Skip to content

Naktiniai kalbėjimai

Man regis, aš šiek tiek einu iš proto. Bet juk taip ir turėtų būti, tiesa?
Kai visas tavo gyvenimas išmėtytas kaip dėlionė po kambarį, o keletos detalių trūksta ir velniai težino, kur jos. Ir velniai težino, kada paaiškės, kurių nerandu.

Visai neseniai jaučiausi tarsi įkritusi į ežero vidurį ir nesugebanti parsikapstyti atgal. Išbuvus tiek laiko vandeny ne taip paprasta vėl iš naujo pėdom paliest žemę ir nueit kaip niekur nieko.

Anksčiau gebėjau nešt ant kupros kitus, net po kelis, o štai dabar pirmą kartą gyvenime atrodo, kad būtų neprošal, jei kas mane paneštų.

Ilgiuos gebėjimo nepanikuot. Įkvėpt, iškvėpt. Įkvėpt, iškvėpt.

Bet viskas gražu, tik baisiai sunku patikėt, kad tie grožiai neištirps ir neišgaruos, tik baisiai sunku patikėt, kad dabar tai jau viskas bus taip.

Ir statom pilis, bangos be gailesčio užpiltas, tik šįkart kiek toliau nuo kranto.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *