žiūrėti Sharp Objects jums bus vienas malonumas. Mažas miestelis, kaip reikiant fucked up herojai, paslaptys, detalės, muzika – viskas sudėliota puikiai. Hauntigly beautiful, rašo recenzentai ir aš jiems pritariu.

Forumuose žmonės kalba, kad knyga kur kas geresnė už kinematofrafinį išpildymą, tačiau, kai knygos nežinai, serialas džiugina be jokio išankstinio nusiteikimo.

Beje, jei galite rekomenduoti dar kažką panašaus, būtinai tai padarykite komentaruose. Ačiū.

3 Komentarai

Ką pamatyti Kijeve: 18 smarkiausiai įsirėžusių įspūdžių

Visai neseniai laiką nuo antradienio iki šeštadienio leidau Ukrainos sostinėje. Iš to, kiek klausimų sulaukiau apie kelionę, susidarė įspūdis, kad žmonėms ši kryptis su visomis jos egzotikomis yra išties įdomi. Kol prisiminimai dar švieži, skubu viską supilt. Įdomumo dėlei, pateiksiu ir kainas, gal kam prieš kelionę pravers, kai ieškosit, ką pamatyti Kijeve. (Paspaudę ant foto, pamatysit didesnę jos versiją).

*100 Ukrainos grivinų šiandien = 3,2eur

Muziejai

  1. Tualetų muziejus. Nedickas, koncentruotas ir smagus. Vienintelė vieta, kur kam nors buvo įdomu, iš kur atvykome. Kai išgirdo, kad iš Lietuvos, sakė, jog tokių čia būna daug. Baisiai susijaudinusi gidė drebančiu balsu anglų kalba (matėsi, kad dėl jos šiek tiek kompleksuoja) papasakojo apie visuomenės tuštinimosi ypatumus įvairiais laikais. Įėjimas – 50 grivinų (1,56eur)
  2. Pechersk Lavra. Senas (įkurtas 1051 m.) stačiatikių vienuolynas. Į jo teritoriją užeiname įsigiję bilietą ir galim vaikštinėti po mini muziejaus ekspozicijas, susimokėję papildomai – pakilti į varpinę. Asmeniškai man tokie muziejai nelabai įdomūs, bet užtat masino finalinė dalis – nusileidimas į požeminius koridorius-urvus, kuriuose palaidoti įvairūs didūs žmonės. Man, didžiajai rūsių nemylėtojai buvo baisoka, bet ko nepadarysi iš įdomumo. Tikrai verta. Jei einat su šortais ir be skarelės, nesijaudinkit, vietoje gausit prijuostę bei skarutę savo nešvankybėms pridengti. Įėjimas į teritoriją – 70 grivinų (2,18eur).
  3. Černobylio muziejus. Senas, su daug įvairių nuotraukų ir dokumentų, beveik be angliškų užrašų. Kadangi man audiogido metodas nelabai veikia, nutariau po muziejų tiesiog pasivaikščioti ir pasitenkinti tuo, kiek suprasiu. Ir šitas muziejus gana nedidelis, tad užsukimas greitas, bet visai verta. Įėjimas – 20 grivinų (0,63eur).

  1. PinchukArtCentre. Fainas modernaus meno centras pačiame centre. Net jei ir menu pernelyg nesidomit, verta užsukt vien dėl faino tokio tipo muziejaus vaibo. Išgirdusi pavadinimą tikėjausi daugiau velnysčių, bet buvo kiek kitaip. Viršutiniame muziejaus aukšte įsikūrusi hipsteriška kavinė, pro kurios langus atsiveria šioks toks vaizdas, bet truputį trūksta oro. Įėjimas į meno centrą nemokamas.

Kitos įdomybės

  1. Bessarabsky turgus pačiame centre. Nustebino, kad net šiek tiek mažesnis negu mūsiškis Halės, nes tikėjaus didelės erdvės. Žaviai atrodo ekspozicijai sukrauti vaisiai ir daržovės bei konservuotos gėrybės. Vėlgi, vieta, matosi, jau pritaikyta tūlam turistui – viduje rasit ir vegan cafe su WiFi. Pirkau gervuoges, už 10 masyvių vienetų mokėjau 30 grivinų. Paskui apie jų egzistavimą prisiminiau, kai įkišusi ranką į kuprinę supratau, kad per pirštus teka jų užmirštų sultys. Bet vis tiek suėjo.

  1. Всі. Свої – centre įsikūrusi parduotuvė, kurioje prekiaujama vien tik ukrainiečių kūrėjų darbais – drabužiais, avalyne, aksesuarais. O tie darbai faini – parduotuvėje praleidom kokią valandą ir išėjom ne tuščiomis. Kadangi bagažas ribotas, užteko džemperio, kokio jau seniai ieškojau. Kainavo 600 grivinų (18,75eur).

  1. Giliausia pasaulyje metro stotis Arsenalna. Be papuošimų, ryškių reklamų ar gatvės muzikantų, užtat su dviem nenormalaus gylio (ilgio?) eskalatoriais, sparčiai judančiais žemyn. Kai nusileidi pirmuoju, jau manai, kad viskas, bet štai pasitinka antras. Vis dar bijau rūsių, vis dar drebu lipdama ant eskalatoriaus. Bet vėlgi, verta. Kad patektumėm į vidų, pirkom bilietėlius ir įdomumo dėlei truputį pasivažinėjom. Kelionės kaina – 8 grivinos (0,25eur).
  2. Vozdvizhenka – taip vadinamas Kijevo oligarchų ghost town. Vieta, kuri šios kelionės metu man įstrigo labiausiai. Kodėl? Turbūt dėl to, kad panašu į Disneilendą ir todėl, kad man patiko Gossip Girl (serialo herojai tikrai galėtų čia gyventi). Super spalvingas (ir kičinis) turtuolių rajonas, pradėtas įkūrinėti vos prieš kertant krizei. Kiek teko skaityti, po jos butus ten išparduoti ne taip jau ir paprasta, todėl daug jų vis dar tušti. Pirmuosiuose namų aukštuose įsikūrusios įvairios hipsteriams pritaikytos vietikės. Jei esat tokie pat ar panašiai išprotėję kaip aš – tiesiog privaloma aplankyti.
  3. Gatvės menas. Dairykitės visur ir pamatysit nemažai masyvių profesionalių piešinių ant gyvenamųjų namų.

Maistas

  1. Zhizn Zamechatelnykh Lyudey. Vos atvykę netyčia užsirovėm ant baisios hipsterstvos ir pažintį su Kijevo gastronomija pradėjom ne nuo to galo. Vieta graži ir jauki, o publika tokia briusliakiška. Meniu įvairus ir pritaikytas visų norams. Porcijos mažytės, bet skanu. Sako, kad ten geras brunchas. Už artišokus, mini burgerius, mačą ir gėrimą dviese sumokėjom 440 grivinų (13,75eur).
  2. Pervak. Super turistiškas restoranas, į kurį dėl to iš tolo spinduliuojančio orientavimosi į turistus eiti iš pradžių nenorėjau. Tokie fancy “Amatininkai”. Užtat kai atėjau, taip patiko, kad paskui užsukom dar du kartus (o ir vis būdavo pakeliui). Išskėstomis rankomis pasitinka besišypsantys padavėjai ir vaišina krienų degtinės šotu su užkanda, fone groja gyva muzika. Per tuos kelis kartus paragavom virtinių, farširuotų kiaušinių, liežuvio užkandėlės su grybais, tobulos silkės (patikėkit, viena geriausių ragautų) ir trauktinių. Viskas buvo labai skanu ir kainos draugiškos. Už virtinius, užkandžius bei restorano vaišes bei alų (su karališku aptarnavimu) dviese sumokėjom 400 grivinų ir vos paėjom nuo sotumo (12,5eur).
  3. Ostannya Barykada. Tradicinio maisto restoranas – muziejus, kurį rasti dar ne taip ir paprasta. Susiradome liftą, esantį prie Maidano aikštės įsikūrusiame prekybos centre. Jame spaudėme OB ir atsidūrėme restorano prieangyje. Pasakę slaptažodį ir luktelėję staliuko patekom į vidų. Nustebino didžiulės erdvės su vis kitokiu interjeru. Už Kijevo kotletą, užkandžius, kokteilius ir desertą sumokėjom 510 grivinų (15,94eur).

Užtat ir anksčiau kitoje vietoje, ir čia valgytas Kijevo kotletas didelio įspūdžio nepaliko. Tad vis svarsčiau, gal mes čia Lietuvoje esam sau susikūrę kiek kitokį šio patiekalo įvaizdį? Mėsa puiki, o štai sviesto pagailėta. Prie bulvių košės baisiai trūko daržovių, nes tų kelių žirnelių nepakako. Užtat gardus žuvies paštetas, patiekiamas vafliniuose rageliuose. Pamatėm, kad visi valgo, susigundėm ir mes. Dar valgėm Kijevo tortą, tas irgi nelabai. Bendrai maistas buvo toks okei, bet verta apsilankyti vien dėl patirties.

  1. Lyubimy Dyadya. Restorane vyrauja artimųjų rytų virtuvė. Jį pasilikau desertui, nes šita vieta yra tiesiog fantastiška. Interjeras – ir lauke, ir viduj tobulas, padavėjai draugiški, o maistas… O maistas! Iš pradžių valgėm baba ganoush ir tai buvo skaniausia mano kada ragauta šito patiekalo versija. Aš ragavau shakshuką, o draugas išsirinko liežuvio kepsnį. Abu patiekalai buvo tobuli, o pabaigai dovanų gavom kanafeh – tradicinį arabišką desertą, kurio viduryje slepiasi nesaldus sūris. Ragauti buvo tekę ir anksčiau, bet šitas jo paruošimas laimėjo viską. Po pietų puikumo ilgai negalėjau atsigauti, o apie grįžimą ten jau svajoju. Už patiekalus su limonadu, miško uogų gėrimu ir kava sumokėjom 622 grivinas (19,44eur).

 

Gėrimai

  1. Pravda – alaus teatras. Jauki vieta su visokiais mandrais kraftiniais alumis iš krano ir iš butelio. 0.3 alaus gali kainuoti nuo 34 grivinų (1,07eur), priklausomai nuo to, kokį pasirinksite.
  2. P’yana Vyshnya – užbėgamasis bariukas vienoje centrinių gatvių, kuriame galite įsigyti vieną, bet gardaus vyšnių likerio variantą. Už 36 grivinas (1,13eur) barmenai jums įpils sklidiną taurę ir šaukšteliu dar įvynios keletą gerai išmirkytų vyšnių. Taip pat galite įsigyti ir įvairių dydžių buteliukų lauktuvėms. Smagus konceptas specializuotis ties vieninteliu produktu, prie kurio sutemus jau rikiuojasi gan ilgos eilės, o skanauti galima lauke. Tik nesumaišykit su gana neįdomiu pub’u, pasivadinusiu „Drunk Cherry“ visai kitoje vietoje.
  3. Бар Твоих Друзей. Visai neieškant atrastas bariukas vidiniame kiemelyje. Daug šezlongų, švieselių, stalo tenisas ir kitos jaukybės. Daug jaunimo (man regis, buvom vyriausi), bet šiaip faina. Tokia Vasaros terasa prieš trejus metus. Sidras arba alus (0,5l) – 30 grivinų (0,94eur).

Speakeasy bariukai, kuriuos surasti ne taip jau ir lengva, o pamačius niekur nevedančias duris sunku patikėti, kad už jų slepiasi vakarėlis. Leidžiamės į rūsius, kurie taip išmoningai įrengti, jog net pamiršti esąs po žeme – veidrodžiais apklijuotos, langus imituojančios sienos bei dienos šviesą tolumoje primenantis apšvietimas.

  1. Barman Dictat. Baras su didžiuliu kokteilių pasirinkimu ir gyva muzika. Kadangi buvo pirmas, įspūdį paliko didelį. Standartinė kokteilio kaina – 160-220+ grivinų (5-7eur). Gardu.
  2. Parovoz. Šitą vietą surasti sekės taip sunkiai, kad jau buvom nuleidę rankas. (Vėliau paaiškėjo, kad navigacija vedė į kitoje pusėje esančią baro virtuvę, pasiekiama iš vidinio kiemo). Kino teatro rūsio viduje įsikūręs jaukus bariukas, kur kokteilis man nelabai patiko (gal tiesiog taip papuolė), bet užtat ten besėdint pro duris su kompanija įžengė pati Tove Lo, tai jau niekad nepamiršiu. Kokteilių kainos 160-240+ grivinų (5-7eur).

Dar norėjau surašyt vietas, kurios nepatiko, bet jau ir taip ilgas tekstas gavos.

Už 4-as naktis vieno kambario bute su viskuo, ko reikėjo, maždaug penkiolikos minučių ėjimo atstumu nuo centro dviese sumokėjome 112eur. Beje, daug kas klausė, tad atsakau – norint patekti į Ukrainą vizos nereikia, pakanka turėti pasą.

Pati mėgstu vaikščioti, bet norint įveikti tolesnius atstumus rekomenduoju naudotis Uberiu, nes jo kainos neįtikėtinai mažos. Tik pirmą kartą važiuojant ištiko smagus epizodas, kai vairuotojas nutarė kirst dvigubą ištisinę ir tai išvydę jį pasivijo policijos pareigūnai.

Gavosi smagi kelionė ir fainas pasirodė Kijevas su visomis savo gėrybėmis bei netobulybėmis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 Komentarai