Skip to content

Filmų (ne)sąmonės

Pastaruosius porą mėnesių dirbau mažiau nei bet kada anksčiau, todėl daugiau nei bet kada ir filmų pažiūrėjau. Žiūrėjau atsisėdusi arba atsigulusi kino teatre, arba prieš ekraną, o ne su ausinėmis ir skriptu vertimui prieš akis (kaip būna dažniausiai).

Jūsų dėmesiui – natūraliai susicukravęs filmų ir serialų nesąmonių kratinys. (Tik neklauskit, ką tu ten žiūri, tai pasitaiko ir neblogai įvertintuose filmuose).

Filmų herojai dažniausiai mobiliakų neturi, emailų nerašo, chatais nesinaudoja. Nesvarbu, filmas 1995m., ar 2013m., filmų herojai eina į svečius ir rymo prie durų. Ir nieko tai nestebina. Jei kas ateitų prie jūsų durų, nesvarbu, pusbrolis ar senas kavalierius, tai, man atrodo, stebintų ir visai šiurpintų. Ir tikrai šiurpintų, jei, užuot pasiskabinęs, tas senas kavalierius atvarytų ir rėkaudamas po langais mėtytų akmenis, kad atkreiptų jūsų dėmesį.

Filmų herojai neskaičiuoja pinigų prieš jai atsiskaitydami. Išsitraukia iš kišenės susuktą pluoštelį ir duoda. Nesvarbu, už narkotikų kontrabandą (už šitą, tai tikiu, kad paskaičiuota iš anksto) ar už burgerį. Filmuose grąžos dažniausiai nebūna.

Vienas mėgstamiausių filmų herojų užsiėmimų yra kolekcionuoti iškarpas iš laikraščių apie tam tikrą asmenį, klijuoti jas ant sienų, degioti šalia jų žvakutes (išeinant iš namų palikti uždegtas, žinoma), tepti tas iškarpas krauju. Jei iškarpos apie filmo herojaus prarastą vaiką, ant jų lieti ašaras.

Filmų herojai niekada nerakina durų. Nei mašinų, nei namų, nei butų, nei jachtų.

Kai filmo herojė gimdo, arba filmo herojus/ė miršta, šito reiškinio laukti susirenka visi. Nuo paštininko iki bendradarbių. Visi neina į darbus, leidžia paras ligoninėj, geria kavą ir verkia. Kartais dar nueina, kokį kvėpavimo aparatą atjungia arba kūdikį pagrobia.


Labai dažnai filmų herojai ateina lankyt kito, prieš tai merdėjusio, herojaus ir randa tuščią palatą ir paskelbia gedulą. Tada tas, jau palaidotas herojus, kažko sugrįžta į tą palatą (ko jie ten taip masiškai grįžinėja?) ir susitinka gedintį seną kavalierių ar bičiulį.

Kai filmo herojai tuokiasi arba laidojasi, irgi susirenka visi.

Filmų herojai labai dažnai įbėginėja į jau kylančius lėktuvus. Visada atsiranda geraširdė kasininkė, kuri išmuša paskutinį bilietuką ir įspėja pilotą luktert.

Filmų herojai į klubus eina dienos metu, kai visi tuo tarpu sėdi ofisuose arba guli paplūdimiuose. O štai klubuose žmonės geria iki nukritimo ir šoka, šoka, šoka. Nesvarbu, kad pagal filmo laiko juostą vaizduojama antradienio popietė.

Filmų herojai, kurie rengiasi kam nors pirštis (o kartais ir nesirengia), kokį mėnesį prieš tai visur tamposi sužadėtuvių žiedus ir tuos žiedus būtinai kas nors randa. Ir visada, visada, ne taip supranta.

Filmų herojai, prieš maudydamiesi duše, niekada nepatikrina, koks vanduo. Jie nenuleidžia šalto ir nepalaukia šiltesnio. Jie atsistoja ir paleidžia vandenį sau ant galvos.

Filmų herojai visiškai blaivi laižosi trečiadienio rytais viešose vietose, o po sekso dar ir draugauti pradeda. : )

Kažko nepaminėjau?

***

Kalbant apie filmus, pabaigai auksinis komentaras, rastas po vieno lietuvių režisieriaus skandalingo, aną rudenį Marijos žemę sudrebinusio filmo aprašu IMDB:

Nu gerai, ir dar vienas.

One Comment

  1. Filmas lieka filmu, kai kartais pagalvoji, labai sunku į kokias 2 val. “sukišti” visą filmo istoriją. Bet pripažįstų, jog tikrai yra filmų, kurie atrodo visiškai “susipykę” su logika 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *