Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2017 vasario

Gyvenimas atsisakius alkoholio: kaip viskas pasikeitė

Praeitą rugsėjį supratau, kad mano gyvenime yra per daug alkoholio, tad nutariau smarkiai sumažinti jo vartojimo dažnius ir kiekius. Apie tą supratimą dar ir parašiau neįtikėtinai didžiulio atgarsio sulaukusiame straipsnyje. Tai padaryti buvo ne taip jau ir lengva. Iki tol kiekvieną savaitgalį būdavo bent vienas vienas vakaras (bet dažniausiai – du), kuomet išgerdavau tikrai daugiau nei bokalą kitą. Nes juk savaitgalis, nes juk faina, linksma ir malonu. Na, bent jau man taip atrodydavo. Kodėl rugsėjį nutariau, kad tai visgi nėra pati išmintingiausia rutina? Mane paveikė pokalbiai su draugais, kurių požiūris į alkoholio suvartojimą mūsų bendraamžių tarpe truputį skiriasi nuo tų, kurie, kaip ir aš, savaitgalio vakarus mėgsta leisti keliaudami iš vieno baro į kitą. Taip pat, pamaniau, kad būtų įdomu pažiūrėti, ar atsisakius alkoholio kažkaip pasikeis mano fizinė būklė. Pamėginsiu susumuoti savo patirtį nuo rugsėjo mėginant smarkiai sumažinti alkoholio suvartojimo kiekį, o nuo gruodžio pabaigos – visai jo atsisakius. Man nėra gėda apie tai kalbėti, nes be galo džiaugiuosi savo patirtimi ir tikiu, kad ji gali įkvėpti pamėginti ir kitus. Nujaučiu, kad tokių patirčių būta daugybė, tačiau mažai kas skyrė laiko joms aprašyti.

Taigi, pradžia nebuvo labai lengva. Atsisakyti blogųjų įpročių ir keisti juos geraisiais – darbas gana sudėtingas, nes dažnai aptingus norisi vėl grįžti prie senųjų, paprastesniųjų kelių. Nuo rugsėjo iki lapkričio beveik nevartojau alkoholio, buvo gal kokie trys vakarai, kuomet išgėriau iki dviejų bokalų, kelissyk gurkšnojau radlerį. O tada, prabėgus dviems mėnesiams, kažkaip smarkiai užtūsinau mieste. (Ilgai negėrus, alus ir šotai galvą susuko kaip reikiant, net sugebėjau pamesti piniginę.) Vėliau, per kitą mėnesį vėl buvo gal pora vakarų, kuomet gurkšnojau vyną. O tada atėjo gimtadienis ir šventinis laikotarpis, kai šėlau iš peties ir alaus bei šotų tikrai netrūko (nes gi gimtadienis gi, nu, reikia švęst). Tada, artėjant naujiesiems, smarkiai peršalau ir bent savaitę gulėjau lovoj, vėliau buvo laikas ligoninėje, kur mane operavo, o po to – vėl savaitę trukęs peršalimas bei mėnesio reabilitacija po operacijos. Gyvenau ramiai ir lėtai, daug laiko gulėjau lovoj ir nė kiek netūsinau. Ir alkoholio nevartojau visai. Vėliau nutariau, kad atsisakysiu net ir tų „po bokalą“ vakarų ir pamėginsiu jo nebevartoti iš viso. Kaip jau sakiau prieš tai, tai padaryti nėra taip lengva. Atėjęs į gimtadienį, kur nieko nepažįsti, nori bent truputį išgerti, kad būtų šiek tiek drąsiau. Savaitgalį atrodo įprasta „pasilepinti“ ir atsipalaiduoti prisiurbus bare. Bent jau atrodydavo daugybę metų. Supratau, kad tas nejaukumas atėjus į naują vietą/bendraujant su naujais žmonėmis/atsiduriant keistose situacijose dingsta nepaisant to išgeri kažkiek, ar ne. Kažkur skaičiau, kad reikėtų prisiminti vaikų gimtadienius, kurių metu susirinkusieji irgi jaučiasi nejaukiai ir kurį laiką tvyro tyla, tačiau vėliau visi įsidrąsina, o tam jiems neprireikia jokių ten gėrimų. Tiesą sakant, dabar mane net šiek tiek žavi tas pradinis renginių nejaukumas, juolab, kad visada žinau, jog jis laikinas.

Tai, kad nevartoji alkoholio, nereiškia, jog privalai sėdėti namie ir nustoti su visais bendrauti. Nieko panašaus. Na, jei bendrauti su tam tikrais žmonėmis neįdomu neišgėrus, tai patys suprantat, ką tai sufleruoja. Visgi, net ir su pačiais įdomiausiais pašnekovais vakarojimai sutrumpėjo – dažniausiai namo patraukiu iki antros valandos nakties. Anksčiau klaidingai manydavau, kad tam tikro lygio pokalbiai neįmanomi blaivia galva. Viskas įmanoma. Jei išgėrę mes generuojam išprotėjusias istorijas, jos mumyse yra, tad akivaizdu, kad išlįstų ir taip. Tik, jei prisiurbti yra nuolatinis sprendimas, galime apie tai niekada taip ir nesužinoti.

Dažniausiai baruose užsisakau tiesiog vandens ar vandens su citrina. Ir iš tikro, pradėjau gerti dar daugiau vandens nei anksčiau, o to padariniai man akivaizdžiai atsispindi bendroje fizinėje ir odos būklėje. Kadangi visgi mėgstu alaus skonį, karts nuo karto perku nealkoholinį alų. Be to, man visai patinka visokie nesveiki užkandžiai, kurie su vandeniu kur kas mažiau skanūs nei su alumi. Laimė, bene visose vietose, kuriose teko lankytis, galima užsisakyti net ne vienos rūšies nealkoholinio alaus, dėl to smagu. Dar visai skanu nealkoholinė Kruvinoji Merė. Tačiau užvis skaniau (na, tik gal ne naktį) yra įvairūs uogų ir vaisių kokteiliai ir glotnučiai, kurių kažkaip irgi pradėjau gerti daugiau (lieka pinigų, kai neiššvaistai alui). Gali pasirodyti nesąžininga, kad nealkoholinis alus kainuoja tiek pat, kiek alkoholinis, tačiau daugiau nei dviejų išgerti man nepavyksta, tad jam per vakarą išleidžiu iki 6 eu. Su alkoholiniu alumi ar kitais gėrimais iki rugsėjo viskas būdavo kiek kitaip: po dviejų alaus reikėdavo ir trečio ar daugiau, iš kažkur atsirasdavo šotukai, tada pradėdavau mažiau apdairiai leisti pinigus ir finale vakaras kainuodavo bent 30 eu (kartais ir kur kas daugiau) (gėrimai, taxi (nes prigėrus vaikščiot gi tingisi), užkandžiai (nes prigėrus norisi valgyti be saiko), įėjimai į klubus, statymai kitiems). Kartais išgėrus nebe taip svarbu pasidarydavo šaltą naktį užsidėt kepurę, tad po savaitgalio dar ir tekdavo pasirgt.

Smarkiai pagerėjo miego kokybė ir, žinoma, būklė nubudus savaitgalio rytais. Kol dar vis pavartodavau alkoholio iki gruodžio, pastebėjau, kad pagirios kas kartą būdavo vis klaikesnės. Tada tiesiog paklausiau savęs: „Nu kamon, negi tas vakarykštis kelių valandų klegesys yra vertas šitos visos sugadintos dienos geriant vaistus nuo galvos skausmo, iki sutemų vartantis lovoj agonijoj ir dar pykstant ant savęs už durnas šnekas ir išleistus pinigus?“ Tikrai nevertas.

Pasidariau kur kas ramesnė nei buvau anksčiau. Nežinau, kiek su tuo tiesiogiai susijęs alkoholio nevartojimas, tačiau smarkiai sumažėjo dvejonių, apgailestavimų dėl praeities, baimių ir gėdų. Mažiau overthinkinu dalykus, jaučiuosi užtikrintesnė, labiau pasitikinti savimi ir net švelnesnė bei atlaidesnė. Sumažėjo irzlumo, graužaties, nepaaiškinamo nepasitenkinimo, streso dėl susikaupusių darbų, net mažiau teisiančiai pradėjau žvelgti į žmones. Žymiai daugiau šypsausi. (Čia prisidėjo ir daugiau gyvenimo aplinkybių, tačiau tikiu, kad tai irgi yra vienas iš alkoholio pristabdymo padarinių, nepamirškime, kad alkoholis yra depresantas). Rašytoja Ugnė Barauskaitė, kurią žiauriai myliu, viename interviu kalbėjo taip: „Nevartoju alkoholio porą metų, ir žinot ką? Nebesijaučiu vargšelė. Mano atveju tai ir buvo pati didžiausia dovana sau. Taip, būnu ir pavargusi, ir nusikalusi, ir šiaip liūdna ar vieniša, tačiau palūžusi dėl smulkmenos – jau niekada.” Čia turiu visiškai jai pritarti – su manimi lygiai taip pat.

Visos nesąmonės, kurias pasakau ar padarau, visi sprendimai, kartais net ir netikėtai grandioziški, visas krykštavimas, linksmumas, visa energija, visi pokalbiai, netgi ir kartais neįtikėtinai drąsūs, ateina iš manęs visiškai blaivios (t.y., net ne dvi dienas ar savaitę, o nuolatos), tad visų jų tikrumu ir svarumu labiau tikiu.

Anksčiau, kai žmonės paklausdavo, ką veikiu laisvalaikiu, susimąstydavau, kad norėtųsi pasakyti „Linksminuosi“, t.y., savaitgalius leidžiu klegėdama baruose ir klubuose, tik kažkaip tada tai suvokus pasidarydavo gėda. Ir vis dėlto, galiausiai visa esybe, bet tikrai ne lengviausiu keliu ir ne greitai supratau, kad būti tūsofščiku nėra hobis. Anksčiau nesuprasdavau žmonių, kurie ne visada norėdavo varyti tūsint ir nutardavo geriau ramiai sau paveikti kažką kito. Dabar juos labai gerai suprantu ir net nejauku dėl to ankstesnio nesupratimo.

Smarkiai išaugo produktyvumas. Lengviau susikaupti ir todėl pavyksta greičiau padaryti darbus, mažiau išsiblaškymo ir pamirštų dalykų. Norisi rašyti, skaityti, domėtis, galva pilna idėjų. Kadaise sau meluodavau, kad pachmas yra nuostabus dalykas, nes jo metu galvoj viskas sukas ir gimsta genialios mintys. Oi kamon, pamirškit. Taip, gal ir buvo tokių kartų, bet blaivia galva kurt man visgi einas geriau.

Kaip jau minėjau anksčiau, nebeištaškau pinigų baruose, tad tokie pokyčiai prisidėjo prie geresnės finansinės padėties. Kažkaip anksčiau nebūdavo gaila išleisti 15 eu kokteiliams, bet, pamačiusi knygą už tokią kainą vis pagalvodavau, kad brangoka. Dabar šis požiūris pasikeitė. Beje, blaivi ar ne, gyvenime dažnai pametu ar kažkur pamirštu daiktus. Nevartojant alkoholio tų pametimų pasitaiko, bet jų kur kas mažiau.

Nustojus savaitgaliais šėlti iki nukritimo ir ėmus protingiau tvarkyti savo dienotvarkę, joje atsirado daugiau savidisciplinos. Pastarąją mėgau ir anksčiau, tačiau dabar ji pasiekė dar aukštesnį lygį. Nepaslysti nesveiko maisto (taip, riebių užkandžių būna, tačiau kontroliuotai) atžvilgiu, neatidėliot darbų, nelepint savęs per daug pasidarė paprasčiau. Ir svarbiausia – kur kas paprasčiau NETINGĖT. Nuo rudens beveik visur vaikštau pėstute ir truputį atsakingiau prižiūriu valgymo režimą. Kartu šie pokyčiai bei anksčiau minėtas vandens gėrimas atnešė įspūdingų rezultatų. Kasdien rašausi svorį, kad būčiau in control, tad žinau, kad šiandien sveriu 7,5kg mažiau nei lygiai prieš metus. Kai tavo ūgis yra 152cm, toks pokytis tikrai jaučiasi. Turėjau keletą drabužių, kurie visą gyvenimą man buvo truputį per maži ir vis laukiau to stebuklingo etapo, kai sukūsiu ir galėsiu juos nešiot. Kažkada maniau, kad toks etapas jau nebeateis. Jūs neįsivaizduojat, kaip faina dabar į juos įlįst.

Įdomiausias pokytis yra tai, kad smarkiai sustiprėjo intuicija. Atrodo, kad pradėjau kur kas geriau jausti, ko tikrai noriu, kuria kryptim pasukti, kokius sprendimus priimti. Kol kas nė vienas jų manęs nenuvylė ir kiekvienu jų labai džiaugiuosi. Tos intuicijos dar vartodama alkoholį šitaip smarkiai, patikėkit, nejutau, tad mėgaujuosi ja kaip kažkokia nauja super galia.

Tiesa. Žmonės, atrodo, supranta, kad pasirinkau negerti, tačiau vis tiek karts nuo karto išgirstu kandžių pastabų šia tema bei paraginimų nebeprisigalvot. Tai girdėdama suprantu, kad ir pati kadaise buvau ta draugė, kuri ragindavo kitus atsipalaiduot ir smagiai sau išgert. Išmokau labiau gerbti kitų apsisprendimą ir nebrukti savo nuomonės ir kitais klausimais.

Manau, kad visuomenėje kovojant su žalingais įpročiais daroma esminė klaida. Paskatinti žmones savęs neskriausti svaigalais mėginama jiems sukelti šoką rodant, kokios siaubingos ir liūdnos gali būti vartojimo pasekmės. Pati tikiu, kad tokia strategija, jei ir veiksminga, tai ne visiems ir ne tiek, kiek norėtųsi. Geriausias būdas, mano nuomone, yra rodyti teigiamus pavyzdžius ir dalintis istorijomis apie tai, kaip faina pasidaro tų visų svaigalų atsisakius. Man pačiai didelis postūmis buvo pokalbiai su keliais žmonėmis, kurie ilgesnį laiką gyveną blaivų gyvenimą, o taip pat – ir interviu su Ilze Butkute apie tokį pat jos pasirinkimą. Du mėnesiai visgi yra ganėtinai trumpas laiko tarpas, o apie tai rašau tarsi ir sau, kad turėčiau priminimą apie visus tuos geruosius pokyčius. Negaliu būti tikra, ar visą gyvenimą būsiu abstinentė, tačiau tai, kiek įvairiose savo gyvenimo veiklose pasistūmėjau kaip jaučiuosi per pastaruosius porą mėnesių verčia siekti, kad taip ir būtų. Gyvenimas ir iki tol buvo neblogas, tačiau, kad jis gali būti toks geras, net nebūčiau galėjusi patikėti.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

21 Komentarai

Pirmą kartą Knygų mugėje

Turbūt sunku patikėti, bet šiandien PIRMĄ KARTĄ BUVAU KNYGŲ MUGĖJE. (Visą gyvenimą knygas skolindavausi iš bibliotekų arba draugų ir nusipirkdavau tik tas, kurias perkaitydavau ir norėdavau turėti. Be to, prisibijau masinių renginių ir minių, Litexpo toli, tad priežasčių, kodėl iki tol nebuvo tekę apsilankyti, netrūksta.

Šįkart visgi įkalbėjo draugė, kurios nepaveikė mano siunčiamos kitų vakar ten apsilankiusiųjų fotkės ir skeptiški komentarai, tad iškart po nacionalinio diktanto (kuriame susimoviau rašydama žodį „mąslios” ir parašiau be nosinės) ten ir nuvykom. O mano įspūdžiai štai tokie.

-Praleista laiko besisukiojant po aikštelę ir beieškant, kur pasistatyti automobilį – 25min. Toji dumblo jūra išties neatrodė viliojančiai, tad visgi pasistengėm į ją nepapult.

-Praleista laiko belaukiant eilėje – 7min. Visi dirba super duper greitai, o ir iš dangaus kritęs lietus pavirto į sniegą, tad visai neprailgo.

-Užėjus į vidų akivaizdu, kad žmonių yra ne taip jau ir skausmingai daug nei galima įsivaizduoti, tikrai pakenčiama.

-Didžiausią įspūdį paliko eureka! knygyno stendas (knygos anglų kalba). Vienas pažįstamas apie jį pasakė: „Visos knygos ten tokios gražios, kad visų jų noris.“ Pritariu, čia įsigijau dvi.

-Mėgstu sieninius kalendorius ir mielai būčiau čiupusi kokį fainą 2017-iesiems, juolab, kad jau ir su galinga nuolaida, tačiau, apžiūrėjusi bent kokius keturis stendus, neradau nė vieno gražaus ar skoningo.

-Apstu paauglių, kurie nelabai mėgsta praustis, tad vis teko stengtis arti tokių neatsidurti.

-Muzikos salėje – patys gražiausi žmonės, tik gaila, kad nėra pirkti plakatų.

-Sužinojau apie labai įvairių ir įdomių knygynų egzistavimą (visokie ten ezoteriniai, apie gamtą ir pan.), pamačiau, kaip atrodo darbo kalendoriai margais odiniais viršeliais, išdėlioti ant balto kailio (įsivaizduoti ne skoningą, o itin neskoningą variantą).

-Nors sakiau sau, kad einu apsidairyt ir kažką pirksiu tik jei pamatysiu ką faino, visgi įsigijau penkias knygas. Apie jas įsigijimo eilės tvarka:

  1. Marina Abramovic – Walk Through Walls. Draugas sakė, kad žiauriai įdomu ir labai užkabino, tas pasiklioviau rekomendacija.
  2. Patti Smith – Just Kids. Nebeprisimenu, kodėl prisidėjau šitą knygą į savo goodreads.com want to read sarašą, bet džiaugdamasi tuo, kad radau popierinę versiją ir nereikės iš niekur siųstis, čiupau.
  3. Rūta Vanagaitė – Jis. Knyga apie vyrus. Vyrai man yra įdomu. Be to, draugė sakė, kad gera. Tik viršelis toks kažkoks nelabai dailus mano akiai. Kad ir kaip ten būtų, tuo pačiu gavau dar ir autorės parašą, faina.
  4. George Orwell – Gyvulių ūkis. Nes vis dar nesu skaičiusi, o kainavo baisiai nedaug.
  5. Galina Dauguvietytė – Pokalbiai su savimi. Iš nenaujų knygų skyriaus, mamai. Žinau, kad pirmoji Dauguvietytės knyga jai labai patiko. Pati dar neskaičiau, bet tikrai skaitysiu.

Taigi, manau, kad laukia daug malonaus laiko skaitant. Tik kad paskendusi reikaluose sugebėčiau nepamiršti, kaip gera tai daryti. O šiaip tai, viskas super fainai, manau, kad nuo šiol visgi nebepraleisiu. Be to, nebesiskolinu knygų iš bibliotekos, nes tiesiog nespėju perskaityti ir tarsi jaučiuosi įspausta į laiko rėmus.

Palikite komentarą

Kodėl Mahila? Slapyvardžio atsiradimo istorija

„Kodėl Mahila?“ – manęs dažnai klausia žmonės. Po to, kai paklausė jau velniai žino, kelintą kartą, nutariau aiškiai aprašyti slapyvardžio atsiradimo istoriją, kuri yra žiauriai paprasta.

Visų pirma, ne, Mahila nėra mano tikras vardas. Merginų, kurios turi tokį vardą, kaip mano tikrasis, pasak VLKK pateikiamus statistikos duomenis, nuo 1988-ųjų iki 2013-ųjų gimė lygiai 62. (Beje, iš tikro tai labai kabinantis puslapis, kažkaip smagu panagrinėti tendencijas.)

Taigi, kai man buvo 16, o vienas svarbiausių dalykų internete buvo mIRC, prisireikė susigalvoti nick name. Kažkaip norėjau, kad jis būtų iš M raidės. Tad prisiminiau, kad mama turėjo tokius fainus kvepalus, pavadinimu Mahila. (Dabar jų Lietuvoje pirkti jau seniai nebėra. Ir net nebepamenu, raudoni buvo ar žalsvi, o gal net geltoni.) Gražus, neįprastas žodis. Tai gerai, imam. Pradėjau visur naudoti, taip ir prilipo. Žinau, kad rusiškai „mogyla“ reiškia „kapo duobė“, tačiau čia ne apie tai.

Kadangi aš tokia truputį lėtesnė, kad „mahila“ hindu kalboje reiškia „moteris“ supratau tik visai neseniai. Bet labai apsidžiaugiau, nes tikrai gražu.

Tai tiek, viskas labai paprasta.

5 Komentarai

Apie stulbinančią žodžių galią

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad noriu parašyti apie komplimentus. Iš pradžių ketinau tai aptarti tekste apie patingėjimo žalą ir mažos pastangos galią, tačiau supratau, kad trumpai neišeis. Taigi, kol kurį laiką kaupiausi įrašui, truputį atidžiau stebėjau aplinkinius, mėgindama suvokti, kaip dažnai girdžiu žmones, sakančius vienas kitam kažką gero, kaip jie tai sako ir kaip komplimentai veikia mūsų kasdienybėje.

Tai žinot, ką pastebėjau? Gerų dalykų mes sakom mažai. Gerų dalykų mes sakom per mažai. Ypač, lyginant su tuo, kiek jų sakom blogų. Na, arba išvis nesakom nieko. („The opposite of love is not hate, it‘s indifference.“)

Iškart atsiprašau, jei mano pastaruoju metu per kraštus besiveržiantis pozityvas smarkiai skiriasi nuo jūsų nuotaikos, bet dabar tikrai labai gerai jaučiuosi ir negaliu susilaikyti to gerumo nepavarius daugiau ir čia. Ypač, prisiminus, kokių juodai juodų reikalų mano nuotaikoj yra buvę ne taip jau ir seniai. Verčiau purkštavę, kad suminkštėjau, tiesiog imkit tą gerumą sau kiek telpa.

Taigi, žinokit, kad gerus dalykus žmonėms sakyti yra labai gera, reikalinga ir ne taip sunku, kaip gali atrodyt, jei tai darot retai. Žmonėms patinka girdėti, skaityti, matyti ir žinoti gerus dalykus, jiems jie yra reikalingi, neabejokit tuo. Aišku, gal ir bus išimčių (velniop jas), tačiau net ir didžiausi cinikai gali suminkštėt ir truputį atšilt išgirdę kažką gero. Jūs bijot, kad girdami žmones pasirodysite silpni, apsijuoksit, atrodys, kad bandot įtikt? Velniop visa tai.

(Neseniai klausiausi interviu su Ryčiu Zemkausku, kur jis percitavo Ilyos Lagutenko iš Mumiy Troll žodžius: „Aš ne silpnas. Aš tiesiog geras.“)

Aną savaitę du pažįstami žmonės, kurių nuomonė man išties svarbi, netikėtai man parašė, kad jiems žiauriai faina skaityti tai, ką rašau, ir kad jie labai mane palaiko. Karts nuo karto panašius dalykus asmeninėmis žinutėmis man į fb page parašo ir nepažįstamieji. Kartais žinutės prasideda tokiais ir panašiais žodžiais „Atsiprašau, kad trukdau“, „Nenoriu pasirodyti kvailai“, „Šiaip niekad niekam tokių dalykų nerašau…“ (na, turbūt įsivaizduojat). Manot, kad taip dažnai girdžiu komplimentus, jog prie jų pripratau ir jau į juos nebereaguoju? Patikėkit manim, toli gražu. Kiekvieną kartą, kai kažkas – artimas ar nepažįstamas – nutaria pasakyti kažką gero, jaučiuosi nuoširdžiai laiminga, krykštauju besišypsodama ir dar artimiems papasakoju, kad va, kaip fainai čia man parašė. Taigi, nujaučiu, kad, jei taip jaučiuosi aš, lygiai taip pat gerai jaučiasi ir tie, kuriems skirtų gerų žodžių nenutylit.

Pagirkit draugus, kurie gražiai atrodo, pagirkit kolegas, kurie gerai dirba, pagirkit virėjas valgykloj, kur pietaujat, už tai, kad maistas skanus, pagirkit pusseserę, kuri sėkmingai meta svorį, pagirkit mamą, kuri jums dar gražesnė nei vaikystėj, pagirkit draugą, kuris susirado fainą antrą pusę ir dabar vaikšto visas laimingas kaip beprotis, pagirkit nepažįstamojo kvepalus renginyje, rašykit teigiamus komentarus, dėkit širdutes po nuotraukom, jei tik kas gero šauna į galvą, nepamirškit žmonėms padėkoti net ir už smulkias, kartais net ne materialas dovanas, už pagalbą, kartu praleistą laiką, pasidomėkit, kaip laikosi jūsų mylimieji, pasidžiaukit jų sėkme ir laime, leiskite jiems žinoti, kaip juos mylit. Sakykit gerus dalykus garsiai, drąsiai ir konkrečiai. Nė už vieną iš šitų ėjimų niekas į galvą neduos. Jūsų pastangų rezultatas gali svyruoti nuo elementaraus abejingumo iki jums sunkiai suvokiamų didelių dalykų. Gali būti, kad net ir viena pozityvi smulkmena sukels ilgalaikį atoveiksmį. Be to, net ir išsyk abejingai sureagavęs žmogus, gali būti, grįžęs namo prisimins jūsų komentarą ir kiek pavėluotai, bet juo tyliai sau pasidžiaugs. Gali būti, kad jis iškart deramai nesureagavo ne dėl to, kad jam vis vien, o dėl to, kad gerų dalykų girdėt jis nėra pratęs. Netgi gali būti, kad  tas jūsų paprastas teigiamas komentaras jo link yra geriausia, kas jam šiandien nutiko.

Jokių būdu komplimentais nesižarstykit tada, kai iš tikro negalvojat to, ką sakot, neliaupsinkit žmonių jų gailėdamiesi, negirkit norėdami įtikti ar kažką gauti (tokia klasta baisiai gerai matos), nepersistenkit, jei esat padauginę svaigiųjų gėrimų. Kai mokiausi Berlyne, turėjau tokią paskaitą „Unreliable Narration in Fiction“. Nagrinėdavom knygas ir filmus, kuriuose dėl įvairių priežasčių istorijos pasakotoju neišeina pasitikėti. Tai nebūkit tuo kalbėtoju, kurio istorija neskamba įtikinamai, nereikia.

Pabaigai rekomenduoju pasiklausyti ištraukos iš jau anksčiau minėto pokalbio su su R. Zemkausku (galima ir visą, jei tik turit laiko, tačiau šita dalis įstrigo labiausiai) apie tai, koks svarbus gali būti padrąsinimas ir pagyrimas. Norėjau užrašyti tai, ką jis kalbėjo, tačiau sakytinis žodis raštu nelabai kaip atrodė, tad visgi nuoroda bus geriau. Nuo 28:05.

2 Komentarai

Nesusivokimai, nesusipratimai ir klaidingi įsitikinimai mano gyvenime

Kartais suprantu, kad mano protas veikia kažkaip, kaip čia pasakius, nu labai įdomiai. Aš būnu tikra, kad tam tikri dalykai yra tiesa ir tik kiek vėliau suprantu, jog mano tikėjimas buvo visiškai klaidingas. Kadangi, kai pasakoju apie tokius savo klaidingus tikėjimus kažkuo, žmonės juokiasi, nutariau jais pasidalinti ir su platesne auditorija.

Dauguma šių nesusivokimų yra ne daugiau nei penkių metų senumo, o keli – iš vaikystės.

1. Maniau, kad „See first“ funkcija FB reiškia, kad ją pasirinkus, pamatysite patį pirmąjį žmogaus postą FB. Tik prieš mėnesį sužinojau, kad taip nėra, nes aš tik maniau, nebuvau mėginusi

2. Labai ilgai nesupratau ir galvojau, kurgi pradingo Hannah Montana. Galvojau, nu va, tokia garsi mergaitė buvo, įdomu, ką dabar veikia.

3. Ilgai galvojau, kad R. Kelly yra atsiskyręs Kelly Family narys.

4. Kažkada viešėdama pas draugą svečiuose pastebėjau, kad jis naudojasi labai maža skaičiafke. Tai ten pasirodo tiesiog buvo kodų generatorius.

5. Tik prieš dvi savaites supratau, kad režisierius Tom Ford ir dizaineris Tom Ford yra ne du skirtingi, o vienas ir tas pats asmuo. Tiesiog negalėjau patikėti, kad viename žmoguje telpa šitiek daug talento.

6. Vaikystėje mažai ką težinojau apie roko muziką, tad Steve Tyler ir Mick Jagger mačiau kaip vieną ir tą patį asmenį.

7. Kai gyvendama Kanadoje pamačiau lauko reklamą su joje pavaizduotu kerlingo akmeniu, maniau, kad ten reklamuojama kokių nors senovinių įrankių paroda, o nuotraukoje – senovinis lygintuvas.

8. Vaikystėje žiūrėdama filmus manydavau, kad aktoriai, kurie gyvenime nėra pora, nesibučiuoja iš tikro, o visos bučinių scenos padaromos su kompu. Tam, kad nereikėtų būti neištikimiems savo vyrams ir žmonoms. Pavyzdžiui, buvau dėl to tikra žiūrėdama kaip „Giminėse“ Dalius Mertinas, kuris gyvenime yra vedęs Mertinienę, bučiuojasi su Ilona Balsyte. Na ir aišku, visuose įmanomuose Holivudo filmuose.

9. Žinojau, kad yra tokia grupė Naktinės personos, bet maniau, kad man dar negalima jų klausyti, nes tos naktinės personos matyt jau kažkokios truputį su S ženklu. Nes naktinės personos. Suprantat?

10. Ilgai maniau, kad Celine Dion „Titaniko“ dainos lyricsai yra tokie: „One small / you open the door.“

11. Joe Dassin’o „Les Champs-Elysées” lyricsai man iki labai vėlyvo amžiaus skambėjo kaip „Ooo, Šarze lyzė”.

12. Ilgai maniau, kad Emeli Sande dainoje „Read All About It“ dainuoja „You have the heart to change the nation, but your body and soul, come on, come on.“

13. Maniau, kad Optimus Prime yra kokia nors firma, gaminanti skrudintuvus.

14. Kai vaikystėje girdėdavau Take That dainą „Back For Good“, galvodavau, kad lyricsais kažkas skatina merginą grįžti pas Dievą (nu tipo „Back for god.“). Pamenu, tada buvo keista, ko čia tie vyrukai su kailiniais vaikštinėja ir ragina grįžt pas dievą. Vėliau, kai paaugau, prakutau ir ilgai ilgai galvojau, kad frazė „Back for good“ reiškia „grįžti tam, kad viskas būtų geriau.“

Tai va.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką ir paramą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

18 Komentarai