Pirmyn į turinį

Mėnuo: balandžio 2015

Apie pavasarį, romantinius objektus, įsivaizduojamus draugus ir Marių Veselį

Geri dalykai neprivalo būti amžini. Kartais ir slepiasi visas jų gėris tame laikinume. Kai viskas susikoncentruoja į galingą veikimą, o kai atslūgsta, laimė lieka vis tiek. Nėra tragedijų šiuose metuose. O kai teisingas esi sau ir kitiems, jausmas geras.

O dabar mažiau rimtai.

Apie romantinius objektus XXI amžiaus visuomenėje:

„Eidama namo pamačiau labai gražų čiuvą. Jis man šypsojosi, aš jam. Tai grįžau, atsisiunčiau visus įmanomus apps’us, kad jį rast, bet neranda.“

Apie pasikalbėjimus:

„Mano močiutė kalbėdavosi su Marium Veseliu, kuris būdavo TV ekrane. Sakydavo „Ir tau, Mariau, gero vakaro“.“

Apie netikėtus klausimus:

Uostai save?“

Apie amžių:

„Aš niekada nesirengiu atrodyti TOKS senas“ (kaip tas čiuvas, kuriam 25)

Ar žinojote, kad bipolar, tymai ir įsivaizduojami draugai būna tik užsienyje?

Aš taip visko noriu. Ir žinau, visko ir bus.

Važiuojam į Berlyną. Like NOW.

Palikite komentarą

Apie asmenines pilnatis, užtemimus ir rokenrolą

Savaitgalį tris kartus tikrinau virtualų kalendorių pažiūrėt, ar tikrai ne pilnatis. Nu ne pilnatis. Bet, man atrodo, slaptom tikrai buvo pilnatis. Arba koks užtemimas. Nes visi visi varė rokenralą pilna programa. (Tūsint vienam ant skaipo yra lygis, prikalbint vyro tėvus atidaryti proginį šampaną be progos – irgi.) Kai kam dargi buvo ir Velykos.

Nors iš tikro, kai maišai alų su jėgeriu ir tekila ir atvirkščiai, tai prasideda asmeninės pilnatys ir užtemimai. Bet tokie gilūs gilūs. Kai paskui tesinori išsikasti duobę ir joje susidegint.

Vienas žmogus, draugų sutiktas šeštadienio naktį jiems skėlė:

„Aš dabar einu į restoraną. Man yra žiauriai gerai. O gal man iš tikro nėra taip gerai, gal man tik atrodo, kad yra gerai? Nežinia. Klausausi Elton John – Candle in the Wind, bet man čia per mažai jautrumo. Norisi jautriau. O gal dar einu, pavemsiu už bažnyčios.“

O kai dėl triukšmo namų vakarėlyje ateina kaimynė jai sakyti „Klausykit, ponia, jūs pati atrodote išgerianti“ gražu? Abejoju. O kai ji klausia, ar jūs turite vaiką, atsakyti „Taip, turiu, jam du metai ir šitas tūsas jam netrukdo“, kai vaiko tikrai neturi? Irgi nežinau.

Apie būsenas: „Aš jaučiuosi kaip moteriškos lyties Frederikas Beigbėderis. Aš esu One Woman Orchestra.“

Apie ištikimybę: „Jei jums su vienu vaikinu tam tikra daina buvo romantinė, su kitu ji romantinė būti jau nebegali, taip neetiška.“

Apie dėmesį: „Ta merga man nieko nerašo. Tuščias žinutes tik rašo.“

O žinot, koks yra žiauriausias bachūro tipas – 44 metų Adic House didžėjus.

Jeigu jums atrodo, kad viskas labai baisu, nesijaudinkite, taip baisu nėra. Arba baisu tik jums. Iki trečiadienio praeis.

Ir beje, atsargiai su pasižadėjimais nebegerti. Žmonės, kai ilgai negeria, po to tiek pat ilgai geria.

Fotkes pasufleravo Uroboras.

Palikite komentarą

Etatiniai nervų gadintojai arba Merfio dėsniai mano gyvenime

Yra dalykų, kurie žiauriai nervina. Bet nervina ne taip, kaip, tarkim, kokie kertiniai nervuotojai, kaip, pavyzdžiui, prasta kelių kultūra, homofobija ir pan., bet nervina taip trumpai. Panervina ir pamiršti. Pavartai akis ir praeina. Štai, tie smulkūs mano erzintojai.

Kai įvedinėji koduką į el. banką ir suvedęs visus 15 skaičių pamatai, kad buvo įjungtos lietuviškos raidės.

Kai nusilakuoji nagus, o tada priveri nagą užtrauktuku.

Kai tušinuku išsipaišai tašę. Arba odinę striukę. Ir neišsivalo ką tu nori, tą daryk.

Kai pralauki eilėj banke/VMI/Sodroj valandą, sulauki savo eilės ir prisimeni, kad kaip tik šiandien pasiėmei ne tą tašę, kurioje nesinešioji dokumento.

Kai kas nors prieš tave valgo kokį nors maistą (salotas, džemą, medų, etc.) ir palieka šaldytuve indelį su 5g to maisto, apsimesdamas, kad „ten dar yra“, kas iš tikrųjų reiškia „kad tik nereikėtų plauti indelio“.

Kai Youtube panaikina video iš favoritų sąrašo arba video pasidaro not available in your country. Ir net negali pažiūrėt, ką ten turėjai.

Kai kas nors paskambina, nespėji pakelt, atskambinti ir nekelia arba būna išjungtas telefonas.

Kai taksi sako uz 3min, stovi lauke 13min, o ant tavęs sninga-lyja-rasakrinta.

Kai merga berną prie draugų demonstratyviai kolioja, kam tas geria.

Kai kiši kištuką i rozetę, bet nelenda, nes trūksta ten kažkokios skylutės kištuke, arba cibuko rozetėje.

Kai pasirenki įmantrų šriftą, kompo ekrane viskas atrodo gerai, bet lietuviškos raidės atsispausdina deformuotos.

Kai lieka bėgti 10 metrų iki autiko ir vairuotojas nuvažiuoja.

Kai į autobusą įlipa 35 vaikų ekskursija. Su balionais. Su balionais ir saldainiais ant pagaliuko.

Kai žmonės į besibaigiančio muilo/indų ploviklio indelį pripila vandens, kad tipo ilgiau užtektų.

Kai žmonės vaistinėje nežino tos naujos taisyklės, kad reikia stotis prie linijos ir raunasi prieš tave į eilę.

Kai sugalvoji nusikirpti etiketę nuo naujos maikutės ir netyčia per daug nukerpi ir praardai šoną.

Kai stovi stotelėje, lyja, neturi, kur daugiau trauktis, ateina koks fainuolis ir 2cm atstumu nuo stotelės ruko Saint George, visi dūmai plaukia i tave, o paskui vaikštai kaip išlindęs iš larioko.

Kai žmonės grįžta atostogų į Lietuvą iš Norgų/Ukų ir purkštauja, kaip „čia viskas piguuu“, bet emigravo, nes viskas buvo brangu.

Kai reikia telefonu pasakot vyresniems žmonėms, kaip updatint antivirusinę.

Kai nebūni prisijungęs prie FB kurį laiką, įsijungi ir pamatai, kad tave per naktį pritagino 30-tyje fotkių, kur tavo veidas kreivas-šleivas, ir tas fotkes jau matė visi įmanomi žmonės.

Kai kine/paskaitoje/seminare žmogui skamba telefonas, o jis, užuot atmetęs ir išjungęs garsą pakelia ragelį ir tyliai tyliai šnabždėdamas kalbasi. Ir nifiga ten nebūna tyliai.

Kai sako „Gal gali padėti išversti? Čia labai nedaug, gali belekaip, bet reikia valandos bėgy„.

Kai žmonės vilki rūbus, kurie išdžiuvo uždarytoje patalpoje ir skleidžia uždusimo kvapą.

Kai plauni indus ir sušlampi rankoves.

Kai kompas išmeta update‘us, ir užuot paspaudęs „postpone“ netyčia paspaudi „restart now“ ir užsidaro viskas, kas buvo atidaryta ir ko reikėjo tą akimirką.

Kai kas nors tave užregistruoja „Avon“ konsultacijai, tada tau pačiu netinkamiausiu metu skambina nežinomas numeris ir sako „Laba diena…. Ar galit kalbėti? Ar čia Eglė? Žiūrėkit, aš čia jus norėčiau tokiu klausimu…“ Per pirmas penkiolika sekundžių rimtai išsigąsti, kad nutiko kažkas baisaus, o paskui galvoji, kaip čia mandagiau atsakyti konsultantei, kad eiti į „Avon“ biurą, kuris yra visiškai nepakeliui atsiimti kažkokį mėginuką yra mažiausiai tave dominantis dalykas vidury užimtos darbo dienos.

Kai kaimyno šuo lifte/laiptinėj šoka ant tavęs šlapiom, purvinom kojom, o kaimynui čia yra norma.

Kai eini per lietų ir kojos bei batai iki kelių apsitaško purvo strazdanom.

Kai parduotuvėj reikia vežimėlio, bet smulkių tai neturi.

Kai reikia palikti arbatos, bet smulkių irgi neturi.

Kai ateina sms ir bėgi paskaityt, o ten tau rašo OMNI ID arba WAWA batai.

Kai -23°, prayra striukės užtrauktukas, o tavęs dar laukia ilgas kelias pėstute.

Kai VMI/Sodroj/banke išsimuši numeriuką 237, prasėdėjus 40min lentoje mirksi 897, o taviškis dar neužsidegė.

Kai duodi kam nors atsispausdinti ką nors iš savo kompo, tas žmogus pasirenka ne tą printerį, ir užsako spausdinti 30psl. tau visiškai nereikalingų dalykų, bet apie tai sužinai tik po kurio laiko, kai prijungi laidą prie pvz. savo namų printerio ir vėjais paleidi krūvą lapų.

Kai su piniginės užtrauktuku prisegi čekį piniginėje.

Kai nesilupa kiaušinis.

Kai šokolade būna kartus riešutas. Dažniausiai paskutiniame gabalėlyje.

Kai kas nors sveikina su Velykom/Kalėdom, įdeda į FB tarybinę atvirutę ir užtagina 1000 draugų.

Ir dar šitas sąrašas labai geras kas nematėt.

Bet šiaip tai. Pasidžiaukim, kai tik tokios bėdos.

Nes dabar tai jau tikrai pavasaris.

1 Komentaras