Skip to content

Išvykos į namų apyvokos prekių parduotuves kenkia jūsų sveikatai

Daiktų, kuriuos žūtbūt reikia įsigyti, sąrašas ilgėjo, o kelionę į IKEA vis atidėliojau. Nežinau, kažkoks vidinis jausmas ir blankūs prisiminimai sakė, kad man ten nepatinka, bet jau gerai ir nebeprisiminiau, kodėl. Ir štai vieną sekmadienio popietę nebeišvengiamai pribrendo laikas nukeliaut į tolimąjį Vilniaus kraštą ir išbraukyt tuos naujuos namuos taip trūkstamus daiktus iš checklist‘o.

„Kadangi man reikia tik kelių dalykų, ilgai neužtruksiu. Dabar 15:00, tai kokią 17:00 jau bus done“, naiviai galvojau sau (spoileris – nebuvo). Sakysit, nėr čia ko ten važiuot savaitgalį, nu bet oh well, kitaip neišeina.

Ir tada, jau įvažiavus į IKEA aikštelę ir joje apsukus tris ratus nerandant kur pasistatyti mašinos, kamuoliniu žaibu pradėjo verstis prisiminimai, kodėl kažkada prisiekiau ten nebegrįžt. „Ne nu bet jau kad atvažiavau, tai jau tiek to, kaip nors.“

Patarimas tiems, kurie į IKEA atvykstat praalkę. Nueikit, užkąskit, nes vis tiek užtruksit, o buvimo hangry (hungry+angry, mano pastarojo meto mėgstamiausias žodis) pojūtis vis stiprės. (Netikėtas atradimas – ten labai padorūs šaltibarščiai po 0,89eu. But that‘s about it.)

Visada maniau, kad niekur nebūna baisiau negu oro uostuose, kur atrodo, kad šeimos kažkur vyksta su mažiausiai trimis vaikais, o tie vaikai velnias žino nuo ko pamišę strikinėja, žviegia ir galvom verčias, sukeldami masinio pamišimo įspūdį (aš žinau, kad už šitą pizdelinimą mane dievas irgi nubaus nepaklusniais vaikais, bet nu gerai, bus laikas, tada ir atkentėsiu, o dabar galiu bumbėt. Ir šiaip, seniai sakau, kad visiems tėvams su vaikais reikia po medalį duot už kantrybę ir tai, kad sugeba nepakvaišt, bet nuo tylios pagarbos ir užuojautos jiems man jų vaikų klyksmas tylesnis nepasidaro.). Tai va, žinokit, IKEA kavinėje yra baisiau negu bet kuriame oro uoste, kuriame esu buvusi. Net transatlantiniame dvylikos valandų skrydyje iš Varšuvos į Torontą, kur kiekviena lenkų šeima vežėsi po penkis vaikus, nebuvo taip blogai.

Karšta, trūksta oro (rimtai, ten ir visame prekybos centre kažkas ne taip su ventiliacija, nes tikrai spaudžia galvą), vaikai klykia, tėvai klykia ant vaikų, kad tie neklyktų, stalai nukrauti puspilnėmis paliktomis lėkštėmis (sprendžiant, ką valgyt, pilvas būna tuščias, akys mato, visko noris, o krauna daug, o paskui vis tiek tiek netelpa ir kažkada patrūksti), visur mėsos kukuliai, kur tik pasisuksi – kalnai mėsos kukulių, paliktų išmest.

(Išeinant mačiau kilometrinę eilę prie tų minkštų ledų iš aparato po trym centų. Important things are important).

Šiek tiek užkandus visgi pasidaro čiut ramiau ir jau galima eit pildytis sąrašo.

Nežinau, kaip kitiems, bet veikia mane tas puikus visual merchandising‘as ir Ikėjoj visada ištinka susižavėjimas daiktais, kurių man nu šiaip gyvenime tikrai nereikia ir nereikės dar šimtą metų. Ar man reikia dailaus induko rankų muilui supilt? Nu blyn, tikrai nereikia, bet nu koks gražus. Ar man reikia paveikslo su išsiuvinėtu elniu? Gal virš durų tiktų? NE NU tikrai, tikrai nereikia. Duodu sau įsivaizduojamą pliūchą ir grįžtu prie savo sąrašo.

Visko daug, viskas vilioja, visko reikia, jei kas neaišku, pardavėjų akiraty nėr, nepaklausi, žmonių milijonas, visi jau akivaizdžiai pakrikusiais nervais, bet kažkaip dar laikosi, dar bando būt mandagūs, bet matosi, kad kantrybė pakibus ant paskutinio plauko, po kojomis malasi vaikai ir išmėtytos prekės, vis dar karšta, vis dar trūksta oro, galvoj pradedu jausti pulsavimą.

Ikėjoj prie išėjimo šiaip tikrai galėtų laukti psichologų komanda su raminančia arbatėle, kuri pasirūpintų, kad žmonės namus pasiektų dar visai nepraradę sveiko proto ir nepasirengę kažkur netinkamai nukreipt susikaupusios agresijos.

Nu gerai, 17:10, sąrašas beveik užpildytas, bet dar reikia vinių ir mažų veidrodukų koridoriui. Ikėjos veidrodžiai netinka, nes per dideli. Mažų yra „Senukuos“. „Senukai“ šalia. Nu davai, varom*. „Mažai ko reikia, greit susisuksim jau dabar tikrai“, sakau aš. (Nesusisukom, tai AIŠKU, kad nesusisukom). (Pridėsiu, kad absoliučiai visą laiką nei tai lietus, nei tai dangaus skrepliai, įkyriai purškia į veidą).

Atvarau į Senukus ir suprantu, kad, palyginus su jais, IKEA buvo rojus žemėje. Senukuose visko yra, tik nieko neįmanoma rast. Tik va žmonių mažiau. Dar prisimenu, kad ten būna visai fainų augalų, o seniai norėjau draugams padovanot augalą didelėm šaknim, tai prigriebiu nedidelį medelį, kad paskui nepamirščiau ir nešuos su savimi. Nu ką, reik vinių. Išnaršiusi penkias eiles lentynų medvaržčių pradedu galvot, kad nu blyn, gal vinių nieks nebenaudoja, kąžinau. Visgi pasiteirauju konsultantės. Ai va, pasirodo, yra, tik šeštoj lentynoj, kampe, viena rūšis. Nu gerai, imu pakuotę, duok die man jos užtektų dešimčiai metų į priekį.

Primenu, kad atstumai Senukuose tarp visko yra tokie, kad pusvalandį pasisukiojęs jautiesi kaip neblogai paplušėjęs sporto salėj, tik skirtumas tas, kad esi su paltu, tau dūšna ir ima nervas nieko nerandant.

Toliau – veidrodžiai. Beieškodama pati pagalvoju, kad visgi reikia paklausti konsultantų, kur iš viso Senukuose sudėti visi veidrodžiai. Atsisuku į tarp lentynų stovinčius porą darbuotojų, o tie, pamatę mano žvilgsnį, nusisuka ir paspartina žingsnį. OK. Šiaip ne taip veidrodžius randu. Visokių visokiausių yra, bet, aišku, nėra tų mažiausių, kurių ieškau. Nu bet TURI būti. Sutinku tame skyriuje dirbantį konsultantą, apibūdinu, ko ieškau, sako „Oi ne, pas mus TIKRAI tokių niekada nebuvo ir nebūna“.

Jau pradedu galvot, kad gal kažką ne taip supratau, kai draugė sakė, kad pirko „Senukuos“. Rašau draugei, nu sako tikrai „Senukuos“ ir tikrai yra, tik nebeprisimena, kuriam tiksliai skyriuj, o šitos draugės parodymais pasitikėti galima.

Tyrinėju kiekvieną Senukuose parduodamą veidrodį, kol galiausiai VUOLIA tolimiausiam kampe tai, ko reikia. Aha, tie veidrodžiai, kurių Senukuose „tikrai niekada nebuvo ir nebūna“. Paimu tris paskutinius (norėjau penkių, nu bet ką padarysi) ir matau, kad pakabinimo mechanizmo ant jų pačių nėra, dar reiks kažkaip ir tuo pasirūpinti. 18:15, reik varyt namo, nes jau tuoj prasidės krepšinis, bet nu dar randam dvipusę lipnią juostą ir jau tada tikrai bus VISKAS.

Sutinku konsultantę, klausiu, kurgi pas juos tos dvipusės lipnios juostos. „Kanceliarijos skyriuje“, sako ji. Okei, šiaip ne taip randu tą skyrių, kuris nuo veidrodžių, aišku, nutolęs kokį kilometrą. Nu ir ką jūs galvojat. Apeinu jį tris kartus, nu nėr tos juostos.

Stiklinėmis, gyvybę praradusiomis akimis žvelgiu į tolį, į medį, kurį nešuosi rankuose, pradedu galvot, kas aš, kur aš einu, gal reiks po to nuvaryt į Makdonaldą, bet ne, negalima, ar egzistuoja gyvybė už visatos ribų, kokia visa ko prasmė, ar bus už ką balsuot kituos prezidento rinkimuos, ar tikrai fainas tas medis, kodėl šis sekmadienis toks, bet šią lyrinio nukrypimo akimirką išblaško netoliese pastebėta konsultantė. Sukąstais dantimis, viltį praradusiu balsu pasiklausiu, sako, kad dvipusės lipnios juostos bus dažų skyriuj.

Prisiekiu, nebetikiu ja. Nes nu ką lipni juosta galėtų veikti dažų skyriuj. Lipni juosta nėra dažai. Bet mano zombiu-robotu pavirtusi esybė šliaužia kur nurodyta. Ir randa, randa tą dvipusę lipnią juostą. Pamažu pradedu atgaut gyvybę suvokdama, kad dabar jau tikrai viskas.

18:45, važiuoju namo, žiūriu į dovanų nupirktą medį, gražus tas medis, nu tikrai gražus.

Ir po visos šitos Ikėjos pasiutpolkės su dasimušimu „Senukuos“ sakau sau, kad never again, bet vis tiek kažkur giliai viduje žinau, kad bus again, tik laiko klausimas, kada.

*apie next level anxiety surenkant įsigytus pirkinius šįkart verčiau nė nepradėsiu.

13 Comments

  1. Ledainė Ledainė

    Šiaip, asmeniškai man, tie ledai iš IKEA, po 30 centų žiauriai skanūs 😀 Nu arba mano skonio receptoriai sutrikę,,, 😀

    • Mahila Mahila

      Tai skanūs, skanūs, tik pati dėl jų eilėj ilgoj nestovėčiau 😀

  2. Artūras N. Artūras N.

    Ar pavyko iš IKEA išeit nenusipirkus kvepiančių žvakučių?
    Labai retai deginam namie žvakes, tai jau pilnas stalčius prikrautas 😀

    • Skirmantė Skirmantė

      Nė karto nepavyko.

    • Mahila Mahila

      Ne, nu kaip. Ne kvepiančių, bet 100 paėmiau. Ir 5 žvakidžių rinkinį. 😀

  3. Lina Lina

    O dieve as visada ten jauciuosi lygiai taip pat

    • Mahila Mahila

      Hi5

  4. Skirmantė Skirmantė

    O mane Ikėjoj liūdesys apima – tiek visko gražaus daug, tiek tobulo gyvenimo paveiksliukų, o aš neturiu pinigų, o visi ten gražūs… Tai visiškai ūpo nebūna, mažyčiai panikos priepuoliai visada ištinka. Paskui slap’inu sau per protą – na vatafak, ramiai 😀 ir atsigaunu surinkdama daiktus – man tai kažkas tokio nerealaus tuos varžtelius sukinėt. Bet labai suprantu, kad nervinti irgi gali. Mane nervina, kai draugas šimtą kartų žiūri į instrukciją, o man neduoda tiesiog sukt, pats irgi nori, bet užtrunka, ir tada mes apsibaram.
    Laif.

    • Mahila Mahila

      Ten labai lengva pajusti FOMO. Aš tai rinkdama adaptuota pasijuntu :/

  5. Lina Lina

    Ir dar sekmes pirmadieni darbe po tokio sekmadienio, nes jauties kaip 3 dienas gerus vestuvese

    • Mahila Mahila

      Odieve, klykiu iš juoko 😀 TAIP, būtent taip.

  6. Ramunas Ramunas

    Su tais maltinukais, tai atsargiai, esu skaitęs, kad jie malami iš žmonių, kurie atvažiavo apsipirkti į Ikea, pasiklydo ir neberado išėjimo 🙂

    • Mahila Mahila

      Taip ir yra!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *