Pirmyn į turinį

Apie aroganciją ir jos menką žavesį realybėje

Kartais rašau tada, kai mane kažkas supykdo. Būtent tokiomis akimirkomis galvoje pradeda suktis begalybė sakinių ir pastraipų, kuriuos iššaukia vienokios ar kitokios situacijos. Užuot širdusi ar niršusi sau viena, užsirašau tas mintis, tada skaitau kelissyk, kol galiausiai išsigrynina viešinimui sudėliotas tekstas.

Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad esu siaubingai jautrus žmogus. It’s both a blessing and a curse to feel everything so very deeply. Ir džiugius dalykus, ir skaudulius išgyvenu taip smarkiai, kad kartais paliūdžiu sau, jog gal atbukusiems gyvent lengviau. Bet vėlgi, tikriausiai, jei nebūtų tų nuo dangaus iki prarajos gilių jausmų, ir rašyti tiek ir taip apie viską noro nebūtų. O rašyti man labai, labai patinka.

Šiandien noriu pakalbėti apie aroganciją. Žinot, man kažkaip labai pasisekė ir su šio keisto reiškinio protrūkiais susidurti ligi šiol teko visai seniai. Matyt kaltas (t.y. turėčiau būti jam dėkinga) socialinis burbulas, kuriame tūnau didžiąją laiko dalį. Bet kelios situacijos, kuriose atsidūriau neseniai, privertė prisiminti, kaip atrodo ir kuo dvokia toji arogancija bei kokį koktų ir pakankamai ilgai nusitęsiantį pėdsaką ji palieka.

Anot lietuvių kalbos žodyno, arogancija – tai kitų niekinimas, nemandagumas, pasipūtimas, išdidumas, atžarumas, akiplėšiškumas.

Kartais toji arogancija iš žmonių liejasi akivaizdžiais fontanais, kartais ji tylut tylutėlė, tačiau tarsi peiliais atmosferą kapojanti, kartais jos nė nepastebite, nes ji išsiveržia jums už akių.

Arogantiški žmonės ant jūsų rėkia darbe, socialinėse situacijose, ten, kur nė neketinote pasijusti prastai, bet jų dėka pasijutote. Jie jūsų negerbia, braunasi prieš jus eilėje, murma ir trukdo jums kalbant, aiškina, ką ir kaip turėtumėte daryti, kartais netgi puola, kai jiems neįtinkate. Arogantiški žmonės jus pašiepia taip, kad jums nuoširdžiai skauda ir gelia, taip šaižiai ir dygiai, kad tesinori stačiai į žemę prasmegti. Jie patys nieko doro nedarydami menkina jūsų pastangas ir darbą, nevertina jūsų laiko. Jie elgiasi nemandagiai. Arba, dar geriau – kai jiems kažko reikia, jie šilkiniai, o vėliau, gavę, ko norėjo, jie ir vėl pašiaušia spyglius. Arogantiški žmonės negerbia jūsų socialinės padėties, gebėjimų, išvaizdos, lytinės orientacijos, sprendimų, norų ir žodžių.

Arogantiški žmonės – tai tie mokyklos bulliai (šitam žodžiui gero lietuviško termino nerandu, galbūt arčiausiai būtų “užgauliotojai”), persikėlę į realų gyvenimą. Arba kaip tik, buvę užgautieji, pastebėję, kad, pasibaigus mokyklos kančioms nieks jų nebeengia, tad atėjo metas patiems pajusti, ką reiškia skriausti.

Tai – žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių įsivaizduoja esantys pranašesni už kitus, tai – kiemo herojai, kurie nemandagiai bendrauja su aptarnaujančiu personalu, tačiau kartais ir tie patys klientus aptarnaujantys žmonės, kurie kartais priverčia pasijusti taip, tarsi jiems trukdytumėte. Arogancija – tai monstriukas, kuris įsikūnyti gali į kiekvieną – pareigūną, dėstytoją, ofiso klerką, įmonės vadovą, dainininką, barmeną, aktorių, žurnalistą, architektą, name it. Baisiai daug šito tarp naktinių klubų lankytojų. Sako, kuo daugiau kokaino, tuo labiau išsipūtęs ego. Čia Vice paaiškina, kodėl. Nuo arogancijos neapsaugotas nė vienas, nes sužvaigždėti įmanoma kiekvienoje srityje ar situacijoje, jei tik apsileidi ir nebejauti, kad ragai užaugo ir remia dangų. Lygiai taip pat nė vienas nėra apsaugotas nuo susidūrimo su aštriadančiais arogantais. Stiprūs žmonės geba juos ignoruoti, o silpnesniems užtat skauda.

Tikiu, jog jums atrodo, kad čia jau tikrai jokiu būdu ne apie jus. Vis dėlto, pateiksiu keletą pavyzdžių, kuomet, gal to nė nesuprasdami, elgiatės arogantiškai. Kai koks nors vaikinas ar mergina mandagiai išreiškia jums romantinį dėmesį, tačiau jūs į jį tiesioginiais arba ne visai žodžiais atsakote “Aš – ne tavo nosiai”, elgiatės arogantiškai. (Netgi gali būti, kad visiems laikams ir neatitaisomai to nė nenumanydami sugniuždote jų pasitikėjimą savimi). Kai bendraujate su žmonėmis, kurių finansinės galimybės yra žemesnės už jūsiškes ir akivaizdžiai tuo puikuojatės, elgiatės arogantiškai. Čia – neblogas straipsnis su dar daugiau pavyzdžių apie tai, kaip atrodo taip vadinama “foolish arrogance” ir kokie gali būti jos padariniai.

Kartais girdžiu, „Jis – žvaigždė, tai suprantama“; „Jis – aukšto lygio vadovas, tai suprantama”; „Jis neturi laiko, tai suprantama”. Nu ne, nesuprantama. (Čia – visai įdomus straipsnis apie arogantiškus įvairių sričių darbuotojus.) Arogancija ir visi kiti į jos apibrėžimą įeinantys žodžiai nepuošia, nėra ir, tikiuosi, niekada nebus priimtina pozicija visuomenėje, kurioje gyvename ir kurios nuolatinio tobulėjimo trokštame.

Kai buvau jaunesnė, stebėdavau tuos pasipūtusius žmones ir netgi galvodavau, kad pretenzingas elgesys yra kažkokia siekiamybė, kurios nesuprantu. Ir, kai būdavau užgauta tokių žmonių, manydavau, kad turbūt išties kažką darau ne taip, atrodau ne taip, neturiu tiek pinigų, kad galėčiau visavertiškai jaustis, galvodavau, kad tie aštrūs liežuviai mano link nukreipti būdavo ne be priežasties ir kaip reikiant grauždavau save iš vidaus.

Tačiau, kuo daugiau žmonių pažįstu ir įvairių situacijų atsiduriu, tuo geriau ir aiškiau suprantu, kad tai tiems kandiesiems arogantams kažkas ne visai gerai. Dažniausiai toks jų elgesys – atvirai išreikšta vidinė kančia, pripažinimo trūkumas, pasimetimas ir blaškymasis, nuo kurio bėgama išsiliejant ant kitų. Prisiminkite tai, kitą kartą pajusite gėluonį. Kažkada rašiau, “būk tikras, būk šviesus ir ramus, būk gražus paprastumu ir nepretenzingumu. Ne arogancija, ne pompastika ir ne riksmais.”

Tik nemaišykite. Galima labai pasitikėti savimi, galima didžiuotis savo pasiekimais, galima turėti itin subtilų humoro jausmą bei sąmojį, galima draugiškai pašiepti, galima būti blogos nuotaikos, galima pykti, galima nenorėti kažko daryti, žinoti savo vertę ir nesutikti su siūlomomis nepalankiomis sąlygomis, o štai visa tai išreikšti pasipūtimu, atžarumu ir nemandagumu – negalima. Jei norite ir siekiate būti oriu ir geraširdžiu žmogumi. Jei ne – na, tai tuomet viskas galima, kiekvienas renkasi savo kelią.

„…saugoti save nuo kasdienybės pavojų, susidėti saugiklius – saugoti save – gal net nuo sėkmės, pasisekimo, pripažinimo… stebėti – ar dar nepradėjai patikti sau pačiam… 

Yra toks anekdotinis patarimas-perspėjimas – einant į vakarėlį: „jeigu baliuje kažkuriuo metu pajusite, kad esate protingas, grakštus, ypatingas ir seksualus – tuojau pat eikite namo – nes tai reiškia, kad esate visiškai girtas“… gyvenime panašiai – kai aiškiai supratote, kad jums sekasi, kad esate daug pasiekęs, kad turite, ką reikia turėti, kad viskas labai gerai – gali būti, kad esate girtas nuo kasdienybės… eikite namo – į savo sielos namus…“

L. Degėsys

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *