Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2012 lapkričio

Princesė nuobodžiauja

Man atrodo, viskas, galiu sakyti, kad Kanados mano organizmas nepriima, nors tu ką. Regis, viskas tvarkoj – darbo (tiksliau visų dviejų) netrūksta, namai jaukūs, žmonės malonūs, dėmesio su kaupu, bet… Man nuobodu. Net rūžavi plaukai nedžiugina tiek, kiek galėtų. Pasibūsiu dar keletą mėnesių, normaliai pasišopinsiu, gal dar kiek pakeliausiu ir varysiu namučio. Ir tada lets davai pajechali… Iki kitų kelionių.
wwwrrt

1 Komentaras

Vudis Alenas, vienas žingsnis iki tobulybės ir mano nemieganti žiema

“If you stay here though, and this becomes your present then pretty soon you’ll start imagining another time was really your… You know, was really the golden time. Yeah, that’s what the present is. It’s a little unsatisfying because life’s a little unsatisfying.‘‘ – nagi niekada žmogus nesugeba visiškai džiūgauti savo dabartimi. Reikia, kad ji kiek pasentų. („Memory is a poet, not a historian.“)
“I was in the lounge, I heard you drowning, I finished my tea and scones and came immediately!“
Šiandien aš myliu W.Aleną, A. Leviną, labai šokoladinius ledus ant pagaliuko, anglų kalbą, šiandien aš bandžiau kalbėti prancūziškai.

Rimsta rimsta, atrodė, nenurimsianti audra, nežinanti savosios krypties. Nebesvarbu, kaip ten bus. Bus gerai.
Pasiųs man dar kas nors kokį lietuviškai taurų grūzą, apspjausiu.

1 Komentaras

Kažkas ten sakė, kad reikia išsikelti sau tikslus

ARTIMIAUSI GYVENIMO TIKSLAI :

-Išlavinti anglų kalbą iki tobulybės;
-Užsiaugint sveikus plaukus ir (gal) nusidažyt ružavai arba kažkaip panašiai;
-Įsiverti dar vieną tunelį, šįkart į kairiąją ausį bei dar keletą naujų auskarų;
-Perklausyt visą muziką ir peržiūrėt visus filmus, kuriems nebuvo laiko dirbant 70val. per savaitę;
-(Gal) parašyt knygą (uoj, kaip neoriginalu);
-Susivokti, noriu studijuot magistrą, ar kol kas užteks;
-Prisipirkti gražių šmutkių.

Ok? Kiek nedaug žmogui tereikia, ką.

Palikite komentarą

Apie tai, kaip man ilgu

Iškart perspėju, kas aš šiuo metu jautri ir taip, viskas, ką pasakysiu, gali būti, bet, tikiuosi, nebus panaudota prieš mane.

Išvažiavau į Kanadą gal ne laimės ieškot, o intensyviai gilint kalbos žinias bei be jokių išlygų pastatyt save į Nepatogią Padėtį (taip, turbūt seniai jau visiems ne paslaptis, kad aš lengvai išprotėjus), kurioje augčiau, semčiausi išminties, laužyčiau savo dangų remiančius ragus, pažinčiau daugybę naujų žmonių ir kasdien turėčiau priversti save sužinoti kažką naujo, ką labai sėkmingai kas dieną ir darau su kaupu.

BET. Ėjo parėjo nežmoniškas ilgesys. Pažiūriu į sniego kalnus už lango ir suima gal net kiek kvailokas jaudulys, kad šiemet per Kalėdas turbūt nebus pasiutusių parčių grojant „Tą naktį ta naktį tą naktį, kai sniegas už lango žibės…“. Nebus jau ir tradicija tapusio išprotėjusio mano gimtadienio šventimo namučiuos, mirkant plaukus į niekada nesibaigiantį šampaną su braškėm. (Taip, žinau, žinau, kad vis tiek nuotykių bus ir bus įvairiai, bet sentimentai šiuo metu liejas per kraštus.)

Tokių lomkių man nebuvo nei Vienoj, nei Berlyne – aš pati (!!!) gaminuos sau bulvių košę, aš noriu žemaičių blynų, noriu baltos mišrainės, oezau, kaip noriu suvalkietiškų iš Bernelių (ir šiaip į Bernelius su mieląją vienas kito palaikymo komanda ant sekmadieninės išpažinties ir išrišimo ).

Noriu tucherio ir krušovico Gringo, noriu skaniausių baltų rusų Soulbox‘e, noriu pamatyti, kaip atrodo Opiumo antras aukštas bei Tripo rūsys ir užpjaut taip, kad paskui galėtumėm dainuot, bet tai kaip tau mano naktys.

Viskas ir čia man labai gerai, bet, kaip ten bebūtų, mielieji, labai jūsų visų pasiilgau, myliu nesveikai, aš kažkada grįšiu ir mes lėksim per Vilnių palaidais plaukais.

:*******

Aj, tiesa, padarykit ką nors, kad Būsi Trečias neuždarytų.

1 Komentaras