Skip to content

Apie stulbinančią žodžių galią

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad noriu parašyti apie komplimentus. Iš pradžių ketinau tai aptarti tekste apie patingėjimo žalą ir mažos pastangos galią, tačiau supratau, kad trumpai neišeis. Taigi, kol kurį laiką kaupiausi įrašui, truputį atidžiau stebėjau aplinkinius, mėgindama suvokti, kaip dažnai girdžiu žmones, sakančius vienas kitam kažką gero, kaip jie tai sako ir kaip komplimentai veikia mūsų kasdienybėje.

Tai žinot, ką pastebėjau? Gerų dalykų mes sakom mažai. Gerų dalykų mes sakom per mažai. Ypač, lyginant su tuo, kiek jų sakom blogų. Na, arba išvis nesakom nieko. („The opposite of love is not hate, it‘s indifference.“)

Iškart atsiprašau, jei mano pastaruoju metu per kraštus besiveržiantis pozityvas smarkiai skiriasi nuo jūsų nuotaikos, bet dabar tikrai labai gerai jaučiuosi ir negaliu susilaikyti to gerumo nepavarius daugiau ir čia. Ypač, prisiminus, kokių juodai juodų reikalų mano nuotaikoj yra buvę ne taip jau ir seniai. Verčiau purkštavę, kad suminkštėjau, tiesiog imkit tą gerumą sau kiek telpa.

Taigi, žinokit, kad gerus dalykus žmonėms sakyti yra labai gera, reikalinga ir ne taip sunku, kaip gali atrodyt, jei tai darot retai. Žmonėms patinka girdėti, skaityti, matyti ir žinoti gerus dalykus, jiems jie yra reikalingi, neabejokit tuo. Aišku, gal ir bus išimčių (velniop jas), tačiau net ir didžiausi cinikai gali suminkštėt ir truputį atšilt išgirdę kažką gero. Jūs bijot, kad girdami žmones pasirodysite silpni, apsijuoksit, atrodys, kad bandot įtikt? Velniop visa tai.

(Neseniai klausiausi interviu su Ryčiu Zemkausku, kur jis percitavo Ilyos Lagutenko iš Mumiy Troll žodžius: „Aš ne silpnas. Aš tiesiog geras.“)

Aną savaitę du pažįstami žmonės, kurių nuomonė man išties svarbi, netikėtai man parašė, kad jiems žiauriai faina skaityti tai, ką rašau, ir kad jie labai mane palaiko. Karts nuo karto panašius dalykus asmeninėmis žinutėmis man į fb page parašo ir nepažįstamieji. Kartais žinutės prasideda tokiais ir panašiais žodžiais „Atsiprašau, kad trukdau“, „Nenoriu pasirodyti kvailai“, „Šiaip niekad niekam tokių dalykų nerašau…“ (na, turbūt įsivaizduojat). Manot, kad taip dažnai girdžiu komplimentus, jog prie jų pripratau ir jau į juos nebereaguoju? Patikėkit manim, toli gražu. Kiekvieną kartą, kai kažkas – artimas ar nepažįstamas – nutaria pasakyti kažką gero, jaučiuosi nuoširdžiai laiminga, krykštauju besišypsodama ir dar artimiems papasakoju, kad va, kaip fainai čia man parašė. Taigi, nujaučiu, kad, jei taip jaučiuosi aš, lygiai taip pat gerai jaučiasi ir tie, kuriems skirtų gerų žodžių nenutylit.

Pagirkit draugus, kurie gražiai atrodo, pagirkit kolegas, kurie gerai dirba, pagirkit virėjas valgykloj, kur pietaujat, už tai, kad maistas skanus, pagirkit pusseserę, kuri sėkmingai meta svorį, pagirkit mamą, kuri jums dar gražesnė nei vaikystėj, pagirkit draugą, kuris susirado fainą antrą pusę ir dabar vaikšto visas laimingas kaip beprotis, pagirkit nepažįstamojo kvepalus renginyje, rašykit teigiamus komentarus, dėkit širdutes po nuotraukom, jei tik kas gero šauna į galvą, nepamirškit žmonėms padėkoti net ir už smulkias, kartais net ne materialas dovanas, už pagalbą, kartu praleistą laiką, pasidomėkit, kaip laikosi jūsų mylimieji, pasidžiaukit jų sėkme ir laime, leiskite jiems žinoti, kaip juos mylit. Sakykit gerus dalykus garsiai, drąsiai ir konkrečiai. Nė už vieną iš šitų ėjimų niekas į galvą neduos. Jūsų pastangų rezultatas gali svyruoti nuo elementaraus abejingumo iki jums sunkiai suvokiamų didelių dalykų. Gali būti, kad net ir viena pozityvi smulkmena sukels ilgalaikį atoveiksmį. Be to, net ir išsyk abejingai sureagavęs žmogus, gali būti, grįžęs namo prisimins jūsų komentarą ir kiek pavėluotai, bet juo tyliai sau pasidžiaugs. Gali būti, kad jis iškart deramai nesureagavo ne dėl to, kad jam vis vien, o dėl to, kad gerų dalykų girdėt jis nėra pratęs. Netgi gali būti, kad  tas jūsų paprastas teigiamas komentaras jo link yra geriausia, kas jam šiandien nutiko.

Jokių būdu komplimentais nesižarstykit tada, kai iš tikro negalvojat to, ką sakot, neliaupsinkit žmonių jų gailėdamiesi, negirkit norėdami įtikti ar kažką gauti (tokia klasta baisiai gerai matos), nepersistenkit, jei esat padauginę svaigiųjų gėrimų. Kai mokiausi Berlyne, turėjau tokią paskaitą „Unreliable Narration in Fiction“. Nagrinėdavom knygas ir filmus, kuriuose dėl įvairių priežasčių istorijos pasakotoju neišeina pasitikėti. Tai nebūkit tuo kalbėtoju, kurio istorija neskamba įtikinamai, nereikia.

Pabaigai rekomenduoju pasiklausyti ištraukos iš jau anksčiau minėto pokalbio su su R. Zemkausku (galima ir visą, jei tik turit laiko, tačiau šita dalis įstrigo labiausiai) apie tai, koks svarbus gali būti padrąsinimas ir pagyrimas. Norėjau užrašyti tai, ką jis kalbėjo, tačiau sakytinis žodis raštu nelabai kaip atrodė, tad visgi nuoroda bus geriau. Nuo 28:05.

2 Comments

  1. Kažkada rašiau apie komplimentus 🙂 Skirtinguose miestuose skirtingos patirtys.
    “Netgi gali būti, kad tas jūsų paprastas teigiamas komentaras jo link yra geriausia, kas jam šiandien nutiko.“
    Tą patį kažkada rašiau. Ir dabar manau kad tai pats svarbiausias dalykas, kurį galime padaryti žodžiu visai nepažįstamam žmogui.

    • Mahila Mahila

      Gal gali išsamiau papasakoti, kaip skiriasi patirtys skirtinguose miestuose?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *