Skip to content

Mėnuo: balandžio 2017

Apie suknistą mandagumą

Mandagumas – svarbu? Taip, labai svarbu. Ir ne tik darbo santykiuose, bet visur – ir lankantis parduotuvėse, kavinėse bei restoranuose, ir bendraujant su draugais bei nepažįstamaisiais visur, kur beeitumėte. Mandagiai elgtis yra svarbu, reikalinga, o nemandagiai elgtis turėtų būti gėda.

Bet nu suprantat, esam maryčių melninkaičių kraštas ir daug dalykų mes darom iš kažkokio ne vietoj išdygstančio suknisto mandagumo. (Nors iš tikro tai tas suknistas mandagumas būdingas ne tik lietuvaičiams, daug kur taip.) Ir šitą epitetą aš taikau ne tik moteriškos lytiems atstovėms, tikrai ne, jis tinka visiems ir yra susijęs su amžinuoju kentėjimu, apie kurį esu rašiusi.

Žmonės žiauriai daug dalykų daro iš mandagumo. Ne todėl, kad NORI kažką daryt, nu bet vat iš to suknisto mandagumo. Nes nu vdrug pasielgs vat nemandagiai ir vat nukris plyta iš dangaus ant galvos. Iš mandagumo daroma daug kas: sutinkama pas save priimt nakvot, dažnai – ir kelioms dienoms apsistot žmones, kurių priimt nesinori, padaryt kažkokius darbus, kurie nu visiškai ne į temą nukrenta, iš mandagumo žmonės sutinka eit į pasimatymus, su tais, su kuriais šiaip tai nenori, tapt pabroliais, piršliais, krikšto tėvais, blyn, žinokit, nenustebčiau jei kas iš mandagumo ir tekėt yra sutikęs, nes jau tokių mandaguolių būna, kad dėk prie žaizdos ir gydys geriau nei korvalolis ir gysločio lapai kartu sudėjus. Iš esmės toks visko darymas iš mandagumo labiau būdingas vyresniajai kartai, bet, patikėkit manim, jaunų žmonių, perėmusių tokį nuostabų neva etiketą irgi pasitaiko nemažai.

Tik yra tokia viena bėda bėdelė. Nors tie didieji mandaguoliai tiek aukojas dėl kitų, tiek visko daro iš mandagumo, kadangi tie jų gestai paprastai būna padaromi ne dėl to, kad patys nori, o dėl to, kad bais mandagūs, baisiai po to bumbėt, niurzgėt ir dejuot mėgsta tie šaunuoliai mandaguoliai.

Žiauriai fainai ir dorai elgiatės vis kažką padarydami vien iš mandagumo? Nu žinokit, klausimas. Klausimas, ar visgi labai faina tiems žmonėms, su kuriais susitikt sutikot tik iš mandagumo ir visą susitikimą maigėt telefoną ir ilgesningai dūsavot. Būtų jie jau tada geriau kažką kito nuveikę, su kažkuo kitu, kam jie nu gal visgi įdomesni, susitikę.

Aš nekalbu apie visokius oficialius reikalus, kuomet reikia pietauti su partneriais, nors ir labai nenorit, skaityti oficialų pranešimą, nes niekas kitas, išskyrus jus, negali padaryti, nors ir labai nenorit, ir panašius dalykus. Ne, kalbu apie situacijas, kai iš tikro galit rinktis. Sakyt tiesą, gal žmogui ir netikėtą, bet tiesut tiesutėlę, grynut grynutėlę tiesą, ar linksėt kaip tas šuniukas iš Gariūnų ant mašinos panelės, kur tik linksi, nes nieko kito jis daugiau nemoka ir naudos iš jo daugiau jokios nėra. Tiesą, mielieji, žinokit, pasakyti irgi galima labai mandagiai. Ir labai gali būti, kad tas, su kuriuo kalbėsitės, labiau jus gerbs už atvirumą, o ne per sukąstus dantis išstenėtus iškentėtus dalykus.

Dažnai žmonės, derindami kažkokius reikalus, mėgsta paklaust maždaug taip: „Ar jūs nieko prieš, ar viskas gerai, jei susitikimą pradėsim truputį vėliau?“; „Pietausim Meat Lovers pub‘e, tinka, viskas gerai?“; „Atsiųsiu jums ataskaitą kitą savaitę, gerai?“. Ir žmonės dažnai atsako „Taip, viskas gerai.“ Dažnai jie taip atsako ir tada, kai nifiga niekas negerai. Bet tiesiog va, sako, kad viskas gerai, iš to savo suknisto mandagumo. Betgi va, tie mandaguoliai paskui skundžias, alpsta, burba murma, kad  „oezusmarija, aš čia mėsos nevalgau, čia į mėsos restoraną nusivedė, nu ką aš galėjau besakyt, oezusmarija“ ir t.t. ir pan. Jūsų paklausė, pasitikslino, ar tinka tam tikros sąlygos, jūs sutikot. Jūs nebeturit jokios teisės bumbėt ir murmėt. Ir apie jokį etiketą čia ne vieta šnekėt. Jūs pabuvot suknistai mandagūs, nes esat šaunuoliai mandaguoliai, tai dabar kentėkit tyliai ir išdidžiai, niekam jūsų stenėjimai neįdomūs.

Kai pradėsit truputį mažiau dalykų daryti iš mandagumo ir dažniau elgsitės taip, kaip norit patys, o ne kažkas kitas, gal tada ir mažiau skųstis teks dalykais ir gal gyvenimas biški įdomesnis pasidarys. Ir gal būsit pagaliau mažiau skudurėliai, daugiau savo laiką ir šiaip save gerbiantys ir mylintys žmonės.

Leave a Comment

There is always somebody or something waiting for you

Kaip smarkiai kažkas mums rūpi, geriausiai suprantam tada, kai tai nuo mūsų atitolsta. Kai liekam vieni, tik su savo mintimis, su savo balsais galvoje. Kai tai atsiduria taip toli, kad pradedam nebesuprasti, ar tai išties egzistuoja, ar tebuvo laikina įnoringa iliuzija, pramanai, galingos vaizduotės pokštai, kurių iš tikro tai nėra.

Visi tie vakarai ir rytai, vakarai ir rytai, vienas po kito, protui temstant ir mintyse daugiatūkstantiniam kilometrų atstumui išnykstant.

Kaip viskas keista, kaip keistai atrodo kiekviena diena, paskendusi, regis, peiliu raižomo laiko klampume. Kai valandos išsitęsia ir ropščias be galo lėtai viena per kitą, keisdamos viena kitą lėčiau nei bet kada anksčiau. Kaip viskas keista. Net ir žodis „keista“ dabar atrodo keistas.

Randi save visai pametusią galvą, delnuose belaikančią, ką jau ten, rankomis įsikibusią, plačiai aprėpusią dar nematytų sau, nepatirtų jausmų raizginį, į kurį žvelgi kaip į kažkokį stebuklą, kurį išpainiot, kaži, ar užteks gyvenimo.

Ir dar niekad anksčiau taip smarkiai netroškai taupyt, gink die, nešvaistyt kiekvienos ateinančio laiko akimirkos.

Ir rodos, visi iki šiol patirti jausmai, visi keisčiausi, giliausi kažkada jausti dalykai – visa tai niekis, palyginus su tuo kvapą gniaužiančiu, viską apimančiu, viską pasiglemžiančiu, viskam kelią tiesiančiu, visas sienas verčiančiu žinojimu, supratimu, užtikrintumu, kad nėr pasauly daugiau tokios laimės, kurios akivaizdoj randi save šiandien.

Tas stipresnis, tas už tave protingesnis, keistesnis, geresnis, toliaregiškenis, didesnis, įžūlesnis, tas didžiulėm mėlynom akim, kuriose skęsti visai be baimės, nes visai nebaisu, kad ir nebeišbrisi, tas labiau išprotėjęs, labiau pamišęs nei tu, tas už visus geresnis, tas, kuriam tariant tavo vardą šis skamba tarsi išlietas iš nepažįstamos, tarsi ne šio pasaulio kalbos. Tas, kurio šitaip laukei.

Leave a Comment