Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2016 lapkričio

Chebra, mes labai daug geriam

Sekmadienį dar nepradėjus temt tu su su baime pradedi laukti vakaro. Nes sekmadienio vakarai baisiausi, nes sekmadienio vakarais tau noris susisukt į kamuoliuką, kad kažkas apsikabintų ir ramiai sau užmigt, o jei ne, ir dažniausiai ne – prasmegt į žemę, pradingt, nieko negalvot ir nejaust. Sekmadienio vakarą tu dar nenori namo, tau baisu, kad vakarėlis ir vėl baigės, tu šiurpsti pagalvojęs, kad tavęs laukia tamsi ir žeidžianti savaitė. Ir jau ryt pradėsi laukti išsigelbėjimo penktadieniu, kuris nejučiomis peraugs į dar vieną kankinantį sekmadienio vakarą.

Tau liūdna, tau žvėriškai, stingdančiai, dreskiančiai liūdna ir tu nežinai, kodėl. Keiki savo gyvenimą, tau skaudu, nes tu vienas, tau skaudu, nes tau atrodo, kad esi vienišiausias ir nelaimingiausias žmogus pasaulyje, tau dažnai skaudu, nors net nežinai, dėl ko.

Ir žinai ką? Nesi tu toks nelaimingas, nėra viskas taip tragiškai blogai, nėr tas gyvenimas toks tamsus ir apgailėtinas. Tiesiog tavo skausmu per visas kūno poras ir su kiekvienu iškvėpimu garuoja ir klykia per savaitgalį išgertas alkoholis. Labai daug alkoholio.

Dabar taip, pasakysiu gal kiek piktokai, bet. Mes labai, labai daug geriam. Mes geriam per daug. Mes – tai aš, tu, tai tavo bendradarbiai, tai mūsų buvę klasiokai, žmonės, kuriuos kasdien matai gatvėse, dar daugiau geria žmonės, kuriuos matai Maximos kasoje. Tai, kad tu negeri su jais, nebūtinai reiškia, kad tavo gėrimas nekaltesnis.

Apie alkoholį kalbėti man yra sunku dėl to, kad mano nuomonė permaininga. Ji kaitaliojasi nuo atlaidaus požiūrio į jį ir juoko jo tema (taip, aš ne kartą apie tai juokavau ir viešinau įrašus bei ištraukas iš pokalbių transliuodama poziciją, kuri tarsi sako, kad prisigert karts nuo karto yra žiauriai smagus ir fainas reikalas. Nėra.) iki plačiai atvertų akių ir gąsdinančio suvokimo, kad tai yra, kaip ir kažkada rašė Andrius Tapinas, didžiausia Lietuvos problema. Visgi, apie visą Lietuvą ir visas visuomenės grupes kalbėti man per sunku, nes paprasčiausiai trūksta suvokimo ir žinių, tad kalbėsiu tiesiog apie tuos žmones, kurie yra arčiau manęs. Bendraamžius, žmones, kuriuos sutinku savaitgaliais Vilniaus baruose ir klubuose, tuos, kuriuos pažįstu ir ne. Chebra, mes labai daug geriam ir geriam per daug. Ir taip, mes turim problemą. Baisesnė toji problema pasidaro dar ir dėl to, kad mes ją įnirtingai neigiam.

amy-winehouse-01

Nežinau, kaip augai tu, bet savo paauglystės metus prisimenu labai paprastai – nuo kokių šešiolikos didžiosios dalies mane supusių bendraamžių svarbiausias savaitgalio tikslas būdavo normaliai prisismeigt. Augome tobulomis sąlygomis anksti pradėti gerti ir pamažu iš naivių eksperimentuotojų išaugti į savaitgalinius alkoholikus. (Taip, alkoholikus, nes dauguma mūsų išgeriame tikrai daugiau nei rekomenduotina savaitės norma.) Ir augau aš ne kaime, ir mokiaus ne kokioj rajono mokykloj. Mokiausi gimnazijoje, kur mane supo gana gerų tėvų geri vaikai ir mus, vienaip ar kitaip pažiūrėjus, mokė puikūs mokytojai. Bet mums alkoholis vis tiek kažkodėl neatrodė blogas reikalas, o į upelius alkoholio per šimtadienį, paskutinį skambutį ar išleistuves niekas kreivai nežiūrėjo.

Kas dėl to kaltas? Manau, kad paprasčiausias dalykas – iš gryno edukacijos trūkumo kylantis bendras visuotinis nesuvokimas apie tai, kaip klaikiai veikia alkoholis ir kad jo atnešami padariniai liečia absoliučiai kiekvieną mūsų šalies žmogų. Jei manai, kad girtas vairuotojas ar statybininkas nėra tavo problema, pamėgink įsivaizduoti, kaip tas girtas statybininkas stato prekybos centrą, kuriame apsipirkinėsi, ir palieka klaidą, dėl kurios vėliau įgrius stogas (žinau, statybininkų girtumas jau seniai griežtai tikrinamas, žinau, kad pavyzdys naivokas ir gal tai techniškai neįmanoma, bet still), pabandyk įsivaizduoti kaip tau einant kad ir šaligatviu ant tavęs užlekia girto vairuotojo (ne)valdomas automobilis. Šitie dalykai atrodo labai toli, kol, deja, kartais jie įvyksta labai arti.

Dar visai neseniai, kai buvau paauglė, tikėjau, kad blogiausias dalykas, kuris gali nutikti vairuojant išgėrus, yra atimtos teisės ir tik vėliau – rizika susižaloti, sužaloti niekuo dėtus žmones ir visą savo gyvenimą nuskandinti į pragaištį. Būtent tokia seka visuomet girdėdavau vardijamas rizikas.

Girtas, geriantis, prasigėręs žmogus bene visada pirmiausia atrodydavo juokingas, o tik vėliau – žmogus, turintis problemą. (Na, jei geria moteris, tai dar neva truputį liūdniau, o girtas vyras tai juk standartinis vyriokas, kokios dar problemos, ko jūs čia kabinėjatės).

(Palyginimui, žinau, kad, tarkim, Kanadoje darbas gali apmokėti tavo reabilitaciją ir to pageidaudamas neturi jausti gėdos, nes alkoholizmas yra liga, kurios gydymą remia tavo darbdavys.)

Daug čia nesiplėsiu, bet turbūt supranti, apie ką aš, nes nemanau, kad augome skirtinguose pasauliuose, o jei taip – tu jau laimėjai.

Kiek mūsų kiekvieną savaitgalį iš visų jėgų plaunam savo nuovargį po darbo savaitės, pradedam gal jau net ir ketvirtadienį, jei ne, tai tikrai penktadienį ir tęsiam iki pat sekmadienio, sekmadienio vakarą kniaukiam kaip vieniši už tvoros numesti katinai, po to vartomės visą naktį negalėdami užmigti, o pirmadienį iš ryto stačiomis akimis nenoromis ropščiamės iš lovos ir dar pusiau lavonai šliaužiam į darbą? Jei tau tai nepažįstama, dar kartą sveikinu, tu vėl laimėjai. Sekmadienį ir pirmadienį dar kelissyk persižegnojam, sakydami, kad kitas savaitgalis bus kitoks. Antradienį šiaip ne taip truputį pralinksmėjam, trečiadienį įsivažiuojam, o ketvirtadienį jau attendinam viską iš eilės, iš namų išeinam porai alaus, grįžtam po šešių arba jau be skaičiaus.

(Žinau, kad mes jauni ir gražūs, gal dar nesam nubridę pernelyg giliai. Tik man baisu, kad mūsų visuomenėje, kur žmonių, kurie turi problemą, pradedama gailėtis tik jiems išėjus (o stebint jų kančią nedaroma nieko), tokia baigtis gali aplankyti ir vieną kitą savaitgalinį alkoholiką, kurio dar užglaistomos šiandienės problemos gali peraugti į nebevaldomas ir skaudžias.)

Kol dar būnam mieste, atsiveria visos durys, burna, ir visos piniginės, stumdomės, taškomės, kliūnam, šokam, šėlstam, džiaugiamės, krykštaujam, būnam laimingi.

O ką, mes šiaip nelaimingi?

tumblr_o37u1tvljl1tg0clto1_500

Dauguma mūsų esam prakeikti laimingi šunsnukiai, kuriems gyvenime taip gerai sekasi, kad jau šitaip esame prie to pripratę, kad nevertinam to, ką turim. Dauguma iš mūsų nesyk esam verkę dėl tokių menkniekių, kad pamatę, kaip atrodo tikros problemos, turėtumėm sudegt iš gėdos. O dažnai verkiam kodėl? Ogi todėl, kad moralkės. Todėl, kad stabilią mūsų dienų tėkmės liniją mėgstam pertraukti ir pakelti, bei po to staigiai leisti žemyn, o paskui, net ir būdami protingi nesuvokiam, kas vyksta.

Jei išgėrę mes būnam žiauriai linksmi, tai reiškia, kad to džiaugsmo resursų mes turim apsčiai, bet kažkodėl esam įsitikinę, kad be kelių bokalų to džiaugsmo niekaip nepavyktų išsikviest. Bet kada paskutinį kartą mėginai blaivus šokt kaip išprotėjęs? Kada paskutinį kartą bučiavaisi blaivus? Žinau, kad daug kas atsakys, kad visai neseniai, bet nė neabejoju, kad tikrai ne vienas sau pripažins, jog taip seniai, kad net nebepamena. Su gerais draugais gerai leisti laiką neprisiurbus yra įmanoma ir netgi nesveikai malonu, prisiekiu. Tik kažkodėl to nedarom dažnai, pripažink.

Ne kartą esu girdėjusi, kaip savaitgaliniai alkoholikai kalba apie tai, kad, nepaisant to, kad geria daug, juk viskas su jų gyvenimais yra visiškai tvarkoj. Man tik įdomu, ar galim mes žinoti, ar tik tie mūsų gyvenimai nebūtų kelissyk labiau tvarkoj, jei tą baruos ištaškytą energiją nukreiptumėm kiek prasmingesne linkme? Ir vis dėlto, žinoti, kaip būtų atrodęs jau prabėgęs laikas, kurį iššvaistėm važiuodami dasipirkinėt į načnyką, įmanoma nėra.

(Iš esmės visi tie išėjimai į miestą juk turėtų būti reti malonūs pasilepinimai, tiesa? Mark Manson apie tokius pasilepinimus labai teisingai kalbėjo straipsnyje 9 Ways to Hate Yourself Less: „But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.”)

Ne kartą esu pagalvojusi, kad vakarėlių metu yra nutikę nesveikai daug įdomių ir gražių dalykų. Bet yra nutikę ir nepagrįstų ginčų, ne vietoj leptelėtų kvailų žodžių, krūvos pamestų daiktų ir neadekvačių sprendimų. Sutinku, kad visiems galbūt netgi naudinga tai patirti, bet argi neatrodom apgailėtinai, kai po daugiau nei dešimties metų alkoholizmo stažo vis laipiojam ant to paties grėblio?

Man kažkada įstrigo Andriaus Mamontovo pasakyti žodžiai apie tai, kodėl jis nevartoja alkoholio. Todėl, kad visi geriausi jo gyvenimo sprendimai įvyko jam būnant blaiviam, tai kam, po velnių, užkirtinėti kelią tiems geriems sprendimams.

Galvoju apie tai, kodėl geriu aš. Todėl, kad faina? Todėl, kad žiauriai smagiai išsišneku su žmonėmis, todėl, kad išgėrus smagu šokt? Nes neišgėrus nesmagu? Neišgėrus nedrąsu?

Ir iš tiesų, man visiškai netrūksta natūralaus linksmumo. Aš galiu ramia galva užkalbinti žmones, man netrūksta drąsos, aš galiu pasakyti, kad myliu būdama visiškai blaivi, aš ir šoku ir nesąmones klasiškai darau blaivi. (Tik jei visa tai darau neišgėrusi, man būna žiauriai smagu, o jei išgėrusi – kartais gėda). Tai kodėl aš geriu?

O kada paskutinį kartą bandžiau eiti linksmintis ir negerti? Šokti ir negerti? Savaitgalį negerti? Aš – neseniai, bet tenka pripažinti, kad daug metų iš eilės apie 50-70% savaitgalinių veiklų alkoholis dalyvaudavo. Gerai išnagrinėjus ir išanalizavus savo būsenos kitimą man net dabar kyla klausimas, kaip iš viso įmanoma kažkur nueiti, kažką padaryti ir funkcionuoti, kai tavo galva aptraukta kiautu, kai akys užpiltos, smegenys nebedirba taip, kaip jos galėtų dirbti geriausiai. Gerdamas taip nesijauti? Pamėgink visiškai negerti mėnesį (ne savaitę, ne dvi, nes tiek – per mažai) ir tada išgerk vėl. Tai pajusi labai aiškiai ir išties jausi, kaip silpnėji, kvailėji, atbunka pojūčiai ir reakcija. Atsigavęs organizmas nesupras, kokia nesąmonė vėl su juo vyksta.

„Aš geriu, nes noriu. Jei norėčiau, negerčiau. Bet aš nenoriu negerti. Jei reikėtų, be vargo negerčiau visą mėnesį. Bet ne, niekada to nebandžiau.“ O tu visgi pabandyk. Ir žinai, ką? Tai nėra taip lengva. Mėnuo – trumpas laiko tarpas. Jei šiaip geri kiekvieną savaitgalį, mėnuo negeriant gali smarkiai prailgti. Gali būti, kad nebe taip norėsis ištrūkt į miestą, ten atsidūrus nebebus taip įdomu ir smagu, kaip visada, gali būti, kad nebežinosi, ką veikti.

Pamėgink visiškai negerdamas atbūti visą intensyvią vakaro programą geriančiųjų rate nuo pradžios iki paryčių (pavyzdžiui, tūsą namie, peraugantį į ėjimą per barus ir klubus). Gali būti, kad po kokių trijų – keturių valandų protingų jau normaliai įkalusių draugų kalbos atrodys kvailos. Gali būti, kad visas vakarėlio procesas iš šalies pamažu pradės panašėti į hyperaktyvių beždžionių šlitinėjimą zoologijos sode.

robert-downey-jr_drug-abuse_hd_768x432-16x9

Kuo mažiau mano dienose alkoholio, tuo mažiau ir irzlumo, nekantrumo, nepagrįstų baimių bei prisigalvojimų, daugiau teigiamo šviesaus ramumo. Aš geriau miegu, geriau dirbu, geriau ilsiuosi, turiu daugiau jėgų, daugiau padarau ir mažiau savęs gailiuosi, mažiau beviltiškumo, daugiau realaus suvokimo, kad viskas yra gerai ir meilės sau.

Ar turiu teisę apie tai taip šaižiai ir griežtai kalbėti, pati nebūdama šventa karve ir praėjusi įvairius alkoholio pragaro ratus? Prašau mane suprasti teisingai. Publikuodama šį straipsnį jaučiuosi kiek nedrąsiai, nes kalbu gana atvirai ir truputį bijau būti užsipulta dėl negebėjimo objektyviai vertinti temą, kuria kalbu ir beigi galbūt veidmainystės. Šio rašinio tikslas nėra moralizuoti ar įvaryti kažkam žiaurią parkę ir tikriausiai niekas nuo jo nepasikeis. Aš rašau todėl, kad manau, jog apie šią problemą kalbama per mažai ir tonas, kokiu apie ją yra kalbama yra ne visai teisingas. Jauni žmonės apie šią problemą kalba dar mažiau, arba manęs tokia informacija tiesiog nepasiekia. Ši tema nėra maloni ir yra gana skausminga dėl to, kad kalbu apie problemą, kurios padarinius vienaip ar kitaip jaučiame visi.

Nesitikiu, kad staiga viskas pasikeis ir nuo šiol laisvu laiku plaksimės ledų kokteilius ir dėliosim puzles. Dabar geriu kur kas mažiau nei kažkada, bet ar vėliau irgi gersiu mažiau? Nežinau, tikiuosi. Bet visgi kategoriškai neteigsiu, kad viskas, pasikeičiau ir dabar nuolat šia tema knisiu protą draugams. Taip tikrai nebus. Proto knisimas dar niekam niekada neatnešė jokios naudos.

Rašau todėl, kad galvoje sukosi ir sukasi daug minčių, kurias norėjau išrašyti. Šiandien labiau nei bet kada matau, kad mums visiems derėtų truputėlį kitaip pažvelgti į tai, kaip ir kiek alkoholis veikia mūsų gyvenimuose. Ir gal kitąsyk tiesiog pasakyti sau, kad jau gana, užuot vykdžius kryžiaus žygius iki načnyko ar iki Misterijos, kuri gi dar veiks ir mus visus išgelbės.

Tenoriu, kad visi mes truputį pagalvotumėme. Tikiuosi, kad galime kiek garsiau kalbėtis šia tema, tad raginu, kalbėkime.

Pridedu keletą citatų iš naujausio Ugnės Barauskaitės romano “Vieno žmogaus bohema”.

“…paprastam, paviršiuje plūduriuojančiam žmogeliui atrodo, kad pakeli taurę – ir padedi. Kas čia tokio? Tačiau kai kas toje vonioje atsiduria virš ištraukti kamščio, ir ten be jokio gailesčio nugarma visas šlamštas, o ir žmogus!

Pažįstu tą jausmą, kai norisi pasikarti. Kai viskas, ką iki tol darei ir kas rūpėjo, nebetenka prasmės, kai tampa nyku, nors griežk dantimis; kai pasaulis deformuojasi ir gąsdina pavidalais, kol žyra į šukes (su kažkodėl skirtingais atspindžiais); kai pats girdi, kaip rėkia siela, atsiskirdama nuo kūno!

<…>

Dabar matau tuos ženklus visur – drebančiose rankose, naiviuose pasiteisinimuose, balso klajojime, prapliumpančiuose atsakymuose į neužduotus klausimus, keistose pauzėse, galiausiai užrašytų tekstų bejėgystėje.

<…>

Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!

Nes alkoholis taip sukurtas, kad įkalbinėtų iš paskutiniųjų. Jis visada gudresnis už tave.”

“Seriale “House M. D.” buvo epizodas apie vyriškį (genijų), kuris vartojo tam tikrą alkoholio ir vaistų kombinaciją, blokuojančią jo intelekto viražus ir kvantinės mechanikos lygtis. Nes tik būdamas standartiniu protelio galėjo nuoširdžiai mylėti tą gražią ir mielą mergaitę. Adekvačiai, be gėdos prieš save.”

“Na žinai, geriau jau vyno taurė nei depresija!” – sako mamos kaimynė. <…>

Durne tu! Alkoholis ir YRA depresija.”

(Kažkada pasirodė neblogas straipsnis apie Juodąją vakarėlių skylę. Nepulčiau jo cituoti kaip puikaus skaitalo, bet iš esmės man patiko taikliai įvardintas apibrėžimas ir suformuluoti simptomai. Paskaityk, gal atpažinsi save.)

Yra vienas geras Rokiškio Rabinovičiaus straipsnis apie alkholizmo stadijas.

O čia – straipsnis su keletu pavyzdžių, kuriais sekti nereikėtų.

Papildymas 2017 01 22:

Po to, kai prieš beveik du mėnesius publikavau šį rašinį, sekė daug įdomių diskusijų jame aptarta, pasirodo, žiauriai aktualia alkoholio kultūros ar jos nebuvimo mūsų gyvenimuose tema. Vėliau atsirado ir dar nemažai įžvalgų, kurių kol kas nesudėjau į tekstą, tačiau jau parašytąjį papildyčiau palinkėjimu:

nebūkite tas draugas, kuris į miestą automobiliu atvažiavusį bičiulį įnirtingai įkalbinėjat palikti jį mieste ar parsivaryt namo ir tūsą pratęst jau neblaiviai; tas draugas, kuris šiandien, o gal ir ilgiau, negerti nutarusį žmogų atkalbinėjat nuo šios minties (į tai įeina pasakymai „nu davai gi porą bokalų“, „tai kas tau yra?“ ir pan. bei pokštai apie įtariamą nėštumą ar simpatijas valstiečių ir žaliųjų sąjungai) ir tas draugas, kuris po kelių bokalų namo susiruošusį žmogų raginat varyt toliau ir iki galo. Pati esu daug kartų buvusi ta drauge, bet nebenorėčiau ja būti ir dabar truputį nejauku tai suvokiant.

Dar pora nuorodų:

Ilzės Butkutės įrašas apie neįtikėtinus blaiviu gyvenimu besidžiaugiančiųjų įspūdžius atsisakius alkoholio.

Bored Panda rinkinys su nuotraukomis, kuriose iliustruoti žmonės, atsisakę alkoholio dar jį vartodami ir prabėgus tam tikram laiko tarpui nuo šio sprendimo. Čia, aišku, būtų įdomu sužinoti detalesnes žmonių istorijas beigi kaži, ar derėtų dėl visų teigiamų pokyčių nuopelnus šimtu procentu priskirti šiam sprendimui, tačiau pokyčiai akivaizdūs ir tai patvirtina išties paveikios nuotraukos prieš ir po.

O čia rasite nemokamą Allen Carr knygos „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį” versiją.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

47 Komentarai

Dalykai, kurių apie mane gal dar nežinojai

Man karts nuo karto parašo žmonės, norėdami truputėlį daugiau sužinoti apie mane. Įdomumo dėlei pamaniau pateikti keletą faktų apie save, kurių, galbūt nežino net ir mane pažįstantys žmonės, bei kurie gal bus įdomūs mano blogo skaitytojams.

  • Aš nesu mačiusi nė vieno Harry Potter, Fast and Furious, James Bond, Star Wars, Toy Story, Pirates of the Caribbean ar Godfather filmo, Avatar, Green Mile, Finding Nemo, Interstellar, The Sixth Sense, Dirty Dancing, One Flew Over the Cuckoo‘s Nest, Leon, The Pianist, Gladiator, Memento, The Shining ir dar daugybės must see kultinių filmų.
  • Antroje klasėje šuo man yra nukandęs gabaliuką ausies.
  • Jau dvejus metus aš neskaitau naujienų portalų. Nebent kas nors atsiunčia nuorodą į tekstą, kurį, jų nuomone, verta paskaityti.
  • Jei kur mieste geriu kavą, visada – tik capuccino.
  • Man labai patinka režisieriai David Fincher, Pedro Almodovar, Roman Polanski ir James Ivory.
  • Man labai patinka rūžava spalva. Tik, aišku, vietoj ir laiku.
  • Manęs visiškai nežavi mokslinė fantastika ir šiaip fantastika, bandžiau pamėgti GOT, bet nė pro kur nepavyko.

tumblr_o1ab5rfuy81slpi32o1_500f

  • Nekenčiu anyžių, paprikos ir kalendros; nemėgstu sushių, kukurūzų, pupų, ryžių ir, deja, grikių.
  • Užtat mėgstu burokus, artišokus ir salierus.
  • Mano mėgstamiausi visų laikų serialai – Girls, Boardwalk Empire, Nip Tuck, Sex and the City, Friends, Breaking Bad, How I Met Your Mother, Parks and Recreation, Californication, Shameless ir Gossip Girl.
  • Labai nejaukiai jaučiuosi uždarose mažose patalpose, rūsiuose ir ten, kur nėra langų.
  • Nežmoniškai, nepakeliamai, nenormaliai bijau kutenimo.
  • Turiu kirpėjos diplomą, bet niekada ja taip ir nedirbau.
  • Žiauriai nemėgstu rašyti ir šiaip naudotis telefonu, viską, jei tik išeina, darau kompu.
  • Aš labai mėgstu techno.
  • Mano mėgstamiausia grupė yra Depeche Mode, rašytojos – Ugnė Barauskaitė ir Sue Townsend, o poetas – Paulius Širvys.
  • Vaikystėje norėjau tapti dailininke. Netapau.
  • Kai kažkur sėdžiu, einu ar guliu, visada turiu eiti žmogui iš kairės, nes kitaip man šakės.
  • Turiu dvi tatuiruotes. Širdelę ant peties ir skaičius 586 – ant nugaros. Tie skaičiai reiškia New Order dainą tokiu pavadinimu ir tai yra matching tattoo, nes tokią pačią tatuiruotę tik kitoje vietoje turi ir dar vienas žmogus.
  • Mėgstu tik juodą šokoladą.

5192306605_559dee76ea

  • Užsienyje esu gyvenusi tris kartus gyvenime – tris mėnesius Austrijoje, Vienoje, šešis – Vokietijoje (penkis Berlyne ir vieną Hiutenfelde) ir septynis – Kanadoje, Edmontone.
  • Mano ūgis – metras piam du. Niekada dėl to visiškai nesiparinau ir šiaip nesusimąstau apie tai, kol man vis neprimena kiti žmonės. Man patinka mano ūgis.
  • Aš žiauriai mėgstu žiūrėti Euroviziją. Žiauriai.
  • Aš nelabai mėgstu animaciją. Nebent The Simpsons, South Park ir Brickleberry, bet ir tai mažomis dozėmis.
  • Aš nesveikai mėgstu cepelinus. Nenormaliai. Ypač tokius paprastus, valgyklinius.
  • Nemėgstu cirko, teatro, klounų, šokio spektaklių ir pantomimos.
  • Mano mėgstamiausia aktorė – Kate Winslet, o aktorius – Leonardo Di Caprio.
  • Be pastarųjų man labai patinka Hugh Grant, Amy Adams, Meryl Streep, Robert Downey Jr., Seth Green, Janeane Garofalo, Adam Goldberg, Giovanni Ribisi, Macaulay Culkin.
  • Labai nemėgstu stand-upų.
  • Mano mėgstamiausias fotografas – Terry Richardson.
  • Man labai patinka A. K. Doilio ir A. Kristi detektyvai.
  • Neblogai moku anglų kalbą, prastai – rusų, esu mokiusis lotynų, prancūzų ir vokiečių. Nesėkmingai.
  • Gyvenime tenka daug rašyti ranka, o tai darau parkeriu su juodu rašalu.
  • Beveik niekada nenešioju rankinių, tik kuprines.
  • Aš labai mėgstu ananasus, bet tik šviežius. Būna, kad užeina ananasiniai periodai, kuomet jų valgau tikrai daug, tik užknisa pjaustinėt.
  • Vieni mėgstamiausių mano filmų yra Death Becomes Her. (Kažkaip būtent čia ir tokia fantastika man sueina) ir 10 Things I Hate about You.
  • Man dvym septyni, bet jau tuoj dvym aštuoni.

deathbec

Klauskit dar, jei kas neaišku, bet tik įdomiai.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

3 Komentarai

Visi ryškiausi mano guilty pleasures vienoj vietoj

naa
Anądien papostinau Sandros dainą Maria Magdalena ir kažkaip užėjo kalba apie guilty pleasures. O šitų tai aš turiu tikrai nemažai. Todėl pagalvojau, kad būtų visai smagu sudėti ryškiausiuosius apžvalgai į vieną įrašą. Iš pradžių maniau, kad bus dešimt, visgi, gavosi daugiau. Prašau atkreipti dėmesį į tai, kad daina turi būti labai labai stipri ir saldi, kad jai būtų priskirtas šis titulas, tad jokių kūrinių, kurie yra ant ribos, čia nebus. Važiuojam. Surašiau dainų pavadinimus bei pateikiau nuorodas į jas tam, kad, jei video būtų išimti iš jotūbės, vis tiek liktų dainos pavadinimas. Dar sukūriau ir youtube listą, jei kas (arba aš pati) kada norėtų paklausyti visų šitų reikalų. Eilės tvarka daug maž atsitiktinė, tik į pabaigą daugiau lietuviškų. Jei ketinate purkštauti, kad čia žiauraus bardako rinkinukas, tai, turbūt, esat baisiai rimti žmonės, kurie nelabai žino tą saldų guilty pleasures skonį.

1.Ellie Goulding – Love Me Like You Do
Šitą dainą esu girdėjusi tikrai labai daug kartų, bet iki šiol ją išgirdusi pradedu rangytis.

2.Ed Sheeran – Thinking Out Loud

3.The Weeknd – Can’t Feel My Face. The Weeknd pamėgau nuo pirmo albumo, dar tada, kai jis nebuvo toks populiarus. Visgi, šita daina smarkiai skiriasi nuo to, nuo ko viskas prasidėjo, bet vis tiek negaliu nešokt, nu negaliu.

4.Robin Thicke – Blurred Lines ft. T.I., Pharrell. Taip, taip, girdėjau apie skandalą dėl plagiato, bet vis tiek. Pasirangykime. Ir taip, aš turiu girl crush ant Emily Ratajkowski, visiškai, absoliučiai ir neginčyjamai.

5.OMI – Cheerleader (Felix Jaehn Remix). Tai yra daina, kuri absoliučiai visada pakelia nuotaiką ir užkuria šokius visur ir visada. Ir dar žiauriai geras Walk off the Earth remeikas.

6.Rihanna ft. Calvin Harris – We Found Love. <3

7.Michael Jackson, Justin Timberlake – Love Never Felt So Good. Retai dainose telpa šitiek džiaugsmo, kaip šitoje.

8. Justin Bieber – Love Yourself. Prikelkit mane vidury nakties ir aš jums sudainuosiu ją visą.

9.Dinamika – Abejingumas (bet būtinai Viktorijos vokalas). Šiurpuliukai eina per visą kūną, čia yra tiek emocijų šitoj dainoj, kad jūs neįsivaizduojat. Žinot, kam dar labai patinka šita daina? Vienam įdomiausių Lietuvos DJ, S13, dėl to, tai žinodama, jaučiuosi išteisinta dėl šitos savo silpnybės.

10.  will.i.am ft. Britney Spears – Scream and Shout. Nieko nesakykit.

11.Mr. President – Coco Jambo. Still rocking in 2016.

12.Ekspresas – Gali. Daug kas turbūt nežinote kitos nuostabios Ekspreso dainos – Keistas pasaulis. Pamėginkit. Minde, linkėjimai.

13.Paris Hilton – Stars are Blind. Neklauskit.

14.Felix Jaehn – Ain’t Nobody (Loves Me Better) ft. Jasmine Thompson. Originalas irgi geras, bet su šita šokasi geriau.

15.Mercy Dance – Pabučiuok mane. Irgi pažadinta naktį iš miego sudainuočiau viską nuo pradžios iki galo.

16.Pin up Girls – Cirkas. Šeštą ryto Sūpynėse, sėdint valtyje, reikia išsirinkti, ką čia uždėjus, nes turim bluetooth kolonkę ir galim dėti ką tik panorėję. Ir dedam Cirką, nes nu.

17.Lemon Joy su Irma – Balta Meilė. Tai yra vienas geriausių dalykų, nutikusių lietuviškoje muzikoje. Aš noriu, kad apie šią dainą žinotų daugiau žmonių. 2013-ųjų Šopkinėse mano žiauriai mylimas Split Pulse ją įvyniojo į savo grojaraštį. Buvo kažkas nenormalaus.

18.XXL – Papartėlis. Viskas čia yra taip blogai, kad net labai gerai. O Robkę tokį, kaip jis atrodė tais lakais, galėčiau suvalgyti.

19.Sati – Pabudimas

20.Kastytis Kerbedis – Sakale lėk. Mano nuomone, tai yra viena geriausių kada nors sukurtų lietuviškų dainų. Ir šiaip, aš mylių Kastyti, prisiekiu. O Giedrė Vokietytė šią dainą perdainavo nuostabiai, bet neberandu gero įrašo jotūbėj.

21.Biplan su Tigra – Seksodromai

Be kita ko, man be galo patinka Džordana Butkutė, Ace of Base, mintinai moku nemažai 69 Danguje dainų ir visas abi Ledi Ais dainas.

 

2 Komentarai

Apie gražias moteris

Gražios moterys yra gražios.

Gražios moterys ramios. Kai lauke neramu, kai audra, kai šaltis įsiskrverbia giliai, iki strėnų, jos ramios, tvirtai suspaustomis lūpomis stovi ir laukia tavęs paryčiais tarpdury. Gražios moterys yra atidžios. Jos mato, jos pastebi, jos žino, kas ir kaip. Gražios moterys žino, kai tau skauda. Jos yra mačiusios, kaip tu verki. Tos moterys atidaro duris ir įsileidžia, kai nuleidęs akis kaip nuskriaustas šunėkas dar kartą paršliauži prasikaltęs ieškoti paguodos. Gražios moterys jaučia. Kartais net kiek per daug, jaučia visa esybe, jos jaučia visais pasaulio jausmais. Gražios moterys atleidžia. Jos užsimerkia, įkvepia oro, susikaupia ir sutinka atleisti.

tumblr_n63qtvnlxz1tpst2ro1_1280

Gražios moterys yra brangios, gražių moterų tu nenupirksi, nepapirksi, nenusipirksi. Jos nesigviešia to, kas tavo, joms vis vien, brangus tavo drabužis ar pats paprasčiausias, jos iš tavęs nereikalauja to, ko neturi ir priima tokį, koks esi, gebėdamos rasti tai, ką turi gražiausio. Gražios moterys kvepia. Jos kvepia taip, kaip kvepia rytas ankstyvą pavasarį vos ievoms pradėjus sprogti iš savo pernokusių pumpurų jas lietui išprausus Antakalnio skersgatviuos ir mašinų neišvažinėtuos takuos. Gražios moterys sako tiesą. Jos nemeluoja, nepagražina, neperdeda ir nesumenkina. Jos neišduoda. Gražios moterys kantrios. Jos neskuba smerkti, išmesti, nubraukti. Gražios moterys myli. Jos myli stipriai, tikrai, iki galo, toji jų meilė yra giliausiai įleidusi šaknis po žeme, tu jos taip lengvai neišrausi, toji meilė išsišakojusi, ji remias į dangų, tu jos nepaniekinsi ir nepaminsi, tu jos nenulauši.

vaaa

Šita muzika turi būti čia.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai

What’s Next – antroji diena. Padriki ir visiškai subjektyvūs įspūdžiai

(Įspūdžius apie pirmąją dieną rasite čia.)
Tikėjausi, kad antrąją dieną žmonių bus kur kas daugiau, nes niekam į konferenciją ateiti nesutrukdys darbas, tačiau, man atrodo, žmonių šeštadienį buvo mažiau nei penktadienį. Galbūt dalis perėjo į Litexpo, nežinau. Kad ir kaip ten būtų, kai žmonių mažiau, naviguoti renginyje irgi paprasčiau.

Dieną pradėjo Tomas Nemura iš The Chocolate pranešimu apie tai, kaip nešvaistyti laiko arba švaistyti jį kūrybiškai. Kalbėjimu ir minčių dėstymu jis man priminė mano numylėtąjį R. Zilnį. Pranešimą jis pradėjo paprastai: „Su produktyvumu yra absoliuti šikna.“

Vėliau Tomas parodė skraidrę, kurioje buvo surašyti naujųjų metų pasižadėjimai sau, kurie, anot jo, niekada tikrai neišsipildo ir neišsipildys, tad geriau tiesiog atsipalaiduoti ir ramiai sau gyventi. Šypsojausi žiūrėdama į šitą skraidrę, nes mano atveju, nors griežtų naujųjų metų pasižadėjimų ir nebuvau surašiusi, 2016-aisiais išsipildė absoliučiai visi punktai.

vienaas

Pranešėjas pateikė šiek tiek statistikos: žmogus per savaitę gauna 300 emailų, o telefoną tikrina 85 kartus per dieną. Jis nurodė tokius darbuotojų išsiblaškymo šaltinius: pasikalbėjimus, parūkymus, užkandžius, veidrodį, printerį (kai darbo printeriu spausdinatės lėktuvo bilietus ir dar penkiolika minučių su kolegomis aptarinėjate, kur skrisite) ir karjerą (kai darbo metu ieškote kito darbo, tobulinate cv ar einate į darbo pokalbius).

Ieškodamas absurdiškiausio pavyzdžio, kaip žmonės švaisto savo laiką, Tomas pateikė skrynšotą iš youtube video „Radži ieško žmonos“ – daugiau nei valandos trukmės laidą peržiūrėjo 115 000 vartotojų.

Prajuokino pastebėjimas apie labai rimtą įvaizdį susikūrusius piliečius: „Kuo rimčiau atrodo, tuo žiauresnis fetišas.“ Suprask, kad solidžiausiai besistengiantys atrodyti žmonės turės pačių žostkiausių pomėgių ir paslapčių.

T. Nemura paminėjo kelis bruožus, kuriais pasižymi darbuotojas, kurio samdyti nesinori: jis niekada nepraleidžia skambučių (čia pritariu labai smarkiai, tie žmonės, kurie visur ir visada nešasi telefoną ir juo atsiliepinėja (ypač tie, kurie atsiliepia ir pasako „Dabar negaliu kalbėti“, ypatingi tie žmonės yra), yra žiauriai aktyvus Linkedine ir neturi nė vieno neatsakyto emailo (suprask, ir gyvenimo).

Tomas paminėjo keletą puslapių, kurie gali padėti savo laiką valdyti kiek išmintingiau:

Evernote.com  – įrankis užsirašinėti visus must to darbus. Šituo sėkmingai keletą metų naudojuosi pati ir turiu pripažinti, kad tikrai veikia. Tai, ką užsirašau, padaryti privalau. Ir padarau.

Getpocket.com – įrankis susirinkti straipsnius, kuriuos norite paskaityti ir tai padaryti offline (vis dėlto, anot Tomo, klausimas, kaip dažnai mes būname offline ir, jei ten atsirandam iš karto puolame į paniką).

Gofuckingdoit.com – užsiregistruodami įvedate savo kortelės duomenis, pasižadate kažką padaryti, jei nepadarote, už tai susimokate.

Inthemoment.io – įrankis, padedantis sekti, kiek laiko per dieną praleidžiate naudodamiesi savo iphone ar ipad.

Kitas pranešėjo patarimas buvo toks: „Jei jau švaistai laiką, tai bent daryk tai taip, kad aplinkiniams atrodytum protingas.“

Jo rekomenduoti puslapiai:

Coursera.org – įvairiausi online kursai. Ketinu pasinaudoti pati.

Pasaka home cinema  – už simbolinę kainą žiūrėkite filmus namuose (apie šitą nežinojau, atrodo labai įdomiai, bet, mąstant realistiškai, kaži, ar man suveiks praktiškai).

Goodreads.com – dokumentuokite savo skaitomas knygas, pasinaudokite rekomendacijomis ir apžvalgomis, sekite draugų biblioteką (seniai naudoju)

Artsy.net – klasikinio ir modernaus meno galerijos online.

Steemit.com – jei mėgstate papizdelinti internete, darykite tai už pinigus. Šitą gal man reikėtų išnagrinėt įdėmiau. Na, kada nors, kai bus daugiau laiko.

Tomas apibendrino: „Geriau didelis tinginys negu mažas darbininkas.“

Pranešimas buvo be galo smagus ir įtraukiantis, tačiau nesitikėjau, kad jis į produktyvumą ir laiko taupymą pažvelgs tokiu kampu. Į klausimą, kaip laiką švaistyti kūrybingai, atsakyta, tačiau manau, kad nebuvo paminėti šiek tiek rimtesni būdai tą produktyvumą iš tikro pagerinti. Kaip suprantu, pranešėjas yra visiškai susitaikęs, kad darbuotojai tikrąja to žodžio prasme mala š, kad jau nė nebesitiki, kad įmanoma tai pakeisti. Kad š malamas kapitaliai, sutinku pilnai, bet pakeisti tai įmanoma. Tačiau apie tai galbūt parašysiu pati kada vėliau.

Vėliau klausiausi Teemu Arina, biohakerių biblijos autoriaus iš Suomijos, pranešimo. Iš pradžių nebuvau tikra, ar man tai įdomu ir pirmosios dešimt pranešimo minučių pasirodė tokios meh, tačiau, kai Teemu įsivažiavo, pasidarė labai įdomu. Iš esmės čia buvo kalbama apie tai, kaip priversti savo kūną veikti taip, kad ant pečių esanti galva veiktų kuo produktyviau ir tuo pačiu nuveiktumėte didelių dalykų.

Nemažai minčių gal ir buvo girdėtos, tad Teemu jas tik patvirtino, išgirdau ir daug naujo.

Vienas iš geriausių būdų vaikystėje padėti vystytis smegenims – išmokti groti instrumentu, šokti arba žongliruoti.

Buvo malonu dar kartą išgirsti, kaip svarbus žmogui yra jį supantis oras. Esu sutikusi žmonių, kurie užsispyrusiai nenori vėdinti patalpų, nes bijo sušalti. Aš kaip išprotėjusi visur ir visada tam tikrais laiko intervalais atidarinėju langus, manęs kartais nemėgsta, na bet ką padarysi. Pasak Teemu, vienas geriausių kada nors jo įsigytų dalykų yra hepafiltras. Apsupdami save augalais irgi neprašausite, nes jie taip pat puikiai atlieka oro valymo funkciją.

Buvo paminėta, kad sėdėjimo žala kartais prilyginama rūkymo žalai, tad alternatyva sėdėjimui – standing desks. O vat pasirodo, tupiko poza yra teisinga poza, nekenkianti kūnui.

Anot Teemu, miltai, bananai, pienas ir kiti reikalai – tai maistas, kurį žmonės išvedė tam, kad jis suteiktų energijos dirbant laukuose, tačiau šiandien tuose laukuose mažai kas bedirba, tad žmogui, kasdien laiką leidžiančia prie kompiuterio, maitintis reikėtų kitaip. Perkant maistą svarbu įsigilinti, kiek jame maistingumo tenka kalorijai. Kaip vienas iš naudingiausių super maistų dar kartą buvo prisimintos uogos, ypač mėlynės.

Pranešėjas kalbėjo apie tai, kad baisiai rizikuojame kai dienos eigoje vis pakeliame cukraus lygį kraujyje. Vienas iš būdų to išvengti – maistą kartinti. Fotkėje matosi keletas jo paminėtų hackų.

sugar

Mano ausiai buvo žiauriai faina girdėti tai, kuo tikėjau ir seniau, kad fat is always better than sugar, o balta duona iš viso yra baisus velnias. Žinojau, kad baisus, bet netikėjau, kad toks baisus. Spagečiai, tuo tarpu, visai ne toks ir baisus dalykas. Iiiir, kad dirbant yra be galo svarbu daryti pertraukas. Yes, sir.

Dar sužinojau, kad lyderiai turi natūraliai aukštą seratonino lygį, o pamiegoti pietų, jei trūksta miego ir norite atgauti jėgas, mintis yra gera.

Paskutinė įžvalga – šaltis yra tavo mokytojas. Šaltis yra gerai. Žmogus, kuris ryte nusipraus po šaltu dušu, dienos eigoje streso patirs kur kas mažiau. Mokausi susidraugauti su šalčiu ir jo nebijoti, tad tai dar kartą patvirtino mano prielaidas.

Aj, nu ir dar, kanapės yra gerai, kai jomis nepiktnaudžiaujama. Žinau, kad jūs tai žinote, tačiau būtų smagu, kad tai pripažintų ir daugiau žmonių.

All in all, labai labai įdomu, klausyčiau ir klausyčiau, būtinai eisiu skaityti apie biohakinimą daugiau.

Vėliau keliavau į Donato Vainilaičio ir Joerg Rheinboldt iš Berlyno pranešimą apie investavimą į kūrybiškumą. Donatas sukūrė kalbų mokymosi programėlę Trill, o Joerg į tai investavo. Man tai buvo vienas įdomiausių pranešimų dėl asmeninių priežasčių, tačiau daug nepasakosiu. Keletas įžvalgų.

Jei norite gyventi visavertį gyvenimą Vokiečių kalba Berlyne nebūtina. Man, kaip ten gyvenusiai ir kelissyk mėginusiai mokytis vokiečių kalbą, visada malonu, kai kas nors dar kartą tai patvirtina.

„You have to pay good money for good work.“ Komentarų turbūt nereikia.

Dirbti su žmonėmis, pranešėjų įvardintais kaip underachievers, anot jų, yra geriausia, nes jie yra alkani. Labai svarbu transformuoti viltis ir svajone į realybę ir testuoti savo idėjas, nes failinimas palaipsniui yra geriau nei vienas didelis epic fail.

Fotkėje matote, kaip, anot Donato, jis jautėsi tvarkydamas reikalus Vokietijoje. Kaip tas mažasis šunytis.

germany

Apie baltaruso Denis Trusila pranešimą pasakyti nieko negaliu, visos išsakytos mintys pasirodė girdėtos ir aiškios jau seniai. Suprantu, kad daug jo paminėtų dalykų baltarusams gali pasirodyti inovatyvu, tačiau manau, kad Lietuvai tai jau savaime suprantami reikalai.

Vėliau klausiausi Aido Puklevičiaus paskaitos apie story telling‘ą. Prisipažinsiu, kad klausytis ėjau ne tiek dėl temos, kiek dėl pačio pranešėjo, nes man jis atrodo įdomi asmenybė. Keletas įžvalgų iš pranešimo.

Geras amatininkas>blogas menininkas

Aidas pateikė įdomų pavyzdį apie tai, kaip istorijai papasakoti užtenka kelių žodžių. Wikipedia įkūrėjo entry 6 žodžių ilgumo biografijos konkurse: „Yes, you can edit this biography.“

Jūsų pasakojama istorija turi patikti jums, ją dėliodami negalite galvoti tik apie auditoriją, nes jei idėja netikėsite patys, nieko iš to nebus. O istoriją papasakoti galima iš absoliučiai visko.

Arvydo Būtos iš ISM inspirational talk buvo įdomi, tačiau užsirašiau nedaug. Labiausiai įstrigo tai, kad, anot jo, jei kažkas sako, jog tai, ką jūs pasakėte/sugalvojote yra nesąmonė, galima priimti kaip komplimentą. Reiškia, kad sugalvojote kažką tokio, kas kitam iki jo paties sąmonės nedaeina.

Magnus Berg iš Švedijos SNASK kūrybinės agentūros pranešimo metu neužsirašiau nieko, nes kalbama daugiausia buvo pavyzdžiais, bet jis buvo išties smagus. Užtat pafotkinau, bet fotkės gavosi kur kas prastesnės nei tos, kurias galima rasti internete, tad dalinuosi ne savo fotke. Nuotraukoje matote iš vaginos išlendančią Karley Sciortino, mano mylimąją Slutever, kurią esu minėjusi ne kartą.

pleaseyoself_mobile-492x492

Konferenciją užbaigė diskusija apie tai, kiek kainuoja idėjos. Kalbėjosi A. Būta, S. Jokštytė, D. Ibelhaubtaitė ir T. Nemura, o ją moderavo A. Puklevičius. Manau, kad būtų buvę kur kas įdomiau, jei į diskusiją įsitraukti būtų galėjusi ir publiką, tačiau truputį susidarė vaizdas, kad buvo siekiama baigti kuo greičiau ir, na jau imti ir užbaigti konferenciją. (Užbaigimo, visgi, manau, reikėjo kažkokio stipresnio, o ne tik „Na ką, baigėm. Iki kitų metų.“) Susidarė toks vaizdas, kad, iš visų besikalbėjusiųjų, kaip bebūtų paradoksalu, labiausiai modest (sorry, lietuvių kalboje tinkamo žodžio aš nerandu, nes „kuklus“ čia netinka) ir mažiausiai nosį užrietusi pasirodė išties daug pasiekusi Ibelhaubtaitė.

Vienas erzinančių dalykų visuose pranešimuose yra tai, kai pranešėjai kaip savaime suprantamą dalyką priima tai, kad klausytojai puikiai žino, apie ką jie kalba. Žinokit, kad, kai pranešimo metu nuskamba kažkokia klausytojui nežinoma informacija, na, tarkim, kokios nors agentūros ar produkto, apie kurį jis nėra girdėjęs, pavadinimas, toliau pranešimą klausyti yra kiek sunkiau, nes išlieka tas nežinios momentas. Konkretumas, tikslumas, supratimas, kad kalbate įvairialypei auditorijai, yra labai svarbu. Siauriems inside pokštukams čia irgi ne vieta, nes žiūrovas, nežinodamas, apie ką eina kalba, jaučiasi maustomas. Kalbėkite aiškiai, suprantamai ir konkrečiai.

Įdomus dalykas – abosliučiai visų Above Hall pranešimų, kuriuose buvau, metu rodomose skaidrėse buvo rašybos klaidų (ir anglų, ir lietuvių kalbomis). Kai jūsų senelis, visą gyvenimą pradirbęs šaltkalviu, nežino, kaip rašomas žodis VOK, tai suprantama, kai dėl to nėra tikra copywriterė, sorry, truputį juokinga.

Viską susumuojant, konferenciją vertinu labai gerai. Jaučiuosi sužinojusi daug visko naujo, patvirtinusi savo seniai svarstytas teorijas ir, svarbiausia, įkvėpta. Jau laukiu kitų metų. Mieli organizatoriai, tik nemažinkit renginio kainos ir jo nedidinkit, susimažinimas kiekybės prasme judant link kokybės šiemet buvo labai teisingas žingsnis, na, o sąlyginai aukšta kaina, manau, puikiai atsijojo tuos, kuriems iš tikro įdomu, nuo tų, kurie ateitų, nes faina pasimaivyt, kad buvo. Ir nekvieskit draugiukų, kurie patys sau faini, bet prieš publiką visai šnekėt nemoka. Ačiū.

Ir pabaigai. Jei būčiau dalyvavusi šioje konferencijoje nemokėdama anglų kalbos, man čia tikrai nebūtų buvę taip įdomu. Pamirškit visas tas vertimo programėles ir panašius reikalus, visko išversti neįmanoma, sėdėdami su ausinėmis nepatirsite tokio paties įspūdžio, patikėkit manim. Taip kad mokykitės anglų kalbą, brangieji, mokykitės, kol dar esat jauni (esate jauniausi, kokie tik kada nors gyvenime bebūsit) ir nė nesvarstykite varianto, kad gal kaip nors be jos ir išsisuksit. Taip nebus. Na, nebent norite nepatirti didžiulės dalies gyvenimo įdomumo. Norite?

P.S. Prajuokino šitas šulinukas patalpoje.

sulinys

2 Komentarai