Pirmyn į turinį

Kraustausi

Po lygiai dviejų metų palieku namus, kuriuose lig šiol gyvenau. Metu nereikalingą šlamštą lauk, kraunuosi daiktus ir, savo pačios nuostabai, graudinuos. Prieš akis bėga tas, palyginus, trumpas laiko tarpas, per kurį viskas taip pasikeitė, kad prieš dvejus metus praverdama šių namų duris negalėjau nė įsivaizduoti.

Kraustytis gyvenime man teko beveik dešimt kartų. Vis tos klajonės po pasaulį, vis tie virsmai. Tad dveji metai vienoje vietoje – išties reikšmingai ilgas laiko tarpas. Kuo vyresnė esu, tuo labiau prisirišu, tuo daugiau simbolių ir juose pasislėpusių jausmų regiu mane supančioje aplinkoje.

Tada, 2015-aisiais, viskas prasidėjo baltai dažant sienas, langus ir lubas, vėliau čia pamažu dėliojosi mano nedidelis pasaulis su už originalą didesne Egon Schiele paveikslo reprodukcija ant sienos ir mažiausiai vienuolika žalių augalų ant palangės.

Labiausiai keičiausi aš. Iš pradžių bene kiekvieną vakarą traukdavau į terasas ir barus laimės ieškot, grįždavau paryčiais. Vėliau tuos vakarus vis dažniau keisdavo vakarai namuose, vienumoje. Čia aš labai daug laiko praleidau viena. Čia laižiausi senų laikų paliktas žaizdas, čia skaičiau Bukowskio žodžius There is a place i the heart that will never be filled and we will wait and wait in that space, klausydamasi Band of Horses – Noone‘s Gonna Love You ir pasikūkčiodoma iki dusulio apraudojau savo vienatvę, čia dažnai skambėjo Tame Impala, Jamie xx, Bon Iver, Thievery Coorporation, Bonobo, Arctic Monkeys, Oscar And The Wolf, čia išmokau viena gerti vyną, čia mylėjau, laimingai ir nelabai, daugiausia tai nelabai, verkiau, perskaičiau ne vieną knygą, sirgau, rašiau, labai daug rašiau… Čia gyvenant blogo sekėjų skaičiuos išaugo nuo 250 tų metų birželį iki 27 000 šiandien. Per tuos dvejus metus mečiau rūkyti ir gerti, ir svorio numečiau tiek, kad išryškėjo skruostikauliai, kuriuos turinti net nežinojau. Ir žmonių, kurie du penkioliktais atrodė tokie artimi, nubyrėjo nemažai.

Bet svarbiausia, kad tuos dvejus metus augau. Kartais pamažu, kartais šimtamyliais žingsniais stiebiaus link tos savęs, kuri esu dabar, stipriausia, kokia kada nors buvau, ir žinau, kad tai ne pabaiga.

Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.

4 Komentarai

  1. Aistė Aistė

    Kodėl visi dabar tampo tą Egoną???

    • Mahila Mahila

      Kur jį tampo? Man nuo paauglystės vienas mėgstamiausių dailininkų.

  2. multi multi

    o, Egon Schiele -puikus konis, o Vienoje įspūdinga kolekcija.

    • Mahila Mahila

      Ačiū, dabar jau ir antras naujuos namuos tuoj bus pakabintas 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *