Skip to content

Pirmą kartą festivalyje „Mėnuo Juodaragis“

Šią vasarą sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net šešiuose festivaliuose. Paskutiniuoju ir baigiamuoju tapo „Mėnuo Juodaragis“, kuriame lankiausi pirmą kartą. Apie jo egzistavimą sužinojau dar paauglystėje. Pamenu, kad į MJR visada vykdavo įvairūs pažįstami neformalai, bet pati vis neprisiruošdavau, tačiau nutariau, kad šiemet jau tikrai reikia.

Visų pirma galiu pasakyti, kad, jei pati imčiausi organizuoti kokį nors festivalį, iki paskutinės akimirkos negalėčiau nusiraminti besijaudindama dėl oro. Kaip žinia, kad ir kaip tobulai viskuo pasirūpintum ir viską besudėliotum, aukštesnės temperatūros ar mažiau kritulių iš dangaus festivalio metu ar prieš jį užsakyt vis dar neįmanoma. Tiesa, Juodaragiui šįkart pasisekė labiau negu „Sūpynėms“ ir jo metu beveik nelijo, tačiau lietus ir drėgmė savo juodą darbą atliko dar prieš prasidedant renginiui. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų, kiek žinau, netgi vėlavo jo pradžia.

Tačiau tai mums, į festivalį atvykusiems tik penktadienio vakarą, nebuvo aktualu. Apžiūrėję teritoriją ir supratę, kad be ilgų botų ir šiltų drabužių vėl nebus apsieita, vis dėlto nutarėm nebesikankint, palapinės nesistatyt ir paryčių šalčio nekęst bei po visų koncertų grįžt nakvot į Zarasus, nes turėjom tokią galimybę. Tokį sprendimą pasufleravo ir ne pati geriausia mano pačios sveikatos būklė. Tai tikrai išgelbėjo nuo visų nepatogumų bet tuo pačiu ir šiek tiek patrukdė pilnai įsijausti į festivalį.

Aptarsiu keletą labiausiai įstrigusių MJR aspektų.

Nesitikėjau, kad šitas festivalis toks didelis. Nežinau kodėl, bet galvojau pamatysianti bent per pusę mažiau žmonių. Taip pat maloniai nustebino festivalininkų amžius – pirmą kartą mačiau tiek jau brandesnio amžiaus žmonių ir tuo pačiu tiek šeimų su vaikais. Matyt, kai festivalis rengiamas dvidešimt metų iš eilės, kartu su juo brandos sulaukia ir pirmieji jo lankytojai. Tokią tendenciją matau kaip didžiulį pliusą, nes visada įsivaizdavau, kad visuose festivaliuose kritinę masę sudaro lankytojai, kuriems ne daugiau nei trisdešimt. Labai smagu matyti, kad klydau.

Taip pat įspūdinga įvairių veiklų – sporto žaidimų, dirbtuvių, paskaitų ir panašių užsiėmimų įvairovė. Visiškas rojus vaikams – žaidimai, labirintai, poniai, arkliukai – kas tik nori. Labai fainas amatų kiemelis. Ir tos dvi iš šiaudų ir medžio sudėliotos, šeštadienio naktį uždegtos ožiukų skulptūros.

Dar vienas svarbus dalykas – „Mėnuo Juodaragis“ – pats švariausias mano kada nors matytas festivalis. Gražu žiūrėti, kad, nepaisant didžiulio lankytojų skaičiaus, žemė nebuvo nusėta šiukšlėmis. Numanau, kad tai lėmė sprendimas naudoti depozitinius bokalus ir, matyt, operatyvus savanorių darbas. Sveikintinos ir pakankamai draugiškos maisto ir gėrimų kainos. Draugiškesnės nei tuose didžiuosiuose festivaliuose, kuriuos teko lankytis prieš tai.

Muzika. Patiko G&G Sindikato ir Ugniavijo bendras pasirodymas, tačiau tą vakarą didžiausią įspūdį paliko italai Death in Rome. Kai prieš atvykdama išgirdau, kad bus kažkokia neofolko grupė, savaip interpretuojanti ir atliekanti garsius pop muzikos kūrinius, nieko gero nesitikėjau, bet, išvydus kaip tai atrodo gyvai, visas mano skeptiškumas išgaravo ir prie scenos pratrypčiojau visą jų koncertą. Nuostabus, mistiškas skambesys, paslaptingas įvaizdis ir užburiančiai tamsi atmosfera. Lemon Joy buvo gerai kaip visada, o štai Wardruna, apie kuriuos tiek daug girdėjom, pasirodė nuoboki. Gal dėl to, kad dėl visų tų liaupsių lūkesčiai buvo per aukšti, o gal dėl to, kad pusę pirmos nakties visgi labiau norėtųsi kažko energingesnio. Tačiau drungnokas asmeninis įspūdis grupės didingumo tikrai nenuneigia.

Visiškai sužavėjo Eglyno scenos dekoracijos (ypač tas žaibuojantis medis), o šeštadienio vakarą ten užsukę visai netikėtai atsidūrėm puikiame žavaus latvių synth pop’o atlikėjų „Hipstokrātija“ pasirodyme. Šokom ir galvojom, ką gi jiems mums primena, ir galiausiai nutarėm, kad jie – toks latviškasis „Solo Ansamblis“.

Štai taip iš nuotrupų ir susidėlioja pirmasis įspūdis, kuris išties neblogas. Tikiuosi, kad kitais metais oro sąlygos bus palankesnės, o asmeninė būsena – geresnė, ir į festivalį visa galva pasinerti bus paprasčiau.

Užtat sekmadienį nutarėm apsilankyti Daugpilyje, antrame pagal dydį Latvijos mieste, iki kurio nuo Zarasų maždaug pusvalandis. Įdomus centre įsikūręs „Gubernatorių“ restoranas, įdomi ir pagrindinė miesto gatvė su sovietmečiu dar kvepiančia architektūra, vėžlio skulpūra ir pianinu, kuriuo pagroti gali kiekvienas.

Po Juodaragio į bendrą nuotaiką labai tiko apsilankymas XIX a. miesto tvirtovėje – mini miestelyje, užimančiame daugiau nei 150 ha teritoriją. Išties įspūdingas ir šiek tiek baugokas reginys. Jei būsit netoliese, būtinai apsilankykit, nes įspūdį išreikšti žodžiais ir nuotraukomis sunkoka, reikia pamatyti pačiam.

O štai išsamus mano visos šios neįtikėtinos vasaros klajonių aprašymas – jau netrukus.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *