Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2017 balandžio

Perfect Strangers / Perfetti Sconosciuti / Tobuli melagiai

Vakar buvau kine. Prisipažinsiu gėdingą faktą – nors mėgstu europinį kiną, kartais mane nuo jo atbaido faktas, kad reikės įdėmiai skaityti titrus. Vakar supratau, kad, kai esi žemo ūgio ir prieš tave, kaip tyčia, atsisėda moteriškė su paukščio lizdo šukuosena, the struggle becomes real. Beje, kartais kine rimtai nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės jaučia nenumaldomą poreikį laidyti garsius komentarus. Matyt, prie tamsos drąsiau, o namie jų nieks neišklauso. Et.

Kaip įmanoma vengdama spoilerių, trumpai pasidalinsiu įspūdžiais.

Trumpai apie siužetą. Septyni ilgus metus vienas kitą pažįstantys draugai susiburia pas vienus iš jų vakarienės. Ir nutaria pažaisti žaidimą – visas vakaro metu kiekvienam atėjusias žinutes skaito kartu, į skambučius atsiliepinėja įjungę garsiakalbį. Jei gyvenat paslaptingą gyvenimą, trumpai įsivaizduokit, kas nutiktų, jei jūsų telefono turinys vienam vakarui taptų viešas.

Filmas įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos – net nepastebėjau, kaip prabėgo pusantros valandos, absoliučiai visą laiką buvo įdomu sužinoti, kas bus toliau. (Šis aspektas kine man labai svarbus, o neįdomumo viršūne šiemet laikau visų išgirtąjį „Patersoną“. Pastarojo tipo filmai tikrai ne man, atsiprašau visų jo gerbėjų.) Būna komedijų, kuomet žiūri ir supranti, kad kūrėjai mėgino sudėliot komišką sceną, tačiau juoktis nesinori. Čia, visgi, juokiausi ne kartą, o šypsenai išspaust pakako subtilaus humoro be didelių Holivudo komedijoms būdingų šou.

Filmo temą, nors ši ir atrodo paprasta, sugadinti ir neskoningai pateikti būtų labai lengva, tačiau čia ji išnagrinėta subtiliausiu būdu, neperspaudžiant. Jei žiūrėsit ne vieni, diskusija po filmo neišvengiama.

Tikrai rekomenduoju, smagus, įtraukiantis, ne visada nuspėjamas filmas. Aprašyti ir rekomenduoti nusprendžiu tikrai toli gražu ne viską, ką pažiūriu.

http://www.imdb.com/title/tt4901306/

Palikite komentarą

Get out / Pradink

Vakar buvau kine. Nesu didžiulė siaubo filmų gerbėja (genre skiltyje parašyta horror, mystery), tačiau nutariau šitą pažiūrėti dėl dviejų primityvių priežasčių: 8,2 įvertinimo IMDB ir Allison Williams iš mano numylėtojo serialo Girls. 8,2 siaubo/mistiniam filmui yra daug.

Pamėginsiu įspūdžius papasakoti kaip įmanoma labiau vengdama spoilerių. Primenu, kad apie kiną nenusimanau nieko, tad, kaip visada, nuomonė itin subjektyvi.

Nu patiko, žinokit, labai patiko. Mane džiugina filmai, kuriuos bežiūrint yra ĮDOMU, kaip čia kas ir kodėl iki pačios filmo pabaigos. Visą laiką prasėdėjau įdėmiai įbedusi akis į ekraną, įtampa išlaikyta puikiai. Nepavadinčiau jo tipiniu siaubiaku, man jis pasirodė labiau mistinis trileris negu siaubo filmas – be jokių baubų iš po lovos, be jokių jump scare‘ų, ko labiausiai tokio žanro filmuose ir nemėgstu. Puikiai parinkta aktorių komanda (nė vienam personažui negalėčiau sugalvoti aktoriaus, kuris jį suvaidinti tiktų labiau), žavingai kuriama atmosfera. Ir viskas viskas makes sense, kai galiausiai sužinai, kas ir kaip (nes kartais būna, kad mistiniuos filmuos kai kurie siužeto niuansai taip ir lieka neaiškūs). Be kita ko, filmas yra gražus – spalvos, interjerai, apšvietimas, keletas stiprių, kvapą gniaužiaunčių scenų. Ne per ilgas, nes nemėgstu užtęstų. Kiek netikėta, bet apstu puikaus sąmojo. Skaičiau, kad tai pirmas ilgo metražo filmas Allison Williams. Geras, tikrai geras debiutas.

Kvailokas užtat filmo pavadinimo vertimas. Net ir nematęs filmo, kaži, ar verstum „Get Out“ kaip „Pradink“. Tikrai turėtų būti bent jau „Ištrūk“ (tiek sugalvoti užtrukau dešimt sekundžių, tad įdomu, kaip vyko visas filmo pavadinimo lietuvių kalba galvojimas ir kas galvojo, nu kamon.)

Taigi, įdomus, įtraukiantis filmas, nepraleiskit.

http://www.imdb.com/title/tt5052448/

Palikite komentarą

Apie suknistą mandagumą

Mandagumas – svarbu? Taip, labai svarbu. Ir ne tik darbo santykiuose, bet visur – ir lankantis parduotuvėse, kavinėse bei restoranuose, ir bendraujant su draugais bei nepažįstamaisiais visur, kur beeitumėte. Mandagiai elgtis yra svarbu, reikalinga, o nemandagiai elgtis turėtų būti gėda.

Bet nu suprantat, esam maryčių melninkaičių kraštas ir daug dalykų mes darom iš kažkokio ne vietoj išdygstančio suknisto mandagumo. (Nors iš tikro tai tas suknistas mandagumas būdingas ne tik lietuvaičiams, daug kur taip.) Ir šitą epitetą aš taikau ne tik moteriškos lytiems atstovėms, tikrai ne, jis tinka visiems ir yra susijęs su amžinuoju kentėjimu, apie kurį esu rašiusi.

Žmonės žiauriai daug dalykų daro iš mandagumo. Ne todėl, kad NORI kažką daryt, nu bet vat iš to suknisto mandagumo. Nes nu vdrug pasielgs vat nemandagiai ir vat nukris plyta iš dangaus ant galvos. Iš mandagumo daroma daug kas: sutinkama pas save priimt nakvot, dažnai – ir kelioms dienoms apsistot žmones, kurių priimt nesinori, padaryt kažkokius darbus, kurie nu visiškai ne į temą nukrenta, iš mandagumo žmonės sutinka eit į pasimatymus, su tais, su kuriais šiaip tai nenori, tapt pabroliais, piršliais, krikšto tėvais, blyn, žinokit, nenustebčiau jei kas iš mandagumo ir tekėt yra sutikęs, nes jau tokių mandaguolių būna, kad dėk prie žaizdos ir gydys geriau nei korvalolis ir gysločio lapai kartu sudėjus. Iš esmės toks visko darymas iš mandagumo labiau būdingas vyresniajai kartai, bet, patikėkit manim, jaunų žmonių, perėmusių tokį nuostabų neva etiketą irgi pasitaiko nemažai.

Tik yra tokia viena bėda bėdelė. Nors tie didieji mandaguoliai tiek aukojas dėl kitų, tiek visko daro iš mandagumo, kadangi tie jų gestai paprastai būna padaromi ne dėl to, kad patys nori, o dėl to, kad bais mandagūs, baisiai po to bumbėt, niurzgėt ir dejuot mėgsta tie šaunuoliai mandaguoliai.

Žiauriai fainai ir dorai elgiatės vis kažką padarydami vien iš mandagumo? Nu žinokit, klausimas. Klausimas, ar visgi labai faina tiems žmonėms, su kuriais susitikt sutikot tik iš mandagumo ir visą susitikimą maigėt telefoną ir ilgesningai dūsavot. Būtų jie jau tada geriau kažką kito nuveikę, su kažkuo kitu, kam jie nu gal visgi įdomesni, susitikę.

Aš nekalbu apie visokius oficialius reikalus, kuomet reikia pietauti su partneriais, nors ir labai nenorit, skaityti oficialų pranešimą, nes niekas kitas, išskyrus jus, negali padaryti, nors ir labai nenorit, ir panašius dalykus. Ne, kalbu apie situacijas, kai iš tikro galit rinktis. Sakyt tiesą, gal žmogui ir netikėtą, bet tiesut tiesutėlę, grynut grynutėlę tiesą, ar linksėt kaip tas šuniukas iš Gariūnų ant mašinos panelės, kur tik linksi, nes nieko kito jis daugiau nemoka ir naudos iš jo daugiau jokios nėra. Tiesą, mielieji, žinokit, pasakyti irgi galima labai mandagiai. Ir labai gali būti, kad tas, su kuriuo kalbėsitės, labiau jus gerbs už atvirumą, o ne per sukąstus dantis išstenėtus iškentėtus dalykus.

Dažnai žmonės, derindami kažkokius reikalus, mėgsta paklaust maždaug taip: „Ar jūs nieko prieš, ar viskas gerai, jei susitikimą pradėsim truputį vėliau?“; „Pietausim Meat Lovers pub‘e, tinka, viskas gerai?“; „Atsiųsiu jums ataskaitą kitą savaitę, gerai?“. Ir žmonės dažnai atsako „Taip, viskas gerai.“ Dažnai jie taip atsako ir tada, kai nifiga niekas negerai. Bet tiesiog va, sako, kad viskas gerai, iš to savo suknisto mandagumo. Betgi va, tie mandaguoliai paskui skundžias, alpsta, burba murma, kad  „oezusmarija, aš čia mėsos nevalgau, čia į mėsos restoraną nusivedė, nu ką aš galėjau besakyt, oezusmarija“ ir t.t. ir pan. Jūsų paklausė, pasitikslino, ar tinka tam tikros sąlygos, jūs sutikot. Jūs nebeturit jokios teisės bumbėt ir murmėt. Ir apie jokį etiketą čia ne vieta šnekėt. Jūs pabuvot suknistai mandagūs, nes esat šaunuoliai mandaguoliai, tai dabar kentėkit tyliai ir išdidžiai, niekam jūsų stenėjimai neįdomūs.

Kai pradėsit truputį mažiau dalykų daryti iš mandagumo ir dažniau elgsitės taip, kaip norit patys, o ne kažkas kitas, gal tada ir mažiau skųstis teks dalykais ir gal gyvenimas biški įdomesnis pasidarys. Ir gal būsit pagaliau mažiau skudurėliai, daugiau savo laiką ir šiaip save gerbiantys ir mylintys žmonės.

Palikite komentarą

There is always somebody or something waiting for you

Kaip smarkiai kažkas mums rūpi, geriausiai suprantam tada, kai tai nuo mūsų atitolsta. Kai liekam vieni, tik su savo mintimis, su savo balsais galvoje. Kai tai atsiduria taip toli, kad pradedam nebesuprasti, ar tai išties egzistuoja, ar tebuvo laikina įnoringa iliuzija, pramanai, galingos vaizduotės pokštai, kurių iš tikro tai nėra.

Visi tie vakarai ir rytai, vakarai ir rytai, vienas po kito, protui temstant ir mintyse daugiatūkstantiniam kilometrų atstumui išnykstant.

Kaip viskas keista, kaip keistai atrodo kiekviena diena, paskendusi, regis, peiliu raižomo laiko klampume. Kai valandos išsitęsia ir ropščias be galo lėtai viena per kitą, keisdamos viena kitą lėčiau nei bet kada anksčiau. Kaip viskas keista. Net ir žodis „keista“ dabar atrodo keistas.

Randi save visai pametusią galvą, delnuose belaikančią, ką jau ten, rankomis įsikibusią, plačiai aprėpusią dar nematytų sau, nepatirtų jausmų raizginį, į kurį žvelgi kaip į kažkokį stebuklą, kurį išpainiot, kaži, ar užteks gyvenimo.

Ir dar niekad anksčiau taip smarkiai netroškai taupyt, gink die, nešvaistyt kiekvienos ateinančio laiko akimirkos.

Ir rodos, visi iki šiol patirti jausmai, visi keisčiausi, giliausi kažkada jausti dalykai – visa tai niekis, palyginus su tuo kvapą gniaužiančiu, viską apimančiu, viską pasiglemžiančiu, viskam kelią tiesiančiu, visas sienas verčiančiu žinojimu, supratimu, užtikrintumu, kad nėr pasauly daugiau tokios laimės, kurios akivaizdoj randi save šiandien.

Tas stipresnis, tas už tave protingesnis, keistesnis, geresnis, toliaregiškenis, didesnis, įžūlesnis, tas didžiulėm mėlynom akim, kuriose skęsti visai be baimės, nes visai nebaisu, kad ir nebeišbrisi, tas labiau išprotėjęs, labiau pamišęs nei tu, tas už visus geresnis, tas, kuriam tariant tavo vardą šis skamba tarsi išlietas iš nepažįstamos, tarsi ne šio pasaulio kalbos. Tas, kurio šitaip laukei.

1 Komentaras