Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2017 liepos

Para Velnio akmenyje / Devilstone

Žinot tą tokį bjaurų kaltės jausmą, kuris, vis atidėliojant kažką padaryti, tik auga ir net pradedat galvoti, kad gal jau per vėlu ir gal verčiau jau nebedaryt? Panašiai jaučiuosi dėl šito teksto. Vos grįžusi iš Velnio akmens įpuoliau į darbų begalybę ir vis nerasdavau laiko prisėsti ir aprašyti, o prabėgo jau dvi savaitės. Bet juk festivalis išvažiavus visiems jo lankytojams nesibaigia, festivalis gyvas visus metus – nutilus muzikai pradeda girdėtis įspūdžiai, šmėžuot nuotraukos ir skambėti nostalgiški dūsavimai, o organizatorių darbas, neabejoju, nesibaigia niekada.

Taigi. Velnio akmenyje šiemet buvau pirmą kartą. Nuolat girdėdavau puikius atsiliepimus apie jį, bet vis netekdavo apsilankyt. Žinot, kodėl? Ogi todėl, kad nebūdavo su kuo. Ten varydavo įvairūs pažįstami, bet ne tokie artimi, kad prie būčiau drįsus prie jų prisiklijuot visam festui. O štai dabar viskas gyvenime klostos taip, kad pildos mano tylūs, garsiai niekad neišsakyti norai ir turiu pačią geriausią kompaniją, kuri sutinka (ne tik sutinka, nori) su manim keliaut ir į Sūpynes, ir į Pečiūros koncus, ir visur kur. Šita vasara man rekordinė festivaliais – jau buvau trijuos, šiandien važiuoju į dar vieną. Kaip dėl to faina, kad jūs žinotumėt.

Aplinkybės taip jau susiklostė, kad Velnio akmeny pabūti galėjau tik parą ir ne ilgiau, nes prieš tai atsitiko penkiasdešimtmetis, kuriame dalyvauti buvo privalu. Matot, penkiasdešimtmečiai juos švenčiančius žmones gyvenime ištinka kiek rečiau nei festivaliai.

Šeštadienio rytas prasidėjo pasiplaukiojimu Panevėžio Ekrano mariose, vėliau pirmąsyk atsidūriau Lajų take. Tai žinokit, kai esi metro piam, nelabai ten tie medžiai ir jų viršūnės matos, ėjau ir dūsavau „Koks gražus turėklas“.

Atlikę visus gimtadieninius-ekskursinius reikalus pagaliau nusigavom į festivalį. Nustebau supratusi, kad jis vyksta visiškai mieste. Pirminis planas buvo nakvot automobily, bet, kadangi pastarąjį pasistatėm prie kapinių, kažkaip mieste prie kapinių mašinoj miegot nei šis nei tas, tad susidėliojom palapinę.

Festivalis taip gerai suorganizuotas ir sutvarkytas, kad, prieš tai dar pabuvus Sūpynėse rimtai gali imt ir pradėt galvoti, kad visi festai tokie. Bet tada prisimeni tas visas blogas patirtis iš praeities, grįžęs dar pasižiūri video iš Retro beach festo ir supranti, kad nieko panašaus.

Labai patiko didžiulė įvairių veiklų gausa (išbandžiau vikingų šachmatus, visiškai jėga), žiauriai faina piešinių galerija (labiausiai patikusiais vaizdais dalinuos), platus maisto pasirinkimas (nežinau, iš kur yra tie paprasto, skanaus, sotaus ir palyginus nebrangaus maisto gamintojai su didžiulėm keptuvėm plovo ir kitų dalykų, kuriuos vis pamatau festuose, bet patinka man jie). Žiauriai gaila, kad visgi teko praleist GA protmūšį ir diskusijas, kurios, mačiau, turėjo būti labai įdomios. Gaila ir dėl to, kad puikiojoj Kablio scenoj būtent paskutiniąją naktį grojo d‘n‘b, kurio klausyt nebegaliu jau nuo kokių dudešimtų. Tiesa, o legendomis apipintas papų šou visgi ir yra legenda? Ar mes tiesiog pražiopsojom?

Šiaip, prisipažinsiu, tikėjausi didesnio publikos išsitaškymo, pamišimo ir rokenrolo, tačiau numanau, kad daug kas spėjo nusiraut ketvirtadienį ir penktadienį, o aš jau papuoliau pamatyt tų linksmybių paskutiniuosius trupinius.

Turbūt ne keista, bet Velnio akmens muzika man visiškai svetima. Nuo šešiolikos vis mėginau pažindintis ir pamėgt, bet taip ir neprilipo. (Todėl nenuostabu, kad po viso to metalo ausims miela buvo išgirst Panamos palapinėj skambančią Golden Parazyth‘o Lapę). Bet kokiu atveju, į šitą festą norėjau dėl to taip išliaupsinto vaibo ir dėl to, kad norisi atsidurti ten, kur dar niekad nebūta ir išbandyti tai, kas dar nedaryta.

Užtat ZEAL & ARDOR buvo something else. Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus ir toji jo (ar jų?) pasirodymo valanda buvo tarsi kažkokia keista meditacija, kurios metu ir šokau, ir ramiai stovėjau, ir prisirašiau ilgą juodraštį minčių srauto, kuris užpuolė berymant minioje. Šito konco metu įstrigo truputį įkaušęs bičiukas, kuris priėjęs prie nepažįstamų vaikinų sako “Ei, seniukai, davai iškelkit mane virš minios”. Tie jam sako “Blem, seniuk, nu žinok nekelsim” (aiškiai matės, kad rokenrolo būsenoj tik tas, kuris prašos keliamas). Paskui netyčia užmačiau, kaip tas pats rokenroleris kažkam messengery siuntė stickerį su gėlių puokštę belaikančia lape. Vėliau smagu buvo einant pro šalį netyčia sutikti patį headlinerį ir su juo nusifotografuoti.

Tai, kaip smarkiai buvo patvinusi upė, verta atskiro paminėjimo. Kaip ir tai, kokia nežmoniškai šalta buvo naktis iš šeštadienio į sekmadienį, kai nepadėjo nei penki sluoksniai drabužių, nei gėrimai su pipirais. Dabar, prabėgus jau dviems savaitėms, nakties speigo agonija jau pamažu pradeda užsimiršti, bet, damn, nenorėčiau to pakartot.

Užtat ryte nuo šalčio sustingusį, vėliau atšilusį ir tarsi subaladotą kūną išgelbėjo nefestivališkai prašmatnūs Panamos pusryčiai (žr. foto).

Vaikštant po teritoriją galvojau apie tai, ar būtų įmanoma ne tik į šitą, bet ir į visus kitus festus atitempt taromatus. Labai gerai išsispręstų tvarkos klausimas ir nebūtų gaila po kojomis trypiamų centų ir eurų. Paryčiais mačiau, kaip mėlynanosiai vietiniai „sanitarai“, vienas kitą už kojų prilaikydami, nardė tarp skardinių ir rūšiavo visą tą lobį, tad matyt šitas festas jiems buvo šiokios tokios Kalėdos.

Atleiskit, bet ta viena iš paskutiniųjų sekmadienį grojusių grupių, man regis, pavadinimu „Abudu“ (o pavadinimas tikrai apgaulingas, nes ant scenos jų ten buvo mažiausiai keturi), buvo ekspyriensas, mintimis nunešęs į laikus, kai paauglystėj teko pasiklausyti prasto krikščioniško roko, kurio darsyk girdėt visai nenorėjau. Atrodo, kad jie buvo pastatyti tam, kad žmonės kuo greičiau išsiskirstytų ir jau leistų orgams tvarkytis.

Tai mes ilgai nelaukę nutarėm viską užbaigt dar neragautais Kavarsko koldūnais, kuriuos kemšant į koldūninę įžengė pats G. Nausėda, bet, išvydęs pulką juodais drabužiais ir metaliniais papuošalais pasidabinusių festivalininkų, apsisuko ir išėjo. Tiesa, kalbant apie iškilius visuomenės veikėjus, Velnio akmeny Sergėjaus Jovaišos, apie kurio vaidenimąsi ten sklando legendos, pamatyti neteko.

Ir vis dėlto, geriausias dalykas apie festus yra tai, kad dažnai ten susirandi naujų draugų arba susitinki žmones, kuriuos menkai tepažinojai ir, festivalinės euforijos pagautas, kur kas geriau su jais susibendrauji ir namo jau išvažiuoji turėdamas istorijų. Tad baisiai faina buvo tas kelias valandas ar trumpiau pasišnekėt, palinguot ir pabendraut su visais senokai matytais ir naujai rastais.

Susumuojat, rimtas, solidus festivalis, į kurį dar tikrai važiuosiu. Ačiū ir faina, kad esat.

2 Komentarai

Penki pasižadėjimai sau šią vasarą

Pastaruoju metu pajutau, kad truputį pati sau atsibodau ir nuo savęs pavargau. Todėl supratau, kad atėjo metas šiokiai tokiai disciplinai. Aiškiai suformulavau ir įsivedžiau sau penkias esmines taisykles/pamatines užduotis:

  1. Nesiskųsti. Kad ir kas benutiktų, kad ir kaip tas batas koją spaustų, kad ir kokia ilga eilė bebūtų, kad ir kiek tas autobusas vėluotų, kaip ten belytų ar pravažiuojantis automobilis aptaškytų. Ša. Vienintelis leistinas pasiskundimo būdas – į situacija pažvelgt ironiškai, su humoru, be aimanų ir „odieve, kodėl man taip nesiseka“ savigailos maldelės.
  2. Nustoti teisti žmones. Į šį punktą įeina ir elementariausias noras skrynšotint išbaisėjusį tolimą pažįstamą ir kažkam siųst nuotrauką pasijuokimui, ir lūpų papūtimas, kai kažkas negali kaip mat atlikti man duotų įsipareigojimų (I don‘t know their life, gal jų priežastis – ne tinginystė, o šeimoj užviręs pragaras, nereikėtų pulti smerkti ir susireikšminti).
  3. Rašyti. Šita situacija, kuomet kelis mėnesius iš eilės pasirodydavo po vieną – du įrašus per mėnesį, nėra gera. Tikrai yra ką aprašyti, tik reikt baigt teisintis nesibaigiančiu darbų kalnų. Rašymas yra mano malonumas ir mano terapija, rašydama susidėlioju mintis, berašant paaiškėja neaiškūs buvę dalykai ir, nemeluosiu, visada, visada yra žiauriai gera gauti skaitytojų feedbacką. Kai kurie sako, kad rašo tik sau. Mano atveju iš dalies tai – tiesa, bet tik iš dalies. Rašydama žinau, kad tekstą paleisiu į viešumą ir kuo tikresnė jame būsiu, tuo geresnį atoveiksmį jis atneš. Tiesa, labai nenoriu siekti žūtbūt patikti auditorijai, tačiau faktas, kad kažkas skaito yra svarbus, o kuo daugiau tų skaitančiųjų – tuo didesnė atsakomybė. Be to, kuo daugiau ir dažniau rašau, tuo daugiau ir kokybiškiau parašau.
  4. Skaityti. Bent kelis puslapius per dieną. Nuolat save baru už tai, kad skaitau per mažai. Kai yra tikslas, veikti lengviau. Šiemet nutariau išsikelti tikslą perskaityti bent penkias knygas. Suprantu, kad mažokai, tačiau jau šis tas, o penkios todėl, kad planas atrodo realistiškas ir įvykdomas. Jei būčiau užsibrėžus dešimt, matyt būtų kiek per daug, išsigąsčiau ir visai apleisčiau šį tikslą. Baigiu įpusėti ketvirtąją, tad tikiuosi, kad planą ne tik įvykdysiu, bet ir viršysiu savo lūkesčius. Gal sakysit, kad negalima taip per prievartą, kad turi gi noras pats ateiti. Nesutiksiu, nes geras užpakalio paspardymas sau man yra būtinas reikalas, kad neaptingčiau.

  5. Susitikti su žmonėmis. Baisiai mielas tas namų jaukumas ir buvimas vienumoj. Baisiai miela gali atrodyti dienų dienas leisti savo pasauly su niekuo nebendraujant. O paskui tik staiga imi ir supranti, jog žmonės atprato, kad randi jiems laiko. Susitikti, pasikalbėti, pasidalinti yra svarbu. Kad nepavirstum į gyvo bendravimo bijantį zombį.

Jau keletą dienų mėginu įgyvendinti šitas taisykles. Nėra lengva, žinokit. Bet kai tik prigaunu save veiksmuose, kurie prieštarauja šiems principams, mintyse pabaru save: „Ei, klausyk, gi tu šitaip nebedarai. Tai ir nebedaryk.“ Kol kas veikia.

Palikite komentarą

Ertlio namas: lietuviška virtuvė before cepelinai

Kaip jau sakiau rašydama apie Tom Yum‘us, mano santykis su maistu gana paprastas – skanu arba neskanu. Iiir, kartais dar gali būti įdomu. Persikvalifikuoti į maisto blogeres neketinu, tačiau nutariau kiek išsamiau aprašyti vakarykštę, išties įdomią patirtį Ertlio name. Apie jį sužinojau visai netyčia, tad tikiu, kad bus daug tokių, kurie nė nėra girdėję apie tokio dalyko egzistavimą. Ir ne, straipsnis nėra užsakyta reklama.

„Kruopščiai išstudijavę dvarų bei vienuolynų archyvuose rastus receptus, išgvildenę Lietuvos „kuchmistrų“ paslaptis atkūrėme autentiškus viduramžių, renesanso ir baroko epochų patiekalus ir juos šiuolaikiškai interpretavome. Atvykę į restoraną galite mėgautis patiekalais, kurie galbūt puikavosi ant vakarienės stalų įtakingų dvarų menėse ir kuriais mėgavosi patys Radvilos – svarbios ir svarios personos to meto Europoje.”  – rašoma Ertlio namo tinklapyje. Taigi, tai, kas buvo valgoma dar tada, kai nekaraliavo bulviniai patiekalai. (Beje, visuose valgytuose patiekaluose nebuvo nė užuominos apie bulves).

Ragavau 6 patiekalų degustacinę vakarienę, kurios kaina 40eu, o trukmė – iki 3h. Bent jau man tai yra išties brangokas reikalas, tačiau taip lepinamasi nedažnai, tad kartais galima. (Egzistuoja ir 4 patiekalų vakarienės variantas, kurio kaina 30eu, o trukmė – iki 2h, tačiau manau, kad visgi tikrai verta užsisakyti 6 patiekalų variantą). Be to, kiekvieną iš patiekalų palydi išsamus pasakojimas apie tai, kas valgoma, kokie ingredientai naudoti ir kokia patiekalo istorija, tad tai virsta ir šiokia tokia ekskursija. Kaip suprantu, didžioji dalis lankytojų – užsieniečiai. Ir išties – puiki, šiek tiek prabangesnė alternatyva užeigoms ir dvarams, personalas nepriekaištingai gerai šneka angliškai.

Apgailestauju dėl nuotraukų kokybės. Kadangi jau buvo vakaras, trūko natūralios šviesos, mano Samsungo kamera – ne pati geriausia, o ir fotografė iš manęs nelabai. Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad kažkas matysis.

Pirmasis patiekalas – naminė duona su ajerais ir čiobrelių sviestu (XI a. receptas). (Beje, čiobreliais gardinamas ir puošiamas ne vienas patiekalas. Baisiai juos mėgstu, tad tikrai nemaišė). Tikra lietuviška duona, pateikta šiek tiek neįprasta forma. Duona tokia puiki, kad būtų galima valgyti ir vieną, o sviestas literally tirpsta burnoje.

Antrasis patiekalas – putpelė su agurkais ir žemuogių padažu (XIX a. receptas.). Konsistencija primena šaltieną, kurią nelabai mėgstu, bet iš esmės skanu. Puikiai išmarinuoti (tą pačią dieną) agurkėliai ir morkos, gerai tinka žirniai. Žemuogių džemo skonis visiškai neutralus, tad jo nelabai ir jaučiasi.

Trečiasis patiekalas – Pulardos pyragėliai su patarškos kiaušiniais (XVII a. receptas). Teko googlinti, kas yra pularda. Pasirodo tai – nupenėta ir papjauta jauna višta. Pyragėliai su trumų (tokių grybų) aliejumi. Skonis specifinis, bet geras. Patiekiama su ridikėliais ir kaliarope. Ir vėl, labai, labai skaniai paruoštos daržovės. Pyragėliai tokie visai nieko, bet nieko įspūdingo. Nepaisant ypatingų ingredientų, primena paprasto skanaus kibino skonį, excusez moi.

Ketvirtasis patiekalas – vėžienė su ežero žuvimi (lydeka) (XVI a. receptas). Lėkštėje pora gabalėlių lydekos (su kaulais, nes taip autentiškiau), vėžio uodegėlė, morkos, poras ir, jei gerai matau, medetkų žiedlapiai. Šefas pats užpila sultinį ir taip užbaigia patiekalą. Suprantu, kad tie kaulai žuvyje palikti su mintimi, bet juos rankioti nuo to nelengviau. Na, bet bent jau perspėjo, todėl visai nepikta. Labai skanus sultinys.

Penktasis patiekalas – lėtai kepta jautiena su miško grybais (voveraitėmis) (XVI a. receptas). Patiekiama su pastarnokais ir patarškų kiaušinių pudingu. Puikus jautienos padažas, pati jautiena – okei, užtat pastarnokai einasau, kaip skanu. Ko gero, labiausiai patikęs patiekalas.

Kažkaip jau buvau nusiteikusi, kad šeštasis patiekalas jau bus desertas, tačiau klydau.

Šeštasis patiekalas – ėriukas su smulkių kruopų koše ir mėlynių padažu (XVII a. receptas). Lėkštėje dar matote burokinius kopūstus, jaunus burokėlius, žemuogių triufelius ir mėtų lapelius. Mėsos skonis puikus, bet jau jaučiausi truputį per soti, kad viską įveikčiau ir nepersivalgyčiau, todėl vieną gabalėlį visgi teko palikti. Košė nelabai, užtat daržovės ir vėl jėga. Triufeliai irgi.

Galiausiai atkeliavo desertas. Trijų sluoksnių skanėstas (XVIII a. receptas): pirmasis sluoksnis – midaus ir duonos traškutis, antrasis – ožkos sūris, trečiasis – wait for it – agurkas, kuris nei skoniu nei vaizdu į agurką visai nepanašus, panašesnis į kokį ananasą. Šalia patiekiama rožių žele ir braškiniai ledai, apibarstyti džiovintomis braškėmis. Turiu pripažinti, midaus ir duonos traškučio skonis iš pradžių pasirodė keistas, tačiau ilgainiui apsipratau ir net patiko. Geras deserto dydis ir skonių variacija pabaigai.

Patiekalų buvo būtent tiek, kiek reikia, kad būtum ir sotus, ir nepersivalgęs (na, palikau gabalėlį ėrienos, tačiau manau, kad įprastam žmogui maisto kiekis optimalus).

Negaliu pasakyti, kad viskas buvo be galo dieviškai gardu, tačiau buvo žiauriai įdomu (ta gerąja to žodžio prasme). (Ką įrodo ir faktas, kad po vakar negaliu nustoti dalinusis įspūdžiais su bičiuliais). Tikrai verta bent kartą sau pasidaryti tokią pramogą.

1 Komentaras

Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui

Taigi. Šiemet bus dešimt metų, kaip baigiau mokyklą. (Mirksi notificationai, kad jau tuoj klasės susitikimas, jei tik kas nepatingės suorganizuot.) Ir dešimt metų, kaip turiu vairuotojo pažymėjimą. Jei jo nebūčiau pametusi prieš ketverius metus ir iš naujo nepasidariusi, šiemet pirmąsyk būtų reikėję jį keist.

Taip, man dar tik 28 (nu kaip tik, JAU), bet jau jaučiu, visa esybe ir viskuo, kad artėja trisdešimtmetis. Ta proga, daug įžvalgų apie tai, kaip dabar viskas visiškai kitaip negu prieš tuos dešimt metų. Ir netgi smarkiai kitaip negu prieš kokius dvejus. Su dauguma jų identifyintis visgi labiausiai turėtų pavykti merginoms (moterims, taip, jau moterims), tačiau tikiu, kad daug kas tinka ir šiaip visiems bendraamžiams. Suprantu, kad viskas priklauso ne tik nuo amžiaus, laikui bėgant keičiasi ir aplinka, finansinės galimybės, patirtys ir požiūris, o be to – situacija Lietuvoje, betgi viskas eina išvien. Tiesa, daug visokių panašių straipsnių mačiau Buzzfeede ir pan. tinklapiuose, bet čia viską aprašiau grynai per asmeninę ir subjektyvią patirtį.

Taigi, važiuojam. Kas daros, kai artėja trisdešimt.

  1. Vis rečiau taupai patogumo sąskaita. Vis mažiau jaudiniesi, jei už kažką, siekiant kokybės, teks sumokėti truputį daugiau. Pavyzdžiui, vis dažniau kvietiesi taksi, užuot rinkęsis viešąjį transportą arba ėjęs pėstute, vis mažiau viliojanti atrodo opcija atostogaujant užsieny apsistoti bendrabuty ir miegot dviaukštėj lovoj, užuot rinkusis viešbučio kambarį.
  2. Vis daugiau išleidi maistui. Nes nebegali, tiesiog nebegali valgyti lievo maisto. Pavyzdžiui, absoliučiai nesuvokiama atrodo tai, kad kažkada kažką dar kepdavai ant saulėgrąžų aliejaus ir tai valgydavai.
  3. Nebesupranti, kaip ten norėdavos nešiot visokius pigius ryškius drabužius, o juo labiau – plastmasinius papuošalus. Auskarų kolekcija iš šimto porų susitraukė iki penkių, o ir tai dažniausiai segiesi tą vieną mėgstamą porą, kartais ir visai be jų eini ir nieko.
  4. Nebesupranti, kaip kada nors gyvenime galėjai nešioti džinsus pažemintu liemeniu. Ir ne tik, kad nešiojai, bet tai darei savo noru ir kasdien. Apie grožį nekalbu, kalbu apie tai, kaip odieveviešpatie ne-pa-to-gu. Aukštas liemuo ftw.
  5. Tildai muziką. Nes nesigirdi, ką sako pašnekovas, nes per garsiai, nes chaosas. Vis mažiau pakantumo vietoms, kur per garsią muziką neįmanoma susišnekėt. Vis rečiau užsuki į klubus, vis labiau traukia vakarojimas kur nors sodyboj prie ežero ir nebūtinai vasarą.
  6. Vakarėliuose šokti tenka vis rečiau, o kai šoki, pasidarai labai self-conscious ir ištinka baimė, ar tavo judesiai neprimena damų likerio padauginusios tetos per giminės balių.
  7. Galvoji, kad Justin Bieber ir Taylor Swift – gana šviežiai iškilusios žvaigždutės, kol nesuvoki, kad jie jau yra around gana ilgą laiką. Rihannos – Umbrellai, Mikos – Grace Kelly ir Arctic Monkeys – Fluorescent Adolescent jau yra po dešimt metų. Ir vis mažiau orientuojiesi, kokios dainos populiarios dabar, nes dar nė nespėjai atsiklausyt savo 2015-ųjų playlisto.
  8. Oda pasidarė visiškai sausa. Ir žiemą, ir vasarą, bet žiemą labiausiai. Anksčiau nesuvokei, kam iš viso reikalingas kūno sviestas ir nelabai supratai, kodėl žmonės jį tepas, o dabar tik duokit. Tos pačios dieninio kremo dėžutės anksčiau užtekdavo pusmečiui, dabar baigias du-trissyk greičiau. Naktinis kremas ftw.
  9. Išgeri daugiau nei bet kada vandens (aišku, negazuoto). Jei ilgesnį laiko tarpą randi save be vandens buteliuko ar stiklinės, puoli į paniką. Stiklinė prie lovos prieš einant miegot, gurkšnis prabudus naktį ir ryte – šventa.
  10. Sveiki, žili plaukai. Panašu, kad jau niekur nebedings ir teks sugyvent.
  11. Jei dar visai neseniai atrodė, kad nieko nesi patyręs, dabar jau net baisoka daros, kiek visko patirta ir kiek visokių žmonių sutikta.
  12. Pramuša ant sodininkystės. Perki žemę, vazonus, sėklas, daigus, sodini augalus ir be jokių youtube tutorialų ar kažko tiesiog žinai, kaip tai daryti.
  13. Pramuša ant gaminimo. Lygiai taip pat, kaip ir su sodininkyste, iš kažkur žinai, kiek, ko ir kaip dėti į maistą, kiek laiko virt, kept, marinuot ar kaip pjaustyt. Tiesiog žinai. Vis labiau suvoki namie pagaminto patiekalo vertę lyginant su įvairiausiais, nors ir pigesniais bei greičiau paruošiamais pusfabrikačiais.
  14. Pramuša ant psichologinės ir filosofinės literatūros.
  15. Smarkiai sustiprėjo intuicija. Kai kuriuos dalykus puikiai nujauti ir tiesiog žinai, kaip viskas bus. Ir būna. Ne, tai ne super galios ar gebėjimas matyti ateitį. Tai tiesiog sustiprėjęs self-awareness, gebėjimas jausti ir suprasti žmones bei reiškinius, pastebėti senų patternų pasikartojimus.
  16. Vis daugiau naktų naudoji miegui. Jei anksčiau pavykdavo mažai pamiegojus iššžygiuot į darbą ir be parkių jame atbūti visą dieną, tai dabar atbūti vis dar gali, bet esi pats pikčiausias ir nelaimingiausias miško žvėris ir to nuslėpti niekaip nebepavyksta. Baigėsi tas supermeniškas maksimalizmas, kad aj, dzin, pamiegosiu kitą kartą, nes žinai, kad nepamiegosi ir bus ragas.
  17. Kraupsti galvodamas apie savo ankstesnius žalingus įpročius ir net truputį stebiesi, kaip nenumirei. Visiškai nesuvokiama tai, kaip kadaise atrodė normalu, pvz. trečiadienio vakarą gerti šampaną (gerai, jei tik šampaną, būdavo ir alaus, ir šotų ir ko tik nori), o ketvirtadienį eiti į darbą. Apie tuos visus surūkytų cigarečių pakelius nė nepradėsiu.
  18. Apie pagirių skausmingumą ir intensyvumą net nekalbu. Pachmai pastaruoju metu būna tokie žiaurūs, kad tiesiog norisi nusiimti galvą ir pasidėt kažkur tolėliau, palįst po žeme, sukramtyt save ir nuryt. Dėl pastarųjų keliamos agonijos, sprendžiant, kada baigti vakarėlį, vis labiau vertini rytojaus dieną ir vis dažniau renkiesi išvengti nereikalingų ne tik galvos skausmų, bet ir moralkių.
  19. Vis mažiau varginiesi kokioje nors diskusijoje bet kokia kaina įrodyti savo tiesą, nes nu OH WELL.
  20. Viską darai truputį lėčiau nei anksčiau.
  21. Vis rečiau ir vis ramiau šventi gimtadienius.
  22. Dabar atrodai jauniau negu prieš dešimt metų.
  23. Esi kokia nors forma labdarai aukojęs daugiau nei 10 eu.
  24. Anksčiau gavęs email jausdavaisi suaugęs ir svarbus, o dabar su kiekvienu atėjusiu laišku jautiesi irritated ir tenorėtum, kad tave paliktų ramybėj.
  25. Internetinės arba telefoninės komunikacijos su žmonėmis tikslas vis dažniau yra reikalų aptarimas ir susitarimas dėl gyvų susitikimų. Žiauriai tingi rašyti žinutes, vis dažniau skambini, nes gaila laiko belaukiant, kol pašnekovas sureaguos ir atrašys.
  26. Anksčiau stalkindavai žmones, kurių nepažįsti. Dabar nė nespėji sekti, kaip laikos pažįstami. Arba tiesiog neįdomu.
  27. Vis dažniau tapatiniesi su „Friends”, „Sex and the City” ir „How I Met Your Mother” personažais.
  28. Pagaliau pradedi suprasti, kodėl žmonėms patinka bliuzas, jazz’as ir sausas vynas.
  29. Sutikęs žmogų, kuris neturi sąskaitoj, jautiesi tarsi užmezgęs kontaktą su ateiviais.
  30. Pokalbiuose su tėvais vis dažniau vyrauja temos apie tėvų draugų vaikų vestuves, anūkus, nekilnojamąjį turtą ir pasiekimus. Pastarieji dažniausia, nepaisant panašaus amžiaus, ženkliai lenkia taviškius ir tau apie tai subtiliai arba ne taip subtiliai vis primenama.
  31. Vis daugiau tavo pažįstamų nekilnojamąjį turtą nebe nuomojasi, o perka. Atsiranda ir tokių, kurie jau nebe tik įsigyja butus, bet ir statosi nuosavus namus.
  32. Tavo FB sraute vis daugiau vestuvių ir kūdikių nuotraukų, ištekėjusių moterų sharinamų konkursų, diskusijų visuomenės gerbūvio tema, vis mažiau – vakarėlių akimirkų.
  33. Kai kurie tavo draugai jau turi net nebe po vieną, bet ir po du vaikus.
  34. Pažįsti bent kelias besilaukiančias arba neseniai pgimdžiusias moteris.
  35. Prisimeni trisdešimtmečius, su kuriais bendravai, kai tau buvo dvidešimt ir nesupranti, apie ką jūs šnekėdavotės.
  36. Supranti, kad esi vyriausias aftery. Arba magistrantūros studijų grupėje.
  37. Tavo veikla suplanuota mažiausiai tris mėnesius į priekį.
  38. Bridžitos Džouns personažas never felt so real before.
  39. Jei anksčiau, turėdamas 100 lt, tarkim, savaitei, jauteisi labai neblogai, dabar tam pačiam laikotarpiui turėdamas 100 eu nesijauti taip jau labai gerai. Sutinku, kad daug kas pabrango, bet neneikime, ir poreikiai smarkiai išaugo.
  40. Nebesupranti kai kurių bajerių. Nes kur kas mažiau laiko praleidi užsiimdamas keistomis beprasmėmis veiklomis online ir jau tiesiog nebespėji gaudyti, kas užeina ant bangos.
  41. Nebesuspėji su kai kuriais update’ais ir vis dažniau tave ištinka technologinė frustracija.
  42. Jei vis dažniau tenka prisizoomini ekraną, labai gali būti, kad metas į optiką, kad ir kaip sunku sau tai pripažinti.
  43. Jei dar neturi vaikų ir dar nenori jų turėt, ima neramumas, kad tas noras gali ir neateit.
  44. PMS nuotaikų kaitos siekia neregėtas aukštumas ir žemumas. Vis dažniau randi save ašarų klane neaišku dėl ko, bet tuo pačiu vis geriau supranti, kad vienintelė visiškai logiška to priežastis yra siautėjantys hormonai. Kai buvo kokie 23, net ir 26, nu tikrai taip nebūdavo.
  45. Sudie Stradivarius, New Yorker ir Tally Weijl, labas Monton, Gerry Weber ir Esprit. 
  46. Darbo baliuj užleidi Naktinių Personų – Kaltas ruduo arba Deivio – Mergytei ir staiga supranti, kad gali būti, jog jaunesni kolegos tokių dainų nė nežino ir su tavim pritariamai nelinguos.
  47. Pradedi vis geriau suprasti, kiek tavo tėvams kainavo jėgų, pastangų ir pinigų tave užauginti, ir vis dažniau apima kaltės jausmas, kad anksčiau to pakankamai neįvertinai ir niekada nesugebėsi jiems deramai už tai atsidėkoti.
  48. Visiškai nebeturi pakantumo taikstytis su bullshitu.
  49. Pradedi suvokti, kad žmonės, gimę 2000-aisiais, tuoj baigs mokyklą.
  50. Vis dažniau randi save berymant ir galvojant, ar teisingai pasirinkai gyvenimo kelią. Tada verki.
  51. Kaip viename užsienio bloge rašė, Hello pimples and wrinkles at the same time.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

10 Komentarai

Sūpynės yra meilė ir nieko čia nepakeisi

Manęs iš visų pusių klausinėja – tai kaipgi tos Sūpynės? Kodėl dar nepasidalinai įspūdžiais, gal nepatiko? Ramybės, tiktai ramybės. Mano tylos priežastys gana primityvios. Persikrausčiau, todėl kelias dienas iš eilės grįžus iš festivalio visas dėmesys atiteko, regis, nesibaigiančiai gausybei maišų su daiktais ir išsipakavimo džiaugsmams. Laimė, dabar jau viskas savo vietose. Na, ir tik vakar namuose pagaliau buvo įvestas internetas. Apie tai, kokia bejėgiškai priklausoma nuo jo pasijutau jo netekusi, verčiau nesiplėsiu.

Taigi, Sūpynės. Mielieji, Sūpynės yra Sūpynės ir nieko čia nepakeisi. Neslėpsiu, prabėgus dvejiems metams ir prisiminimams iš 2015-ųjų truputį išblėsus, laukiant šių metų Sūpynių truputį nerimavau. O kas, jei suprastės? O kas, jei mano atmintis dirba poete, ne istorike, ir piešia iškreiptus, perdėm teigiamus prisiminimus? O kas, jei bus mažai draugų? O kas, jei man nebepatinka festivaliai?

Nesuprastėjo. Toli gražu. Subrendo, dar labiau išsigrynino. Ir dar kartą parodė, kaip turi atrodyti nepriekaištingai sudėliotas festivalis. Vos atvykusi ir dar dienos šviesoje apsidairiusi po teritoriją supratau, kad tiek laukta ir taip širdingai mẏlima yra ne šiaip sau. Ir draugų netrūko. Žaviausia buvo tada, kai iš penktadienio į šeštadienį, jau pradėjus švisti, tamsa nebetemdė veidų ir sutikau visus, ką norėjau ir dar daugiau. Ypač faina sutikti draugus, su kuriais susipažinau 2008-ųjų Sūpynėse ir bendraujam iki šiol. Ir visgi, taip, festivaliai man vis dar labai, labai patinka.

Aš nebūčiau aš, jei jau kelionės į festivalį pradžioje nebūtumėm patyrę nuotykių – prie Molėtų ėmė ir pradingo automobilio, kuriuo vykome su draugais, trauka. Vietinio servisiuko darbuotojai gūžčiojo pečiais – gali būti bet kas. Nieko baisaus, sėdom pas kitus draugus, ten jau ir prasidėjo vakarėlis, o vietą saugiai pasiekėm. Toliau sekė sparčios palapinės statybos, įsipatoginimas į mažiausiai peršlampamus ir šilčiausius drabužius, ir galiausiai – festivalio erdvių tyrinėjimas.

Prisipažinsiu, seniau dažnai būdavo ir taip, kad iki Less stage taip ir neprisikasdavau, tačiau šiemet ji paliko didžiausią įspūdį. Visiška miško magija.

Po dviejų metu pertraukos prisiminiau auksinę festivalių taisyklę: niekada, jokiu būdu ir nė už ką negalima eiti miegoti anksčiau nei bent septintą ryto. Nušvitus prasideda linksmiausia ir įdomiausia dalis, taip vadinamas ryto tralialia. ~06:30 į sceną žengė Manfredas, kurio baltos kelnės žavingai kontrastavo su visą žemę pagrobusiu dumblu, su Smalos armija ir kaip dėjo, tai maža nepasirodė. Tie High scenos rytai Sūpynėse yra laimės sinonimas.

Pavydžiu žmonėms, kurių ištvermė kur kas didesnė nei maniškė. Mačiau, kad daug kas lietų pasitiko kaip papildomą pramogą, juo džiaugtis arba apsimesti, kad jo nėra, bandžiau ir aš, bet visgi, po paros drėgmėje supratau – kovą pralaimėjau ir jei liksiu dar nakčiai, pirmadienį tikriausiai teks pasitikti po kaldra ir su Thera Flue rankose. Penktadienį išvažiuodama į festivalį dar galvojau, ausiuos trumpus botus, kam man tie ilgi. (Little did I know). Anyway, kelionė atgal į Vilnių verta atskiro įrašo, bet tuos įspūdžius pasiliksiu knygai, kai jau nebebus taip gėda.

Žiūrėdama nuotraukas, verkiu, kad nelikau, verkiu, kad baigėsi ir jau vėl laukiu kitų metų. Ačiū iš visos širdies organizatoriams, kurie net ir ekstremaliomis sąlygomis padarė viską, kad aukštai iškelta kartelė ten ir liktų. Be to, visi kiti šios vasaros festivaliai turėtų padėkoti Sūpynėms – po jų prisiminiau, kaip faina festivaly (tikiu, kad ne aš viena) ir mėginsiu šiemet spėti bent į dar kelis – laukia Devilstone, Origami, Yaga Gathering, Mėnuo Juodaragis, gal ir dar kas.

Taigi, Sūpynės dar kartą įrodė, kad Sūpynės yra Meilė. Ir nieko čia nepakeisi.

Fotkių kaip visada mažoka, ir tas kelias iš draugų susirinkau, bet mačiau, kad evente jų prikelta nemažai, tad ir be maniškių yra ką pasižiūrėti.

Palikite komentarą