Pirmyn į turinį

Apie dviejų tipų žmones darbo kasdienybėje

Yra žmonės, kurie į emailus ar žinutes atrašo po savaitės arba neatrašo iš viso. Žmonės, kurie radę praleistą skambutį sako „Jei jau labai reikės – paskambins dar kartą, negi aš čia dabar atskambinėsiu visiems“. Žmonės, kurie nieko neveikia, bet niekam neturi laiko. Šitie žmonės į darbą, koks jis bebūtų, žengia kančios iškreiptu veidu ir žvelgia į tą darbą kaip neišvengiamą privalomąją kančią, kuria tenka susimokėti už galimybę vakarais krist priešais teliką. Žmonės, kurie pirmąją pusę dienos kaip išganymo laukia pietų pertraukos, o kitą pusę – ištikti maisto komos vegetuoja plūduriuodami popierių jūroje ir su dar didesne viltimi laukia darbo pabaigos. Jie akmenuotu darbo dienų keliu striginėdami ridenasi link išsvajotojo savaitgalio. Ir taip savaitę iš savaitės. Tie žmonės kratosi, purtosi ir šiaušiasi, kai ko nors jų paprašai. Grįžę namo jie namiškiams skundžiasi, kaip smarkiai juos darbe kankina visi, kas netingi.

Tie žmonės sau iš paskos velka virtinę nebaigtų darbų, jie vargiai kada sau kelia tikslus, jų tikslas – išgyvent šią dieną ir kad niekas jų neliestų. Tie žmonės, pastebėję problemą, nustumia ją į šalį ir tikisi, kad toji problema ims ir išspręs save. Jie visur vėluoja, bet apie vėlavimą nepraneša iš anksto. Tie žmonės negerbia nei savo, nei kitų laiko. Tiems žmonėms nelabai suprantama, kokią vertę turi laikas. Tie žmonės, kažkur pakviesti, vangiai permeta akimis kvietimą, iki paskutiniosios akimirkos svarsto, dalyvaut ar ne. Dažnai jie galiausiai nusprendžia, kad visgi geriau nuveiks kažką kito ir apie savo nedalyvavimą praneša tik tada, kai kviečiantysis dar kartą perklausia, ar jiems pavyks atvykti.

Šitie žmonės, pakviesti į renginį, klausinėja, kas dar ten bus, kokia jiems gi nauda iš dalyvavimo tame renginyje. Be draugės ar draugelio jie nepasijudina nė centimetro, nes dar mokykloj įprato spiestis būrin, kur saugiau. Arba nepraneša iš viso ir tiesiog nepasirodo. Tie žmonės, nors ir turi įprastą darbo krūvį, nuolat vaikštinėja suplukę ir paliegę, nes jiems viskas sudėtinga ir sunku, juos skriaudžia bosas, kolegos, valdžia, sistema, kas tik nori. Jei dirba klientų aptarnavimo srityje, didžiausias baubas be tų kitų prieš tai minėtųjų jų darbe yra klientai, kurie velniai žino kokių ten užgaidų prisigalvoja ir šokdina juos darbe, kuriame jie yra įpratę daryti tik tiek, kiek reikia ir nė trupučio daugiau. O jei nieks nepastebės, tai kaip įmanoma mažiau. Jie mėgsta pagražinti, šį bei tą nuslėpti, nusukti, pasukti taip, kaip jiems reikia, kad tik jų nieks nejudintų.

Tie žmonės visada viską atideda paskutinei minutei, o paskui laksto, draskosi ir klykia, kaip nieko nespėja ir dažniausiai dėl viso to nesuspėjimo yra kalti visi kiti, tik ne jie patys. Tie žmonės, jei yra reikalas, niekada neperveda pinigų, kol jiems apie tai neprimeni trečią kartą. Tie žmonės skolinasi, kad atiduotų skolas.

Ir štai yra tie kiti. Žmonės, kurie į emailus ar žinutes atsako akimirksniu. Žmonės, kurie, radę praleistą skambutį iš karto perskambina ir sutvarko visus reikalus. Žmonės, kurie nesiraukydami ir neburbėdami sugeba skirti laiko visiems, kurie į juos kreipiasi. Jie nepalieka nebaigtų darbų ar nepasiektų sau išsikeltų tikslų. Tie žmonės, pastebėję problemą, išsyk imasi ieškoti jai sprendimo ir kuo greičiau jį vykdo arba, jei mato, kad sprendimo įvykdymas užtruks, susidėlioja aiškų ir nuoseklų planą, kaip bus judama link galutinio rezultato. Tie žmonės nevėluoja, o jei vėluoja, visada praneša iš anksto ir atsiprašo. Jie visada pasistengia kompensuoti už jūsų sugaištą laiką. Jie labai gerai žino, kokią vertę turi laikas ir gerbia kitų laiką.

Tie žmonės, kažkur pakviesti, niekada netyli susisukę kaip žiemot susiruošę barsukai, bet visada kaip įmanoma greičiau praneša, galės dalyvauti ar ne. Tie žmonės, pakviesti į renginį, neklausinėja, kas dar bus, kokios sąlygos, o tai kodėl čia verta varyt, tiems žmonės nusispjaut, bus ten, kur jie eina, koks draugelis ar ne, nes jie nėra avys ir jiems nereikia kažkokių ypatingų sąlygų tam, kad veiktų tai, kas juos domina.

Tie žmonės, nors ir daug dirba, neatrodo suplukę ir paliegę, nes moka paskirstyti savo laiką taip, kad darbai būtų įvykdyti neatidėliojant visko paskutinei akimirkai ir nereiktų liežuvį iškišus verstis kūlvirsčiais, kad suspėt su deadlinais. Tie žmonės nezyzia ir nesirauko, kai jų ko nors paklausi ar paprašai. Jei jie kažko nemoka, tiesiog ima ir išmoksta. Jei jie kažko nežino, pasidomi ir sužino.

Tie žmonės žengia į darbą, koks jis bebūtų, su šypsena. Kad ir kur bedirbtų – parduotuvės kasoje ar vadovaujančiose pareigose, jie stengiasi savo darbą atlikti geriau negu tai galėtų padaryti bet kas kitas. Jie puikiai supranta, kad siekiant didelių tikslų link jų keliaujama pamažu, kasdien, kelias savaites, mėnesius ar metus kryptingai dirbant ir nesitikint greito rezultato. Jie niekada nedirba atmestinai, nes tie žmonės tiesiog nemoka taip dirbti, jiems nesuprantama tokia darbo koncepcija. Nes jie supranta, kad, jei jau kažką daryt, tai daryt gerai.

Jie objektyviai vertina konstruktyvią kritiką ir, užuot pasijutę neįvertinti, gerai įsiklauso į jiems skirtus žodžius ir priima juos kaip galimybę, kaip postūmį tobulėti. Jie neišsisukinėja, pripažįsta savo klaidas ir prisiima atsakomybę. Jie nemeluoja.

Šitie žmonės, jei yra reikalas, pinigus perveda tą pačią akimirką ir nezyzia, kad kodų kortelė liko namie, nes jų kodų kortelės namie nelieka, arba jie iš viso jau seniausiai gyvena taip, kad jokių kodų kortelių jiems nereikėtų. Jie stengiasi niekam nelikti skolingi, o jei pasiskolina, jie visada stengiasi skolas atiduoti kuo greičiau.

Būkite tie pastarieji, nes palaiminti tie žmonės, nuo jų priklauso visuomenės progresas, jų yra ateitis ir visos jos gėrybės.

18 Komentarai

  1. Vintė Vintė

    Na bent vienas iš šitų tipų neegzistuoja, nors spėčiau abu.
    Antrą tipą įsivaizduoju tik kaip susiplūkusią moterėlę, kurią visuomenės standartai nuo gimimo mokė „please everyone and be liked“.

    • Mahila Mahila

      Egzistuoja abu, tačiau aiškiai išreikšti – gana retai. Reikėtų nepriimti visko pernelyg rimtai ir suprasti kategorišką suskirstymą kaip minties perteikimo priemonę.

      O kodėl moterį, ne vyrą?

  2. HAHAH. Pirma suskirstom visą žmoniją į du tipus, o po to jau „gana retai“, „neanalizuokite mano posto a ka nepriimkite VISKO pernelyg rimtai“ 😀
    Šįkart beletristika net sekėjų bandai užkliuvo.

    • Mahila Mahila

      Jei jūs nesutinkat daug pirmosios rūšies atstovų – sveikinu, nes aš jų sutinku daugiau negu norėčiau. Jei nesutinkat antrosios – nu tai labai keistas jūsų profesinės veiklos ratas. O jei sutinkat tik antruosius, irgi sveikinu.

      Retai yra grynų grynuolių.

      Nevadink mano sekėjų banda, nes jie – ne avys. 😉

  3. Taip ir neišėjo apsispręst tarp tujinimo ir jūsinimo?:)

    Na, o kaip daugiau pavadinsi tuos, kuriuos „įkvepia“ tokios naujoviškos mintys kaip „vieni žmonės gerbia kitų laiką, o kiti ne“.

  4. Mahila Mahila

    Apsispręsti pavyko puikiai, tik pirmoje pastraipoje kreipiuosi ne tik į tave, bet ir į prieš tai komentavusią merginą.

    O šiaip, viskas gerai? Iš kur tiek to noro prisikabint įdomu 😀

    • ta prasme, viešai rašomus dalykus tik girti galima? nes visa kita, tai noras(!) prisikabinti(!)? taip tik save, ar ir avis bandai apgauti?

      • Skirmantė Skirmantė

        Mes ne avys. Mes išsilavinę žmonės. Yra gal ir neišsilavinusių. Koks skirtumas, Mahilos neskaito humoro jausmo neturintys.
        Bet kamon – kibti tiek ar tikrai reikia, užkabinėti žodžius? Aš tokio rišlaus, švaria dinamiška kalba parašyto teksto nesukurpčiau greitai, prie šito reikia dirbti, žinoti, ką darai. Man labai gėda, bet pirmasis tipas kartais savaitėmis užvaldo galvą, ir man džiugu, kad Mahila spardo dvasiškąją šikną. Manau, šiais laikais davai skaitykit tai, ką mėgstate, nes, kol Mahila nepradeda kurstyt karo, ksenofobinių, homofobiškų, prosovietinių, dar visokių briedų, dėl kurių kenčia žmonės, rašyti, tol ji priklauso tam laisvos nuomonės kontekstui.
        Aš tiesiog norėjau ją apginti. Saulė lauke šviečia. Eikit į lauką paukščiukų klausyt, prieš saulę sėdėt ir kavą gert. Aš vakar parke taip laikrodį radau. Džiaukimės geriau gražia. Mane, pavyzdžiui, Mahila savo tekstais verčia optimiste būt.

        • Mahila Mahila

          Ačiū, Skirmante. Be galo miela skaityti tai, ką parašei. Tekstais pati ir sau šikną spardau, nes ir pati įkrentu į tingumo duobę. 😉

          Nuomininke, kritikuoti irgi galima, tačiau tame, ką ir kaip rašai, matau tik kabinėjimąsi ir purkštaujančią pašaipą. Neteko su tokiu tonu bendraujančiais žmonėmis susidurti nuo mokyklos laikų. Tad ir reakcija atitinkama.

          Dar toks niuansas. Nesu politikė ar koks kitas viešas asmuo, kuris turi būti atskaitingas publikai. Todėl naudodamasi ta laisve ir rašau, ką galvoju, nors tai nebūtinai visiems patinka. O kai nepatinka, galima pasirinkti variantą tiesiog neskaityti. Aš neskaitau to, kas man nepatinka ar mane nervina.

        • Humoro? Parodyk man bent vieną šmaikštų Mahilos postą. Atsiprašysiu, jei jis taip giliai, kaip negaliu scrollint, nes juk „Mahila neskaito to, kas, jai nepatinka ar nervina“ a ka iš mano pusės tai būtų nelogiška, matyt, net diskusijos tikslais. 🙂

          Nežinau, ar formalus išsilavinimas suteikia įžvalgos, kritinio mąstymo. Nes ir Paolo Coelho skaito žmonės su diplomais ir sako, kad jame randa įkvėpimą, kad ir kokios primityvios ir visiems žinomos būtų jo tekstų minttys. Tad neapsigaukime, rišlumas – dar ne viskas.

          Įdomu, kad pačios Mahilos moto „Nėra to, prie ko negalėčiau prisikabinti“, o šitaip jautriai reaguoja.

          • Mahila Mahila

            Mahila neturi humoro jausmo ir niekada nėra postinusi nieko šmaikštaus. Amen.

            Nu žinok matau, kad toliau diskutuoti beprasmiška. Sėkmės.

          • Dar daug kartų komentarus editinsi? Kiek dar sykių užeit?:)

          • Mahila Mahila

            Tai kad vis tiek čia visą laiką sėdi, spėsi sužiūrėt. 😉

  5. Zaneta Zaneta

    Ka zinau pas mane darbe beveik vien pirmukai, liudna del ju sunkaus gyvenimo 😀

    • Mahila Mahila

      :/ Beje, tai užkrečiama. Tiesa, geri pavyzdžiai – irgi.

  6. Inge Inge

    Puikus postas, sutinku abiejų apsčiai – abi kryptys gretai įgauna pagreitį (kuo daugiau darai tą pati, tuo labiau tai tampa ‘tavo’), tad pirmajam dažnai pasikeisti kuo toliau, tuo sunkiau, net jei jie kazkada supranta, kaip prokrastinacija pamažu ėda gyvenima. O tetoms, kurios čia nevykusiai bando trollinti, tai joms neskirtas šitas irasas, dėl jame taikliai išvardintų priežasčių.

    • Mahila Mahila

      Ačiū, Inge, labai malonu! Pritariu, tikrai lengva pradėti slysti į blogąją pusę, tačiau taip pat galima linkti ir į tą gerąją, tik truputį save stumtelėjus, vėliau kur kas paprasčiau 😉

  7. bigboss bigboss

    nuomininke -aiskiai pirma tipas, dar su neurotine chronisko nedapisito israiska…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *