Pirmyn į turinį

Iš mažų pastangų susideda dideli dalykai

Man truputį nepatinka terminas „Komforto zona“, nes jis yra toks nudrengtas ir nunešiotas, kad dar kartą viešumoje išgirdus paraginimą „Išeiti iš komforto zonos“, noris užverst akis į dangų taip smarkiai, kad net galėčiau pamatyt pakaušį. Todėl, kad šis skatinimas skamba taip pat akivaizdžiai kaip ir paraginimas valgyti daugiau vaisių ir daržovių arba valyt dantis bent dukart per dieną.

Siekdama toliau nebetvirkint minėtojo termino, vartosiu savąjį. Patogumo viršūnė. Kaip atrodo tavo patogumo viršūnė? Maniškė – baisiai paprastai: leidžiu laiką plačioje, patogioje lovoje su daug pagalvėlių, esu apsirengusi kokiais nors treningais, kambaryje šilta ir jauku, netrūksta šviesos, fone šviečia dar daugiau to jaukumo suteikiančios margaspalvės lemputės. Aplink tylu ir ramu, turiu vandens su citrina, gal dar kokį dubenį pjaustytų ananasų, o ant kelių laikau savo patogųjį kompą. Jame browsinu feisbuką, chatinu su žmonėmis, žiūrinėju pažįstamų nuotraukas, šunuko su lietpalčiu arba šiaip kačiukų video, kokias nors savaitę besitęsiančias temas, apie kurias visi per visur skalambija ir per daug apie nieką negalvoju. Na, arba žiūriu kokį serialą. Gal net liūdna, bet taip atrodo mano patogumo viršūnė. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad tokia idile mėgaujuos ne aš viena.

Pilnai sutinku, kad kartais taip atsijungti ne tik, kad nėra blogai, bet netgi būtina. Tačiau. Patogumo viršūnėje yra taip patogu, ten galima taip įsipatoginti, kad iškyla tikimybė užsibūti per ilgai. Ypač, kai lauke plaukai šerkšnija į juos vos kvėptelėjus šilto oro.

Patogumo viršūnėj būti yra baisiai gera. Neapkrauni proto, nieks neerzina, nėra iššūkių ar problemų, paprasta gyvent.

Tačiau oi ne visada mes patogumo ieškom namie po kaldra. Tiesą sakant, ieškom jo kasdien daugybėje kitų situacijų. Patogumo paieškos paremtos patingėjimu. Pastarasis mums toli gražu nėra draugas, kur jau ten – jis mūsų priešas. O patingėjimų mūsų gyvenimuose apstu.

Eidami gatve pamatę pažįstamą veidą mes patingime pasisveikinti ir tiesiog apsimetame, kad žmogaus nematom, o šis patingi pasistengti ir pasielgia lygiai taip pat.

Mes matome, kad feisbukas išmetė priminimą apie draugo gimtadienį, bet patingime jį pasveikinti, nes gi pasveikins dar šimtas kitų.

Susitinkam su drauge ir matom, kad ji lūpdažiu išsibuzojo dantis arba viršutiniai vokai išsitepė akių pieštuku, bet patingim jai tai pasakyti.

Matom, kad draugas jau kelintą kartą viešumoje pasirodo su nudrengta kuprine, kuri baisiai gadina jo bendrą žavų įvaizdį, bet patingim subtiliai į tai atkreipti jo dėmesį.

Karts nuo karto pagalvojam, kokie esam dėkingi tėvams už tai, kad jų dėka užaugom tokie, kokie patys sau patinkam, bet patingim išsiųsti žinutę ir jiems tai pasakyt.

Jau trečią savaitę pro išplyšusios kišenės skylę į palto apačią krinta telefonas, bet patingim prisėst ir tą skylę užsisiūt.

Gaunam pakvietimą į renginį, bet patingim parašyt kvietusiajam, padėkot ir pasakyt, kad būsim, ar nebūsim.

Žiūrim serialą anglų kalba, išgirstam nežinomą žodį, bet patingim atsisukti tą vietą, kurioje jis nuskambėjo, tą žodį susirast žodyne ir vėliau išmokt.

Pastebim, kad kolegė vakar buvo kirpykloj, todėl dabar jos plaukai ištiesinti žiauriai gerai atrodo, bet patingim jai tai pasakyt.

Matom, kad nagai jau visai nebegražūs, bet patingim susitarti dėl kito manikiūro.

Bendrauti norintis žmogus parodo iniciatyvą ir parašo mums, bet mes patingim normaliai į ją reaguot ir tęsti bendravimą.

Mes galim pakviesti buvusius kursiokus susibėgt pasibūt, bet patingim.

Dažnai pagaunu save svarstant, patingėt ar ne.

Mes nuolat save teisiname laiko stoka. Neva esam tokie užimti, kad nu gi nėr kada. Tačiau dažniausiai WE ARE FULL OF SHIT IR TIESIOG ŽOSTKAI TINGIM.

Tikrai būna taip, kad laiko žiauriai trūksta net fiziškai. Tokius atvejus pateisinu, viskas čia gerai.

Tik nu pašnekam davai taip realistiškai, gerai? Yra toks labai geras, tik jau senokas paveikslėlis:

Šitą buvau perdarius vietoj Bijonsės įrašydama Šimašių. Veiklių žmonių mūsų visuomenėje daug, pavyzdžius įsivaizduot galit lengvai. O dabar man taip nuoširdžiai atsakykit, ar mūsų dienose tikrai yra mažiau laiko nei tų veikliųjų dienose? Ar tiesiog nesugebam to laiko išmintingai planuot ir valdyt? Kai pradedu murmėt, kad nėra laiko, iškart primenu sau veikliausius pažįstamus žmones ir skubu sau spardyt užpakalio, nes iš tikro, palyginus su jais, aš iš viso nieko nedarau tik vegetuoju savo patogumo viršūnėj.

Laimė, net ir iš patogumo viršūnės yra išėjimas. Jis vadinamas maža pastanga. Ji gali prilupti patingėjimą ir apsukti situaciją visai kitu kampu.

Gulint be plionkės ir žiūrint serialą tas išėjimas yra išgirdus nežinomą žodį jį sustabdyt ir tą žodį užsirašyt. Ir fakin išmokt. Atitinkami mažos pastangos pavyzdžiai yra akivaizdūs prieš tai aprašytose situacijose.

Tikrai ne visada būtina sakyti „Taip“ visiems pasiūlymams, kurių sulaukiat ir galvotrūksčiais skubėt pildyt į galvą šovusias idėjas. Aj, nors iš tikro, bene visada geriausia taip daryt. Nė viena ypatinga istorija neprasidėjo nuo to, kad jūs nutarėt patingėt ir likt po kaldra arba eit lengviausiu keliu. Ne visos mažos pastangos išsirutulioja į kažką grandiozinio, tačiau gali būti, kad nepatingėję davėt priežastį įvykti kad ir nedideliam dalykui, kuris galiausiai atgarsį turės po metų ar dar vėliau. Bet turės.

Patingėjimus kartais netgi prilyginčiau destruktyviems procesams.

“Kad ir kokie destruktyvūs procesai jūsų gyvenime vyksta, kiekvieną akimirką galite priimti sprendimą situaciją gerinti. Nors truputį geresnė situacija rytoj gali reikšti daug geresnę situaciją po mėnesio. Mažytis teigiamas postūmis, mažytė pastanga, mažytis pozityvus poslinkis mąstymo kampe ilgainiui sukuria labai, labai didelius pokyčius.”

Rašo Ilzė Butkutė. Ir kaip teisingai ji rašo.

Aprašiau visiškai savaime suprantamus dalykus, tačiau mano maža pastanga šiuo atveju yra nepatingėti jums apie juos primint.

5 Komentarai

  1. Gintare Gintare

    Mahila, paėmiau ir nepatingėjau parašyti komentarą ir pasakyt, kad kaip man patinka tavo įrašai 🙂 Ačiū!

    • Mahila Mahila

      O, labai tau ačiū 🙂

  2. Tas patingėjimas su amžium vis didėja, jau patikrinta praktiškai. Yomayo, kasdien turiu prisiverst kai kuriuos dalykus daryt. Na, kad ir užsirašyt kokiam profilaktiniam patikrinimui, ar mašinos, ar savęs pačios. Žmogui natūralu tingéti, kol visi jo poreikiai gali būti patenkinti ar sublimuoti : socializacija per Fb, šaldytuvas dar pilnas… paskui ateina laikas spirt į užpakalį ir nusiropšt nuo patogumo viršūnės;)

    • Mahila Mahila

      O taip, visiškai sutinku. Bet pati tai mėgstu išnaudoti tas karts nuo karto užeinančias entuziazmo bangas, kurių metu prisiregistruoju darbams, o paskui jau nebebūna kur trauktis. Bet kokiu atveju, motyvuot save reikia kasdien visur ir visada.

  3. […] savaites pagalvojau, kad noriu parašyti apie komplimentus. Iš pradžių ketinau tai aptarti tekste apie patingėjimo žalą ir mažos pastangos galią, tačiau supratau, kad trumpai neišeis. Taigi, kol kurį laiką kaupiausi įrašui, truputį […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *