Skip to content

Mėnuo: balandžio 2014

Vilniaus miesto spindesys ir skurdas arba mažo miestelio ponios ir ponai

Vilnius yra stebuklų miestas, kuriame dauguma jo gyventojų valgo restoranuose ir kavinėse, o kiekvienas turi mažiausiai bent po vieną (dažniausiai naujesnę) mašiną.

Vilniuje dažnas, pakviestas į restoraną ir kavinę, gali būti, kad atsisakys ten eiti, nes į tokias vietas nevaikšto, arba nuėjęs: a) teigs, jog yra sotus; b) užsisakys indiškų bulvių skiltelių, nes nenori apsunkti. Jei baigiantis pietums paaiškės, kad tais pietumis buvo vaišinama, kuklusis pietų dalyvis mintyse nusigrauš sau galvą, kad nepasiėmė anties kepenėlių vyno padaže su apelsinų plutele ir našlaite tame kupste.

Vilnius yra fašionistų miestas, kur 40% gyventojų turi stebuklingus kedus su N raide, kurie yra tokie nepaprasti, kad juos galima dėtis ir į darbą, ir į prezidento inauguracijos vakarėlį, ir į pusbrolio vestuves. Prie tų kedų dera absoliučiai viskas, o labiausiai – įliemenuotas švarkelis su petukais.

Vilnius yra nepaprastas miestas, kur alaus bokalas kainuoja maždaug 0,5 – 1 % etatinio barų lankytojo mėnesio pajamų. Teoriškai, per kalendorinį savaitgalį iš kraniuko išvarvinti įmanoma iki 7 – 10% tų pajamų, tik kad šiame mieste savaitgalis prasideda trečiadienį, o baigiasi – pirmadienį, o dar ir valgyt kartais reik, dar ir nuvažiuot kažkur.

Vilniuje kas septintas žmogus turi bent vieną dizainerio rūbą (pvz. kepurę su drugiu, tympas su silke, plačias kelnes su močiutės skaros fragmentu, ir t.t. ir pan.)

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės nežmoniškai mėgsta vakarėlius. Vilnius yra stebuklų miestas, nes jame, atsižvelgiant į jo didumą, vakarėlių (ir tikrai gerų) tankis kartais būna protu nesuvokiamas. (jų daug)

Vilniuje žmonės labai nemėgta sumokėti už tuos vakarėlius, o geriausas draugas bus tas, kas turės galių įrašyti į sąrašus.

Vilnius yra stebuklų miestas, kur labai populiarios brangios tonizuojančios substancijos, kurias visi labai mėgsta, bet mokėti už jas nemėgsta labai.

Vilniuje visi puikiai moka anglų kalbą. Dažnai į lietuviškus sakinius žmonės įtraukia angliškus žodžius, keikiasi angliškai, skaito/rašo angliškai.

Vilnius yra miestas, kuriame yra 44 privačios anglų kalbų mokyklos, du trečdaliai kabelinės televizijos skamba rusų kalba, o atjungus vieną niekingą kanalą nuo iš sielvarto nuo infarkto krito septyni žmonės.

Vilnius yra miestas, kuriame vienas transvestitas sukelia didesnį ažiotažą nei inovacijų forumas, knygų mugė ir LKL kartu sudėjus.

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės mėgsta dirbti ne šiaip sau darbus už ne šiaip sau algas, gyventi ne šiaip sau namuose su ne šiaip sau vaizdais pro langą ne šiaip sau rajonuose.

Didelė dalis Vilniaus žmonių tui išmaniuosius telefonus. Ne ką mažesnė dalis vilniečių rūko ir rūko ne juokais.

Vilniuje žmonės labai dažnai dabar neturi sąskaitoje, arba parūkyti. Arba kur gyventi.

4 Comments

Tai kur tas Europos centras?

Kai kokiame nors bloge anglų kalba (šventąja šventojo užsienio kalba) kas nors parašo, kad pvz., Lietuvoje labai gražūs miškai, arba labai baisios olimpiečių uniformos, arba kad lietuviai valgo kefyrą su burokais (ir t.t. ir pan.) mūsų spaudos šaltiniuose atsiranda tokios antraštės kaip „Lietuvos girios ir miškai masina smalsuolius iš viso pasaulio“; „Gražiausios olimpinės uniformos rinkimuose lietuvaičiai nenusileido tik Girgikstanui“, „Neįtikėtini virtuvės eksperimentai stulbina smalsuolius iš viso pasaulio/priverčia aiktelėti smalsuolius iš viso pasaulio“ ir t.t. ir pan.

Ir nesvarbu, kad dažnai tie „smalsuoliai iš viso pasaulio“ būna koks vienas tinklarašininkas, apsilankęs Lietuvoje ir paminėjęs ją viename iš daugybės savo kasdienių įrašų. Arba, kad gražiausių olimpinės aprangos sąrašus vedė, nu garantuoju, bet 300 skirtingų tinklalapių ir kiekvienam jų toji lietuvių užimama vieta šokinėjo aukštyn žemyn.

Po tokių straipsnių gatvėse/biuruose/parduotuvėse/virtuvėse paskilnda tokios ir panašios legendos: „Tai sako, kad pas mus vanduo švariausias…“; „Tai sako, niekur kitur boružių nėr…“, ir t.t. ir pan. (Pamėginkit kada užregistruot, kiek kartų per savaitę iš žmonių išgirstate sakinius, kur tarinys „sako“, o veiksnio nėra (turbūt žmonės, tik neaišku, kurie), paaiškės, kad kur kas daugiau nei galvojote)

Vasarį tarptautiniame projekte tuo, jog Europos centras yra jų šalyje gyrėsi: Lenkija, Moldova ir Rumunija, ir dar kažkas, nebepamenu, o lietuvius tokios naujienos išvertė iš koto – gi Europos centras pas mus!!! Tuo tarpu sužinoję, kad Europos centras gali būti ne pas juos, lenkai taip pat išvirto iš koto. Tada visi pasigėrė ir iš koto išvirto dar kartą, tik jau tas centras nebebuvo šitaip motais.

Spėkit, kuriose dar šalyse gan įprasti tokie patiekalai kaip tinginys, žagarėliai, šutinti kopūstai ir pan. Aš jau tiksliai nebeprisimenu, bet, pasirodo, juos gamina ne tik babutė iš Smilgių, bet ir babutė iš visai kitur. Ir ne tik babutė.

Nuotraukose matote Rumunijos, Lenkijos, Kanados, Lietuvos, ir Ukrainos gamtos vaizdus. Sėkmės spėliojant, kuris iš kur.

Išvadų lyg ir nėra. Galbūt tegalima pasakyti tai, kad neverta nei alpti susigriebus už galvos baisintis, kaip čia pas mus blogai, nei persistengti giriantis nepakartojamu kraštovaizdžiu, nes labai gali būti, kad jis visai pakartojamas.

Lyginti ne visai toli viena nuo kitos esančių (o kartais – ir visai toli nutolusių, bet pasirodo, turinčių nemažai panašumų) valstybių unikalumą kartais atrodo tiek pat išmintinga, kiek su liniuote matuot iš krano bėgančio vandens greitį.

2 Comments

Apie geidžiamumo dėsnius ir etiketes

Mieloji, ar pastebėjai, kad tu žiūri dovanotam arkliui į dantis?

Savęs neapgausi, nuo savęs nepabėgsi. Niekas taip nemasina, kaip balta, kai jau būni susimokėjęs už juoda.

=aš eisiu, kai mane pakvies, bet jei mane pakvies, tai jau nebebus įdomu.

(nusiramink+susiimk)/2=susiramink. Kai neramiai klejoji, tegu tai bus įsakymas nr.1

Kartais manęs paklausia, kodėl blogas turi tokį vardą/pavadinimą. Viskas labai paprasta. Dažniausiai dalykai turi arba turi turėt pavadinimus. Senais senais laikais, kai bujoti internete dar tebuvo nauja forma, bujojau dviem vardais ir dviem strategijom – kandžiuoju ir geruoju. Gerasis ir liko. Po dešimt metų jis tas pats, bet nei tada, nei šiandien reikšmės nėra jokios. Kažkada buvo (internetas sako, kad tebėra) tokie keisti kvepalai tokiu vardu. Tiko. Šiuo atveju vardas turinio neturi, nes kai vadini save paslaptingąja rugiagėle, šlapdriba arba nemiga, rodos, aišku, ko galima tikėtis.

Maniškį, jei norit būt gotais, tempkit prie panašaus rusiško žodžio, bet nemadoj nei gotika, nei rusija, nei pritempti.

Jei Lazdynų Pelėda gyventų šiandien, tai gal būtų Žirmūnų Papūga, kas ten žino.

1 Comment