Pirmyn į turinį

Mėnuo: lapkričio 2017

10 gal ne visiems žinomų mano labai mėgstamų filmų

Esu minėjusi, kad filmus žiūriu retai ir nesu mačiusi (bet ketinu pamatyti) krūvos nenormaliai garsių juostų. Tačiau yra keletas tokių, kuriuos labai mėgstu, ir kurie nėra žymūs labai plačiu mastu, todėl nutariau, kad būtų visai smagu pasidalinti su jumis. Tie filmai nebus jau labai ten tokie avangardiniai ir deep shit, bet gal rasit kokių perliukų. Pagrindinis kriterijus – į sąrašą netraukti tokių universalių megahitų, kaip kad koks Fight Club ar Donnie Darko. Gali būti, kad kai kas galėtų prie tokių priskirti ne vieną paminėtą juostą, tačiau šiuo atveju kiek garsesnius filmus įtraukti paskatino jų nepopuliarumas mano aplinkoje. Apie kiekvieną per daug nesiplėsiu, tebrūkštelėsiu po trumpą komentarą.

  1. Little Children (2006) – man tai yra absoliučiai nuostabus, mistiškai psichodelinis filmas su Kate Winslet, kuri be konkurencijos yra mano mėgstamiausia aktorė.
  2. Shortbus (2006) – šitą filmą pažiūrėjau ką tik išsikrausčiusi iš Berlyno. Labai teisingai tada suėjo. Gerai nurauta iš kelių siužeto linijų sulipdyta open-minded pasaulio filosofija. Ir faina muzika.
  3. Party Monster (1998 ir 2003) – egzistuoja du filmai tuo pačiu pavadinimu, kurie pasakoja tą pačią tikrą istoriją apie Club kids kartą dvidešimto amžiaus pabaigoje karaliavusią Niujorke – vaidybinis ir dokumentinis. Siūlau pirma žiūrėti vaidybinį, o paskui – dokumentinį, kuriame matysit tikrus istorijos herojus. Įdomumo dėlei – vaidybiniame nuostabiai porą suvaidino Macaulay Culkin ir Seth Green, kurį įsimylėjau dar kai vaidino mėlynplaukį Dr. Evil sūnelį, o šalia jų – Chloe Sevigny ir Marilyn Mansonas. Vienas mėgstamiausių mano visų laikų filmų, o Makolio ir Gryno šokių virtuvėje sceną galėčiau žiūrėti ir žiūrėti.
  4. 200 Cigarettes (1999)– tai man yra vienas geriausių filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.
  5. Anything Else (2003) – nors IMDB vertinamas vos 6,4, man tai – vienas mėgstamiausių Alleno filmų. Irgi su Christina Ricci, kuri ir čia yra puiki.
  6. Heavenly Creatures (1994) – grįžtam prie Kate Winslet. Čia – vienas pirmųjų jos vaidmenų kine. Naujojoje Zelandijoje pastatyta istorija apie dvi labai geras drauges. Tokias geras, kad kai tėvai nebeleidžia joms bendrauti, vienintelė išeitis tai ištaisyti pasirodo nugalabyt vienos iš jos motušę. Beje, pastatyta remiantis tikrais faktais. Labai gerai sukurtas merginų tarpusavio ryšys ir akiai mieli vaizdai.
  7. High Fidelity (2000) – filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Nick Hornby romaną, kurį, kaip tai dažnai nutinka, perskaičiau dar prieš pažiūrėdama filmą. Puikus John Cusack ir visi kiti. Bene labiausiai iš šito filmo man įsiminė scena, kur Lisa Bonet atlieka „Baby, I Love Your Way“. Ilgai galvojau, kad wow, kaip smarkiai į ją panaši Zoe Kravitz, kol neišgūglinau, kad ji paprasčiausiai yra jos mama.
  8. 99 Francs (2007) – vienu metu skaičiau tiek daug Frederico Beigbederio kūrinių, kad rimtai atrodė, jog apie jį žino absoliučiai visi. Visgi, tikriausiai didžioji šio rašytojo populiarumo banga nebuvo tokia jau stipri, nes sutinku daug žmonių, kurie apie jį girdėję nėra. Tad spėju, kad ir filmą gali būti praleidę. Be galo entertaining prancūziškas kinas apie reklamos pasaulį ir kokaine paskendusį lyrinį herojų. Beje, būtent šita jo knyga, į lietuvių kalbą verčiama kaip „14,99eu“, priešingai nei filmas, nelabai sužavėjo.
  9. Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004) – rizikuoju užrūstinti tuos, kurie teigs, kad šitas filmas per grasus būti šiame sąraše. Nagi atleiskit, bet taip be galo be krašto jį mėgstu, kad noriu šituo gėriu pasidalinti su tais, kam gal būs praslydęs pro akis. Kai kadaise žiūrėjau jį kino teatre Panevėžyje, seanso metu iš salės vidury filmo išėjo gal pusė žmonių. Tikrai ne visiems, bet jei jau lips, tai odieve, kaip verta. Nuostabūs Kate Winslet (jau trečias filmas su ja!) ir Jim Carrey.
  10. Gia (1998)– TV filmas su Angelina Jolie, po kurio įvertinau ją kaip aktorę. Tikra istorija apie kadaise garsų modelį Gia Carangi, kurios gyvenimas nuriedėjo žemyn per smarkiai pamėgus narkotikus ir vėliau susirgus AIDS. Na nelinksma istorija, bet čia vienas iš tų atvejų, kai žiūri ir galvoji, kad damn, kaip gerai suvaidinta.

Kol kas tiek, bet yra labai didelė tikimybė, kad bus ir antra ar ir trečia sąrašo dalis.

2 Komentarai

Murder on the Orient Express / Žmogžudystė Rytų eksprese

Nuo kokių 15-os metų nenormaliai pamėgau detektyvus. O ypač tuos pačius tikriausius, klasikinius A. C. Doyle ir A. Christie. Tik jų ekranizacijų mačiusi esu nedaug, nes, kiek mėgindavau, visada nusivildavau ir vėl grįždavau prie knygų.

O štai vakar surizikavau ir nuėjau pasižiūrėti šiuo metu kino teatruose rodomo „Murder on the Orient Express”. Pati truputį stebiuosi, bet mano įnoringam skoniui šis knygos perkėlimas į ekraną labai patiko. Tas išskirtinis dėmesys detalėms, užburianti, išties A. Christie detektyvams būdinga atmosfera, įspūdinga aktorių komanda ir netgi pakankamai knygiškai smulkiai išpildytos scenos susidėjo į vieną stilingą, dailią žmogžudystės istoriją.

Girdėjau, kad filmas kritikuojamas dėl to, kad „nenustebino ir neparodė nieko nauja“. Kadangi tai – tikra detektyvo klasika, kažkokių naujumų ir netikėtumų ir nelaukiau, o toks nuosaikus išpildymas ir buvo tai, kas galėjo labiausiai pradžiuginti sekmadienio popietę. Jei mėgstat detektyvą, nuostabius vaizdus (žiūrėdama net užsimaniau, kad dabar būtų gili žiema, taip įtaigiai jaukiai ji nupiešta) ir norite vienoje vietoje pamatyti nepakartojamus J. Depp, P. Cruz, J. Dench, M. Pfeiffer – labai rekomenduoju.

Beje, aprašau tikrai ne visus matytus filmus, kaip gali pasirodyti, tik tuos, kurie, mano nuomone, to verti.

http://www.imdb.com/title/tt3402236/

Palikite komentarą

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai